Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Nueitą kelia, apžvelgiant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė STASYS BARZDUKAS   
(Tęsinys)

O čia visai kita šalis!
Motiejus Gustaitis

Sudiev, Lietuva!
Baigėme Alytaus gimnazijoj 1943-44 mokslo metus. Abiturientams išdavėme atestatus. Prasidėjo atostogos. Tačiau jų pradžia jau buvo nerami. Rytuose griaudė patrankos, ir tas griau-dimas vis garsėjo. Ėmė rodytis besitraukiantieji vokiečių kariuomenės daliniai ir pabėgėliai. Taip pat tuštėjo ir Alytus, nes buvo jaučiamas grįžtantis raudonasis maras. Buvo aišku, kad mūsų laukia Sibiro taigos, Kazachstano dykumos, gal ir pati Vorkuta. Tad dėliojomės drabužius ir reikalingiausius daiktelius ir, gavę J. Š. arklius bei vežimą, rengėmės važiuoti. Kur? Ten, "kur akys veda ir kojos neša". Į vakarus, kur naktimis lėktuvai kabindavo danguje lempas ir mėtydavo bombas. Bet kito pasirinkimo nebuvo.

Viena pavakare pasakėm Alytui sudiev. Pasakėm taip pat paskutinį sudiev liekantiem artimiesiem. Pasakėm sudiev ir mano tėviškei. Kelias savaites stumdėmės pasieny, nes siena buvo uždaryta, o leidimų ją pereiti neturėjom. Kasėm apkasus. Vyrai patekom į vokiečių darbo organizaciją (Organisation Todt), vykdžiusią apkasų įtvirtinimus. Bet ėmė rodytis rudens šalčiai, ir mano šeimai su vaikais kluonuose gyventi darės nebeįmanoma. Tada patys vokiečiai mums išrašė leidimus vykti į Vokietijos gilumą. Spalio 14 traukiniu išvykome į Cottbusą. Čia gavom keturių aukštų namo palėpėj nedidelį kambarėlį pen-kiem gyventi, aš įsidarbinau dantų techniku vokiečio dantų gydytojo įmonėj. Buvome patenkinti galį gyventi, bet ramybės neturėjome dėl artėjančio fronto. Tada broliai Jackevičiai mus penkis, žmonos seserį Nataliją ir mano seserį Konstanciją priėmė į savo sunkvežimį, ir pajudėjom tolyn į vakarus. Gavom kambarį vienoj kaimo smuklėj netoli Weimaro. Bet Tiuringija po karo buvo atiduodama rusams, tad patys amerikiečiai, ne be mūsų rūpesčių bei pastangų, pabėgėlius susodino į traukinį ir, bolševikams jau stebint, pro Weimarą išvežė į Bavariją. Čia buvo organizuojamos stovyklos, steigėsi lietuviškos mokyklos, 1945 rudenį atsidūrėme Eichstaette.

Į Eichstaettą rinkosi mokytojai ir mokiniai. Gimnazijos steigėjai direktorium pakvietė Petrą Balčiūną. Vicedirektoriais tapome Vincentas Liu-levičius ir aš. Mokytojai — kun. dr. A. Milius, A. Rudienė, St. Rudys, M. Liulevičienė, P. Ličkus, inž. V. Žemkalnis, kun. P. Babins-kas, J. Radvila, M. Gorodeckienė, J. Reisgys, T. Reisgienė, ir kt. Taip pat gausiai rinkosi mokiniai, pvz. baigiamąją VlII-ją klasę sudarė net 56.

Gavau dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat ir baigiamojoj VIII klasėj. Po vienerių metų pertraukos vėl grįžti į lietuvišką gimnaziją dirbti iš tikrųjų buvo didelė laimė. Deja, ir mokiniai, ir aš pats buvome tuščiom rankom: nei vadovėlių, nei knygų! Bet tuoj paaiškėjo, kad kolega St. Rudys beturįs Rygiškių Jono 1922 metų "Lietuvių kalbos gramatiką". Vienas mokinys esąs atsivežęs L. Dambrausko (dabartinio Dambriūno) "Kalbos patarėją". Atsirado ir A. Kalniaus 1943 Kaune išleista "Lietuvių kalbos sintaksė". Ką ir sakyti: koks tai buvo turtas! Bet juo tesinaudojau daugiausia tik aš pats. Štai kodėl man kilo mintis parašyti lietuvių kalbos gramatiką tremties vargo mokyklai, ir tai paskubom padariau. Ją dar peržiūrėjo L. Dambriūnas, 1946 metų pradžioj rotatorium išleido "Aidai" (V. Bieliauskas). Viena spraga, kad ir nelabai tobulai, buvo užkišta. Šitaip spragas kaišiojo ir kiti mokytojai, pvz. P. Orintaitė paruošė lietuvių ir visuotinės literatūros konspektus, kurie buvo išleisti taip pat rotatorium. 1948 Pr. Naujokaitis išleido 316 puslapių "Lietuvių literatūrą", bet dėl emigracijos į svečias šalis ja palyginti tik trumpai tesinaudota. Taip pat 1948 rotatorium buvo pakartotas J. Ambrazevičiaus "Literatūros teorijos" (poetikos) antrasis Lietuvoj išleistas leidimas ir kt. Vadinas, darbas vargo mokyklose metai po metų tobulėjo, nešdamas vis našesnius vaisius. Jų nemaža į Ameriką išsivežė ir visi trys mano paties vaikai: Arvydas ir Aušra baigė keturias klases, Gytis — vieną klasę.

Lietuvių kalbos vadovas
Aš nesitenkinau vien trumpos lietuvių kalbos gramatikos parašymu. Rūpėjo mokyklai duoti ir daugiau. Tam tikrą kalbos žinyną, kur mokinys rastų tai, su kuo susiduria kalbos praktika: kalbos ir sakinio dalis, žodyno dalykus, rašybos ir skyrybos vartojimą ir kt. Tokiam žinynui pradėjau rinkti medžiagą ir jau turėjau paties darbo užuomazgą. Vieną kartą kažkuriais kitais reikalais važiavau į Tuebingeną. Vienoj nedidelėj aikštelėj prisėdau rastame suolely pailsėti. Žiūriu — ateina prof. Pranas Skardžius. Susitikom, pasisveikinom. Susisėdom kartu. Jis toks pats, kaip anksčiau Lietuvoj — bičiuliškas ir šnekus. Pasisakiau apie tą savo žinyno ar tik žinynėlio sumanymą. Paklausiau, ar jis sutiktų padėti. Mielai: ne tik sumanymui pritarė, bet ir pagalbą pažadėjo. Grįžau namo kupinas darbo vilčių ir džiaugsmo. Netrukus, po kokios savaitės ar dviejų, paryčiu į mūsų kambarį Rebdorfe (iš Eichstaetto mūsų gimnazija čia buvo atkelta) veržte įsiveržė dr. Pr. Skardžius ir be jokių įžangų sako: rengsime ne kokį vadovėlį, bet patį lietuvių kalbos vadovą! Šitai vėliau "Redakcijos žody" jis paaiškino plačiau šiaip:

Bet svarbiausia yra tai, kad mes visi turėtume rimtesnę kalbinę priemonę, kuri padėtų mums ilgiau išlaikyti gimtosios kalbos kultūros lygį bei jos savaimingumą, lengvinui mūsų tarpusavinį susižinojimą ir tuo būdu ilgiau palaikytų — mūsų tautinį bei bendruomeninį jausmą.

Šitokių faktų akivaizdoje buvo pradėta rūpintis šio Vadovo sudarymu ir leidimu. Visų pirma gimnazijos mokytojas lituanistas Stasys Barzdukas prieš trejus metus iš Eichstaetto: atvykęs Tuebingenan, ėmė teirautis, ar aš jam nepadėčiau ruošti trumpo mokyklos reikalams skiriamo lietuvių kalbos rašybos vadovėlio. Šiam jo sumanymui pritariau ir prižadėjau visokią paramą. Po kurio laiko, daugiau pasvarsči:us šį reikalą, buvo nusispręsta tokį vadovėlį trise ruošti:  St. Barzdukas turėjo atlikti paruošiamąjį rašybos teorijos, o J. M, Laurinaitis rašybos žodyno darbą. Aš turėjau viską peržiūrėti, pataisyti, papildyti ir paskui drauge su jais apsvarstyti. Bet ilgainiui bedirbant daug kas pakitėjo: šalia redaktoriaus aš turėjau dar tapti ir daliniu vadovėlio autoriumi, o pats vadovėlis turėjo pavirsti visu "Lietuvių kalbos vadovu" (Vadovas, 12).

Be abejo, dr. Pr, Skardžius mūsų tarpe buvo pranašiausias ir kompetetingiausias, tad jam ir teko pati didžioji Vadovo rengimo darbo dalis. Jis ne tik redagavo, bet ir pats daug ką parašė. Ypačiai daug jo buvo padirbėta taip pat žodyno srity. Tad susidarė solidus 606 puslapių veikalas, kurį 1950 išleido Vokietijos Lietuvių Bendruomenės valdyba. Be įvado, jame pasisakyta šiais kalbos praktikos klausimais: Garsų daryba, jų rūšys ir tartis, Rašyba ir raidynas, Lietuvių kalbos garsų rašyba, Pradinių didžiųjų ir mažųjų raidžių vartojimas, Žodžių dalių kėlinio Rašymas kartu ir skyrium, Svetimybių rašyba: Santrumpos, Kalbos dalykai (atskirų garsų vartosena, darybinės lytys, kaitomosios lytys, sintaksės dalykai, žodyno dalykai), Skyryba, Kirtis ir priegaidė, Žodynas.

Taigi Vadove buvo duota daug. O ar priimta? Visų pirma Vadovo autoriai stengėsi kodifikuoti įvairuojančią lietuvių kalbos rašybą. Jei Jablonskis ėmė rašyti rūgštus, rūgštis (su g, plg. rūgo}, tad rodėsi taip pat nuoseklu su g rašyti ir augštas, augštis (plg. augo, augumas, augus. bei sluogsnis (plg. sluoge, sluogas, slogas\. O K. Būga žodžių bjaurus, pjauti, spjauti rašymą su i, "tai yra taip, kaip niekur niekas Lietuvoje netaria", laikė spiovimu "akysna liaudies kalb Ir kt. Tačiau vienas dalykas yra nuoseklumas, kitas — tradicija bei rutina, ir kodifikuota Vadovo rašyba nebuvo priimta, juo labiau, kad Lietuvoj laikomasi jablonskinės rašybos.

 Išeivija čia negali eiti savo atskiru keleliu. Antra, savo kalbos teisyklingumu bei stilingumu mes apskritai nesame linkę daugiau domėtis. Rašome, kaip mums patiems "geriau atrodo". Štai kodėl mūsų kalboj tebetarpsta tokie barbarizmai kaip ainis "palikuonis", antgalvis "antraštė", gerbūvis "gerovė", koks tai "kažkoks", kudlos "gaurai", nabagas "vargšas", nedateklius "nepriteklius, neužilgo "netrukus", greitai", obalsis "šūkis", rėdyti "rengti, daryti, taisyti", ružavas "rožinis", savistovus "savarankis, savarankiškas", smūtkelis "rūpintojėlis", tėmyti "stebėti", varsa "spalva" ir kt. Vadovas jų iš mūsų kalbos neišveisė. Taip pat jis neišmokė skirti nedarbo "darbo nebuvimo". nelaisvės "laisvės nebuvimo" nuo bedarbės "darbo neturinčios moters", belaisvės "laisvės netekusios moters", teikti "kam ko linkėti, duoti" nuo tiekti "rūpinti, gaminti", prašyti ką nuo prašyti ko ir kt. Tačiau tam tikros įtakos mūsų bendrinės kalbos kultūrai Vadovas bus turėjęs. Lietuvos kalbininkai dabar taip pat Vadovą išsileidžia, eidami jau pramintu keliu.

Programos komentarai
Lietuvių Tremtinių Bendruomenės švietimo valdyba pakvietė mane aukštesniųjų mokyklų inspektorium lietuvių kalbai ir literatūrai Vokietijos amerikiečių zonai. Kaip jau pats pavadinimas rodo, mano uždavinys buvo lankyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojus ir pasidomėti jų dirbamu darbu. Švietimo valdyba, atsižvelgdama



Lietuvių Tremtinių Bendruomenės atstovų trečiojo suvažiavimo prezidiumas ir sekretoriatas 1948 kovo 3-4 Schweinfurte: Ig. Kazlauskas, A. Laikūnas, St. Rudys, A. Kalvaitis, V. Pr. Raulinaitis ir St. Barzdukas. Nuotrauka "Gražinos" studijos

į tai, kad mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros programa buvo labai nevienodai išeinama, ir rūpindamasi jų darbą ir įvairuojančius reikalavimus apvienodinti, mano siūlymu, sukvietė dvi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų konferencijas. Jose mokytojai apsitarė lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo bei kitus savo reikalus. Švietimo valdyba, atsižvelgdama į mokytojų pareikštas nuomones ir pageidavimus svarstytaisiais klausimais, pavedė man Wuerzburge 1947 liepos 10-11 dienomis įvykusios amerikiečių zonos gimnazijų bei progimnazijų mokytojų tarnybinės konferencijos pranešimus surinkti ir juos suredaguoti atskiru leidiniu, kuriuo lituanistas mokytojas galėtų vadovautis kaip komentariniais programos paaiškinimais. Kad leidinys apimtų visas lituanistinio darbo sritis, mano dar buvo pakviesta ir daugiau bendradarbių — prof. Pranas Skardžius, Feliksas Kudirka, Alina Skrupskelienė. Mano pranešime keltosios mintys švietimo valdybos buvo dar atskirai apsvarstytos ir paverstos instrukcija lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams. Švietimo valdyba savo 1948 spalio 22 nutarimu išleido lietuvių kalbos ir literatūros programinius paaiškinimus atskiru leidiniu ir rekomendavo mokykloms jais vadovautis. Jų turinį sudarė: mano Pratarmė, Lietuvių kalbos ir literatūros programa, švietimo valdybos Instrukcija lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, Leonardo Dambriūno Kalbos dėstymas, Alinos Skrupskelienės Skaitymo pamokos, Juozo Masilionio Lietuvių literatūros dėstymas, Felikso Kudirkos Visuotinė literatūra aukštesniojoje mokykloje, Juozo Brazaičio Stilistikos ir poetikos mokymas, dr. Prano Skardžiaus Lietuvių kalbos taisyklingumo klausimas mokykloje. Leidinys išspausdintas rotatorium, 94 psl.

Leidiny visų pirma pabrėžta gimtosios kalbos ir tautinės literatūros reikšmė. Todėl šios kalbos ir literatūros mokytojui taip pat skiriamas labai atsakingas uždavinys — ne tik mokyti, bet ir mokinio dvasią pažadinti sąmoningam kūrybiniam savo tautos gyvenimui. Todėl ir pačiam mokytojui statomi dideli reikalavimai: "Paties mokytojo patriotizmas ir atsidėjimas tautinės kultūros darbui turi ir mokinį išlaikyti savo tautai gyvą. Jei paties mokytojo tautinė individualybė turtinga, jei jis moka tautiškai mąstyti ir jausti, jei tikrai myli savo tautą ir vertina jos kultūrą ir pats aktyviai kultūriniame gyvenime dalyvauja, savo pavyzdžiu jis veiks ir savo mokinius". Taip pat visados reikia atsiminti, "kad yra geras tas mokytojas, kuris gerai savo dalyką moka ir dėsto, bet daug geresnis, kuris sugeba perteikti ir pajėgia išreikalauti". O tai atlikti mokytojas gali šiuo būdu:
Visų pirma mokytojas nuolat turi mokinį patikrinti, kad matytų, kaip jis dirba. Vien patikrinti, ar parengta užduotoji pamoka, yra per maža. Reikia žiūrėti, ar kaip reikiant pasisavintas ir visas išeitasis kursas ar tam tikra jo dalis, ar mokinys yra gavęs sintetinį vaizdą bei supratimą. Mokinių šaukimas atsakinėti negali būti tik jų "gaudymas", bet pratinimas metodiškai, sistemingai ir rimtai dirbti. Toliau labai svarbus yra išeitųjų dalykų pakartojimas, mūsų mokykloj labai užleistas. Ir pagaliau labai rimto pagrindo turi taip pat reikalavimas dažniau mokinio mokėjimą įvertinti pažymiu. Visos šitos priemonės, mokytojo nuosekliai vartojamos, iš tikrųjų gali laiduoti mokinio tinkamą kalbinį ir literatūrinį išsilavinimą.

Vartai šiandien, beveik jau po trisdešimt metų, šiuos komentarus ir džiaugies, kiek juose aktualių, nesenstančių minčių. "Geriausia metodika — tai geras pažinimas ir meilė dėstomojo objekto (šiuo atveju — literatūros meno) ir geras pažinimas ir meilė mokinio ir klasės. Kuriam dėstytojui šių ypatybių netrūksta, tas visuomet sąmoningai ar nesąmoningai pataiko eiti teisingiausiu, trumpiausiu ir lengviausiu keliu. Mokytojo darbas yra daugiau kūryba, ir čia, kaip kiekvienoj kūryboj, šablonas nepakenčiamas, kenksmingas". Todėl kūrybiškam mokytojui ir
"kiekviena programa bus gera". Mokymasis atmintinai, mokinių skaitybos tvarkymas, rašomųjų darbų taisymas bei vertinimas, stilistinis nagrinėjimas ir kita — tai vis klausimai, į kuriuos ieškota geriausių atsakymų. Tai atsakymai, kurie nemažiau turėtų mums rūpėti ir dabar.

Visuomeninio gyvenimo mokyklose
Man pirmoji tokia mokykla buvo ateitininkų organizacija, kur buvo remiamasi principu, jog veikti išmokstama tiktai veikiant". Jau Marijampolės ateitininkų kuopelėse mokėmės susirinkimams pirmininkauti, susirinkimų protokolus rašyti, klausimus referuoti, diskusijose dalyvauti ir kt. Net atskiru darbotvarkės punktu turėdavom "pirmininkavimo kritiką", pasisakydavom dėl sekretoriaus perskaityto protokolo, o referavimai ir diskusijos pratindavo viešai kalbėti "iš katedros' (ex cathedra). Tolimesnė veikla studentuose ir sendraugiuose šiuos įgūdžius pagilino.

Polinkį į raštą turėjau iš prigimties. Jau IV-joj klasėj leidau savo ranka rašytą laikraštėlį. Į spaudą rašinėti pradėjau VIII-joj klasėj — rašiau korespondencijas, verčiau mažmožius iš vokiečių kalbos, užrašiau tėviškės kaimyno Kurtinaičio pasakojimą, kaip Marijampolės rusų gimnazijos lietuvių kalbos mokytojas Petras Arminas pasivadino Trupinėlio slapyvardžiu, ir kt. Iš pradžių visa tai daviau spausdinti Mariampolės laikraštėliui "Kas girdėt?" Vėliau pradėjau siųsti "Lietuvos" dienraščiui į Kauną. Ypačiai daug korespondencijų rašiau 1925 vasarą, jau baigęs gimnaziją. Jos į laikraštį ėjo per redakcijoj dirbusio J. Ambrazevičiaus-Brazaičio rankas. "Lietuva" pradėjo man mokėti ir honorarą — po 12 centų už eilutę.

Jono Matulionio pakviestas, 1925 vasarą taip pat įsitraukiau į Lietuvos III seimo rinkiminę veiklą. Apsigyvenau pas Simno kleboną kun. J. Šeškevičių, ir mano uždavinys buvo rūpintis krikščioniškų partijų rinkimine propaganda. Turiu pastebėti, kad tai buvo man sunkus ir nedėkingas uždavinys, todėl nedavęs kokių apčiuo-piamesnių vaisių. Negalima nesutikti su prof. St. Šalkauskiu, kad jaunuolis, "kol eina aukštesnį ar žemesnį mokslą, tegali tik ruoštis tam darbui, kuris teks dirbti visuomenėje jau subren-dusiem, visai pasiruošusiem žmonėm". Bet anais laikais normalių visuomeninio darbo sąlygų jaunoj nepriklausomoj valstybėj dar neturėta.

Reporteris Lietuvos seimuose
1925 rudenį išvažiavau į Kauną. Į laikinąją nepriklausomos Lietuvos sostinę, tapusią visos valstybės centru. Ir man vėrėsi nauji, jau platesni akiračiai. Didelį įspūdį darė imatriku-liacijos iškilmės universitete. Paaukštinime už stalo — universiteto senatas. Tai mūsų taurūs rinktiniai vyrai, apie kuriuos buvau girdėjęs, o dabar savo akimis mačiau. Rektorius prof. dr. Petras Avižonis kiekvienam naujai įstojančiam paspaudė ranką. Savo važiuojamoj kėdėj sėdėdamas, aiškiai jaudinosi lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas bei tėvas garbės prof. Jonas Jablonskis ir kairiąja savo ranka (ją kiek tepakėlė) šluostėsi veidu riedančias ašaras. O jaunimo, jaunimo! Pilna didžioji universiteto salė, pilni koridoriai. Krūvon mišo susitikimai, klegesys, džiaugsmas.

Tėviškė manęs išlaikyti Kaune neturėjo iš ko. Reikėjo dairytis kokio apmokamo darbo. Bet tarnybos gauti nepavyko. Kadangi "mokėjau rašyti", vieną dieną jau minėtasis J. Matulionis mane nusivedė į seimą, parodė jo skaityklą su Lietuvos bei užsienio laikraščiais ir pasakė: rašysi "Rytui" seimo posėdžių aprašymus. Šitaip tapau seimo reporteriu. Po kiek laiko pakvietė taip pat rašyti "Lietuva", valdžios oficiozas, tad perėjau į ją. Ir "Rytas", ir "Lietuva" mokėjo už eilutes — kiek jų prirašai, tiek gauni pinigų. Susidarydavo gana apvali suma, galėjau gyventi.

Mano darbas buvo dalyvauti seimo pilnaties posėdžiuose ir juos aprašyti. Posėdžiai normaliai vykdavo du kartu savaitėj, tad nebuvau perkrautas. Reporteriai turėjom savo atskirą stalą (už atstovų kėdžių). Kaip oficiozo reporteris, gaudavau taip pat stenogramas, kuriomis naudoda-vomės visi. Uolūs posėdžių lankytojai buvo ypač kai kurių žydų laikraščių reporteriai. Aprašydavau posėdžių eigą, duodavau svarbesnių kalbų santraukas, pacituodavau priimtųjų įstatymų ištraukas ir kt. Tarnavau trim režimam — krikščionių demokratų, liaudininkų-socialdemokratų ir tautininkų, kol jie seimą 1927 balandžio 12 paleido. Stengiaus būti objektyvus, o mano aprašymų tikrintojai (J. Ambrazevičius, J. Žiugžda, po 1926 gruodžio 17 perversmo vėl Ambrazevičius) juos prisitaikydavo padėties ir laiko reikalavimams. Kokių esminių skirtumų tarp mūsų neatsirasdavo, nes stengiaus remtis duomenimis, vengdamas savo samprotavimų bei išvadų. Bene vieną kartą tik "Lietuvos žinios" pasisakė, kad mano seimo posėdžių aprašymai teberašomi "senuoju stilium", vadinas tokie, kokie buvo ir krikščionių demokratų valdžios laikais. Bet mano tikrintojas red. J. Žiugžda man niekados nieko dėl "šio stiliaus" nesakė.

Ką ir sakyti, kokia gera man buvo ši seimo visuomeninė mokykla. Juk joje spietėsi politinė mūsų grietinėlė. Atvykdavo pranešimų padaryti ministrai ir kiti aukštieji pareigūnai. Seime atsispindėdavo visos šalies politinės nuotaikos, čia buvo svarstomi įvairiausi reikalai, priimamieji įstatymai rodė jų sprendimo būdus ir kt. Reikia pabrėžti, kad buvo dirbamas reikalingas bei naudingas darbas, ir Lietuva nuolat stiprėjo. Seime reiškėsi ir brendo tokios politinės mūsų jėgos kaip M. Krupavičius, A. Stulginskis, dr. L. Bistras, A. Tumėnas, Z. Starkus, kun. A. Šmulkštys, M. Sleževičius, Z. Toliušis, S. Kairys ir kt. Į trečiąjį seimą 1926 atėjo taip pat A. Smetona, prof. A. Voldemaras. Tai buvo vis savitos ir stiprios asmenybės. Jų seimo posėdžiuose kalbančių rinkdavosi klausyti visi atstovai, kai šiaip nemaža jų slankiodavo koridoriuose, valgykloj ar kitur. Jiems buvo duodama daugiau vietos ir seimo posėdžių aprašymuose.

Seimai sudaro vad. demokratinį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Jis turi didžiai šviesių momentų: Lietuvos universiteto įsteigimas, lito valiutos įvedimas, žemės reformos vykdymas ir kt. Tačiau šiuo laikotarpiu mūsų demokratija griovė pačią demokratiją. Demokratija išvirto į seimo-kratiją — neatsakingą tuščiažodžiavimą, priekabių ieškojimą, partinių sąskaitų suvedinėjimą, tiesiog demagogiją. Imta nesiskaityti su priemonėmis. Tur būt, nebeliko Lietuvoj nė vieno veikėjo, kuris nebūtų buvęs šmeižiamas, visaip niekinamas ir koneveikiamas. Ne be pagrindo K. Škirpa pastebi, kad ir seime būdavo keliamos tokios obstrukcijos, "kurios posėdžius paversdavo į tikrą balaganą", dėl to ir "rimtesnis įstatymų projektų svarstymas buvo sunkiai beįmanomas". Tai turėjau progų stebėti pats savo akimis, ir many susiformavo nuotaikos, kurias vėliau, jau išeivijoj, Mykolas Krupavičius išreiškė šiais žodžiais:
Nenorėčiau matyti būsimoje laisvoje Lietuvoje dviejų svarbiausių ir Lietuvai kenksmingiausių, mano manymu, dalykų: tokių partijų tarpusavio santykių, kokie buvo nepriklausomoje Lietuvoje, ir diktatūros. Kova už valdžią demokratinėse valstybėse yra suprantamas ir natūralus dalykas. Dėl jos kovojama visose demokratinėse valstybėse. Tačiau tos kovos metodai įvairuoja. Vienur jie švelnūs, beveik nepastebimi, kaip pvz. Šveicarijoje, kitur gi kieti, beatodairi-niai, nepaisant, kokios bus pasėkos valstybei ir visuomenei. Pas mus, Lietuvoje, deja, buvo įsigalėjęs tas antrasis metodas. Jis neturėtų pasikartoti mūsų politiniame gyvenime.
Lietuvoj nė vienai politinei partijai nepriklausiau. Dvasią ir širdį labiau traukė sąjūdžiai su kultūriniais atspalviais. Universitete būdamas, priklausiau ateitininkų studentų "Šatrijos" meno draugijai. Į gyvenimą išėjęs, įsijungiau į "Naujosios Romuvos" sąjūdį. Vokietijoj kurį laiką pirmininkavau Ateitininkų sendraugių sąjungai. Šveicariško tipo demokratijos ieškojau Lietuvių Fronto Bičiuliuose, manančiuose, kad svarbiausia turėtų reformuotis patys žmonės: "Turėtų būti reformuoti ne visai laimingi ligšioliniai mūsų politiniai papročiai, aukštai iškelta politinė dorovė, pareigos bei atsakomybės jausmas, asmeniškas ir profesinis sąžiningumas, supratimas ir vertinimas bendrų pastoviųjų valstybės reikalų ir bendros viešosios gerovės". Deja, siekimai nesisprendžia taip, kaip norėtųsi: žmogus taip lengvai nesikeičia. O mums, lietuviams, svetur reformuotis nė sąlygų nėra. Nepalyginti būdingesnės "sustojusio laikrodžio" nuotaikos. Deja, jos taip pat artimos ir nevienam LF bičiuliui!
(Bus daugiau)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai