Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TURBŪT NAMIE TAVĘS NERASTŲ PDF Spausdinti El. paštas

RUDUO
Taip, taip! Kiekvieną naują rytą
Kaip kūdikis, spurdėdamas džiaugsmu,
Pamiršt imu,
Kad tyloje senų namų
Pavytusiu lapu nukrito
Lyg paskutinė šio rudens šalna
Sunkios prasmės pilna
Būtis mana.

Iš nebūties plačių kraštų
Aš vis grįžtu
Taku apžėlusiu ir pamirštu
Ir nežinau, kad jau prie mano durų
Ruduo; visi keliai pabjuro:
Išskristi paukščiai pasikėlė.
Menkutė saulės valandėlė
Su vėju lekiančiais padangių debesiais
Praeis,
Kaip daugelis jau mūs praėjo
Su tuo pačiu benamiu vėju,
Nors niekas neskubėjo.

Ir man, ko man skubėti?
Ant žibančios naktinės parugės
Pavargęs laikas atsisės
Ir palūkės.
Rytuos aušra jau pradeda drebėti.
O gal tai aš drebu?
Gal mes abu
Nuo ilgo nemigo naktų išbalę?

Žiūrėk, ten pas Aukščiausią Valią
Drabužiais išeiginiais pasirėdę
Visi jie tyliai sėdi
Kaip nuotakos vestuvių vežime.
Ir mes eime
Abu sykiu. Ruduo prie mūsų durų;
Visi keliai pabjuro;
Blyški aušra pro debesis iš lėto švinta;
O ant laukų jau drėgnas rūkas sėda
Ir į pėdą,
Juodoj rugienoje giliai išmintą,
Jau paskutinis lapas krinta.

NAKTIS ILGA
Naktis ilga. Dainuoki, žioge.
O mėnuo slenka vis žemiau, žemiau.
Į tolimą, į paliktą pastogę
Mes nebegrįšim jau.
Naktis ilga. Dainuoki, žioge.

Pro langą atdarą kažkas pamoja
Ir švystelia obels žiedu
Trumpai, trumpai.
Ir vienumoje
Aš savo kelio nerandu.
Naktis ilga.
Dainuoki, žioge.

Iš pievos kvepiančių pavėsių
Visi naktigoniai tuojau nujos.
Naktis ilga. Aš palūkėsiu.
O tu dainuok, dainuoki, žioge!
Nebepabudinsi tu jos...

REQUIEM
Jau daug naktų
Pasibaigė, jau daug naktų,
Kai tu
Mane dar palikai čia pabudėti.

O šiandien vėl žvaigždėti
Mūs dangūs bąla busdami;
Šventovė ūžia nerami
Lyg vandenys pavasario upeliais.
Diena jau kelias
Ir tuoj, kaip šydas
Jaunamartės, kalneliais išsiskleis.

Giliais
Dar miegančiais keliais
Jinai ateis
Pas tavo užremtas duris.
O bokštuose varpai vėl tris,
Tris ilgus ir sunkius kartus skardens.
Tiktai akmens,
To tavo liūdinčio, tamsaus akmens
Jai niekas, niekas, neatris.

VIDUNAKTIS
Vidunaktis.
Nuo bokštų laikrodžiai jau ūkauja
Nusvirę,
Kaip mes po girią
Kad šaukiamės paklydę.
Ir žiburėti tvenkiniai
Seniai,
Seniai jau nebežydi.
Vidunaktis.

Tada kelies Tu
Ir mūs alsavimu ak vaikštai taip lengvai
Lyg varpomis viens kitą liestų Pribrendę mūs javai.

Bet ten, kažkur manyj,
Kažkur užu tamsos
Užlūžta juodas Tavo kelias.
Ir niekados,
Tu niekados tenai neužeini.
Tiktai naktis, tik laikrodžiai ten kelias
Ir ūkauja žemyn nusvirę,
Kaip mes kad šaukiamės po girią
Paklydę.
Ir žiburėti tvenkiniai
Seniai,
Seniai ten nebežydi.

GIESMIŲ GIESMĖ
Sugrįžki, mano Mylimoji!
Sugrįžki iš kalnų!
Žieminę naktį prarymojęs
Aš pasitikt tavęs einu.
Pas mus jau mėlynuoja dienos.
Kaip žiežirbos,
Kaip žiežirbos purienos,
Grioveliais nubarstytos.
Upeliai blyksi lyg žuvytės
Tarp šimtamečių akmenų
Ir kepuraitėmis baltom iš tolo moja.

Sugrįžk, sugrįžki, Mylimoji,

Sugrįžki iš kalnų!

Sugrįžo paukščiai pražiemoję
Toli už vandenų
Svyruojančių, girtų.
Sugrįžk ir tu!
Berželiai keliasi pavytę;
Spurgai bijūnų kaip kojytės
Balandžių rausvos švyti
Darželio gilumoje.
Kas jojo vartelius atskies?
Sugrįžk, sugrįžki, Mylimoji,
Aš pasitikt einu tavęs!

PANAKTINIS
Tu rūpestingas Panaktini,
Tu mano sodų Sarge!
Kai šunes po dienos išvargę
Suguls ir galvas panarinę
Jieškosis poilsio šiauduose,
Tu strėnas susijuosi
Ir pasiėmęs rankon lazdą
Apeisi sodą.

Sustok ir paklausyk! Atrodo,
Kažkas lyg plazda
Ten, pas kraščiausią taką;
Kažkas lyg žemę plaka
Palūžusiu sparnu;
Kažkas lyg čipsi
Tenai už akmenų.
Kai juos pralipsi,
Drėgnam beržų liekne
Atrasi tarp žolių
Iškritusį mane
Beplunksniu paukšteliu.

Kai pasilenkęs imsi jį į saują,
Būk atsargus:
Jis žnaibys ir įleis nagus
Tau ligi kraujo.

Tu rūpestingas Panaktini,
Tu mano sodų Sarge!
Vėjingą naktį, naktį dargią,
Kai ilsisi visi išvargę,
Tu nešies prie krūtinės
Mane besparnį,
Tu senas, ištikimas mano Tarne.

ELGETOS SONETAS
Į mėnesieną, ak į mėnesieną
Pasviro tylūs mūsų kelio gluosniai.
O Tu atgniaužęs savo ranką dosnią
Vis dalini tą būtį; ją, tą vieną,

Vienintelę, kaip naktį sidabrinę,
Tu žvaigždėms, mėnesiui ir žiogui duodi.
O mes pavartėj galvas nunarinę,
Nuo šalčio ir lietaus kaip stagarai pajuodę
Vis stovime jau ilgus, ak taip ilgus amžius,
Ir drebanti ranka kelintą
Jau kartą vis pakyla ir paglamžius
Varpelio tavojo virvelę krinta
Atgal ir mąsto:
Turbūt namie Tavęs nerastų.

ŠEŠĖLIO SONETAS
Tai mūs atodūsių paklydę vėjai
Tave čia buvo užgesinę.
Atėjo vakaras ir, sako, suspindėjai
Lyg vabalėlis sunkiame kemsyne

Tu mūs būtyj. Vidurnaktis artėja.
Sugrįžo paukščiai nuo lizdų nutolę.
Susiglaudė delnai pabaigę sėją.
Žiogeliai šaukiasi po žolę.

Ir aš kartu išeiti pasikėliau.
Tiktai Tavęs, kodėl Tavęs man nematyti?
Kažkas čia, sako, švyti;
Kažkas čia pat prie mano kojų.
Tai aš turbūt savu šešėliu
Tave užstoju.

VELYKŲ RYTAS
Ak rytmečiai!
Ak rytmečiai tie tolimieji,
Kada plačiai
Lyg vandenys giesmė laukus užlieja
Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą;
Kai pirmutinė smilga
Nedrąsiai stiebias pažiūrėti,
Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti —
Ne, ne: kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga.

Ir Tu eini,
Tu, Užmirštasis, tris kartus eini.
O gluosnių mūs žiedai raini,
Plaukuoti tarsi kirmėlaitės
Ant Tavo tako susiraitę
Ir nusižeminę vis renkasi prie kojų
Lyg prieš savaitę
Mes palmių Tau su mirtomis nebūtum kloję.

Bet šiandien vėl Tu mus kvieti:
Pagruodžiu dunda žingsniai mūs kieti.
Jau tuoj, jau tuoj prinokusiom su dirsėm
Ir mes nusvirsim —
Visi mes paskutinio vėjo pakąsti
Nusvirsim prieš Tave, auksinis Tu kviety!

Ak rytmečiai!
Ak rytmečiai tie tolimieji,
Kada plačiai
Lyg vandenys giesmė laukus užlieja
Ir bokšte prikelia ošimą ilgą ilgą,
Tada ir mes lyg pirmutinė smilga
Nedrąsiai stiebiamės pasižiūrėti,
Kaip mūs laukų grumsteliai žiburėti —
Ne, ne: kaip paauksuotos Tavo rankos žvilga.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai