Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MANO GIMTINĖS ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas

Žmogus priėjo kalno papėdę, sustojo ir valandėlę galvojo — kopti ar daryti užuolanką. Dar kartą užmetė akim į saulę, pasižiūrėjo į šviesiakalnį ir pasuko.

Kojos, lyg žirklės, karpė varinę kelio juostą ir lazda, lyg įsikibęs į ranką vaikas, nesidavė paliekama. Įpusėjęs atkalnėn, žmogus pajuto, kaip jo galvą, pečius, nugarą ėmė liesti šilti saulės pirštai. Atsisagstė švarką, atmetė skvernus į šalis ir kopė toliau.

Šviesiakalnis rietė savo nugarą, o ši darėsi vis statesnė. Keleivis paraudo, ir jo širdis pasidarė nerami. Sukandęs dantis, dar atkakliau mynė kelią, lyg norėdamas savo svoriu jį išlygint ir dar labiau lazda plakė žemę.

Pagaliau apgalėjo. Sviesiakalnio sketera ėmė tiestis, ir saulė pasisuko kiek i šalį, lyg vogčiom žvelgdama, ką šis keleivis darys.

Keleivio krūtinė giliai subangavo, lūpos padarė porą plačių vingių, galva pašoko į viršų. Metęs dar porą lėtų žingsnių, jis sustojo ir ėmė į visas puses žvalgytis.

Pro Šviesiakalnio trobų tarpą, rytų pusėje, matėsi, lyg žalumų juosta, Sargūnai — laisvųjų ūkininkų kaimas. Stambūs balti trobesiai iš tolo atrodė, kaip spalvotos gėlės rūtų darželyje. Šiaurėje, lyg jausdami savo didybę, stovėjo, skersai įsirėžę, karališkieji Džiugai. Pilki jų namai skendėjo soduose ir priminė pasakų baravykus, savo ūgiu lenktyniaujančius su medžiais.

Palei Džiugus, lyg palša gyvatė, vinguriavo platus kelias. Nusiritęs į slėnį, pamažu jis vėl iškyla, įkopia į pakilumėlę ir, nesutikdamas kliūčių, eina tolyn. Bet čia, tarsi ko pasibaidęs, pasuka į šalį, įsineria į mišką ir išnyksta iš akių. Ties ta vieta, pakopę į aukštumėlę, tiesiasi Dejunai, baudžiauninkų kaimas. Jo sodybos nuo kelio pusės susibėgusios į krūvą, bet toliau, lyg eidamos pasigėrėti pono Lappos mišku, kuris čia pat prasideda, vėl išsiplečia.

Nuo Dejūnų, arčiau į Šviesiakalnį, matyti, už mažo gauburio pasislėpę, kunigiškieji L u c i ū n a i. Jų namai paprasti, sodybos apyplačios, sodais išpuoštos, kryžiais atžymėtos.

Pats Šviesiakalnis atskirtas nuo šių kaimų gilia ir plačia dauba, juosiančia jį iš trijų pusių. Šiaurryčiuose ji atrodė lyg katilas netaisyklingai išlankstytais kraštais. Viduriu vingiavo upelis, o krantuose augo miško kirtimas, išmargintas vešliomis juodalksnių kuokštėmis.

Šiaurėje dauba siaurėja, kerta platųjį kelią, įsipjauna į molieną ir eina iki Kurklių, išsiliedama į plačias lankas. Upelis, pasisukdamas nuo Sviesiakalnio, vis didėja — kol, pasišokėdamas, įkrinta į Kurklelę, Virintos prieupį.

Vakaruose, pačioje Šviesiakalnio papėdėje, dauba pasidaro lyg milžiniška keturkampė aikštė, nelygiu dugnu, kurio vienoj pusėj buvusi ariama žemė, antroj — pažliugusi pieva, liūnas. Liūno viduryje žėri užankančio ežero Akis, apjuosta storu juodalksnių ir meldų lanku.

Eidama, tolyn į pietus, dauba darosi panaši į didžiulį, didžiulį griovį,.kuriuo tęsiasi Luciūnų pievos, vadinamos Paliūnėmis. Darydama naujus vingius ir keisdama savo formas, dauba eina vis tolyn ir tolyn— ligi Balninkų. Joje.. tyvuliuoja balos, Akys, Keršio ežerai, Baldanas, Alaušas, o juos jungia upeliai, juosia eglynai ir ąžuolynai.
Keleivio žvilgsnis paklysta toliuose ir, rodos, nesugražinti jo čia, iš kur išėjęs.

— Kas iškasė šią milžinę daubą, kas išraižė jos krantus ir miškais užsodino, kas išgražino jos dugną ir atkalnėmis sodybas įkūrė?..

Keleivio akys klajojo kažkur nematomybėj — virš miškų ir sodybų, leidosi į daubą, skendo vandenyse, iš jų kopė krantais. Pamažu jos ėmė grįžti atgal dešiniuoju daubos krantu ir užkliuvo sodybų, kurios dunksojo už gauburio, paženklinto kryžiumi. Ilgiau nesustojusios, jos klydo artyn pro Paliūnes ir nusileido ties Liūno Akimi.

Bestingstąs Šviesiakalnio daubos žiburys buvo, rodos, paskendęs savyje ir nesidomėjo, kas dedasi aplink jį. Kaip mirštąs senelis, savo žvilgsnį smeigė į dangų ir, jei ne juodalksnių šešėliai, kurie dengė jo krantus, būtum galėjęs įskaityti — liūdi jis ar šypsos, meldžiasi ar savo dalią keikia.

Keleivis pakėlė akis į saulę — jos jau toli nukeliauta. Stuktelėjęs lazda į žemę, jis apsigręžė eiti. Rugių laukas buvo vienoj tako pusėj, pušynėlis antroj. Retos ir skurdžios varpos, lyg saulėj įdegusios rankos, tiesėsi į keleivį, glostė jo plaštakas, lietė jo švarką, bet, susitikusios su lazda, vėl traukėsi į šalį. Keleivis permetė lazdą į kairiąją ir dešinę ištiesė į rugius. Jo delnu bėgo varpos, lyg vandens srovė, veržėsi pro pirštus ir kuteno širdį. Taip dažnai patiriamas ūkininko jausmas ir visad toks naujas.

— Žeme, žeme, kokia tu brangi! — kalbėjo lūpos lyg maldai.

Iš kairės, tarsi mažos mergaitės, pro senų pušų tarpą žvelgė pušaitės. Ir jos savo švelniom, lyg žaliu šilku vilktom, rankelėm braukė per keleivio apykaklę, kabinosi už kaklo, siekė lūpų.

— O žeme, žeme!... — kartojo jis.

Rugiai pasibaigė, ir miškas paliko užpakalyje. Keleivis leidosi pliku Šviesiakalnio šonu žemyn. Liūno akis pamažu nyko iš akiračio, merkėsi — tesimatė tik meldai, lyg užkrintančios blakstienos.

Kojos vis greičiau dėstėsi. Lazda ėjo pirm jų ir spyrėsi, kalno stumiama, žemyn.

Takas pametė savo bėgį ir, lyg gyvatė, susiraitė. Jo viduryje, tarsi koks perlas, švietė šaltinis.

Keleivis priėjo, pasilenkė, rieškučiomis pasėmė vandens ir prinešė prie burnos. Lūpos atšoko ir paraudo, tarsi būtų ledo prisilietusios. Ir vėl, lyg. skanų midų pajutusios, ėmė atsargiai čiulpti. Išbaigęs, keleivis užgriebė naujas rieškučias ir, pasigręžęs į šalį, siūbtelėjo sau į veidą. Skruosto raukšlės suvirpo, ir kraujas išsišovė į paviršių. Akys, prasišvietusios, ėmė žvaliau žvalgytis. Štai jos mato juodalksnius, kaip pajaunius, pasipuošusius kaspinais, tiesa, jau susenusiais. Kiek rankų turėjo tiestis į šią gyvąją srovę ir dėkingumui krantų sargus apdovanoti įvairiais žymenimis!

Šaltinis, lyg ašarų srovė, liejosi upeliuku žemyn į Liūną ir siekė Akies. Keleivis peržengė jį ir leidosi Paliūnių linkui. Platus griovis ėjo šios pievos viduriu ir iš abiejų jo pusių stovėjo kaip mūras aukšta viksvų tvora. Kitados pjovėjų pėdos, šviežiai įmintos pievoj, tęsėsi nuo krašto gilumon ir juo tolyn, juo labyn skendo vandenin. Nesiekusios griovio, jos sustodavo ties viksvų užtvara. Niekas gyvas negalėjo įkelti kojos į griovį, kaip ir į Liūno Akį.

Paliūnės siaurėjo ir, lyg kokiais vartais, visai užsidarė. Ties ta vieta, įsipjovęs į kairįjį daubos krantą, matėsi Dvaro Ravas. Lyg sodas žaliavo jis dabar, ir slėpė galybes paukščių lizdų. Keleivis prisiminė pavasarius. Kokios čia paukščių kalbos, būdavo, neišgirsi. Vienas už kitą garsiau švilpia, ciksi, kvakena, suokia. Ir upelis, lyg neatsilikdamas, klega krisdamas stačia galva žemyn ir pykstasi su akmenimis, kurie neklauso jo — nebėga žemyn su jo vandeniu, ir barasi su medžiais, kurie kaišioja savo šaknų liežuvius ir geria jo negausų vandenį.

Dabar Dvaro Ravas ramus. Paukščiai augina vaikus, ir upelis nuo karščių pailsęs. Nei gyvulių balsų, nei piemenų šūkavimų, nei skerdžiaus dūdelės raliavimų nebegirdėt, kaip seniau. Keleivis užmetė akim, valandėlę j ieškojo kažko medžių tankymėje. Šešėliai dideli, kaip debesų, nešė mišką tolyn daubos atkrante. Drėgmė leidosi lyg nematomas uždangalas ir klostėsi aplink griovį.

Keleivis pasuko jo pusėn. Ties Dvaro Ravu vandens juosta susiaurėjusi ir virtusi brasta. Kaip jauniklis strioktelėjo nuo vieno akmens ant kito, kurie čia buvo nugulę, ir atsidūrė antroj pusėj.

Dešiniąja daubos atkalne kilo dviejų valakų pločio rėžis. Keleivis įsuko į jį. Ši žemė kitados nebuvo kaimo. Ūkininkai dirbo ją Aluntos altaristai, kuris lankėsi tik pjūčiai atėjus. Nūnai kapa metų, kaip ir jis nebesirodė.

— Šventa žemė, o tiek jau metų nebyra į ją sėkla ir vaisiaus neneša! — atsiduso keleivis.

Sunkūs žingsniai išvedė į daubos kranto viršūnę ir čia jis vėl sutiko saulę. Keliavo ji pačia žeme ir žarstė paskutinius savo spindulius ant kaimo sodybų. Šviesos buvo tiek daug sodų viršūnėse, tiek daug langų stikluose!

Keleivis atsiduso.

— Mes esame saulės palaimoje! — prisiminė senųjų žodžius.

Jis ėjo padaržėmis, skubėjo pasiekti senąją sodybą, kurioj vaiku būdamas žaidė. Tvoros buvo išlūžusios ir vartai išvirtę. Peržengė juos, perėjo skersai gatvės ir įsuko į kiemą. Kitados pasitikdavo jį šunelis, tas juokingas Kudlius su kreivomis kojomis ir nuleipusiomis ausimis. Dabar niekas jo nepasitiko.

Atsisėdo ant prieangio, ranka nusišluostė prakaitą, ir tik dabar jam toptelėjo mintis, ko čia atėjęs. Juto nuovargį ir norėjo taip pasėdėti, bet troškulys džiovino gomurį. Jis pakilo ir priėjo prie šulinio. Šis buvo toje pačioje vietoje, tik nukritęs ir rentinys subiręs.

Pasuko į sodą.

Obelys nešė vaisių, ir alyviniai, rodos, laukė, kad juos kas skintų. Pakėlė ranką ir nusiskynė vieną. Sultingas rūgštelėjęs vaisius gaivino išdžiūvusias lūpas ir gomurį. Keleivis nusiskynė antrą ir trečią, valgė ir žvalgėsi. Ten medis, iš kurio jis kartą iškrito. Saldūniniai jam tada geriausiai patiko, ir jis prieina prie tos obels. Tiek vaisių! Pilnos šakos, net linksta.

Atsisėdo, atrėmė nugarą į saldūninę, pakėlė galvą. Tamsa pamažu leidosi ant sodybos. Klausėsi, ar kieno žingsniai nepasigirs, ar šunelis kuriame kaimo gale nesulos. Tylu. Šikšnosparnis pralėkė pro jį ir vėl dingo.

Tokį tylų vakarą tėvas jam pasakojo vieną istoriją. Tada jis neruprato, bet lyg šiandien ją prisimena —

Aplink ežerą gyvenusios keturios gentys: šviesūnai, sargūnai, džiugūnai ir dejūnai. Visos tarnavusios Šviesiakalnio ugnelei. Šviesūnai ėję jos kurstyti ir jai melstis. Sargūnai sergėję, kad niekas svetimas neįžengtų į šį kalną ir šventojo židinio neišniekintų. Džiugūnai buvę giesmininkai: giedoję džiugias giesmes. Dejūnai, lalauninkai, graudžias raudas raudoję deginant ant laužo mirusius.

Gentys gyvenusios keturiose Šviesiakalnio pusėse. Arčiausiai židinio gyvenę sargūnai ir toliausiai — dejūnai. Šviesūnams ir džiugūnams kalnas ir židinys buvę pusiaukelėj.

Šviesiakalnio papėdėje telkšnojęs didelis ežeras — toks sklidinas, kaip akis. Kai būdavęs ramus oras — tais laikais jis beveik visada buvęs ramus — vandenyje, kaip veidrodyje, atsispindėjusi giria, kuri jį supo. Ir aukuras su ugnies liežuviais, rodos, virpėjęs šiuose vandenyse. Naktimis pakildavęs mėnulis pasižiūrėti, kaip atrodo jo veidas ežero veidrodyje. Ir jis pasisemdavęs savo naščiais vandens nusiprausti burnai, kuri ilgoj kelionėj apsinešdavusi dulkėmis.

Gentys gyvenusios kaip keturios brolių šeimos. Kiekviena turėjusi savo vyriausiąjį ir jie vadinęsi: vyriausias sargūnas arba kareiva, vyriausias šviesūnas arba kryvis, vyriausias džiugūnas arba vaidila, vyriausas dejūnas arba lalaunis. Vyriausieji susitikdavę Šviesiakalnyje, prie laužo, aptardavę, ką kiekviena gentis turi daryti, pasirodžius blogiems ženklams danguje. Tik viena kartą jie negalėję suprasti, ką reiškia ugnies kryžius, kuris kybojo viršum Šviesiakalnio ir raudonai nudažė ežero paviršių. Neišsiaiškinę, kokią nelaimę tai ženklina, jie išsiskirstę su neramiomis širdimis.

Į kelintą dieną sargūnai pastebėję raitų vyrų būrį, kuris artinosi į Šviesiakalnį. Jie stabtelėję ties ežero krantu, pagirdę žirgus ir, pastebėję kalne aukuro dūmus, pasiuntę savo pasiuntinius jieškoti žmonių. Buvę pranešta apie tai vyriausiam sargūnui, ir jis pasitiko svečius.

— Mūsų ponas nori kalbėtis sų jūsų atstovais. Kur skirsit vietą jam atvykti? — kalbėjo palydovai.

— Mes patys nusileisim žemyn! — pasakė kareiva.

— Šviesiakalnio sargai, lenkiasi prakeleiviams! — prabilo kareiva.

— Mes nesam prakeleivai! — rūsčiai atsakė puošniausias iš būrio. — Sakyk, kas tame kalne gyvena?

— Niekas!

— Juo geriau. Jieškau gražiausios vietos rūmams statyti. Šis kalnas patiks mano žmonai...

— Jis pašvęstas židiniui, — įspėjo kareiva. — Mes niekam jo neužleisim. Geriau mirsim, bet niekam neužleisim, — pakartojo.

— Esu galingas ir viešpataus žmogus, — kalbėjo būrio vadas. — Galėčiau jus sutriuškinti savo tarnų ginklais. Bet šito nepadarysiu. Vertinu jūsų drąsą, sargūnai, ir daryti jus vergais nenoriu. Būkit geriau mano ir karaliaus draugai. Aš siūlau: nesipriešinkit! Jūsų šventąjį židinį perkelsiu kitur, o jums pavesiu sergėti girias. Apdovanosiu jus auksu ir padarysiu geriausiais kariais, kurių kardo garsas pasieks aukščiausi mūsų valdovą ir viešpatį.

— Šito niekad nebus, — atsakė kareiva.

— Pažiūrėsim. Aš greit grisiu. Tikiuos jus rasiu apsisprendusius priimti mano malonę, — pridėjo būrio vadas ir, pamojęs ranka palydovams, išjojo.

Ilgai tarėsi genčių vyresnieji ir ilgai stebėjosi, kodėl dabar, kai jie taip ramiai gyveno, atsirado žmonės, kurie tiesia rankas į jų šventovę.

B jo dienos ir savaitės, o ponas nesirodė ir gentys vėl aprimo. Šviesūnai, kaip aukuro kriviai, pasikeisdami ėjo tarnybą. Laiveliais yrėsi į kitą ežero pusę, vainikus pynė, gėles aukuro smilkalams rinko. Sargūnai ėjo sargybas, savo ginklus naujai apkaustė ir jaunesnius, stipresnius vyrus parinko. Džiugūnai, vyrai ir mergaitės, būriais susirinkę prie ežero krantų, siuntė giesmes žėrinčiai ugnelei, o saulei tekant iškėlę rankas šaukė:

— Tu didžioji mūsų palaima, mūsų sodybų gyvybe, mūsų girių močiute, mūsų ežero penėtoja! Pasveikinta būk, pagarbinta būk!

Dejūnai kūrė dar didesnius laidotuvių laužus ir dar gūdžiau lalavo:

— Su dūmais kilkit vėlės, la-la! Neverkit, nedejuokit, la-la! Tėvelio ir motulės negraudinkit, la-la! Dausų tyloj nurimkit, la-la!

Vieną dieną, kai visi buvo tikri, kad pavojus praėjęs, staiga atsirado ponas, lydimas didelio būrio ginkluotų tarnų. Jis sušaukė genčių vyresniuosius ir paklausė:

— Ar jum žinoma, kad nuo šiandien Šviesiakalnįs ir jo ežeras priklauso man.

— Nežinom ir nenorim žinoti! — atsakė visi.

— Štai karaliaus raštas! — išsitraukė didelį popierį ir ėmė skaityti.

— Karalius negali būti neteisingas, — kalbėjo vyriausias sargūnas.

— Mūsų karalius yra Praamžius ir prieš jo valią negali eiti žemės viešpats! — bylojo vyriausias šviesūnas.

Džiugūnų ir dejūnų vyresnieji žiūrėjo ir tylėjo.

— Karalius yra teisingas. Kas jo neklauso, tas neišvengs bausmės.

— Geriau tebaudzia mus žmogus negu Praamžius! Baimės nežinojo mūsų tėvai, — su ja niekas nepalenks ir mūsų, — pasakė šviesūnų vyresnysis ir, apsisukęs, išėjo. Paskui jį ėjo ir visi.

— Sargūnų vyresnysis tepalieka! — pasakė ponas.

— Kuo galiu jums būti reikalingas. Mūsų valia aiški. Mūsų vyrai pasiruošę kovai, jei šito nebijo jūsų vyrai.

— Klausyk! — suraukė kaktą ponas. — Žūti jūs spėsite visada. Jūsų ginklai tetinka meškoms ir vilkams baidyti, bet ne mano kariams priveikti. Jei paklusit man, gausit geresnius ginklus. Jūsų sodybos bus laisvos. Kitas gentis pavergsiu už nepaklusnumą ir jie bus mano vergai. Jums nėra kito kelio, kaip būti mano draugais arba mano vergais.

— Aš turiu pasitarti su genties vyrais, — pasakė vyriausias sargūnas.

Jis išėjo, sušaukė visus vyrus ir pasakė, kas jų laukia.

Jaunesnieji norėjo geriau mirti negu būti palenkiami. Senesnieji tylėjo. Vienas jų pasakė:

— Atsispirti bus sunku, jei pats karalius su juo.

Išsiskirstė visi į savo sodybas, sutarę vėl susitikti. Pasitarė su broliais, pasakė žmonoms.

— Kas bus su vaikais, jei jūs visi žūsit! — dejavo šios.

Ir vėl visi susirinko, tarėsi ir balsavo. Jaunieji tylėjo, senesnieji liepė vyriausiam sargūnui eiti pas poną ir sutikti su jo valia.

Ponas apsidžiaugė. Vyriausiajam sargūnui dovanojo puošnų kardą, midumi pavaišino, o jo vyrams liepė padalinti po keletą auksinių. Išleisdamas, ponas pasakė:

— Pakvieskit man šviesūnų atstovus.

Šie atėjo nuo paties aukuro. Jų rankos kvepėjo smilkalų dūmais ir veidai buvo įkaitę nuo šventosios ugnies. Jų drabužiai buvo balti, kaip ir jų rankos.

— Šviesos sūnūs! — prabilo ponas. — Aš moku būti geras visiems, kurie man paklūsta. Štai, sargūnams daviau aukso ir jų vyriausiąjį apdovanojau puošniu kardu ir midumi pavaišinau. Aš jūsų ugnies neišniekinsiu, leisiu pasiimti su savim į kitą kalvą. Šviesiakalnis ir ežeras yra mano — jums tenka geruoju su šituo sutikti.

— Sutikti ne mūsų valioj. Ugnis negali būti paimta iš vietos. Nelaimė tam, kas drįs išniekinti židinį. Mirtis ateitų Šviesiakalniui ir jo šviesiom akim — ežerui. Geriau mirsim mes, bet nesutiksim savo rankomis užspausti dangaus akių žydrumos.

Tai pasakę, šviesūnai išėjo.

Žinia pasiekė džiugūnus ir dejūnus. Jie laužė rankas ir nežinojo, ką daryti. Ilgai nereikėjo laukti: ponas pasiuntė tarnus pakviesti ir jų vyresniuosius. Ponas nesileido į kalbas. Tepasakė:

— Praneškit savo gentims, kad nuo šiol jūs esate mano tarnai.

Dejūnai pravirko graudžiom raudom, — tikėjosi ašarom atsipirkti.

— Nutilkit! — sušuko ponas. — Jei nepaklusit, liepsiu jūsų sodybas išgriauti ir jus pačius toli iš čia išvežti.

Dejūnai neatlaikė grėsmės — nutilo, nusilenkė ir pasidarė vergais. Džiugūnai laikėsi drąsiai.

— Jei jau tarnauti, tai pačiam karaliui! — pasakė ir, apsigręžę, išėjo.

Tuo metu iš toli važiavo vežimas. Kilo nuo gauburio ant gauburio ir leidosi iš slėnio į slėni. Netoli Šviesiakalnio jis sustojo, išlaipino du žmones, tamsiais gaubtuvais apsisupusius galvas.

— Gražesnės vietos, kaip ši, būti negali, — kalbėjo vienas. — Vietoj aukuro pastatysim altorių ir šventovės bokštai atsispindės ežere, ir varpų garsas sklis vandens paviršiumi, šaukdamas žmones maldai.

Jie dar pavažiavo, sustojo ties šviesūnų sodybomis ir užsuko pas juos.

— Filii lucis! Jūsų kalne mes norim pastatyti šventovę.

— Šito niekad nebus! — kalbėjo šviesūnai. — Savo šventos ugnies mes neapleisim.

— Ir nereikės jos apleisti, — įtikinėjo keleiviai. — Viskas paliks kaip buvę. Tik kad lietus ir audros neplaktų ugnies, reikia pastatyti pastogę. Ir degs amžinoji lempelė ties altoriumi, o jūs kasdien ateisit, pri-žiūrėsit ją ir toliau melsitės.

— Pastogę nori statyti ponas, — pasakė vyriausias šviesūnas, tik ką atėjęs iš Šviesiakalnio. — Jis mūsų židinį žada perkelti kitur. Ir mus pačius padaryti vergais.

— Šito nebus! — išklausę vyriausiojo šviesūno kalbos, pasakė keleiviai. — Ponas neturės ant jūsų valdžios.

Jie nuvyko į Šviesiakalnį ir akis į akį susitiko su ponu.

— Šventosios ugnies vietos priklauso mums, kalbėjo. — Štai mes atvykom su mūsų vyskupo pritarimu.

— Kaip tik jūsų laukiau, — rūsčiai prabilo ponas.

— Mano kariai suras miške landynę dideliems jūsų apetitams atvėsinti... Aš koją jau įkėliau, ir niekas kitas tenedrįsta čia įsikurti.

— Jėga ne visuomet turi teisybę, — pasakė kunigai.

— Jei reikia jos jieškoti, mes atrasim.

— Jūsų teisybę aš žinau! — atkirto ponas. Ir jie išsiskyrė.

Kunigai pranešė vyskupui, kad ponas sargūnus įbaugino, dejūnus pavergė, džiugūnai pasipriešinę ir pasisakę geriau tarnausią karaliui, o šviesūnai priėmę kunigų bičiulystę. Ponas rašė karaliui, kad visos gentys noriai sutikusios perleisti jam kalną ir ežerą, tik kunigai, vėliau atsiradę, kliudą jam įsikurti.

Raštai ilgai keliavo ir byla tęsėsi dar ilgiau. Ponas, nieko nelaukdamas, statėsi rūmus Šviesiakalnyje, o kunigai kūrė laikiną pastogę šviesūnų žemėje, netoli dabartinio Dvaro Ravo.

Karaliaus sprendimas atėjo, ir jis buvo toks: sargūnai kaip kariai lieka laisvi; džiugūnai, kurie šaukėsi karaliaus, pereina jo ūkių žinion; luciūnai (raštas taip vadino šviesūnus — turbūt dėl to, kad kunigai savo susirašinėjime krikštijo juos Filii Lucis) priklauso kunigams, o dejūnai su Šviesiakalniu, ežeru ir giria atiduodami ponui.

Ponas trynė rankas iš džiaugsmo. Sukvietė tarnus ir jiems įsakė:

— Išgriaukite kalno židinį, užgesinkit ugnį, nė vienam šviesūnui daugiau neleiskite čia lankytis.

Taip užgeso šviesioji genčių padangė. Smilkalų dūmai ir liepsnos nebekilo į dangų. Dainos ir raudos nutilo. Pasidarė nyku ir tylu sodybose, kurios supo ežerą.

Ėjo metų puskapis, kapa ir antra. Kunigai nebesiryžo statyti savo šventovės, įžiebti amžinosios lempelės, sutelkti gentis prie naujo židinio. Pagaliau ir jie išsikėlė toliau — į Aluntą, palikę čia savo laikinas trobas ir žemę, kurią globojo ir dirbo luciūnai. Tik kartą į metus atvažiuodavo, pasikalbėdavo, su genties atstovais, pasiklausydavo jų skundų, pasiimdavo derlių ir vėl išvažiuodavo.

Gentys tolo viena nuo antros.

Sargūnai bičiuliavosi su ponu, medžiojo su jo tarnais, klausėsi svetimų jų dainų ir kalbos. Lyg nenorėdami atsilikti nuo dvaro, jie statėse didesnes trobas, rėdėsi gražesniais drabužiais, dėvėjo naujesnius ginklus — iš mados, nebe iš reikalo. Į kitas gentis jie žiūrėjo iš aukšto, vengė su jomis susitikti, o ir susitikę nesileido į kalbas.

Džiugūnai ir luciūnai nesijautė žemesni. Nieko jie neišdavė, niekam nenusilenkė, nepataikavo galingesniajam, nejieškojo jo malonės. Kodėl juos kiti turėtų laikyti žemesniais? Į sargūnus žiūrėjo su pasigailėjimu ir taip pat nenorėjo su jais susitikti.

Dejūnai kirto pono mišką, dirbo jo žemę, žvejojo ežere ir visą uždirbtą gerą atiduodavo ponui. Susitikę džiugūnus ir luciūnus, jie vis dejavo, vis skundėsi savo sunkia dalia. Ilgainiui įkyrėjo tos dejonės, ir džiugūnai su luciūnais ėmė jų vengti.

Kirvio paliesta giria vis labiau ir labiau retėjo. Šaltiniai, kurie seniau paunksmėjė gyvai ruseno ir mažais takais liejo savo skaidrų vandenį į daubą, pamažu ėmė gesti. Ir balos, kurios tankynėse telkšnojo ir sniegui tirpstant prisipildydavo sklidinos, nūn pradėjo džiūti ir trokšti. Karštomis vasaros dienomis pradėjo jausti troškulį ežeras. Gynėsi jis nuo saulės, dangstė savo pakraščius žolėmis, meldais, plačiais lapais, pririštais ilgų stiebų pynėmis prie dugno. Šios apsaugos pradžioj jam užteko. Paskui, kai ponas vis plačiau kirto savo girią, o saulė nemažino kaitros ir mėnulis savo naščiais kasnakt sėmė jo vandenį, ežeras siūdinosi tvirtesnį apdarą, panašų į liūno luobą. Taip ėjo metai, o ežeras, kaip gęstanti akis, merkėsi vis daugiau ir daugiau.

Ir vėl ėjo metų puskapis, kapa ir antra. Iš užu jūrių marių atkeliavo žuvėdai, nusiautė genčių sodybas ir laukus, atėmė gyvulius, išsėmė javų aruodus. Paskui atėjo žmonės iš rytų,- dar kartą ir dar kartą sutrypė derlių. Ir ėmė stigti duonos, ir reikėjo ją valgyti su pelais, su trintais stogų šiaudais. Bado šmėkla buvo baisi ir negirdėta. Žmonės jieškojo žemėje šaknelių, lupo medžių žieves ir valgė... Ne, ne! tai dar nebuvo baisiausia. Atėjo maras ir viską sunaikino. Kas gyvas apleido sodybas ir iškeliavo toli, toli nuo savo namų...

— Šitą jau žinau. Nepasakok man, tėve! — pasakė lyg iš sapno pabudęs keleivis ir pats išsigando šių žodžių.

Tėvo nebuvo čia, ir jis valandėlei užmiršo, kad šią liūdną istoriją pats vienas sau kartojo. Taip, jis buvo vienas, visiškai vienas šioj sodyboj, gal būt visame kaime.

Pakilo nuo žolės, išbėgo į gatvę, iškėlė rankas ir visu balsu sušuko:

— Atsiliepkit, kas dar gyvas! A-ū, a-ū!! Atsiliepkit!

Ir kai niekas neatsiliepė, jis išėjo į daržus, surinko išgriuvusių tvorų lentas, sukrovė laužą ir uždegė.

— Nors vienas gyvas žmogus dar turi būti likęs Sargūnuos, Džiuguos ar Dejūnuos. Temato ugnį! Težino, kad aš čia pradedu gyvenimą iš naujo.

Jis paėmė iš laužo žarijų saują, atnešė į gyventą tėvų trobą ir sudėjo jas į židinį.


Č.Janušas. Žiema Lietuvoj

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai