Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kazys Bradūnas   

EILĖRAŠČIO ATODŪSIS

Eilėraščiui reikia atokvėpio
Kaip ir gyvenimui poilsio —
Reik atsisėsti,
Nors ir ant akmenio,
Atsilošti į medžio kamieną
Ir, dvelkiant vėjeliui,
Užmerkti akis . . .

Tada poezija
Negirdimais žingsniais prisėlina,
Akis uždengia žodžiais
Ir prašo įspėti. . .

Ir tu spėji, spėji ir spėji
Lig paskutiniojo TAIP,
Kol prieš tave eilėraštis
Lengvai atsidūsta . . .

DIEVAS LIEPĖ

Dievas liepė tau būti
Nuo smiltelės ligi žvaigždžių,
Visatos gimimą ir griūtį
Užkeldamas ant pečių.

Ir neši viską, viską
Sąmonės branduolyje,
Ir sviedi saulės diską,
Ir perduodi didelę žinią
Maratono kelyje:
Dievas liepė mums būti!

KRAUJO LAŠAS

Vėl kraujo liūtys pralėkė lyg ežerai skraiduoliai
Viršum laukų, virš Nemuno melsvėja vėl dangus.
Juodų miškų dievai žaliam velėnų suole
Už permatomos laiko uždangos.

O gal ne uždanga? Gal mano siela
Išsiskleidė lyg vėliava lengvai,
Kur kraujo lašą uždengė velėna
Žali miškų dievai.




PRIE GREITKELIO

Po ūžiančio greitkelio tiltu
Upelis reiškia ramybę,
Akmuo — pastovumą
Ir žolė — gyvasties jėgą.
O ką gi reiškia žmogus?
Negi vien greitkelio triukšmą?


SKRUZDĖLĖ MARATONO KELYJE

Maratono kietam kelyje
Pailsus juoda skruzdėlė —
Toli ją pralenkus žinia,
Dar toliau pergalė.

Žolė pro grindinį kalas,
Joje spindi rasa vakare,
O priekyje didelis kalnas
Ir smilgų giria . . .


PASISLĖPIAU

Aš nuo mirties pasislėpiau eilėrašty,
Ir ji šįkart,
Praeidama pro šalį,
Manęs nepastebėjo.

Bet kur man dingt, kai grįždama
Rankom šaltom palies eilėraštį,
Ir posmuos suskambėję žodžiai
Kaip rudenį lapeliai nubyrės . . .

POEZIJOS DVASIA

Mes didelių poetų neturėjom,
Didžiulė buvo tik jėga,
Kuri jų posmuos išsiliejo
Kaip Nemuno vaga.

Net ir mažų poetų nebėra,
O tik širdies šilta liepsnelė plasta.
Bet ir tokia poezija gera,
Jei lengvina pakeleivingam naštą .

Žmogus atėjo ir nuėjo,
Užaugo medžiai pėdose,
Ir vėl jų lapuos sušlamėjo
Gyva poezijos dvasia.


EPILOGAS

Matai — tik žemė liko pastovi,
Kapais lyg debesim nusėta.
Jei kurpes nesudėvimas avi,
Nueik ir suieškok man vietą.



Kazio Mezinsko spalv. nuotrauka iš lietuvių fotografų parodų
išeivijoje

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai