Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
P. KLIMO ŽODIS PRIE O. V. MILAŠIAUS KAPO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Petras Klimas   
1939 m. kovo 7 d., Fontainebleau kapinėse laidojant O. V. Milašių, Lietuvos pasiuntinys Prancūzijai Petras Klimas prie jo kapo pasakė tokią kalbą:
Čia gausiai susirinkę lietuviai norėjo nusilenkti šiam kapui, pagerbdami atminimą žmogaus, kurio gyvenimas ir kurio darbas buvo taip gražiai susiję su jo kilme ir jo tokio didelio dvasinio ir mokslinio kilnumo būdu.

Būdamas kilęs iš mūsų krašto didikų, jis norėjo pasilikti ir pasiliko ištikimas taurioms savo rasės tradicijoms. Paskutinius du savo gyvenimo dešimtmečius jis beveik ištisai pašventė savo senolių tėvynei, kurios atgimimas buvo jo švenčiausias tikslas ir jo geriausias atlyginimas. Būdamas didelis, labai didelis poetas, d:dingos minties savo filosofiniuose ir religiniuose kūriniuose, švelnus ir visiškai humaniškas pasakotojas — jis nuolat atsimindavo, anot jo paties žodžių, savo mieląją Lietuvą, kurią jis buvo įsimylėjęs ir kuriai jis buvo atidavęs savo karštą temperamentą ir savo giliai krikščionišką ir degančią nemirtinga ugnimi sielą, o taip pat savo subtilų aktyvumą, nuolatos dominuojamą to dieviško jausmo, kurį jis yra iškėlęs savo nepamirštamajame šedevre "Miguel Manara".

To krašto vardu, kuriam jis pats atstovavo Paryžiuje sunkiausiais pokariniais laikais, aš, šiuo metu atstovaudamas Lietuvai, reiškiu jam nuoširdžiausią pagarbą ir didžiausią padėką. Lietuvos vyriausybė pripažino jo nuopelnus; pakeldama jį į D. L. K. Gedimino ordino tėvūnus. Tačiau dar giliau yra jo vardas įsirėžęs mūsų tautiečių širdyse, kurių keletas atstovų atvyko šiandien apverkti jo prie šio kapo.

Būdamas tikriausias lietuvis ir puikus prancūzas Milašius velionis buvo ir pasiliks mums gyvu simboliu tos prancūzų lietuvių draugystės, kurios jis yra buvęs didelis pionierius ir kurios pasisekimas gali būti laikomas didžiausiu jo gyvenimo laimėjimu. Jo draugai lietuviai ir jo draugai prancūzai šiandien lenkia galvas prieš jo kapą su tokiu pačiu skausmu ir visi lygiai apgailestauja nelauktą ir perankstyvą jo mirtį, padariusią ne tik jiems patiems, bet ir jų tautoms tokį nuostolį.

Tegu ši svetinga ir maloni žemė, kurią jis pats pasirinko, niekados nesudrumsčia jo amžinojo atilsio, kurio jis yra taip ramiai laukęs, kaip tegali laukti tik kilniausios esybės! Tegu šis naujas kapas išdygsta prancūzų žemėje kaip dvasinio susigiminiavimo ženklas dviejų tautų, kurioms yra skirta bendradarbiauti ieškant laimingiausių kelių ir mylint vieną kitą bendrai savo gerovei!

Sudie, brangusis ir didysis drauge, kurį mes taip mylėjome!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai