Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VL JUODEIKA APIE MARKSIZMO ILIUZIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Prunskis   
VLADAS JUODEIKA: Didžioji iliuzija. Marksizmas teorijoje ir tikrovėje. I tomas. Išleido autorius. So. Boston, Mass., 1978. 720psl., 15 dol.
Tai pati išsamiausia Markso sistemos studija, kokią mes turime lietuvių kalba. Amžiną atilsį Vladas Juodeika Lietuvoje buvo rašęs Vaire, Židiny, Tautos Ūky (kurio net buvo vyr. redaktoriumi) ir kt., tačiau išeivijoje mes nedaug jo straipsnių te-matydavome, ir dėl to ši jo knyga buvo maloni staigmena.

Bet jis buvo kvalifikuotas šiam užmojui. Ekonomistas, Grazo universitete gavęs daktaro laipsnį už disertaciją apie Lietuvos žemės reformą, turėjo plačią praktiką ekonominėje srityje, būdamas finansų ministerijos referentas, kainų tvarkytojas, pramonės departamento direktorius etc., dėstytojas Vytauto D. universitete, o JAV-se — Šv. Benedikto kolegijoje, Briar Cliffe kolegijoje, Portlando universitete.
Lietuvai atsikuriant, VI. Juodeika savanoriu stojo į kariuomenę, ir dabartinis Lietuvos likimas, kai ji tapo marksistinio imperializmo auka, gal jį ir palenkė imtis šios agresyvios sistemos studijų, kurias jis gilino, dėstydamas kursą tose aukštosiose mokyklose. Kaip įžangoje sako: "Dabartiniam pasimetusiam, dieviškos palaimos netekusiam žmogui politinė ideologija tapo nauja gyvenimo pasaulėžiūra, užpildžiusia jo sielos tuštumą". O jis ryžosi atskleisti, kokia klaida tą tuštumą užpildyti marksistinės sistemos iliuzija. Stebėdamas, kaip dabartinė darbininkija taip jau godžiai nepuola prie marksizmo, o daugiausia savo ginklanešių Marksas randa tarp studentų ir paviršutiniškesnių intelektualų, autorius nusprendė, kad "intelektualinėj plotmėj pirmiausia su juo tenka stoti akistaton".

Visų pirma autorius plačiai supažindina su Karolio Markso asmenybe ir gyvenimu, jo ideologijos formavimusi, jo revoliucine veikla, jo vaidmeniu susidarius pirmajam internacionalui.

Daugiau negu trečdalį, beveik pusę knygos paskyręs supažindinti su Marksu ir jo pasaulėžiūra, autorius toliau pagrindiniau svarsto dialektinį materializmą, pereina prie marksistinės ekonomikos ir politikos, kietai vertindamas marksistų pažiūras ir praktiką: "Marksas pasmerkė valstybę, kaip kapitalistų prievartos įrankį privatinei nuosavybei ginti ir jų galiai bei priespaudai įamžinti. Užuot ieškojęs valstybės esmės ir defektų bei piktnaudojimų, jis reikalavo visiškai panaikinti valstybę ir įsteigti laisvą, bevalstybinę, anarchišką visuomenę. Užuot ieškojęs nuosavybės defektų ir priemonių jiems pašalinti, jis pasiūlė panaikinti ir pačią nuosavybę . . . Marksas padarė fatališką klaidą" (p. 688).

Toliau autorius nagrinėja marksizmo moralę ir pažiūras į religiją, jų doktrinos padarinius susumuodamas: "Sunaikindami meilę, marksistai apiplėšia ir nuskurdina žmogų, padaro jį svetimu sau ir kitiems; jie nužmogina patį žmogų, kurio jautriausia sielos styga yra meilė ir religija" (p. 577).

Pagaliau paskutinėje dalyje autorius nuo komunizmo pereina prie socializmo sistemos kritikos, pateikdamas socializmo pagrindus, gilindamasis į tai, kaip jis sprendžia nuosavybės klausimus. Socialistinę ekonomiką jis taip apibūdina: Socialistinis ūkis gali apsieiti be kapitalistų, bet negali apsieiti be kapitalo. — Kapitalą socialistams teks paimti iš tų pačių šaltinių, iš darbininkų. Faktiškai socialistinis ūkis bus mažiau našus, negu kapitalistinis, ir dėl to socialistai atims iš žmonių reikalingam kapitalui sudaryti daugiau, negu kapitalistai. Tai iš tikrųjų ir matome komunistiniuose kraštuose.

(Daryti Marksą atsakingą už viską, kas jo vardu daroma, vargu ar teisinga. Sovietai savo režimą remia Marksu, bet greičiau išduoda, o ne vykdo tai, ko pats Marksas siekė. Kalbant aplamai apie marksistus, reikėtų niuansuoti, kiek kurie Markso laikosi ir kaip jį interpretuoja. Antraip žodis "marksistas" lieka daugiaprasmiška sąvoka, mažai ką sakanti. — Red.).

Tai maždaug tokia knygos sąranga. Nagrinėdamas Marksą ir jo teorijas, autorius parodo savo ekonominį išmokslinimą bei patyrimą, o taip pat darbštumą, nes gana gausiai panaudota literatūros. Atitinkamų kursų dėstymas aukštosiose mokyklose autoriui padėjo sutelkti daug medžiagos.

Autorius knygą praturtina ir savo patirtimi Lietuvoje. Pvz., jis pasakoja savp patirtą sovietų biurokratizmo atvejį. Lietuvoje buvo stiklo fabrikas. Jame dirbo 4 kvalifikuoti belgai inžinieriai. Sutarty jiems buvo leista siųsti pusę algos į Belgiją. Okupavus rusams, Lietuvos Banką kontroliuoti buvo atsiųstas rusas Kuznecovas. Finansų ministerijoje tarnavęs Juodeika paprašė leisti inžinieriams išsiųsti pusę algos. Kuznecovas atsakė negalįs tokio leidimo duoti — reikią kreiptis į Sovietų valiutos viršininką Maskvoje. Iš ten atėjo atsakymas: šitokio svarbaus dalyko negali spręsti — reikia kreiptis į Staliną. Paklaustas Kuznecovas tarė: "Nesikreipt, vis tiek nesutiks". Juodeika nesikreipė. Belgų inžinieriai išvažiavo. Fabrikas sustojo. Lietuva neturėjo stiklo, o tarnautojai — darbo. (p. 507).

Veikalas praturtinamas, duodant anų laikų filosofijos, pasaulėžiūros, socialinių doktrinų foną. Apžvelgiama Markso sistemos interpretacija, kurią davė Leninas. Tai studiją suaktualina. Autorius įveda naujus duomenis, pvz., kritikuodamas Markso antireliginį nusistatymą, cituoja paskutinio laikotarpio mokslo žmonių liudijimus religijos klausimais: Plancko, Einšteino, Millikano ir kitų.

VI. Juodeika ypač stengiasi išryškinti tuos marksizmo bruožus, kurie yra pasidarę aktualūs dabartyje, pvz., jų terorą: "Kaip efektyvią priemonę kovai prieš demokratiją Marksas ir Engelsas siūlė vartoti kraštutinį terorą: vadų žudynes, viešų pastatų deginimą, tūkstančių žmonių likvidavimą ir visišką valdžios aparato sugriovimą, nes tik šiuo keliu būsią galima užtikrinti stiprią bazę proletariato diktatūrai" (p. 149). Čia galime priminti ir neseniai iš Lietuvos atvykusio rašytojo T. Venclovos žodžius, kuriuos išspausdino žurnalas "Į Laisvę" Nr. 71: "Vienas sąmojingas bičiulis Lietuvoje man sakė, kad judaizmas, iš dalies ir krikščionybė, suvedami į dešimtį Dievo įsakymų, o stalinizmo ideologija suvedama tik į du įsakymu: pjauk ir plėšk".

VI. Juodeika pripažįsta Markso talentą, bet jo teorijas supliekia įrodymais ir faktais. Čia noriu pacituoti kelias ištraukėles iš šios knygos: "Marksistams svarbiausia rūpi nuosavybės panaikinimas. Palikdami kapitalizmą, tik jį pirma suvalstybinę, jie faktinai palieka visas kapitalizmo ydas ir blogybes, kurių didelę gausybę Marksas rado šioje sistemoje,, (p. 358). Vadinamasis "planingas ūkis išjungia įmonininkų funkciją ir jų kūrybinę iniciatyvą, užmuša asmenišką interesą bei atsakomybės pajautimą ir kartu sukuria milžinišką biurokratišką aparatą. Pašalinęs patį gabiausią ir patį kūrybingiausią ūkinį elementą iš ekonominės veiklos, socializmas tuo pačiu nuskurdina ir patį ūkį" (p. 674). Autorius atskleidžia komunistų nelogiškumą: "Jei kapitalistinės sistemos žlugimas dėl josios vidinių prieštaravimų yra neišvengiamas ir pačios istorijos nulemtas, kaip Marksas ir jo pasekėjai tvirtina, ir komunizmas neišvengiamas, tai kokiam galui reikalinga destruktyvi, žiauri ir kruvina revoliucija?" (p. 497).

VI. Juodeika savo knygą dar papildo citatomis iš dabartinės komunistinės literatūros Lietuvoje. Prisimindamas Lietuvos įvykius, autorius išryškina visą komunistų hipokriziją:
"1846 m. gegužės 11 Marksas pirmą kartą paskelbė baisią doktriną: komunistai, prieš paimdami valdžią, turi pažadėti žemę ūkininkams, bet, kai tik jie bus valdžioje, žemė turi būti atimta ir iš viso panaikinta bet kokia nuosavybė . . . Šią doktriną įvykdė Leninas ir Mao tse-tungas, pirma pažadėdami ūkininkams žemę, o paskui ją nusavindami ir ūkininkus suvarydami į kolūkius Rusijoje ir komunas Kinijoje (p. 129).

Išryškinęs komunistinės moralės suktumą, VI. Juodeika taria: "ne religija yra žmonių opiumas, bet komunizmas. Komunizmas išnaudoja ir apgaudinėja neturtinguosius, juos pavergdamas ir besąlygiškai priversdamas juos paklusti komunistų partijos vadų sauvalei. Žiauri komunistų partija apgaudinėja mases, versdama jas pakelti nepakeliamus sunkumus, skurdą bei vargą ir kentėti neribotą laiką proletarinėje diktatūroje" (p. 583).

Nepasitenkindamas marksizmo kritika, autorius stengiasi išryškinti krikščionybės socialinės doktrinos vertę: "Krikščionybė yra galinga dinaminė jėga, kuri gali ir turi pakeisti pasaulį. Kryžius buvo įkastas ne į žemę, bet į pasaulį. Iš kryžiaus pasklido nauja šviesa pasauliui, pasiaukojimo ir meilės šviesa" (p. 576).

Parodęs komunizmo nelogiškumą ir baisumą, autorius išblaško klaidą daugelio, kurie, pilnai nepažindami komunizmo, bent pasąmonėje galvojo, kad tai darbo žmogui savotiškai palanki sistema. Gilesnė marksizmo studija, ypač gyvenimo faktų akivaizdoje, parodo visai kitą Markso sistemos veidą.

Pripažindami VI. Juodeikos knygos svarbą mūsų laikams, ypač linkime, kad šią knygą perskaitytų mūsų jaunesnė karta, kuri neturėjo progos pagyventi komunizmo diktatūroje.

Vis dėlto tenka suminėti ir kai kuriuos pageidavimus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta, jei kada būtų leidžiama antra laida arba — ruošiant antrą tomą spaudai. Autorius, pirma supažindindamas su Markso pasaulėžiūros raida, o paskiau dėstydamas marksizmo pagrindus, neišvengia pasikartojimų. Blogai, kad tai padidina knygos apimtį, bet yra pateisinimas, kad su atitinkamais klausimais pagrindiniau supažindinama. Toliau, siekiant sumažinti spausdinimo išlaidas, neduodamas panaudotų veikalų sąrašas, tik jie suminimi cituojant. Nėra nė vardų bei knygoje minėtų dalykų rodyklės. Moksliniam darbui tai trūkumas, bet, žinant visas išleidimo sąlygas, tai suprantama.

Autorius linkęs marksizmą vadinti savotiška religija. Man rodos, marksizmą gretinti prie religijos nepridera. Galima rasti tam tikro bendrumo tarp gilių religinių žmonių ir įsitikinusių marksistų ryžto, bet pati religinė pasaulėžiūra toli nuo marksistinės kaip dangus nuo žemės. Tektų suabejoti ir autoriaus tvirtinimu, kad proletariato pasirinkimas savo sistemos pagrindiniu subjektu Marksui buvo atsitiktinis. Žinant ano laiko darbininkijos sunkias socialines sąlygas, darbo valandų ilgumą, atlyginimo skurdumą, vaikų darbo panaudojimą, reikėtų sutikti, kad Marksas savo sistemą kurdamas turėjo tai mintyje.

Toliau, rašant rimtą veikalą, galima buvo apsieiti be tokių kiek vulgarumu atsiduodančių posakių, kaip "aukščiau bambos neiššoksi" (p. 404). Tegu tai tautosakiniu atžvilgiu būdingas posakis, bet jį galima palikti neaptašytiems provincialams. Nors autorius įžangoje dėkoja net trims žinomiems asmenims už kalbos pataisymą, vis dėlto įvelta nemažai visai primityvių klaidų, kaip, pvz., vartojimas žodžio "neskaitlingi", kur reikėtų "negausūs", rašymas "devyni metai", kai reikia "devyneri"; po žodelio "kad" vartojama bendratis, kai reikalinga tariamoji nuosaka; dedamas brūkšnelis ant "u" net tame pat skiemeny prieš "r", pvz., žody "sukurti". Leidžiant antrą tomą, būtinai reikėtų budresnio kalbos tikrinimo.

Dabartinė mūsų išeivijos misija yra pasklidus po pasaulį ryškinti marksizmo, komunizmo apgaulę, priespaudą, negyvenimiškumą, ir šis Vlado Juodeikos veikalas visiems vertas perskaityti, norint tą uždavinį reikiamai atlikti, (išleidžiant antrą tomą, reikėtų kiek galima mažiau palikti publicistinės polemikos, kuri nesiderina su mokslo veikalu. Red.).

Įsidėmėtinas knygos 582 psl. suminėtinas atsitikimas: 1956 m. SSSR prekybos ministras Anastazas Mikojanas atvyko į JAV. Šios šalies prekybos sekretorius Lewis jam įteikė gražiai įrėmintą Washingtono atsi: sveikinimo kalbą, kur jis iškelia nelygstamus krikščionybės nuopelnus civilizacijai. Perskaitęs Mikojanas ironiškai prabilo: "Ką gero padarė jūsų krikščionybė per 2000 metų? Nieko!" Sekretorius Lewis atsakė: "Ji panaikino vergiją, kurią jūs Rusijoje sugrąžinote". Mikojanas paraudęs išėjo iš Lewis kabineto.

Ši knyga kaip tik ir išryškina tą marksizmo, komunizmo atneštą žmonijai vergiją. Baikime šiuose pačiuose "Aiduose" (1977, Nr. 8) išspausdintais taikliais Ant. Paškaus žodžiais: "Rusija, Kinija naujam dangui ir naujai žemei' apgyvendinti nauju žmogumi' paaukojo dešimtis milijonų žmonių. Tik keista, kad 'naujus' žmones tegalima buvo išlaikyti 'naujame danguje' tik aptvėrus elektrifikuota kinų siena".
Juozas Prunskis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai