Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JULIUS ŠMULKŠTYS VERTINA MARKSĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kęstutis Skrupskelis   
JULIUS ŠMULKŠTYS: Kari Marx. New York: Twayne, 1974. Pp. 151.
Sunku Šmulkščio veikalą vertinti teigiamai. Nežinau, ar už visas jo ydas atsakingas pats autorius, tačiau tų ydų apstu.

Veikalas padalytas į aštuonis skyrius. Autorius apžvelgia Markso humanizmą, jo istorinį materializmą, ekonomines pažiūras, revoliucinę veiklą, jo pažiūras į literatūrą bei meną. Taip pat supažindina su Marksu kaip literatūros kritiku ir kritiškai įvertina jo paties stilių. Paskutinysis skyrius skirtas išvadoms. Kiekvienas skyrius padalytas į trumpus, kelių puslapių ilgio skyrelius, gana aiškiai užvardintus, ir todėl veikalą būtų galima vartoti kaip žodynėlį, norint trumpai susipažinti su vienu ar kitu Markso minties momentu. Tačiau pats minčių atpasakojimas dažnai silpnas ir bent vienu atveju akis rėžiančiai klaidingas.

Pačioje pradžioje Šmulkštys bando išryškinti dialektikos sąvoką, visai teisingai Markso dialektikos šaknis rasdamas Hėgelio filosofijoje. Šmulkštys kartoja dažnai daromą klaidą ir Hėgelio dialektiką apibūdina tezės, antitezės ir sintezės trijule, nežiūrint to, kad šiuos žodžius Hėgelio raštuose retai kada užtiksi. Tai ne labai tikslus, paviršutiniškas, iš tiesų mažai ką pasakantis nusakymas. Bet tai daug kur randama klaida ir gal todėl dovanotina. Tačiau Šmulkštys žengia toliau. Jis formuluoja tris dialektikos dėsnius: kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius pakitimus dėsnį; priešybių vienybės ir kovos dėsnį; neigimo neigimo dėsnį (p. 17) (lietuviškąjį formulavimą imu iš 1975 Lietuvoje išleisto Filosofijos iodyno). Ir tuos dėsnius priskiria Hegeliui. Nenuostabu, kad nenurodomas nei veikalas, nei puslapis, nes Hėgelis niekad tų dėsnių neformulavo. Jų atsiradimo istorijos nežinau (minėtas Filosofijos žodynas ne visus šaltinius nurodo). Tai ne Hėgelio ir turbūt net ne Markso darbas, greičiau Engelso, ir priklauso vėlesniam dialektikos suscholastinimo laikotarpiui.

Dialektika pirmiausia yra metodas: istorijai suprasti reikia joje įžvelgti priešybių kovos bei derinimo varomą tapsmą. Dialektiškai galvoti — tai visur matyti yyksmą, konfliktus ir jų atomazgas. Šmulkštys pasimeta dialektikos dėsnių medžioklėje, ir ši metodinė dialektikos pusė pasilieka neišryškinta.

Šmulkštys Hegeliui prikiša abstraktumą, ir neteisingai. Konkretesnio filosofo turbūt filosofijos istori-jijoje nėra buvę. Jeigu savo Logikoje jis ir išvysto abstrakčių kategorijų sistemą, tam teisė buvo laimėta konkrečia, labai detalia žmogiškosios patirties analize. Ar Hėgelis, ieškodamas istorijos vyksmo šaknų, pirmumą teikia idėjoms? Tai sunkus klausimas, kuriam išnarplioti reikėtų ištisos studijos. Aš pats mėginčiau tą klausimą atsakyti neigiamai. Hėgelis istorijos šaknų ieško visoje žmogaus veikloje, tiek jo minčių pasaulyje, tiek šeimos santykiuose, tiek darbe. Markso dialektinis materializmas nuo Hėgelio skiriasi ne tuo, kad idėjų vietoje Marksas stato gamybinius santykius, bet tuo, kad iš Hėgelio visumos jis išrenka vieną elementą ir jį paskelbia visko pagrindu.

Tokiu būdu Markso materialistinė dialektika mus moko dėmesį kreipti pirmiausia į gamybinius santykius: literatūra, menas, mokslas, filosofija, religija, visa sąmoningai kuriama kultūra, jos vystymasis priklauso nuo gamybinių santykių vystymosi. Tarp kitko, tai labai arti Hėgelio minties, kad kultūra tegali atspindėti gyvenamąją dieną.

Kiekvienas amžius pagimdo savotišką meną, literatūrą, filosofiją. Kodėl toks keitimasis? Tiek Hėgelis, tiek Marksas tiki, kad tai vystymasis, kurį galime suprasti. Marksas tiki, kad jo materialistinė dialektika mus įgalina tai padaryti. Kodėl lietuviškąjį liaudies meną dominuoja tiesios linijos? Gal todėl, kad dėsniai buvo neuždažomi, bet įaudžiami? Kodėl modernūs baldai apvalūs? Todėl, kad vartojamos plastinės masės? Taip samprotauti — tai materialistinę dialektiką vartoti kaip metodą. Ir to nereikia sumaišyti su visai kitokia pažiūra į dialektiką, kad tai rinkinys dėsnių, kurie išaiškina įvairias apraiškas ar, dar blogiau, kad tai veikiančiosios priežastys, kurių pasekmes aplinkui save regime. Ar pats Marksas tai sumaišė, nežinau. Tačiau manau, jog Šmulkščio bandymai išryškinti kad ir Markso estetines pažiūras būtų buvę vaisingesnį, jeigu į tuos skirtumus būtų buvęs atkreiptas dėmesys. Šmulkštys randa daug-prieštaravimų, neaiškumų Markso pastangose išryškinti literatūros bei meno santykius su ekonomine veikla. Ar tie neaiškumai neatsiranda, kai Marksas sutapatinamas su Engelsu ir kai pasilieka neaišku, kas yra ta dialektika.

Šmulkštys keliose vietose užsimena Markso moralinę kapitalizmo kritiką, užsimena ir tai, kad Marksas smerkia darbo pasidalijimą. Tačiau Šmulkštys niekur nepaaiškina — kodėl. Skirdamas gana daug vietos Hegeliui, Šmulkštys kartoja vadovėliuose įprastas bendrybes, bet nepasako to, ko reikėtų, norint suprasti patį Marksą, ir kiek bei ką jis Hegeliui skolingas. Sekdamas Hėgelį, Marksas darbui skiria ugdomąją reikšmę. Žmogaus asmenybė tegali išsivystyti tik per darbą. Kapitalizmo sąlygomis, kur darbo pasidalijimas išvystytas ligi savo ribų, darbas žmogų naikina, o ne ugdo. Šis teigimas, manau, ir sudaro pagrindą visos moralinės kapitalizmo kritikos. Ar socialistiniuose kraštuose darbas ugdo, ar naikina?

Šmulkščio knygos leidėjai teigia, kad veikalas priklauso "kritiškai analitinių studijų" serijai. Šmulkščio veikale kritikos maža. Nežinau, ar to nedavė pats autorius, ar neleido leidykla. (Leidykla ieško masinės rinkos ir savo leidinių specialistams netaiko). Tačiau jau šešiasdešimts metų, kai įsisteigė pirmoji tariamai marksistinė valstybė. Ar per tuos dešimtmečius nesusikaupė užtektinai patirties, prieš kurią reikėtų paties Markso mintis pastatyti? Ar socialistiniai kraštai neišvystė sau tipingų susvetimėjimo bei išnaudojimo formų? Lietuvoje ne kartą stebėjausi, kiek žmonėms svetimi yra viešieji reikalai. Nėra kavos, ir jiems tai nesuprantama, aklų gamtos jėgų iššaukta katastrofa, lyg ugniakalnio prasiveržimas laukiniams. Ar tai nėra dar kraštutinesnis susvetimėjimo laipsnis? O ką pasakysime apie Simo Kudirkos filme taip ryškiai pavaizduotą baimę, ar politrukas dabar leidžia, ar neleidžia juoktis?

Rašydamas apie Markso įsivaizduotą perėjimą į komunizmą, Šmulkštys nepastebi, kad, pagal Marksą, pirmosios stadijos tik dar labiau išryškins kapitalizmo ydas. Kapitalizme turtas stovi prostitutės vietoje, pirmoji komunizmo stadija šią prostituciją tik suuniversalins. Spėčiau, kad tai vienintelė iš Markso pranašysčių, kuri išsipildė. Bet ar yra ženklų, kad einama į vėlesnę, humaniškesnę komunizmo stadiją?
Kęstutis Skrupskelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai