Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIEŠISTORINIŲ LAIKŲ RYŠIAI SU LIETUVIŲ LIAUDIES KULTŪRA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė M. Alseikaitė-Gimbutienė   

Kokius ir kaip senus laikus siekia turtingoji, archajiškoji lietuvių liaudies kultūra? Ar jos šaknys glūdi tik toje „senovėje“, kuri dažnai teapima mūsų daugelio suvokimu vos 100—200 metų, ar jos tesiekia tik 19 amž. „balanos“ gadynę, kada lietuvis žibinčiais tesišviesdavo, vyžas dėvėjo, o Jo dvasinis pasaulis buvo pilnutėlis prietarų, burtų, kiekviena diena lydima įvairiausių papročių ir sutartinių? Kokia medžiaginė ir dvasinė kultūra buvo dar ankstyvesniais laikais?

Iš ankstyvųjų Lietuvos istorijos šimtmečių mums daugiausia tepažįstamas miesto ar dvaro kultūros palikimas, o rašytiniai šaltiniai apie liaudies kultūrą šykščiai mums tepaliko žinių. Kaimo gyvenimas ėjo savu keliu, savo pasauliu visiškai atsiskyręs nuo valdančiojo luomo, bajorijos pasaulio, savo gyvenimą formuluodamas iš protėvių paveldėtomis tradicijomis, jų konservatyviai prisilaikydamas ir labai nežymiai tesikeisdamas.

Kokie šaltiniai mums atskleidžia mūsų protėvių senojoj-kultūroj vaizdą? Kokia mokslo šaka nustato mūsų žemėj išlikusio kultūrinio palikimo gimimo datas ir amžių?


Ilgai mūsų žemės iškasenos nebuvo suprantamos, įvairiai interpretuojamos. Į jas beveik iki 19 amž. buvo žiūrima kaip į kuri j ozus, randami senų laikų žmonių kaulai buvo laikomi milžinų kaulais. Pvz. mūsų kronikininkas Dlugošas 15 amž. rašo, kad Lenkijoje dedasi stebuklingi dalykai: žemėse auga puodai be jokios žmonių pagalbos. Jie silpni ir minkšti, kol yra žemėje, iškasti sutvirtėja. Jų prigimtas vislumas nemažėja.. . Tik 19 a. pradžioje priešistorinių laikų medžiaginės kultūros paminklai pradėti traktuoti- kaip istoriniai šaltiniai. 19 amž., greta praeičiai pažinti labai svarbių kalbotyros, tautotyros, religijų istorijos ir kitų mokslų, proistorės mokslas atsistoja ant kojų, ir šiandien jau pasiekta tiek, kad mūsų žinojimas nebesiriboja vien Lietuvos valstybės susikūrimo pradžia; į lietuvių kilties ir bendrai baltų giminės istoriją, jos medžiaginę ir dvasinę kultūrą dabar žiūrime, turėdami daug didesnę laiko perspektyvą, nes ji, kiek dabartiniai duomenys leidžia sakyti, siekia ne 700—800 metų, o ca 4000 m. atgal. Kaip žmogus, taip ir tauta savo charakterį išugdo per visą savo gyvenamąjį laiką, bet patys charakterio pagrindai esti paveldėti iš tėvų ir protėvių protėvių.

Pav. 1. Žalvario amžiaus papuošalas — smeigtas drabužiams susegti, kirviai ir piautuvas. 1-2 Varnių vis., 3 Marijampolės vls.

Patys pirmieji žmogaus gyvenimo pėdsakai Pabaltijy siekia apie 18.000 metų pr. Kr., kada pasitraukus į šiaurę ilgai mūsų krašto paviršių dengusiems ledynams, žmogui gyventi susidarė palankesnės sąlygos. Žmogaus kultūros istorija Pabaltijy per ca. 20.000 metų išgyveno įvairius kultūrinės raidos etapus. Priešistoriniai laikai schematiškai skirstomi į tris pagrindinius periodus: į akmens amžių, žalvario amžių ir geležies amžių. Pirmasis ir ilgiausias (apie 16.000 metų tęsęsis), lėtai evoliucijonuojantis akmens amžius savyje apima visą eilę elementariausių atradimų: išmokta vis tobuliau ir tobuliau gamintis akmeninius ar medinius įrankius, ginklus, skelti ir nugludinti akmenį, pradėti lipdyti moliniai puodai, galop sekė vieni iš didžiausių atradimų — prisijaukintas gyvulys, pradėta dirbti žemė ir t.t. Metaliniai dirbiniai Pabaltijy pasirodo apie 1800 metų pr. Kr., ir nuo to laiko, kai krašto medžiaginę kultūrą charakterizuoja žalvariniai ginklai, įrankiai ir papuošalai, laikotarpis, apimąs apie 1300 metų laiko tarpą, vadinamas žalvario amžiumi. Kai ginklams ir įrankiams gaminti atsirado praktiškesnė, pigesnė geležis, tolimesnę kultūrą iki pat istorinių laikų pradžios vadiname geležies amžiaus vardu. Mūsų krašto priešistorinė kultūra nebuvo tokia, kaip kad ir dažnas pagalvoja, — nepereinamose, neprieinamose giriose užsikonservavusi, nuo kitų atsiskyrusi kultūra — ne, ji nebuvo atsiribojusi nuo bendro Europos pasaulio. Visa šiaurinė Europa, kartu su Pabaltijo kraštu, išgyvena maždaug tuos pačius kultūrinius pakilimus ir nusileidimus, maždaug tuo pačiu laiku kultūra plačiuose plotuose pražysta ir vėliau vėl tuose pačiuose plotuose ji sumenksta. Toji priešistorinių laikų Pabaltijo, kaip ir Šiaurės Europos, kultūra, ypač jau metalus pažįstanti kultūra, neišaugo vien tik iš savęs, kaip augalas iš savo gimtosios žemės. Tam augalui, kad jis pasireikštų kiek įvairesnėmis, tobulesnėmis formimis, reikėjo vis kaskart naujų trąšų. Ir tos trąšos per ištisus ilgus priešistorinius amžius buvo įgyjamos įvairiais keliais: ar kultūrinės difuzijos būdu, ar, pvz., laimingai susi-dėsčius politinėms — geografinėms aplinkybėms ir 1.1. Senaisiais laikais stambesni žmonijos laimėjimai daugiausia prekybos būdu pasklisdavo plačiai po pasaulį. Tik, žinoma, ne mūsų laikų tempu. Pvz., žalvaris Mezopotamijoje pažįstamas jau 3300 m. pr. Kr., iš kur per Troją, Kipro salą apie 2000 m. pr. Kr. patenki į Pietų Europą ir tik apie 1800 m. į Šiaurės Europą. Klestint prekybai su kaimyniniais ir tolimais pietų ar pietų-rytų kraštais, klesti ir medžiaginė kultūra, nutrūkus prekybiniams santykiams, medžiaginės kultūros žibėjimas išblėsta.

  
Pav. 2. Krūtinės papuošalai ir antkaklė iš pirmųjų amžių po Kr. a. Pajuostė, Panevėžio aps., b. Labatikiai, Klaipėdos aps,. c. Pleškučiai, Klaipėdos aps.

Iki maždaug 200 m. pr. Kr. mūsų krašto žmogus dar klajoklis, medžiotojas. Nuo vad. naujojo akmens amžiaus — neolito žmogaus gyvenimas gan radikaliai keičiasi: jis dirba žemę, auginasi gyvulius, kartu keičiasi ir jo gyvenimo filosofija, nes kitoks žvilgsnis į gyvenimą ir jo aplinkumą; medžiojamasis gyvulys pasitraukia iš dėmesio centro, ir vietoje jo plačiau stebimi gamtos reiškiniai, ypač tie, kurie susiję su jo naujuoju užsiėmimu. Šis kultūrinio gyvenimo pasikeitimas Rytų Pabaltijy yra siejamas su indoeuropiečių išsiplėtimu Baltijos pajūryje. Tas laiko taškas (maždaug 4000 m. atgal) ir yra ta bazė, į kurią ypač remiasi mūsų liaudies dvasinės ir medžiaginės kultūros konservatyvūs reiškiniai, tą patį laiką siekia ir seni iš indoeuropiečių prokalbės paveldėti lietuvių kalbos žodžiai. Žemdirbio pasaulėvaizdis kinta iš lėto, nes sutapęs su tais pačiais tikslais, tais pačiais vaizdais ir veiksmais. Indoeuropiečų pro tautės kultūrini lygį mums nušviečia ne vien tik iš naujojo akmens amžiaus išlikę gražios formos gludinti akmeniniai kirvukai, titnaginės strėlės ar meniško pavidalo ornamentuoti moliniai puodai. Pilnesnį vaizdą atkuria iš indoeuropiečių prokalbės kilę žodžiai, liečia žemės ūkį, gyvulininkystę, socialinius santykius, religiją ir kt. Taip, kaip turime žodžių, kurių kilmė siekia indoeuropiečių protautės laikus, taip dar daugybė gyvų pagoniškojo tikėjimo likučių, archaiškų papročių ir įvairių tautosakos dalykų irgi ne abejotinai remiasi į žemdirbio ir gyvulių augintojo kultūros užuomazgos laikus.

Mūsų kalbos patys elementariškiausi žemės ūkio terminai yra kilę iš indoeuropiečių protėvynės laikų: arti, arklas, akėti, aketės, jungas, sėti, sėmens, javai, malti, dalgis ir kt. Indoeuropietis šalia jau žymiai ankstyvesniais laikais prisijaukinto šuns auginasi avis, ožkas, galvijus, kiaules. Iš avių vilnos audžiasi drabužius. Kiek vėliau už kitus prisijaukintas arklys (ašva). Iš pradžių buvo naudojamas jojimui ir gal mėsai, o ne arimui. Alkoholiniai gėrimai, ypatingai midus, kuriam dar iki šiai dienai buvo. ištikimi baltai ir slavai, savo tvirtas šaknis turi indoeuropiečių protautės laikuose. Indoeuropiečiai jau skirsto metus į atskirus metų laikus. Laiko suskirstymo pagrindu yra pagal mėnulį pavadintas mėnuo. Pažįstami dienos ir nakties pavadinimai. Turėta ir skaičiavimo sistema. Dešimtainė sistema, kuria ir šiandien mes naudojamės, indoeuropiečių plačiai vartota (plg. visoms ide kalboms bendrus žodžius dešimt, šimtas, tūkstantis). Kaip medžiaginės kultūros paminklai, taip ir seni žodžiai sako apie mainų prekybą ir matus. Matuojama buvo kūno dalimis pirštais, plaštakomis, uolektimis. Indoeuropietis gyvena aplink pilį įsikūrusiose sodybose, mažesniuose ar didesniuose kaimuose, mediniuose keturkampiuose, greičiausiai iš vienos patalpos, viduryje su vieta židiniui ir prieangiu, namuose. Pažįsta klėtis ir pirtis. Kaime gyvenantieji žmonės, kaip kad dar ir mažne mūsų laikų primityviam kaime, sudarė labai vieningą bendruomenę, kuri buvo drauge ir ūkio ir teisės, ir religinė bendruomenė. Patriarchalinė mūsų kaimo šeima su plačiais giminystės ryšiais (plg. daugybę giminystės terminų: dėdė, dėdienė, teta, tetėnas, uošvis, uošvė, šešuras, anyta, dieveris, moša, laigonas, svainis, svainė, žentas, marti ir kt.) turi savo tiesiogines šaknis ide protautėje, kuri kaip tik tuo ypač skyrėsi nuo kitų kaimyninių tautų giminių matriarchalinės šeimos sistemos. Visa eilė mūsų liaudžiai pažįstamų senovinių papročių, kaip, pvz., vestuvės su žmonos pirkimo, vogimo papročių prisiminimais ar daugybė su vestuvėmis ..susijusių burtų ir prietarų siekia protautės laikus. Įvairių metų laikų papročiai, šventės, kurių turinys daugiausia pasižymi tuo, kad stengiamasi ugnies, vandens, triukšmo, geležies ir kt. pagalba apsiginti nuo piktųjų dvasių, blogį ir mirtį nešančių, ir palenkti sau palaimą nešančias jėgas, žemės vaisingumą užtikrinant įvairiausiais burtais, imitatyvinės magijos veiksmais ir pan., savo šaknis turi neabejotinai senuose laikuose. Plačias šių papročių paraleles turime beveik visose žemdirbių tautose. Indoeuropiečių religijai charakteringas yra dangaus dievo, Perkūno, dangaus kūnų, žemės (Žemynėlės) garbinimams, medžių ar ugnies kultas, kurio taip aiškius pėdsakus randame nesenų laikų lietuvių liaudies tikėjime, tautosakoje.
Indoeuropiečių tautos, išplitusios greičiausiai iš platesnių vidurinės — pietų-rytinės Europos plotų plačiai po Europos ir Vakarų Azijos kontinentą, iš protautės paveldėtąją kultūrą kiekviena savaip plėtojo. Baltai — lietuviai, per ilgus amžius būdami sėsliausi, mažiausia judėdami ir keisdami savo gyvenamąją vietą, stipriausiai yra išlaikę tos senosios indoeuropietiškosios kultūros pažymius.

Baltiškoji kultūra, nuo maždaug 1800 m. pr. Kr. pradėjusi eiti vis labiau savarankišku keliu ir išplitusi nemažuose plotuose (vakaruose susikūrimo pradžioje ji apėmė ne tik Rytprūsius iki Vislos, bet ir Pamarį, rytuose, be etnografinės Lietuvos-Latvijos, plačias Gudijos ir Rusijos sritis iki Okos upės aukštupio, Tulos-Kalugos linijos, pietuose iki Pripetės balų), per 3000 metų laikotarpį (skaitant iki istorinių laikų pradžios) ne visiškai ramiai ir tolydžiai vystėsi. Medžiaginė kultūra reiškėsi bangavimais. Žalvario amžiuje (1800—500 m. pr. Kr.) medžiaginė kultūra pasireiškia žalvariniais skoningais papuošalais, ginklais, įrankiais... Vietoje pasigaminami net tokie metaliniai įrankiai, kaip, pvz., piautuvai (pav. 1). Vėliau, prieškristiniais laikais, kai gal dėl ilyrų, germanų ir keltų kovų ir kilnojimosi suiro senieji prekybiniai ryšiai su Pietų Europos sritimis, mūsų krašto kultūra ilgesniam laikui užsidaro savo kiaute. Kai didžioji Romos Imperija išplečia savo kultūrinę įtaką už provincijų ribų ir dėl gintaro prekybos pradeda bendradarbiauti su Baltijos pajūrio tautomis, ir vėl pirmaisiais amžiais po Kr. atgyja baltų metalinė kultūra, pasireikšdama nuostabiai įvairiomis formomis, kuru prototipais ne vien tik įvežtiniai pavyzdžiai buvo; reiškėsi ir grynai vietinis skonis (pav. 2), Tautų kraustymosi laikotarpyje baltai nejuda iš vietos ir vysto savo kultūrinį gyvenimą labiau savarankišku keliu. Apie 5 amžių rytiniai baltai susikristalizuoja į atskiras kiltis, kurios yra mums pažįstamos dar istorinių laikų pradžioje. Nuo to laiko galime konstantuoti labai apčiuopiamus ryšius su dabartimi net ir medžiaginėje kultūroje. 9—12 amž., kai išsivysto prekyba su vikingais, medžiaginė mūsų krašto kultūra stebina savo turtingumu, klesti ir vietinė pramonė (pav. 3).

 

Pav. 3. Krūtinės papuošalas, antkaklė ir segė iš ca 11 amž. a. Lieporiai, Šiaulių aps., ta., c. Stačiūnai, Šiaulių aps.

Karinga lietuvio dvasia, kuri savo apogėjų buvo pasiekusi mūsų tautos istorijos pirmaisiais šimtmečiais ir kuri anaiptol nėra išnykusi ir nūdien, reiškėsi ir priešistoriniais laikais. Nuo pat savo susikūrimo pradžios baltai turėjo nuolatinių susidūrimų su labai agresingais vakarų kaimynais germanais, o pradedant 6 amž. po Kr. — su nemažiau agresingais pietų-rytų kaimynais slavais. 9—12 amž. atkaklios abipusės kovos vyksta su švedais ir danais. Tą karinį priešistorinių laikų nusiteikimą rodo beveik kiekviename vyro kape randami ginklai, ypač ietys, kovos kirviai, skydai, tą patį rodo ir gausybė mūsų krašto piliakalnių.

Priešistorinių laikų kultūriniams ryšiams su dabartimi pailiustruoti duosime šio straipsnio rėmuose tik keletą konkretesnių pavyzdžių tiek iš materialinės, tiek iš dvasinės kultūros srities.
Iš šio labai trumpo žvilgnio į Lietuvos priešistorinius laikus matėme, kad medžiaginė kultūra nebuvo labai primityvaus laipsnio kultūra. Ji vis evoliucijonavo, tik ne visais laikais vienodai: kartais gan staiga pakildavo, karties kiek nusileisdavo. Priešistorinių laikų medžiaginė kultūra blizgėjo savo žalvariniais, sidabriniais ir auksiniais dirbiniais ir, jei mes norėtume tą senąją metalų kultūrą lyginti su istorinių ar dabartinių laikų liaudies kultūra, tektų sutikti, kad dabar ji menkesnė. Tačiau šitoks palyginimas nebūtų logiškas, nes priešistorinių laikų kultūros neskaidome į liaudies kultūrą ir aukštesniojo luomo kultūrą. Kiek mes iš atkastų kapų sprendžiame, anais laikais nėra buvę ypatingai didelės socialinės nelygybės, kokia išsivystė istoriniais laikais, privedusi prie visiško liaudės.nuo bajorų luomo atsiribojimo, nors jau ir žalvario amžiuje būta turtingųjų, kilmingųjų, kunigaikščių. Visi, atrodo, dirbo tuos pačius darbus ir tais pačiais, tos pat medžiagos įrankiais, visi kariavo tos pat rūšies ginklais, žibančiais papuošalais puošėsi visi, tik vieni nešiojo jų daugiau, kiti mažiau. Ir šiandieninis ūkininkas, -ė, ir anų laikų ūkininkas, -ė dirbo universalius darbus: dirbo žemę, dirbo įrankius, lipdė puodus, audė, nors ir priešistoriniais laikais (jau net žalvario amžiuje), kaip ir dabartiniame kaime, yra buvę atskirų amatininkų. Paskutiniųjų šimtmečių liaudis nebesipuošia metaliniais papuošalais, jos skonis, meninis sugebėjimas reiškiasi audiniuose, juostose ar medžio dirbiniuose, kurių mes, deja. iš priešistorinių laikų turime labai nedaug teišlikusių. Tačiau ir tie skuteliai drabužių, juostų ši tą pasako apie senųjų laikų nešioseną. Buvo nešiojami vilnoniai drabužiai, austi iš stipriai susuktų siūlų, buvo mėgiami vilnoniai apsiaustai, apsiūti avių kailiais, avių kailio kailinukai, mėgiami irgi šiais laikais. Šių laikų primityviame kaime vartojamųjų įrankių vystymosi tempui pailiustruoti imkime pora pavyzdžių iš pirmųjų pokristinių šimtmečių: (žiūr. pav. 4—5). Ir piautuvai, ir dalgiai ar peiliai, galąstuvai, varpsteliai, ylos iš prieš 1700—1500 m. pr. Kr. nedaug kuo tesiskiria nuo nesenų laikų mūsų liaudies įrankių. Lietuvai dar nesvetimi senoviški ręstiniai, iš apvalių rastų pastatyti, viduje su slogą remiančiais stiebais trobesiai, kokie kituose kraštuose traktuojami kaip didžiausia retenybė arba rekonstruojami pagal iškasenas iš geležies amžiaus (plg. Daniją, Skandinavija). Mūsų klėties forma pagal vokiečių tautotyrininką H. Naumanną esanti pati pirminė daugybės pastatų forma, iš kurios Lietuvoje liko klėtis ir taip pat išsivystė į trilypį gyvenamąjį namą, o kitur išsivystė į šventyklą ar bažnyčią. Naujojo akmens amžiaus indoeuropietiškieji trobesiai ant nalstų (kurių ypač daug rekonstruota Šveicarijoje) irgi buvo artimi mūsų klėčiai ar pirčiai. Primityviuose Lietuvos kampeliuose randame dar daug archaiškų dalykų, kuriuos galėtume perkelti į laiką, pvz., prieš 2000 metų ar prieš 4000 metų, beveik nebūkštaudami, kad jie netiks tarp dokumentališkai tikrųjų. Šie keli pavyzdžiai mums rodo, kad ne vien tik primityvioje formoje slypi daikto kilmės data. Kasdieninio vartojimo dalykai — įrankiai, ūkio padargai — panašiose formose laikosi labai ilgus amžius. Yra daiktų, kurie tūkstančius metų. jokių esminių pakitimų nerodo. Tik šiandien, kai jų gamyba iš ūkininko rankų perėjo į fabriko rankas, jų pavidalas radikaliau keičiasi, ir net kuriasi visiškai naujos formos.


Pav. 5. Peilis, varpstelis ir pjautuvas iš 4—6 amž. a. Žiguliai II, Kauno aps. b. Uogučiai, Kretingos aps. c. Rytų Lietuva

Liaudies meno, ypač ornamentikos, ryšiams atsekti turime lobius medžiagos. Priešistoriniais laikais mūsų protėvių meninis sugebėjimas reiškėsi plačiai, jis tapo Įkūnytas ir j metalinius dirbinius. Tų senųjų laikų gyvenime nebuvo, tur būt, tokių baisių atsitikimų, kaip kad 19 a. Muravjovo laikais, kada buvo griežtai uždrausti statyti lietuviškieji pakelės kryžiai ar koplytėlės, kurių statymas spontaniškai veržėsi iš meniškai nusiteikusios lietuviškos dvasios.

Dabartinių mūsų audinių ir juostų raštų užuomazgos galime ieškoti pirmuosiuose amžiuose po Kr., nors jau ir apie 1500 m. prieš Kr. žalvariniai papuošalai ir ginklai buvo labai skoningai ornamentuojami (pvz., spiralių motyvais), tačiau tų senųjų dirbinių ornamentai nebuvo grynai vietoje išaugę, ir jų kilmės tenka ieškoti ten, iš kur ir pro kur keliavo į mūsų kraštą žalvaris. Beveik kiekvienas papuošalas ornamentuojamas. Iš visų papuošalų ornamentavimui labiausiai tiko apyrankė (pav. 6). Baltiška j ai kultūrai per visus priešistorinius laikus tepažįstami tik geometriniai raštai. Pirmaisiais amžiais po Kr. apyrankė papuošiama labai nekomplikuotai, pasitenkinama brūkšnelių, pynelių, taškučių ar akučių eilėmis (pav. 7). Nuo 3—4 amž. prasideda įvairesnis ornamentavimas, atsiranda rombinis,, pintas plokštumos puošimas, tie patys brūkšneliai ar taškeliai imami grupuoti įvairiomis figūromis (pav. 7a 16—25 nr., pav. 7b). Kaskart juo toliau į vėlyvesnius laikus, juo raštai sudėtingesni. Ir apyrankių, ankaklių, ir kitų papuošalų ornamentai iš 9—12 amž. rodo labai artimą ryšį su mūsų juostų, audinių ir medžio drožinių raštais (pav. 7c, pav. 3 : b, c, pav. 6).

Iš duotų pavyzdžių galime matyti, kad dabartinės liaudies ornamentikos šaknys glūdi tūkstančius metų praeityje. Nors įvairiais laikais į mūsų kraštą įplaukdavo daug kultūrinių paskatų, kurios pasėdavo sėklas naujoms dirbinių formoms susikurti, smulkusis dirbinių ornamentavimo būdas visad yra išlikęs vien tik mūsų giminei ir tautai charakteringas ir savarankiškas, kuo ji ilgus priešistorinius šimtmečius skyrėsi nuo kaimynių kraštų, kuo taip pat skiriasi ir šiandien. Tam tikroms formoms kurtis buvo stiprių įtakų, pvz., ir Romos Imperijos kultūros žydėjimo metu iš pietų, tautų kraustymosi laikais per gotus iš rytų, iš Vakarinės Azijos ar vikinginiame laikotarpyje iš šiaurės, o istoriniais laikais — gotiko, baroko ar rokoko laikais. Visiems priešistorinių laikų dirbiniams, kuriuos traktuojame kaip lietuvio meniškosios dvasios pasireiškimo objektus, būdingos yra ne kokios nors labai fantastiškos, neišbaigtos ar neramios formos. Mūsų protėvis, paėmęs apyrankėlę, smulkiai ir kruopščiai dailino, gražino, įdėdamas į tą puošimą visą savo sielą, panašiai, kaip kad mūsų kalba ir daina išpuošta mažybiniais, maloniais žodeliais, epitetais, palyginimais, panašiai, kaip kad dabar išdailinamos varpstės, kultuvės ar kt. namų apyvokos daiktai, panašai, kaip ypatingai smulkiai yra išpuošiami kapinių kryžiai, koplytėlės. Visa tai, kas nepriklauso nuo atskirų laikotarpių veiksnių medžiaginei kultūrai, nuo medžiagos rūšies ir nuo išorinės iš svetur atsineštos formos, priešistorinius laikus artimai sieja su dabartimi.

Lietuvių liaudies dvasia, kurią mes ypatingai jaučiame visoje tautosakoje, tikėjime, papročiuose, iš protėvių paveldėta, savo daugeliu bruožų mus grąžina į senuosius laikus. Gyvenimo tempas beveik iki pat 20 amž. buvo žymiai lėtesnis, negu tas, kokį mes šiandien išgyvename, todėl ir dvasios pasaulyje atmainos vyko lėčiau. Senųjų priešistorinių laikų dvasiniam gyvenimui atstatyti daugiausia medžiagos kaip tik ir suteikia dar lig šiol gyvi mūsų liaudies dvasinio gyvenimo pasireiškimai, kaip lygiai ar kalba, nes priešistorinių laikų paminklai neduoda mūsų protėvių dvasinio pasaulio visumos vaizdo, o tik atskiras detales. Dėl to tad tenka eiti retrospektyviniu keliu ir iš viso to, ką mūsų archaiška liaudis yra išlaikiusi, atrinkti tai, kas tikrai sena. Šiandienio lietuvio liaudies dvasinio gyvenimo reiškiniai jau yra gana stipriai naujų motyvų apipavidalinti, interpretuojami pagal naujų laikų dvasią. Tačiau, atskyrus naujus motyvus nuo senų, mūsų liaudies tautosakoje, papročiuose ir kt. galime surasti visą eilę neabejotinų priešistorinių — pagoniškųjų laikų liekanų. Daug senų dainų, raudų, tikėjimų, pasakų ar papročių mus pagauna savo gilia praeitimi dvelkiančiu turiniu. Rašytinės ankstyvųjų istorinių laikų žinios (pvz., iš 13—15 amž.) apie lietuvių tikėjimą papročius palengvina susekti ryšį tarp priešistorinių ir dabartinių laikų. Šiek tiek, tačiau maža rašytinių paliudijimų apie mūsų papročius turime jau ir iš 1 amž. (romėnų rašytojo Tacito žinios apie aisčių gimines) ir ypač iš 9 amž. (anglosaksų keliautojo Wulfstano prūsų papročių aprašymas). Dvasinio gyvenimo reiškinių senoviškumui nustatyti didelę reikšmę turi palyginamoji medžiaga kitose tautose, ypač giminingose, pvz., indoeuropiečių tautose, ir tose, kurios istorinius laikus pradėjo gyventi keliais tūkstančiais metų anksčiau, negu šiaurės tautos (pvz., indai, graikai ar priešindoeuropietiškos Viduržemio pajūrio tautos). Tokie dvasinio gyvenimo, tikėjimo pasireiškimai, kurie sau paralelių randa daugumoje tautų, savo šaknis turi gilioje praeityje. Gyvenimo ir mirties problemos, kūno ir sielos, miego ir sapno, žmogaus ir gyvulio ar augalo įsivaizdavimas visai primityvaus laipsnio žmonijai yra bendri. Plačiuose plotuose reiškiasi panašios idėjos, tik atskiros žmonių grupės jas savaip išgyvena, savaip interpretuoja ir ilgainiui išugdo būdingomis savo dvasiai. Net tokiuose visuotiniuose, visai žmonijai bendruose papročiuose, kaip, pvz., laidojimo papročiuose, atskiros giminės, kiltys išvysto vis šiek tiek, bent smulkmenose, skirtingus niuansus.

Pačiais klasiškiausiais pavyzdžiais iki šiol išlikusio tikėjimo ir papročių archaiškumui įrodyti tūtų vienas kitas pavyzdys iš mirusiųjų kulto, vieno iš dvasinio pasaulio paminklų, kuris tiek daug medžiagos paskui save yra palikęs iš gilių ir datuojamų priešistorinių laikų. Prieš dešimtis tūkstančių metų (paleolite) žmonės savo mirusiuosius laidojo gyvenamojoje vietoje, juos valgydino, girdė, šildė, nes tikėjo, kad mirusysis ir po mirties gyvena lygiai tokį patį žemės gyvenimą. Panašus mirusiųjų valgydinimas, girdymas ir kartu dėjimas. įkapių į kapą tęsiasi ištisais šimmečiais tiek priešistoriniais laikais, tiek istoriniais laikais, nors tuos papročius visomis priemonėmis stengėsi išrauti naujai įvestoji krikščionybė. Ir mūsų kaime dar iki D. Karo buvo dedama nabašnikui ir duonos abrakėlis, ir degtinės bonkutė ar pypkoriui pypkė. Pomirtinio pasaulio įsivaizdavimas ar visi kiti su mirusiųjų kultu susiję dalykai — įvairūs papročiai, šermenys, auka viniai — tarp priešistorinių laikų ir nesenų laikų yra stebėtinai maža tepasikeitę. Didelį archaiškumą rodo ir kitos pagoniškojo tikėjimo šakos, pvz., medžių, gyvulių ar ugnies kultai, kurių gili senovė įrodoma pagal kitų tautų, ypač senų istorinių tautų, palyginamąją, medžiagą, tik jos nėra taip ryškiai pagal konkrečius paminklus atsekamos ir datuojamos iš priešistorinių laikų. Lietuviams, kaip ir latviams, labai būdingas tikėjimas į žmogaus sielos įsikūnijimą į augalus, paukščius ar gyvulius. Mūsų dainose tūno begalės žmogaus gyvenimo sugretinimų su gamtos gyvenimu. Gausybė paralelizmų, kurie mums šiandien gal teatrodo kaip dainų puošmena, užuomazgoje turėjo savo prasmę. Mažosios Lietuvos ir Latvijos protestantų kapų augalų ir gyvulių pavidalo antkapiniai paminklai mums labai akivaizdžiai rodo, kaip stipriai iki mūsų dienų tikėta į mirusiojo sielos įsikūnijimą medžiuose, paukščiuose ir kt. gyviuose. Tikėjimo kilmė į mirusiojo sielos metamorfozę nėra vėlybos datos; labai plačios paralelės įvairiausiose tautose sakyte sako, kad ji gali siekti ne šimtą ir ne tūkstantį, o tūkstančius metų atgal. Mūsų tautosakoje, papročiuose skaičiai 3 ir 9 turi kažkokią magišką prasmę, ypač dainose dažnai sutinkame tris seseles, tris liepeles, tris gegeles, liepelę devyniom viršūnėlėm ir t.t. Trijulės reiškiasi net ir liaudies architektūroje: plg. lietuviškus triaukščius kryžius, koplytėles ar triaukštes senas medines varpines. Mūsų protėviai žalvario amžiuje pildavo trijų pakopų milžinkapius. Triaukštes šventyklas sutinkame ir pas indus, ir pas japonus, ir pas senuosius egiptiečius (plg. triaukštes piramides!) Prisiminkime nuolat pasakose sutinkamas trijų laipsnių kliūtis, aukso, sidabro, vario kalnus, žirgus, drabužius. Šis platus išplitimas įvairiais laikais ir įvairiose dvasinio gyvenimo strityse rodo senus laikus. Ir Katalikų Bažnyčioje skaičius trys turi mistinę prasmę (plg. Šv. Trejybė ir t.t.).

a)   b) 
c)
Pav.7. Žalvarinių papuošalų ir ornamentų pavyzdžiai. a) iš 2-4 amž. po Kr. b) iš 4-8 amž. po Kr. c) iš 9-12 amž.po Kr.


Todėl, pvz., mūsų triaukščių koplytėlių ar kryžių netenka laikyti išsivysčiusiais iš paprastesnių — vienaaukščių; tipologinis kildinimas ne visados yra teisingas. Daugumo liaudies meno elementų kilmės paslaptis glūdi sename tikėjime, o nėra atsiradus tik šiaip sau puošybos sumetimais, kaip, pvz., namų stogų žirgeliai (dažnai aptinkami ir ragų, gaidžių, ožių pavidalu) sietini su saulės kultu ir gyvulių aukojimais, kuriuos mūsų protėviai praktikavo jau senais priešistoriniais laikais.

Norėdami nujausti mūsų liaudies dvasinio gyvenimo reiškinių užuomazga, daugiausia dėmesio turime kreipti į tuos dalykus, kuriuos vadiname pagoniško tikėjimo likučiais. Pati daina, pasaka, padavimas ar, pvz., liaudies meno kūrinys nebūtinai turi rodyti labai ankstyvą kilmę, tik jų atskiri bruožai, atskiri motyvai kartais siekia ne tik tautos susikūrimo amžių, bet net ir primityviausią žmonijos kultūros fazę. Pasigavę pagoniškąjį motyvą, visados turėsime reikalo su gilios praeities liekana, nes per amžius susikūręs pagoniškasis tikėjimas iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje neišgyveno didesnių revoliucijų. Sėslusis baltas — lietuvis buvo tiek sutapęs ir suaugęs su savo iš protėvių, ypač jau žemę dirbančių ir gyvulius auginančių, paveldėtu pasaulėvaizdžiu, kad jo atsisakyti staiga jis nieku būdu negalėjo. Per 500 su viršum metų nuo krikščionybės įvedimo lietuvis vis dar neatsisakė kai kurių senųjų papročių, vidaus pasaulyje paliko pagoniškojo nusiteikimo galvojimo likučiai, kad ir išorėje pasireikšdami visai krikščioniškomis formomis. Piktos dvasios imtos vadinti velnių vardu, įvairios pagoniškosios dievybės tapo susietos su šventųjų vardais, senosios metų laikų šventės sutapo su krikščioniškomis šventėmis, plg., pvz., Velykas — iš gilios senovės paveldėta pavasario švente, kuri liaudies papročiais dar akivaizdžiai įrodo senuosius, pagoniškuosius bruožus. Smulkiai analizuojant mūsų archaiškosios liaudies dvasinį gyvenimą, galima būtų pririnkti daug senųjų laikų elementų dabartyje, jų užtektų nemaža ir įdomiai atskirai studijai. Lietuvių liaudies kultūroje nuostabiai atsispindi gili senovė, siekianti ne šimtus, bet tūkstančius metų praeityje. Naujausieji laikai ir naujas nepaprastas gyvenimo tempas tačiau šios archaiškosios kultūros veidą keičia. Daina, senieji papročiai, visa, kas susiję su pagoniškuoju tikėjimu, ir primityvūs materialinės kultūros elementai šių laikų akivaizdoje susilaukė merdėjimo etapo. Visa tai, kas dar nežuvo, dabar pereina į muziejus, į knygas, į chorus. Bet kai tauta liks gyva, liks su ja, nors kitokia forma, ir iš gilios praeities atsineštasis turtas — jos religinis nusiteikimas, jos gabumai, meninis jausmas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai