Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
STILISTINĖS LIETUVIŲ KALBOS PRIEMONĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS TININIS   
Kiekviena kalba turi savo stilių, kuris yra tautos dvasios gelmių atspindys. Šveicarų beletristas H. Federeris šitaip palygina tris Europos kalbas: "Prancūzų kalba yra puošnus parkas, italų — didelis, permatomas, įvairus miškas, o vokiečių — beveik neįžengiama giria.. . Parke nepaklysi, šviesiame itališkame miške ne taip klaidu ir pavojinga, o jau vokiškoje girioje, jos tankmėje, gali per keturias penkias minutes dingti".1 Ši vaizdi charakteristika rodo, kad kalbos turi skirtingus stilius. Vienos kalbos stilius būna aiškus, kitos netaip aiškus ar net painus. Prancūzų kalba, pavyzdžiui, pasižymi stiliaus aiškumu. Net žinomas yra posakis: "kas neaišku, neprancūziška". Tuo tarpu gi vokiečių kalbos stilius gana painus. Kas iš lietuvių yra baigęs mokslus Prancūzijoje, to ir gimtosios kalbos stilius žymiai aiškesnis, o kas Vokietijoje, to ir lietuviškas stilius painesnis.

Mūsų kalba, anot prof. J. Ereto, turi analitiškumo savybę. Tai jau buvo pastebėjęs XVIII amžiuje lituanistas P. Ruigys: "Jeigu vokiečiai, kalbėdami apie arklį, vyrą, švarką, žirnius, vartoja tą patį žodį grau, tai lietuviai pilkumui žymėti turi skirtingus žodžius: vyras — žilas, arklys — širmas, sermėga — pilka, žirniai — raini, arba būri".2 O vokiečių voachsen gali būti lietuviškai verčiamas veiksmažodžiais: mazgoti (rankas), prausti (veidą), skalbti (drabužius), plauti (indus), trinkti (galvą). Šiandien dažnas iš mūsų esame pamiršę savo kalbos analitiškumo savybę, kuri yra viena iš puikiausių jos stilistinių priemonių. Nevienas užsienio lietuvis, užuot sakęs švarką velkuos, batus aunuos, kelnes maunuos, sijoną seguos, diržą juosiuos, kaklaraištį rišuos, skarą gaubiuos, pasitenkina vieninteliu veiksmažodžiu dėtis. Arba užuot nusivilkti, nusimauti, nusiauti, nusijuosti, nusirišti, sako tik nusiimti. Toks vartojimas parodo, kad tas lietuvis jau yra praradęs savo gimtosios kalbos jausmą. O juk mūsų kalbos sinonimika yra gana turtinga.

Su kalbų sinonimikos klausimu susiduriama ypač tada, tai tenka versti iš vienos kalbos į kitą, kai reikia ieškoti sąvokoms atitikmenų savojoje kalboje. Kai kurių sąvokų atskirose kalbose nesutapimas priklauso nuo skirtingo tautų mentaliteto, nes "zwei verschiedene Sprachen sind zwei verschiedene Weltansichten"3 (dvi skirtingos kalbos — du skirtingi žvilgiai į pasaulį). Sakysime, prancūzų žodžiams ėlan, esprit, finesse, delicatesse, noblesse, goūt, cour-toisie, coąuette sunku surasti tikslų atitikmenį lietuvių kalboje. Perkelti svetimos kalbos dvasią į savo kalbą tik genialiam vertėjui tepavyksta ir jam neužtarnauja tradutore traditore (vertiko išdaviko) vardo.

Tikslus sinonimų vartojimas teikia kalbai aiškumo ir tikslumo. E. Lessingas yra pasakęs: "Didžiausias aiškumas visuomet man buvo ir didžiausias grožis".4 Taigi, kam rūpi estetinė kalbos vertė, tas turi laikytis kalbos tikslumo ir aiškumo. Nepaisymas sinonimų veda į kalbos gadinimą bei smukdymą. Teisingai filologas J. Weinbergeris sako, kad "der Sprachverderber ist der eigentliche Hochverrater"5 (kalbos darkytojas — tikras išdavikas).
Žodžio kultūra parodo ir žmogaus dvasios kultūrą. Užtat ir lietuvių priežodis sako: "spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio". Juo kilnesnės mintys, juo gražesnis žodis, tas minties drabužis, suteikiantis žmogui pranašumą prieš visas kitas būtybes žemėje. Anot vieno prancūzo,0 "la parole doit ėtre vėtue comme une dėesse et s'ėlever comme un oiseau" (kalba turi būti aprengta kaip deivė ir kilti kaip paukštis).

Daug grožio kalbai teikia ir vadinamosios estetinės figūros, išreiškiančios tautos išmintį, kaip, sakysime, palyginimai ir metaforos. Jų galima rasti taip pat ir patarlėse, priežodžiuose ir net mįslėse. Anksčiau tiek lietuvių, tiek ir kitos kalbos pasižymėjo didesniu estetinių į-vaizdžių skaičiumi. Teisingai vokiečių rašytojas Jean Paul7 yra pastebėjęs, kad "die Sprache ist ein W6rterbuch erblasster Metaphern" (kalba yra nublukusių metaforų žodynas). Užuot sakę-priimti draugą išskėstomis rankomis, šiandien mes pasitenkiname daug paprastesnių išsireiškimu, būtent priimti draugą širdingai.

Ypač dideliu vaizdingumu pasižymi mūsų kalbos palyginimai — tie liaudies išminties perlai. Štai keli tokių palyginimų pavyzdžiai: Nardo kaip žuvis po vandenį. Prie darbo kaip gaidys, prie valgio kaip arklys. Nebūk toks kaip, kur žemę knisa. Gyvena kaip kirvis su akmeniu. Vikrus kaip apatinė girnų pusė.
Kai kurie mūsų palyginimai išreikšti eufo-nijos figūromis, iš kurių žymiausia — rimas. Tai matyti iš šių posakių: Plikas kaip tilvikas. Saldus kaip medus. Jo žadinys kaip pragare radinys. Drąsa kaip meškos, jėga kaip ožkos. Juodas kaip puodas. Motinos dūžis kaip sviesto gniūžis. Deja, nedaug kas iš lietuvių bevartoja palyginimus savo kalboje.

Taip pat baigiamos užmiršti ir kitos stilistinės kalbos priemonės, kaip antai priežodžiai ir patarlės. O jų mūsų kalboje gausu. Štai: Atsarga gėdos nedaro. Devyni amatai — dešimtas badas. Nekišk nosies, kur nereikia. Šuns balsas neina į dangų. Nei velnias, nei gegutė. Anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi. Ypač gražūs yra rimuoti priežodžiai, teikiantys frazei eufo-nijos atspalvį: Sauso niekas neklauso. Iš tų šiaudų nebus grūdų. Nemesk kelio dėl takelio. Dėl tos klaidos neišeik iš gaidos. Nakties darbai — dienos juokai. Vėtytas ir mėtytas.
O kalbant apie mįsles, tai jos beveik jau išguitos iš kasdieninės kalbos, nepaisant, kad ir jos, būdamos viena iš alegorijos rūšių, slepia savyje daug vaizdingumo. Pvz.: Aplink taukai, vidury plaukai (žvakė).
Būdinga mūsų kalbos savybė — tai mažybinių ir maloninių daiktavardžių gausa. Vartodami tam tikras priesagas, galime kai kuriuos žodžius išreikšti daugybe formų, kaip antai: merga, mergelė, mergaitė, mergužėlė; saulė, saulutė, saulytė, saulužė; bernas, bernelis, bernužis, berniokas, berniūkštis, bernytis; vaikas, vaikelis, vaikiukas, vaikėzas, vaikinas, vaikaitis, vaikiščias, vaikiūkštis. Didelio vaizdingumo kalbai teikia ir tokios sąvokos kaip: mergužėlė lelijėlė, bernužėlis dobilėlis, motinėlė sengalvėlė.

Nemažu vaizdingumu kalbą išpuošia ono-matopėjiniai žodžiai, sudaryti pagal gamtoje išgirstus garsus. O mūsų kalboje tokių žodžių apstu. Štai keletas onomatopėjų, arba garsiažo-džių, pavyzdžių: Medis traška, ugnis spraga, lapai šnara, miškas šlama, žiogas čirškia, vilkas staugia, svirtis girgžda, katė murkia, upelis čiurlena, balandis burkuoja, varna kranksi, griaustinis griaudžia, jūra šniokščia, ošia, ratai darda, višta karkia . . . Prie garsažodžių priskirtini ir kai kurie ištiktukai, kaip štai: pykšt, pokšt, keberiokšt, trink, činkt, blinkt. Mūsų kalba mirgėte mirga onomatopėjomis, turinčiomis neabejotiną estetinę vertę.

Iš kitų stilistinių kalbos priemonių būtų galima iškelti antitezės figūrą ir eufemizmus. Antitezė sakinyje paprastai reiškiama priešingos reikšmės žodžiais, kaip antai: dangus ir žemė, gyvenimas ir mirtis, vieša paslaptis ... O eufemizmo pavyzdžiais gali tikti šie išsireiškimai: Jam trūksta vieno šulo. Nepradėk į Rygą važiuoti. Nelabasis.
Estetinių kalbos priemonių galima ir daugiau surasti, benagrinėjant jos stilių, atspindintį tautos galvoseną. Kaip iš liaudies meno, taip ir iš grožinių savo kalbos elementų atpažįstame kilnią lietuvių tautos dvasią. Stilistinės priemonės egzistuoja kalboje savaime. Jos žmonių sukurtos, neturint galvoje estetinio tikslo. Tautos kalboje grožis atsiranda be sąmoningo jos narių siekimo. Tik rašytojas dažnai vartoja kalbą su "estetine intencija, norėdamas žodžių pagalba išgauti grožio, panašiai kaip dailininkas išgauna grožį spalvomis, o muzikas gerasis".8
Apgailėtina, kad dar niekas iki šiol neparašė "Lietuvių kalbos estetikos". O tokia knyga būtų viena iš pačių naudingiausių. Vokiečiai, prancūzai ir kitos kultūringesnės tautos jau seniai tokias knygas turi.


Stilistines lietuvių k. priemonės
1. J. Pikčilingls, žodžio aiškumas ir tikslumas. Vil-jiius 1965, p. 11.
2. Ten pat, p. 57.
3. L. Reiners, Stilkunst. Miinchen 1961, p. 10.
4. Ten pat, p. 360.
5. Ten pat, p. 13.
6. G. Gerber, Die Sprache als Kunst. I Band. III
Auflage. 1961, p. 302.
7. Ten pat, p. 318.
8. M. Cressot, Le style et ses techniąues. Paris 1947,
p. 3.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai