ro atdarą langą lengvutis šniokštimas įeina

Pakalnėse debesys slankioja sunkūs ir verkia,
patamsy užkliūdami medžių šakas.
Mieguistas akis nejučiom, nejučiomis užmerkiu,
ir rodos — paims kažikas ir nuneš...

Ramumas užplūsta krūtinę ir sopančią širdį,
ir skausmas — lyg bardamos glosto mama.
Tarytumei, bokštų auksinis dainavimas girdis,
kurio jau maniau neišgirst niekada.

Atrodo, pakilsiu ir eisiu gatve Švento Jono,
pasuksiu į Stiklių gatvelę paskui,
o ten, kur kampinių, apgriuvusių vartų kolonos,
ne kartą laimingas buvau kaip danguj.

Nutilo šniokštimas, sustojo ir debesys sunkūs
ir stebis, turbūt, mano laime gražia...
Už lango ryškėja šaka baltažiedė palinkus,
pro ją: lyg sidabro laivelis — aušra.

Sugrįžta į širdį nerimstantis skausmas iš vakar,
praplėšia mieguistas ir liūdnas akis, —
jau džiūva per naktį prilytos balutės kur—ne—kur,
O žaizdos širdy niekuomet neužgis.