Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Su Telesforu Valiumi PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Algimantas Banelis   
(Iš pasikalbėjimo įrašo magnetinėje juostoje, Toronto 1970.11.12)

Dailės kūrinio negalima išaiškinti žodžiu Kritikas tegali jį interpretuoti. Taip darydamas, jis jau transformuoja dailininko kūrinį į nuosavą žodinę kūrybą, kuri nebūtinai privalo sutapti su aptariamojo dailės kūrinio menine tiesa. Net ir įžvalgiausiam kritikui telemta pateikti grynai savo asmeninį samprotį ir tuo tiktai praplėsti, bet ne atstoti mūsų betarpę vaizdinę patirtį.

Dailės kūrinys kalba sava neprabylama kalba. Ją arba suprantame, arba ne. Visgi neišvengiamai į kiekvieną meno kūrinį žiūrime iš istorinės perspektyvos — esame veikiami laiko ir erdvės, kuriuose darbas buvo sukurtas ir stebimas. Tokiai perspektyvai taip pat yra svarbios ne tik išorinės aplinkybės, bet ir kūrėjo intencijos, ypač tos, kurių negalima atspėti iš paties kūrinio. Vien tik dėl to negalima atskirti kūrinio nuo jo kūrėjo, ir yra prasminga apie jo asmenį kalbėti.

Dailininko paskirtis yra ne aiškinti savo darbus, bet juos kurti. Tačiau dailininko žodis apie save yra vertingas mūsų didesniam jo kūrybos supratimui, nors ir priimtinas tiktai kaip suinteresuotas, subjektyvus — taigi nebūtinai tikslus.
Su tokia pažiūra kreipiausi į grafiką Telesforą Valių.

B. Pirmiausia — kuo reikšminga yra Jums sava kūryba?
Valius. Tai dalis mano gyvenimo. Jei neturėčiau impulso ir noro dirbti, tai aš manau, kad šitokiu atveju man jokiu būdu neliktų prasmės būti dailininku ir turėčiau būti kas nors kitas. Ar aš galėčiau nebūti dailininkas? Galvočiau, ... jei sąlygos būtų tokios, kad negalėčiau, tai būčiau nelaimingas. To laiko, kurį aš skiriu savo darbui, nevadinsiu kūryba, o savo darbu. Tai poilsio ir pasitenkinimo valandos.

B. Betgi, be abejo, tai yra daugiau negu "hobby".
Valius. Taip. Man tai yra "duona", mėgėjam — "pyragas", . .. man tai yra "duona", šitai aš turiu turėti.

B. Jeigu menas yra kūrėjo išraiška, tai ką savo kūryba norite išreikšti?
Valius. Aš dirbu tai, ką jaučiu. Veikia aplinkui esą dalykai, bet neveikia ta forma, kurią jie turi. Kiekvienam daiktui aš randu savo apipavidalinimą, formą. Pavyzdžiui, gamta, kuri mane pakelia taip, kad kreipiu dėmesį į ją, aš ja džiaugiuosi. Kur bebūtų, kelionėj ar atostogose kaime, aš grožiuosi ja. Bet kada man reikia ją interpretuoti, aš jokiu būdu... aš net kankinuosi, jeigu panaudosiu medį, ir jis turės aiškias šakas, turės lapus — aš šitai jokiu būdu negaliu vaizduoti.

B. Jūs nenorite daiktų atkurti, bet juos išgyventi.
Valius. Taip, bet jie man labai reikalingi. Kai noriu ką pasakyti, aš pergyvenu, kad esu perdaug aiškus. Tas vaizdas, kurį mačiau, man per aiškiai užsifiksuoja, ir turiu turėti laiko arba tam tikrą drausmę, kad būtų galima ištrinti šitą vaizdą ir panaudoti savo reikalui. Taigi ta prasme aš tikrai esu vidinis dailininkas.
Kada Lietuvoje vaizdavau pajūrius ar ką nors kita, kuomet man reikėjo miškelio, aš visiškai atvira širdimi pioviau pušaites, kurios buvo labai panašios į pušaites. Šiandien aš esu tokioje padėtyje, kad nebegaliu šitai daryti. Jeigu dabar man reikėtų kokiame nors darbe būtinai turėti medį, nežinau, ką turėčiau daryti.

B. Kodėl taip yra?
Valius. Priartėjau prie to laiko, kad, gal būt, aš noriu atsisakyti realybės. Paskutiniuose darbuose man daug ką reikia išnaikinti, kadangi tas žmogus, kuris ten stovi, yra per aiškus, ir man reikia jį greitai varyti, nes jo aš jau bijau. Jis neša tai, kas yra gamtoje. Aš noriu turėti žmogų, kuris būtų mano.

B. Kokiu būdu dirbate, kaip gimsta Jūsų kūrinys?
Valius. Aš turiu būsimo paveikslo temą išnešioti ir išmąstyti. Aš turiu šia tema gyventi ne tuo laiku, kai sėdžiu prie stalo (molbertą labai mažai naudoju, aš dirbu prie stalo). Gal būt, kas nors kitas, kada prieina prie molberto, tai tuo momentu jau automatiškai įsijungia į darbą, jau pradeda "tapyti". Vadinasi, nuo to laiko jam prasideda ta akcija, kada jis yra dailininkas. Man šitaip yra visą laiką. Ar važiuoju, ar einu, aš tai nešioju savyje. Toks išnešiojimas trunka labai ilgą laiką. Ta įtampa yra be galo ilga. Kai Europoje dirbau ciklą "Tragedija Baltijos pajūryj", jis tęsėsi apie dvejus su puse metų. Tuomet padariau tiktai šešis ar septynis darbus. Kai vėliau Rilkę iliustravau, tai tuo tarpu nesu jokio kito darbo padaręs. Nesu Freiburge atsisėdęs ir škicavęs medžių ar ko nors kita, bet visą laiką man — Rilkė, Rilkė ir Rilkė.

B. Jūsų temos dar Kanados gyvenimo pradžioje- buvo daugiausia lietuviškos, vėliau lietuviškumas prisilpo. Žiūriu, ir vėl pas Jus Žemaitija.
Valius. Tai, aš galvoju, atėjo natūraliai. Kiekvienas laiškas iš Lietuvos arba kur nors perskaityta žinia apie ją grąžina atgal ilgesniam laikui. Lietuviškos temos man yra grįžusios daug kartų. Tas grįžimas vis turėjo tam tikrą prasmę — kas nors manyje turėjo tai sukelti. Vėl turėjo nutraukti tą filmą, kurį gyvenu Kanadoje. Koks nors skambutis, ir vėl grąžina ten ir grąžina ilgesniam laikui. Pavyzdžiui, prieš maždaug septyneris metus mamytei atsiuntus dievuką, man taip ilgai Lietuva buvo galvoje: ką aš tuo laiku dariau (tris ar keturis darbus), vis rišosi su Lietuva. Po to filmas trūksta, kadangi iš tenai nepaskambina, o pats įeini į rutiną.
Šiuo metu ypatingai yra daug lietuviškumo mano darbuose.
Jaučiu, kad jo yra, nors, gal būt, žiūrovas to nemato. Jau truputį daugiau nei penkeri metai, kai mane užima arba "Paskutinis rytas", arba "Žemaitija". "Žemaitiją" aš daugiausia dirbu nuodyto vario ir litografijos technika. Kada prieinu prie vario, kažkodėl vėl noriu grįžti į Lietuvą — iš ten imu ką nors ir darau. Visi vario darbai, kuriuos paskutiniame laikotarpyje dariau (jų turiu penkis ar šešis), visi jie Žemaitijos vardu.

B. Ar vario darbas turi kokį nors ryšį su. . .
Valius. Gal, kad grąžina man Vilnių. Kad Vilniuje tai dėsčiau. Gal būt, tas varis, tie dideli lapai, kuriuos su Kuzminskiu geibėjom nuo vokiečių, mane grąžina atgal.
Aš esu nuotaikos žmogus. Plano su aiškiu tikslu neturiu. Kai mane veikia kas nors, šiuo atveju lietuviška tema, einu į ją, bet einu ne dėl to, kad yra kokių nors apskaičiavimų, -— einu grynai palaidom rankom ir atsiduodu tai temai. Matyt, yra buvęs koks momentas po tų tinklų ciklo, kad vaizdavau sceną — man atėjo teatras. Tai natūraliai man atėjo — ir dvejus, trejus metus dirbau sceną po scenos. Po "Scenos" atėjo "Paskutinis rytas". Jam dabar jau šešti metai, ir tuo tarpu nematau reikalo jį keisti. . . tuo tarpu nematau. "Paskutinis rytas" prasidėjo labai keistai. Gal kad buvau Paryžiuje, ir namai buvo arti. Galimas daiktas, kad Žibuntas man paduodavo glėbį laikraščių iš Lietuvos. Gal tai mane paveikė, kad grįžau prie lietuviškos tematikos. Pats pirmasis darbas Paryžiuje, kuris buvo padarytas akmenyje, vaizduoja kažkokias pelkes, mišką. Priekyje eina figūra, o už jos grupė žmonių, kurių rytojus neaiškus. Kada šitą darbą padariau, man jau nebenutrūko... Vėliau, be-vystydamas "Paskutinį rytą", nuėjau į penkioliktą šimtmetį, į Vytauto laikus. Bet vis mano darbuose tie, kurie nežino, kas bus rytoj.

B. Jūs vis pabrėžiate vaizdų neryškumą.
Valius. Jeigu pirmuose darbuose daviau daugiau aiškumo figūrai arba gamtovaizdžiui, dabar visa tai jau išnykę, nors aš vis galvoju tą patį. Vadinasi, einu į abstraktą — neparodyti daikto, nors tą daiktą puikiai žinau.

B. Jūs vis labiau abstraktėjat, bet, man atrodo, grynai bedaiktiškumu nesate domėjęsi.
Valius. Aš niekuomet, pavyzdžiui, nesu nuėjęs į geometrinius elementus ar jų kokį grupavimą, nors man tai labai patinka. Toks "minimai art" man labai patinka, bet jokiu būdu negalėčiau juo gyventi.

B. Kokios forminės idėjos Jums rūpi?
Valius. Mano darbų forminis tvarkymas yra grynai tradicinis. Aš neatsakinėju sau klausimų, ką veikia dešinysis kampas, ar jis yra įsijungęs į kitą kampą. Aš visą laiką dirbu seniai nustatytu dėsniu, kad viskas būtų išbalansuota, kad būtų suvesta į vienumą. Dažniausias mano rūpestis, kad viskas būtų išaiškinta. Aš negaliu nei litografijoje, nei varyje, nei piešinyje palikti erdvės, kuri būtų užnešta kaip dėmė ("plė-mas"). Šitokią dėmę aš visuomet išjudinu. Arba pastatau ją čia, arba nuvarau toliau. Aš jai duodu formą, aiškią ar neaiškią, bet kiekvienu atveju ji yra išstudijuota.

B. Henrikas Nagys "Aiduose" rašė, jog Jus nuolat žavėję elegantiški ir transparentiškai lengvi prancūzų dailininkų darbai. Kiek toks žavesys įtaigoja jūsų kūrybą?
Valius. Ką Henrikas yra pasakęs, tai čia iš mano ankstyvo pasikalbėjimo su juo Austrijoje ar Freiburge. Mane tuomet žavėjo Dufy. Ir šiandien dar žavi. Mane šiandien Kasiulis irgi žavi. Vien tik dėl to, kad jie estetiški. Aš pripažįstu atbaigimą. Čia žiūrim (į Kasiulio litografiją) — jis yra aiškus visur, pas jį nieko nėra neišaiškinta.
Dėl Dufy įtakos — tai čia buvo mano jaunos dienos. Aš esu devyneris ar kiek metų išdirbęs tekstilėje. Tai, gal būt, rišo su juo. Dufy irgi yra buvęs tekstilės dailininkas. Man davė įspūdžių ta jo elegancija, tų jo spalvų elegancija. Gal būt, jo kūryba irgi taip susiformavo, kad jis tekstilėje dirbo. O ten turi būti toks žaismas, elegancija.

B. Ar anuo metu buvo sąmoningas tokios elegancijos ieškojimas?
Valius. Aš galvočiau, kad nebuvo. Čia yra grynai mano — ir viskas. Ne tik mene, bet ir gyvenime aš visur ieškau tos tvarkos arba grožio.

B. Taigi Jūs esate estetas. Jums dalykai turi būti "gražūs", tai suprantant kaip priešingybę "anti-grožio" šalininkams.
Valius. Ta prasme man jie turi būti gražūs.

B. Man atrodė, kad pirmą kartą sugrįžus iš Paryžiaus į Torontą Jūsų darbuose pasirodė grubumas. Ta Jūsų elegancija buvo kiek prislopinta, bet greit vėl prie jos grįžote.
Valius. Tai, gal būt, buvo technikos reikalas: Paryžiuje pradėjau dirbti pirmąsias monotipijas — kol ją apvaldžiau, ji daugiau ar mažiau buvo grubi.

B. Monotipijos darbas irgi buvo Paryžiaus išdava?
Valius. Taip, bet aš nesu matęs kitų monotipijų, tik savo. Kiti tepa ant stiklo. Tai yra daugiau tapyba: paimtas teptukas yra padedamas ir paliekamas. Aš jį padedu ir jį modeliuoju. Aš ieškau jau grafikinio sprendimo, o daugumas dailininkų laiko monotipiją grafika tik todėl, kad yra atspaudas — jos pobūdis yra gryna tapyba.

B. Ilgą laiką Jus pažinojau kaip juoda - balta dailininką. Vėliau metėtės į spalvas. Ar taip pat paveikė Paryžius?
Valius. Grynai kelionė Paryžiun, taip. Galvoju, kad jeigu nebūčiau išvykęs iš Kanados, gal būt, ir šiandien būčiau juodai baltas. Ta juoda-balta yra mano išmokta. Tai stiprino mano tematikos tragiškumą. Jo šiandien labai daug ieškau, bet jau kitokiomis formomis ieškau. Paryžiuje man spalva atėjo, ir tada man atėjo nauja technika, kuri man leido dirbti, nesivaržant spalvomis. Vieną kitą darbą ir anksčiau esu daręs spalvotą. Tai buvo linoleumas, kuris labai apribojo. Dabar monotipija man davė pilną laisvę, ir aš ta laisve naudojuosi. Aš dabar ir tęsiu tai.

B. Jūs dirbate vien tik grafiką. Kodėl, pavyzdžiui, netapote?
Valius. Aš, tur būt, nenoriu . . .grynai nenoriu, kadangi visas pasitenkinimas man yra grynai grafikinėj išraiškoj. Man neužtenka vienos linijos — man reikia daug linijų, kad sudarytų erdvę ar ką kita.

B. Tad linija Jums iš tikrųjų formiškai yra labai esminga, labai reikalinga.
Valius. Faktūra irgi. Jokiu būdu negalėčiau tai išgauti tapyboje. Be to, gal būtų klaidinga eiti į tapybą, jai nepasiruošus. Tapyba yra speciali technika ir reikalauja ilgo pasiruošimo. Aš jo neturėjau, ir dirbti tapyboje nebandysiu.

B. Tuo pabrėžiate, jog techniką labai vertinate.


T. Valius Paskutinis rytas B I-VII (spalvotas piešinys)

Valius. Galvoju, kad tai svarbu. Žmogus gyvena per trumpai, kad galėtų pasiekti ką nors geriau daugelyje šakų.

B. Ar čia ne daugiau temperamento reikalas, nes yra reikšmingų dailininkų, dirbusių visoje dailės šakų eilėje?
Valius. Greičiausiai. Bet grafika tiek turtinga, tiek daug galimybių joj yra, kad visiškai ja pasitenkinu. Jeigu grafiškas piešinys, ką aš šiandien darau šituose spalvotuose piešiniuose, kurie eina "Paskutinio ryto" vardu, jeigu tai lyg ir atsibostų, jeigu norėčiau nuo jo atsiplėšti, — kada pereinu į kitą grafikos techniką, iš karto atsišviežinu, iš karto atsigaunu. Kuomet aš dirbu vario technika, tai jau vėl norėčiau dirbti akmenyje. Kuomet dirbi akmenyje, visiškai kitos galimybės ateina. Padirbus ten, grįžti vėl prie linoleumo, kur yra be galo skirtingas darbas. Grafikoje yra tiek daug technikų, ir jeigu eitum (normaliai kiekvienas eina) nuo vienos technikos į kitą, taip tavo laikas užimtas, jog esi visiškai patenkintas — nėra man jokio reikalo nuobodžiauti grafikoje ir sakyti, kad, štai, dabar dirbsiu kitoj šakoj.

B. Esate labai nuoseklus dailininkas. Jeigu chronologiškai sustatytume visus Jūsų darbus, tai kiekvienas jų būtų labai artimas kitam. Keitimasis vyksta labai mažais tarpsniais.
Valius. Keitimosi aš nejaučiu. Kada dirbu ką nors, tai nėra taip, kad aš turėčiau prieš akis turėti paskutinį darbą — žiūrėti, kur buvau nuėjęs, kad dirbčiau toliau. Tai eina spontaniškai. Aš kaip toks nesu pasikeitęs. Visur yra tie patys akcentai, kuriuos labai vertinu savo darbe. Kada darbą darau, nesvarbu kokia technika, man jis yra akcentuotas. Didelės baltos ir didelės juodos dėmės — plokštumos man grindžia kompoziciją ... To aš niekuomet nesu atsisakęs.

B. Kadangi tas Jums yra natūralu.
Valius. Natūralu, kadangi dėl to neturiu vargo. Aš negalvoju, kad turėčiau taip padaryti. Taip man eina — ir viskas.

B. Žinau, kad Jūs savo menines pažiūras reiškiate atvirai. Nesu girdėjęs Jus tvirtinant, jog tiktai Jūsų pasirinkta dailės kryptis yra teisinga visiems. Neatmetate dabartinių reiškinių dailėje. Juo labiau, kad savo kūryboje esate konservatyvus, lyginant su tuo, kas šiuo metu dedasi, sakysime, New Yorke.
Valius. Manau, kad pastebėjote labai tiksliai. Aš einu su laiku neforsuodamas. Visuomet esu penkiolika minučių po dvyliktos — visuomet pavėlavęs. Nesu avangardo žmogus.

B. Nejaučiate reikalo taip pasiutiškai bėgti į priekį.
Valius. Kiek suprantu, reikia bėgti, jeigu daroma karjera, jeigu norima būti "up-to-date". Bet tas "up-to-date" kartais žmogui tinka, kartais ne. Man viskas eina pakankamai greitai. Mane tie dvidešimtpenkeri ar kiek metų daug pavarė nuo ano Lietuvos laiko.

B. Nors avangardas Jūsų ir nevilioja, jo neneigiate — prileidžiate, kad kitiems gali. . .
Valius. Taip, tiems, kurie yra tikri meno lyderiai, kurie gali duoti stilių. Aš nesu iš tokių. Nesu, nors tokiais labai džiaugiuosi. Juk esu gynęs ne vieną avangardo žmogų prieš savo kolegas lietuvius dailininkus. Bet aš negaliu visko nubraukti ir bėgti. Arba atrasti kitą variaciją ir eiti kartu. Aš šitaip negaliu.

B. Menininkams paprastai yra svarbu ar net reikalinga turėti kūrybinių draugų, kuriuose jie rastų kūrybinį atkalbį.
Valius. Man tai labai svarbu. Kūrybinis draugas (vienas iš tokių artimesnių buvo Augius) daugiau ar mažiau tave skatina dirbti. Jeigu sutinki draugą, kuris yra kūrybingas, ir su juo praleidi keletą valandų, tai tą vakarą, nežiūrint, kaip vėlai grįši, tu būtinai dar valandą pagyvensi su savimi. Dar eisi prie stalo, dar dirbsi, kadangi tai palaiko tavo įtampą. Tai ta liepsna, kuri tave palaiko aktyvų. Tuo labai tikiu.
Kanadoje tokių (kūrybinių draugų) tiek neturiu, bet man tokia liepsna, gal būt, yra dėstymas vario technikos Central Tech du vakarus savaitėje. Visa eilė dailininkų ten dirba, ten tu esi geroj nuotaikoj. Tos problemos, kurios yra sprendžiamos, kalbos, kurios ten eina, — viskas rišasi su menu. Man tai yra labai reikalinga.

B. Jūs dėstote meną aukštesnėje mokykloje, atliekamu laiku dar mokote kitur (vakariniai kursai technikos mokykloje, vasaros kursas ten pat ir dar Ontario College of Education). Matyt, pedagoginis darbas jums yra mielas.
Valius. Taip. Jeigu praleidžiu visą dieną bemokydamas ir atrandu, kad bent pora studentų tai pasisavino, man jau teikia pasitenkinimo.

B. Paskutinis didesnis Jūsų pasirodymas buvo 1961 metais retrospektinėje parodoje Toronte. Dabar jau dešimti metai. Ar jie nebuvo produktyvūs?
Valius. Po to aš dar turėjau parodą Paryžiuje, tik lietuviškoji visuomenė daug ko nematė. Bet nuo tuomet iki dabar Kanados publika yra mačiusi tai, kas galėtų būti pilna paroda.

B. Bet tai buvo sporadiški pasirodymai, po vieną, du . . .
Valius. Taip bet visi nauji. Yra tokia rutina, kad, parodžius darbus vieną kartą, neįprasta antrą kartą rodyti. Jeigu rodžiau po vieną, du ar tris darbus, tai per tuos devyneris metus beveik jau 25 išstatyti darbai. Tiktai jie nebuvo parodyti lietuvių visuomenei. O lietuvių visuomenei nerandu jokio reikalo rodyti, kadangi kai parodos vyksta, lietuviai turi progą jas lankyti.

B. Kaip, jūsų manymu, yra su grafika Lietuvoje dabar? Rodos, sekate.
Valius. Gerai. Pirmieji grafikos leidiniai, palyginant su paskutiniaisiais, kuriuos čia turiu, tai kaip diena ir naktis. Kaip toli jie yra nuėję! Ne tik todėl, kad atėjo nauji žmonės ir duoda ką nors naujo. Bet ir tie patys žmonės, kurie anksčiau dirbo, labai progresuoja. Gal padeda jų parodos užsienyje. Kai jie rodo savo tarpe Vilniuje ar Kaune, jie negali gauti daug impulso, kad eitų toliau. Savaime aišku, kad reikia matyti ir kitų grafikų darbus. Iš viso reikia ką nors matyti. Jų parodos ruošiamos Lenkijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, ir į jų atidarymą vyksta visa grupė dailininkų. Nuvykę jie ten mato kitus, ir taip jų horizontas plečiasi.

B. O kaipgi su išeivijos dailės gyvenimu? Dailės parodos jau dingo iš seimų.
Valius. Gal būt, parodos išnyko vien tik dėl to, kad nebėra energijos joms suorganizuoti. Anksčiau dailininkai buvome be galo dideli entuziastai, bet tai reikalavo "kraujo". Šiandien man būtų sunkiau surasti laiko daryti tai, ką anksčiau esu daręs. Iš kitos pusės, mūsų visuomenė to kaip ir nebereikalauja.

B. Buvo žinių, kad Lietuvių dailės instituto rūpesčiu ruošiama lietuvių dailės istorija. Kaipgi su ja? (Valius yra Instituto vicepirmininkas).
Valius. Tai buvo prieš dešimtį su viršum metų užsimota Viktoro Vizgirdos, kuris bandė šiam darbui sutelkti autorių. Man atrodo, jei atsirastų šiandien leidėjas, jeigu kas nors iškeltų spaudoje, kad pasigendame to dalyko . . . Mes turime literatūros antologijų, turime istorinių veikalų, bet nieko neturime apie meną. Gal padėtų Amerikos Lietuvių Fondas. Tegul jie skiria šį

T. Valius Paskutinis rytas XIII (spalvotas piešinys)

kartą čia. Tegul numeta kiek stambesnę sumą, ir, manau, toks veikalas atsirastų.

B. Ar tai nebūtų duplikacija dalykų jau daromų Lietuvoje?
Valius. Aš nemanau.

B. "Nuosmukio manifestas" labiausiai buvo nukreiptas prieš dailės profanaciją. Jūsų nuomone, kas yra po beveik dvylikos metų pasikeitę?
Valius. Nedaug, galvočiau, kad nedaug. Ne dėl to, kad būčiau piktas. Kur mes tik pažiūrėsime, į straipsnius, į parodų recenzijas, visgi tęsiasi dar tas pats liaupsinimas. Niekas neturi drąsos...
Algimantas Banelis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai