Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
TRYS SVEČIAI IŠ "ANAPUS" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   
(V. Noreika, E. Kaniava, V. Daunoras)

Stalino mirtis (1953 m.) Sovietų Sąjungos viduje užbaigė tam tikrą epochą — ilgą žiauraus despoto valdymą. Nors santvarka nepasikeitė, bet, nebesant centre galingos figūros, įvyko tam tikras atoslūgis. Kai kurių varžtų sumažėjimą pajuto ir Lietuva; pradėjo pas gimines lankytis svečiai iš Lietuvos, su oficialiomis misijomis atvykti mokslininkai ir kt. Pas gimines su ilgesniais leidimais pradėjo lankytis ir dainininkai. Ta proga jiems buvo suruošti koncertai, kurie neįėjo į Sovietų ir JAV kultūrinio pasikeitimo rėmus, bet pasiliko siauru lietuvių tautinės grupės reikalu.

Užmiršdami laikinai visas kontroversines "bendravimo su kraštu" problemas, konstatuokime: galėjome išgirsti tris žymiausius dabartinėje Lietuvoje išaugusius dainininkus ir palyginti tiek su tuo, ką turime išeivijoje, tiek su tuo, ką atsimename iš Lietuvos.

Šiame straipsnyje bus visų pirma stengiamasi konstatuoti, kokį įspūdį mums tie dainininkai padarė grynai muzikiniu - vokaliniu požiūriu. Objektyviam įspūdžiui sudaryti buvo psichologinių kliūčių. Kadangi visi esame išsiilgę tėvynės, daugeliui vien faktas, kad svečias yra iš Vilniaus operos, jau sudarė didžiulį pergyvenimą. Klausė koncertą nemažai ir tokių, kurių šeimos ar jie patys buvo nuo sovietų nukentėję: nors ir atėję į koncertą, jie to neužmiršo, nė gražiausių lietuviškų dainų klausydami. Vis dėlto iš trijų solistų koncertų galime susidaryti tam tikrų įspūdžių ir ieškoti objektyvių įvertinimų bei palyginimų.

Virgilijaus Noreikos koncertai plačiai nuskambėjo dar iš Mont-realio pasaulinės parodos. Čikagos koncertas Prudential Auditorium salėje buvo išparduotas; ginčas dėl koncertų dar nebuvo kilęs. Koncerto pradžioje atmosfera buvo kiek įtempta, bet iškilminga: girdėsime solistą iš Vilniaus operos! Ir tikrai svečias iš pirmo garso sužavėjo publiką. V. Noreika yra stambaus talento koncertantas. Jo balsas, lyrinis tenoras, tiesa, nėra labai didelis ir net nėra ypatingai malonaus tembro, bet yra puikiai valdomas. Jo pagrindinę mokyklą klasifikuotume kaip daugiau lietuviškai - rusišką, bet jo buvimas Italijoje davė rezultatų — bent operinėse arijose jautėsi nemaži italų mokyklos atgarsiai. Grynai vokališkai žiūrint, jo balsas yra didelio spalvingumo: puikus "piano", natūraliai išaugąs iki "fortissimo" ir atvirkščiai — fili-ruojąs iki "pianissimo"; aukštosios gaidos laisvos, be įtempimo. Taip pat iškeltina puikus frazavimas, aiški dikcija; santūrus, bet ekspresyvus vaidybinis pradas; didelis į-gim'as muzikalumas ir stiliaus pajautimas, tiek dainose, tiek operos arijose.

Programa buvo sustatyta įdomiai. V. Noreika koncertą pradėjo nuotaikinga, senoviškoje dorinėje tonacijoje išlaikyta A. Bražinsko daina "Ugnelė". V. Klovos "Ganyklų dainos" gal nesudarė, kaip kūrinys, užbaigtos visumos, bet, puikiai atliktos, padarė įspūdžio. Toliau ėjo Jurgelio arija iš B. Dvariono operos "Dalia"; kituose, irgi gražiai atliktuose kūriniuose buvo atstovaujami "seni klasikai" — J. Tallat-Kelpša su dar prieš II pasaulinį karą parašyta "Daina apie Nemunėlį" ir J. Gruodžio "Visur tyla". Paskutinis numeris buvo į lietuvių muziką įėjusio žydų tautybės Gorbulskio daina "Mano gimtinė".

Antroji dalis susidėjo iš operos arijų, išskyrus gražią, bet programos vieningumą kiek ardančią E. Griego dainą "Grįžimas tėvynėn". Operos arijos buvo dainuojamos iš dalies lietuviškai, iš dalies gražia tarsena itališkai, V. Noreikos balsui įgaunant itališko tembro atspalvio.

Netrūko "bisų" po abiejų koncerto dalių; jie buvo daugiausia populiariai lietuviški; jų tarpe su didele nuotaika atlikta St. Šimkaus "Kur bakūžė samanota". Koncerto akompanuoto] a buvo V. Noreikos žmona Žaneta; juodu sudarė puikų ansamblį; gal tik ji buvo perdaug švelni net ir solistinėse akompanimento vietose, šiaip parodydama švarią techniką ir spalvingą užgavimą.

Visuomenėje yra diskutuoj amas klausimas: kas geresnis — ar savo laiku Kipras Petrauskas, ar Virgilijus Noreika (buvęs kurį laiką K. Petrausko mokinys ir jį kiek imituojąs sceniška laikysena). V. Noreika yra neabejojamai tikras artistas, bet jis neturi nei labai didelio, nei labai malonaus balso; Kipras Petrauskas šias abi dovanas turėjo. V. Noreika turi didelį ir gan malonų balsą; jo balso valdymas ir koncertanto išpildytojo talentas daro jį tikrai, bent lietuvių tarpe, stambiu dainininku. Kipro Petrausko balsas buvo ir stambesnis ir malonesnis, bet jis vargu ar būtų galėjęs paruošti ir pravesti tokią programą, kaip V. Noreika, vien dėl to, kad visai nesidomėdavo koncertine karjera, visą dėmesį skirdamas operai.

Ar galėtų V. Noreika prasimušti į solistus Amerikos operose? Vargu — jo balso maštabas yra per mažas. Bet Europos teatruose jis galėtų prasimušti į pirmąsias roles ir naudotis geroka koncertine karjera.

Antrasis iš čia koncertavusių "anos pusės" solistų — Eduardas Kaniava faktiškai pasirodė pusantro karto. 1969 m. sausio mėn. gale JAV lankėsi "21" ekskursija iš Vilniaus, kurių tarpe buvo tiesioginių valdžios pareigūnų, kultūrininkų ir menininkų, jų tarpe Vilniaus operos baritonas E. Kaniava ir aktorius - deklamatorius Laimonas Noreika. Tada abiems menininkams Čikagoj buvo paskubomis suorganizuotas koncertas YMCA salėje, į kurį atsilankė apie 200 klausytojų, jų tarpe nemažai muzikų. Tų pačių metų lapkričio mėn. E. Kaniavai viešint pas gimines Baltimorėje, jam buvo suruoštas koncertas Čikagoj amerikiečių moterų vienuolių mokyklos salėje; į 900 vietų salę prisirinko apie 800 klausytojų. E. Kaniavos balsą irgi galime apibūdinti kaip neperdaug didelį ir neperdaug malonų, bet gerai išlavintą ir skambų. Visas E. Kaniavos vaidmuo, atrodo, daugiau tinka operai, negu koncertui; jo atlikime buvo daug vaidybinio prado, kuris kai kur veikė perdėtai.

Visą pirmą koncerto dalį užėmė V. Klovos ciklas "šienapiūtės dainos". Kaip paprastai Klovos kūryboje, liaudies dainos esti išplėstos, dažnai pridedant savos kūrybos vidurinę dalį; dainų harmonizacija gan įdomi, kiek pažangesnė ir žymiai mažiau turinti rusų muzikos įtakos, kaip jo opera "Pilėnai". Gaila tik, kad, kiekvienai dainai baigiantis aiškia kadencija, publika plojo; tuo būdu šis dainų ciklas nesudarė vieningos visumos. Gal būt, šias keliolika dainų padainavus be pertraukos, įspūdis būtų geresnis, bet kažkaip neatrodo, kad šis "dainų ciklas" galėtų sudaryti vieno užbaigto kūrinio įspūdį.

Koncerte dalyvavo ir jauna Vilniaus televizijos aktorė Barbora Adomavičiūtė - Kaniavienė. Ji padarė ryškesnio įspūdžio, negu dainininkas, skoningu rezervuotumu ir ekspresyvia lietuviška dikcija padeklamavusi Maironio "Kastytį ir Jūratę" bei kitus trumpesnius eilėraščius.

Antroji programos dalis buvo gan įvairi — keletas R. Schuman-no dainų ir visa eilė arijų, pradedant šiaip nestatomos Handelio operos "Julius Caesar" ir baigiant Mozarto "Figaro vestuvių", Leon-cavallo "Pajacų" (prologu) ir Puccini "Gianni Schicchi" arijomis. Jos buvo atliktos profesiniu lygiu,, gera itališka dikcija. E. Kaniava nėra buvęs Italijoje, bet porą sezonų dainavo Sofijos operoje, Bulgarijoje; itališkos arijos buvo atliktos geru stiliaus pajautimu.

Visumos įspūdis: E. Kaniava yra profesiškai išlavintas antraeilis operinis dainininkas, galįs atlikti pirmąsias roles Vilniuje ar mažesnių miestų operose Europoje. Čikagos muzikų gan vieninga nuomonė buvo tokia: mūsiškis Algirdas Brazis, išėmus jį kuriam laikui iš jo "lounge" (tavernos), gerai pasiruošęs, ir dabar galėtų duoti gerokai ryškesnį koncertą, nekalbant jau apie jo koncertą Orchestra Hali prieš keliolika metų, kai jis vyko į New Yorką kaip Metropolitan operos kolektyvo narys.

E. Kaniavai jo koncerte Čikagoje ir kai kur kitur (New Yor-ke) akompanavo mūsų pianistas Manigirdas Motekaitis.

Trečiasis "svečias iš anapus" — Vacys Daunoras, bosas baritonas, irgi ilgesnį laiką viešėjo pas gimines. Iš visų trijų jis yra jauniausias (32 metų) ir, gal būt, balsingiausias. Jo koncertas paliko kiek prieštaraujančio įspūdžio. Masėms, ypač gausiai atsilankiusiam jaunimui jis labai patiko; Lietuvoje jis esąs labiau mėgiamas už V. Noreiką; mūsų labiau išprususiems klausytojams įspūdis buvo kiek "provinciališkas" (nors šio termino analizė yra kiek sunki).

Visą pirmąją koncerto dalį sudarė liaudies dainos, daugiausia harmonizuotos Abariaus (Vilniaus radijo komiteto choro dirigentas). Harmonizacijos korektiškos, bet neįdomios; jų nedaugiau dviejų būtų paliktinų programoje. Tarp jų buvo įdėta keletas gerai žinomų St. Šimkaus liaudies dainų. Atlikimas buvo "iš širdies", su neabejotinu, kiek primityviu muzikalumu, bet kartu itin vienodas, neindividualizuojant atskirų dainos posmų ar visos dainos charakterio (čia būta didelio kontrasto su V. Noreika). Muzikams ir šiaip daugiau "sofistikuotiems" klausytojams pirmoji V. Daunoro koncerto dalis buvo aiškiai nuobodi ir kažkaip netiko prie Orchestra Hali aplinkumos. Daugelis pajuto nelauktą amerikonišką patriotizmą su išvada: "parapijos salėje ar net Jaunimo centre tai būtų labai gerai, bet šiuose rūmuose mes pripratome prie kitokio meno..."

Antroji koncerto dalis kiek pataisė šią nuotaiką, bet nepilnai. L. v. Beethoveno "In ąuesta tomba oscura" praskambėjo neblogai, bet be koncentruotumo ir iškilmingumo. Operos arijose V. Daunoras parodė tikrai galingai skambantį balsą, tačiau ir čia kažkaip trūko tikro stiliaus pajautimo (tai ypač keista, kadangi solistas yra buvęs stipendininkas Italijoje). Garsioji arija apie "šmeižimą" (La calum-nia) buvo iš karto pradėta gan greitu tempu, tuo sumažinant kontrastą su tolimesne arijos eiga. Neįprasti greiti tempai gadino taip pat iškilmingumą karaliaus Pilypo arijoje iš Verdi "Don Carlos". Vis dėlto antrajai koncerto daliai netrūko įspūdingumo. V. Daunoro balsas "nešė" per visą didžiulę salę. Atrodo, kad V. Daunoras dar tik pradėjo vystytis ir toliau gali dar gerokai išaugti kaip dainininkas.

Čikagos dienraštis "Today" įdėjo itin palankią recenziją, palygindamas Daunorą su Christovu ar Giaurovu ir siūlydamas jį Čikagos Lyric Opera teatrui. Be abejo, operoje Daunoras būtų ryškesnis, negu koncerte; "Today" dienraštyje atsakingas pareigas turi čia augęs lietuvis St. Pieža; amerikiečiams Daunoras visų pirma yra sovietų, o ne lietuvių solistas, o apie sovietų menininkus čia priimta rašyti palankiai arba susilaikančiai. Kiti Čikagos dienraščiai, turį ypač reikšmingus muzikos kritikus, Daunoro koncerto nepaminėjo. Lietuviams muzikams palyginimas su Christovu ar Giaurovu (abu bulgarai) atrodo-, bent kol kas, kiek perdėtas. Tačiau V. Daunoras vystymosi galimumų turi.

Čikagos muzikų nuomone, kurią patvirtino žinios iš New Yorko ir Los Angeles, mūsiškis Jonas Vazne-lis, pragyvenąs ne iš dainavimo, neturi tiek stiprios balso medžiagos, kaip Daunoras, bet jo koncertai yra įdomesni ir kultūringesni, net ir vokališkai daugiau išlyginti.

V. Daunorui sklandžiai, nors kiek improvizuotai akompanavo mūsų kompozitorius Darius Lapinskas (Los Angeles — dirigentas A. Kučiūnas).
Tiek E. Kaniavos, tiek V. Daunoro koncertuose pasigedome įdomesnių jaunesnių kompozitorių dainų pavyzdžių, šalia V. Noreikos pademonstruoto A. Bražinsko, teko matyt išleistų įdomių, santūriai pažangesnio stiliaus dainų V. Paltanavičiaus, Vyt. Kairiūkščio ir keleto kitų kompozitorių, kurie vienas į kitą yra kiek panašūs, bet kurių dainos turi ir gražios nuotaikos ir rimto kompozicinio darbo su gražiais, apolitiškais dabartinių lietuvių poetų tekstais. Tiesa, tos dainos yra sunkesnės išmokti ir reikalauja didesnio įsigilinimo.

Kaip jau minėjome, V. Noreikos koncertas praėjo be ginčų sukilimo. "Draugas" talpino apmokamus skelbimus ir davė santūrią muzikinę recenziją. Kiti laikraščiai koncertą nutylėjo. Maždaug po mėnesio "Naujienos" paskyrė V. Noreikai visą eilę straipsnių, pristatydamos jį kone tiesioginiu Brežnevo ir Kosygino patikėtiniu, bardamos visuomenę, kam taip gausiai atsilankė, o "veiksnius", kad iš anksto atitinkamai neįspėjo. Tai buvo su kaupu atlikta, artėjant E. Kaniavos koncertui. Su ypač didele priešinga akcija susitiko V. Daunoro koncertai. Vis vien į V. Daunoro koncertą Orchestra Hali susirinko apie 1100 klausytojų (salėje viso telpa 2500), maždaug tiek pat, kiek į prieš mėnesį įvykusį, mūsų spaudos plačiai reklamuotą, BALPo naudai skirtą įžymiai aukšto lygio Lili jos šukytės koncertą. Įdomus vienos kultūringos Amerikoje gimusios lietuvės komentaras: L. šukytė toje pačioje salėje davė žymiai aukštesnio lygio meną, bet nesusilaukė tokios "standing ovation", kaip Daunoras.

"Anos pusės" solistams koncertų ruošėjai yra asmenys, susispietę apie žurnalą "Akiračiai" ir daugiausia priklausą Šviesos - Santaros federacijai; technikinių rengėjų tarpe buvo nemažai studentinio jaunimo, kurių dalis priklauso skautams ar ateitininkams, bet, suprantama, nėra tų organizacijų į-galioti. Išskyrus pasiryžimą ruošti koncertus dabartinės Lietuvos dainininkams, jie nerodo jokių komunistinių simptomų ir reikėtų nemažos ir liguistos fantazijos juos tokiais įsivaizduoti.

Koncertų "iš anapus" atžvilgiu, kaip atrodo, išryškėjo dvi pažiūros. Viena pažiūra, santūriai pareikšta mūsų "veiksnių" rezoliucijose, pristato svečius solistus kaip Maskvos propagandos įrankius tikslu suskaldyti ir susilpninti emigrantus. Priešingoji pažiūra skamba maždaug taip: nesvarbu ir neįdomu, kokius santykius turi ar kokius uždavinius "anos pusės" solistas gavo iš sovietinio saugumo. Tai yra jo problema, o ne mūsų. Mums įdomu pasiklausyti, kaip dainuoja dabartinėse sąlygose Lietuvoje užaugęs dainininkas, koks yra iš viso dainininkų ir kitokių solistų prieauglis. Juos nuolat girdint plokštelėse ar lietuviškose radijo valandėlėse, yra natūralus noras juos išgirsti ir išvysti koncerto estradoje, normaliomis koncertinėmis sąlygomis. Mūsų politiniai organai, kuriuos gerbiame ir kurių reikalingumą pripažįstame, neturėtų to mūsų noro trukdyti. Atsilankius visuose trijų solistų koncertuose ir pažįstant gerą dalį mūsų visuomenės, galima spręsti, kad tokios pažiūros laikosi aiški dauguma mūsų koncertus lankančios publikos.

Trys solistai "iš anapus" jau pasidarė įvykusiu faktu. Yra pakankamai paaiškėję, kad tokie koncertai, nepaisant priešingos akcijos, yra pas mus galimi surengti. Jie įėjo palyginamuoju veiksniu į mūsų vertinimus, nors nevisuomet svečių solistų naudai. "Bendravimo" šalininkų akimis, visa tai atrodytų lyg didelis laimėjimas. Tačiau, ar tikrai taip yra? Solistai koncertuoja "neoficialiai", neturėdami legalaus darbo leidimo, nors JAV įstaigos tai toleruoja. Dėl sovietinės pusės pozicijų ar reakcijų norint susidaryti nuomonę, verta prisiminti Winston Churchillio žodžius, kad Sovietų Sąjunga esanti "An enigma enveloped in a riddle". "Maskva koncertus skatina... tiesioginiai ruošia ... toleruoja, Vilniaus lietuvių įtikinta... Maskvai tai esąs pirmaeilis uždavinys, svarbus ginklas ... Maskvai nei šilta, nei šalta, ji turi svarbesnių problemų"... Visos šios nuomonės ar tezės gali įspūdingai skambėti, kiekviena gali būti teisinga ar klaidinga. Eilinis koncertų lankytojas tų klausimų nesprendžia ir, kaip matome, pakankamai gausiai į koncertus nueina.

Bet... ar ilgai jis taip gausiai eis? Kaip visada, naujumo aureolė yra tik laikina. Dabartinė Lietuva, kiekybine prasme daug nuveikusi laisvesnėje muzikos srityje, nėra turtinga iškiliais solistais. Trys mūsų girdėti dainininkai esą patys geriausi; iš jų tik vienas mums tikrai užimponavo; moterys dainininkės esančios silpnesnės. Muzikams būtų įdomu užgirsti Lietuvos styginį kvartetą, laimėjusį antrą premiją ne vien Budapešte, bet ir vakarietiškame Briuselyje, arba vargonų solistą Leopoldą Digrį, koncertavusį daugelyje vietų rytinėje ir kai kur vakarinėje Europoje. Esą nemažai gabių aktorių deklamatorių (porą jų jau girdėjome) ar gerai savo eiles skaitančių poetų. Visa tai tačiau nebe-sukels tokio masinio dėmesio mūsų visuomenėje, kaip dainininkai.

Koncertų rengėjams tenka susidurti ir su kitokiomis, natūraliomis ir realiomis problemomis: svečias "iš anapus", nors esmėje yra kūnu, o gal ir siela (to niekas nežino) gryniausias lietuvis, vis dėlto pasilieka Sovietų Sąjungos pilietis, šioje šalyje yra keletas "fe-deralinių" sovietų tarnautojų lietuvių su savo šeimomis. Sunku atsakyti jiems teisės atsilankyti savojo lietuvių solisto koncerte, net ir tada, kai tas koncertas esti "uždaras", arba dainininkui pagerbti po koncerto ruošiamame pobūvy. Panašių problemų, kone ultimatyviu būdu išspręstų, buvę per pirmą, "slapčiomis" išparduotą V. Daunoro koncertą New Yorke; jų visuomet gali iškilti ir ateityje. Paliekant atviru klausimu Maskvos rolę šiose koncertuose, vienas dalykas yra neginčijamas: Maskvai priklauso absoliuti "veto" teisė, jei kada nors bus pajusta, kad tai reikalinga ar naudinga.

Dabartinei padėčiai besitęsiant, Lietuvos menininkų pasirodymų bus ir toliau. Tačiau, jei yra perdėta emigrantiškai psichozinė tų koncertų baimė, tai taip pat yra perdėtos platesnės plėtotės viltys. Tokiems koncertams lemta pasilikti sporadiškų ir improvizaciniu reiškiniu; jie greičiausiai eis mažėjančia, o ne didėjančia linkme, bet vis vien jie vyks. Negatyvi spaudos kampanija čia dažnai pasiekia priešingų rezultatų.

Koncertų lankytojai neturi nei dogmatiškai nustatytų, nei kategoriškai argumentuotų tezių. Juos patraukia noras betarpiškai patirti, ką yra pasiekę mūsų už "geležinės uždangos" pasilikę tautiečiai; atsilankius eventualiai į pobūvį,paspausti jiems ranką, pasikeičiant keletu nereikšmingų posakių, tuo lyg ištiesiant trapų lieptą per gilų plyšį tarp mūsų tautos kamieno ir užsienin pasitraukusiųjų.
Vladas Jakubėnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai