Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Mūsų pirmoji pasaulietinė grožinės literatūros knyga PDF Spausdinti El. paštas

Visi mes, ypač šiais sukaktuviniais literatūros metais, gerai žinome, kad pirmoji, dar prieš keturis šimtus metų išspausdinta lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo katekizmas. Žinome taip pat, kad tiek Mažvydo tiek ir kitos mūsų senosios knygos ilgą laiką buvo išimtinai religinio turinio: maldaknygės, giesmynai, pamokslų rinkiniai, Šv. Rašto vertimai ir t. t. Tačiau į klausimą, kuri gi yra mūsų pirmoji pasaulietinė grožinės literatūros knyga, jau toli gražu ne kiekvienas beatsakytų. Ir nenuostabu: toji bemaž prieš pustrečio šimto metų išspausdinta knyga yra tokia retenybė pasidariusi, kad bibliografai težino vos vieną vieninteli jos egzempliorių, užsilikusį (reikia manyti, ir šiandien tebesantį) Čartoriskių muziejaus bibliotekoje Krokuvoje. Tai dešimt Ezopo pasakėčių, kurias Jonas Šulcas, tada dar tik baigęs Karaliaučiuje studijas ir laukęs paskyrimo kunigu arba, ano meto terminologija, šventos tarnybos kandidatas (sancti ministerii candidatus), išvertė ir Karaliaučiuje 1706 m. išspausdino antrašte: „Die Fabuln Aezopizum Versuch nach d e m Principio Lithvanicae Linguae — Littauisch vertiret von Johann Schultzen, S. Minist. Cand. Konigsberg, 1706.“

Suprantama, kad tos kuklios pasakėčios, tegu ir grynesne lietuvių kalba išverstos už dažną ano meto knygą, nesudaro kokios nors įsidėmėtinos literatūrinės vertenybės ir neduoda pagrindo nuodugnesniam literatūriniam nagrinėjimui. Ir tik kalbos mokslo reikalui buvo, po poros šimtų metų specialiniame kalbotyros žurnale perspausdinta viena pasakėčia (Zeitschrift fūr vergleichende Sprachforschung, 1910; iš ten ją pakartojo prof M. Biržiška savo Rinktiniuose mūsų senovės raštuose 1926), o dar po šimtmečio ketvirčio buvo perspausdintos ir visos 10 pasakėčių (mūsų universiteto leistame Archivium Philologicum, 1935).

Vis dėlto, ir literatūros istoriką turi sudominti klausimas, kodėl gi anuo religinės knygos viešpatavimo metu kai kam parūpo versti nieko bendro su bažnyčios reikalais neturinčias pasakėčias ir net jas išleisti atskira knygele, kad ji būtų savotiškas, unikumas tarp įprastinių ano meto maldaknygių ir katekizmų. Jau pačioje knygelės antraštėje nurodyta, kad vertimas tai savotiškas bandymas, kuriame atsižvelgiama į kažkokį lietuvių kalbos pagrindą (Versuch nach dem Principio Lituanicae Linguae). Taigi toji knygelė anaiptol nebuvo koks atsitiktinis reiškinys, nesusijęs su kuriomis nors kad ir plačiau nežinomomis mūsų senosios raštijos gyvenimo tendencijomis. Kad geriau išryškėtų mintis, paskatinusi Joną Šulcą versti pasakėčias, reikės iškelti kai kuriuos būdingus Mažosios Lietuvos senosios raštijos istorijos bruožus.

Mažoji Lietuva priklausė valstybei, kurią galima butų buvę pavadinti tipiškai policine, nes čia valdžia su pedanto globėjo rūpestingumu kišosi gausiais įsakymais (donelaitiškai „urdeliais“) ir į kasdieninį savo valdinių gyvenimą, nepamiršdama, pvz., įgrasyti, kad ūkininkai žiemą nesunaudotų kurui savo tvorų, kad naikintų varnas, kad „isz iszdikummo ubbagauiantieji korawoiami ir pri darbo prilaikomi“ būtų ir t.t, ir t.t. Neveltui ir Donelaitis įspėjo neatsargius būrus:

Žinot visi, kokį mes urdelj turim,
Ir kaip vyriausybė tą ketina pakarti,
Kurs kaip kietsprandis šaltyšiaus žodį paniekins.

Skrupulingoji valdžia ne tik nenuleido savo budrios akies nuo kasdieninių reikalų, bet stengėsi savo rankose laikyti taip pat visą bažnytinį ir apskritai kultūrinį gyvenimą. Jos išimtinėje žinioje, ilgą laiką buvo ir knygų įeidamas. Taigi ir lietuviškosios Mažvydo, Vilento, Bretkūno ir kt. knygos buvo išspausdintos valdžios leidimu ir lėšomis, o jas taupi valdžia skyrė labai šykštėdamos. Todėl dažnas lietuviškas rankraštis taip ir likdavo neišspausdintas, sukeldamas jų autoriams kartumo ir net nusivylimo. Antai Zacharijas Blotnas „Zemčiūgos teologiškos“ 1600 m, prakalboje skundės: „... ir lietuwischkamme lieszuwie nun teipoieg daug suraschita turrime, tiktai tiek bereik iag drukavvodint nepagalim.“ Dėl tos pat priežasties nebuvo išspausdintas ir toks kapitalinis veikalas, kaip Jono Bretkūno Šv. Rašto vertimas, kurs būtų, be abejojimo, labai iškėlęs mūsų senąją, raštiją. Prof. J. Gerulis rašo: „Berods Bretkūnas vis toliau dėl spausdinimo rūpinos. Dar 1602 m. ercikiui pranešė, jog vėl visą Bibliją peržiūrėjęs. Neilgai trukus vargšas pasimirė, biurokratai laimėjo.“ (Senieji lietuvių skaitymai 1927, p 175).

Taip nedosniai skiriant lėšas lietuviškoms knygoms leisti, Mažosios Lietuvos raštija negalėjo sparčiau, augti kiekybiškai; užtat juo labiau buvo tada susirūpinta leidžiamųjų raštų kokybe. Simanas Stanevičius, vienas iš veikliausių XIX amž. pradžios literatūrinio sąjūdžio dalyvių, vaizdžiai sulygino Mažosios Lietuvos knygas su Didžiosios Lietuvos leidiniais (suprantama, turėdamas galvoje ne Daukšos ar Sirvydo, bet vėlesnius raštus): „Ani pryligst sodnams, kur medey ranka žmogaus po tisuma gi patogey suswadynti ira; o szios toliges ir myszkams par sawy augantyms be sargą yr be jokia prydabojyma.“

Senosios Maž. Lietuvos knygos, parengtos kurio nors kunigo vieno ar dažnai ir kitiems talkininkaujant, būdavo kitų kunigų, net ir visos komisijos peržiūrimos ir ištaisomos. Antai ir Bretkūnas „visą Šv. Raštą išvertas, valdžios prašė, kad komisiją paskirtų, kuri vertimą peržiūrėtų ir tas vietas ištaisyti padėtų, kur jis dėl žodžių trūkumo arba dėl reikšmės abejojęs. Šitie lietuviškos kalbos žinovai, vadinasi kunigai Vaišnoras, Gedkantas, Muša ir Masalskis, ir konsistorija ilgus metus šen ir ten svyravo, prašė, kad Bretkūnas pats dar sykį penkias Mozės knygas ištaisytų. Bretkūnas ištaisė...“ (J. Gerulis, Sen. liet. skaitymai, p. 96).

Suprantama, kad taip kolektyviai dirbant ar taisinėjant raštų kalbą, turėdavo kilti nesutarimų dėl vieno ar kito kalbos dalyko, o tai savo ruožtu vertė labiau domėtis pačia lietuvių kalba. Vienas toks jau net principinio, galima sakyti, pobūdžio kalbinis ginčas tarp Maž. Lietuovos kunigų iškilo pačioje XVIII amž. pradžioje, būtent, 1702 m. kaip liudija Pilypas Ruigis (Ruhig). To grynai filologinio ginčo esmė buvo tokia. Gumbinės kunigas Mokylas Morlinas (1641—1708), kilimo vokietis, bet ilgai bekunigaudamas lietuviškose srityse, išmoko lietuviškai ir karštai kėlė mintį, kad reikia gryninti bažnytinę lietuvių kalbą, kurioje per ilgą laiką buvo įsigalėję daug svetimybių. „Kai kas tvirtinąs, kad, pvz., tie ar kiti lenkiški žodžiai jau esą įsigalėję lietuvių kalboje; bet iš tikrųjų, paklausus pačius lietuvius, iš šimtų nė vienas neatsirasiąs, kurs juos suprastų, nors gal ir kartoja, kaip papūga ar kaip vienuolės lotyniškas psalmes (so wird unter hunderten nicht einer wissen, sondern sie hinreden wie der Papagoy oder die Nonnen den lateinischen Psalter). Reikia taip pat saugotis, kad lietuvių kalba nebūtų, ir germanizmų pagadinta (durch die Germanizmos corrumpiret). Apskritai reikia vengti liaudžiai nesuprantamų, žodžių ir sąvokų. Pvz., kunigai be reikalo tik kankiną žmones, vartodami jiems nesuprantamus žodžius, kaip „Zokons“ ar „Zokons prigimtassis“; gal kokie du lietuviai ir suprasią tą žodį, bet tūkstantis — ne; taigi geriau — „Moizeszaus Žodis, Moizeszaus Zodzei, Moizeszaus Prisakimai“. Panašiai vietoje evangelijos geriau sakyti Malonės Jėzaus žodis, Malonės Dievo žodis“; vietoj „Szwenta Weczere“, kurios žmonės ir ištarti nesugeba, reikia sakyti tikrai lietuviškai „Pono Jėzaus wakarine“. Reikia vengti ir mažai suprantamų naujadarų (ficta ant nova vocabula). Taigi, kad bažnytinė kalba būtų kiekvienam gerai suprantama, ji turinti remtis kasdienine šnekamąja žmonių kalba (auf den usum ind taglichen Gebrauch). Su liaudimi (cum vulgo) reikia kalbėti jos pačios kalba. Kai vyr. rūmų pamokslininkas Friedrichas Deutschas, 1704 m. vizituodamas Gumbinės bažnyčią, jo paklausęs, iš kur taip gerai išmokęs lietuviškai Morlinas parodęs į susirinkusius bažnyčion parapijiečius ir pasakęs, kad tai jie buvę ir jo žodynas ir gramatika.

Įrodinėdamas bažnytinės kalbos reformos būtinumą, Morlinas 1705. VI. 16. įteikė minėtajam Deutschui savo rašinį apie lietuvių kalbos pataisymo raikalą (An Lithvanicae Linguae Reformatio sit necessaria), o 1706 m. Karaliaučiuje išspausdino kitą rašinį apie lietuvių kalbos, skiriamos šnekėti su liaudimi, principus, kviesdamas visos Lietuvos (tai buvo oficialus rytinės, lietuviškos Prūsų dalies pavadinimas) kunigus juos apsvarstyti (Zur wollmeinenden Vereinigung und Einmūthigen Bedencken ūber das PRINCIPIUM PRIMARIUM,In Lingva Litvanica, In den Worten: LOGUENDUM CUM VULGO, enthalten Invitire hiemit freundlichst alle Herren Ambts-Brūder als respective geneigte gonnere und gute Freunde In gantz Littauen Deroselben allerseits Schuldigster Diener M. Morlin. P. Gumb.). Cia autorius karštai reikalavo, kaip jau anksčiau nurodėme, lietuvių kalbos mokytis iš pačios liaudies ir ragino žymėtis jos kalbos savotiškumus, užrašinėti dainas, rankioti priežodžius. Antai priežodžiuose randame daug tinkamesnių žodžių (vocabula domestica et usu probatissima), todėl pvz. labai vertingas esąs priežodžių rinkinys, kurį turįs kun. Perkūnas.

Morlino mintys ir rašiniai sukėlė, kaip atrodo, gana gyvas diskusijas. Morlinui pritarė jau minėtasis vyr. rūmų pamokslininkas Deutschas. Gyrė jį savo prakalboje, Morlino knygos įdėtoje, ir kun. Jonas Berendas (1667 — 1737), žinomas XVIII amž. lietuvių religinių raštų autorius. Morlino veikalą jis skaitęs su pasitenkinimu, nes kalbėti su žmonėmis jiems nesuprantama kalba esąs toks pat bergždžias darbas, kaip ir grūsti piestoje vandenį (aquam in mortario tundimus. Si enim vel aetatem pistillo tundas aquam, nihil aliud erit quam aqua). Morlinas stengęsis grąžinti lietuvių kalbai senovinį puikumą (pristinum nitorem), nes gausūs iš svetimų kalbų skolinami žodžiai darą iš lietuvių kalbos savotišką mišinį ir žudą geros senosios kalbos puošnumą (Zierlichkeit der guten alten Sprache).

Betgi susilaukė Morlinas ir kritikos. Antai, anot Ruigio (Betrachtung p. 3-4), su Morlino rašiniais polemizavo taip pat raštu (widersprachen denen Schriften Morlini schriftlich) Valterkiemio kunigas, vėlesnis Įsiutęs vyskupas Jokūbas Perkūnas (1665-1710) ir Nemerskiemio kunigas Jonas Keimelis; pastarasis netgi iškėlė labai įdomų ir anam laikui originalų pasiūlymą steigti tam tikrą lietuvių filologinę draugiją (societatem lituanico philologicam).

Tame XVIII amž. pradžios kalbos puristų sąjūdyje gal galima būtų įžiūrėti tam tikro panašumo su Didž. Lietuvos Katalikų kunigų pastangomis jau XX amž. pradžioje pagaliau iššluoti iš bažnytinės kalbos visokias peklas, čyščius, griekus, rokundas suminės ir kitokias įsisenėjusias kalbos šiukšles. Ir tada taip pat konservatyvi senoji kunigų karta ne tik su skepticizmu, bet dažnai ir su aiškiu nepasitenkinimu žiūrėjo į jų darbą, teikdama toms jau nuo amžių įprastinėms bažnytinėje praktikoje ir raštuose svetimybėms bemaž neliečiamos liturginės reikšmės.

Panašiai sukėlė polemiką ir Morlino keltosios mintys. Be to, atrodo, kad ir jis daugiau šalininkų susilaukė jaunimo tarpe. Jų žinome bent du, kurie ir raštais pasireiškė kaip Morlino talkininkai, būtent, Jonas Šulcas ir ypač Pilypas Ruigis (Ruhig, 1675-1749), vienas iš veikliausių darbininkų lietuvių raštijoje pirmoje XVIII amž. pusėje, dabar šiaip jau plačiau žinomas savo garsiuoju tyrinėjimu apie lietuvių kalbą (Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften, aus vielen Scribenten und eigener Erfahrung mit FleiB ausgestellt), kuriame jis kėlė lietuvių kalbos tobulumą, ir paskelbė tris dainas, atkreipusias Lessingo dėmesį į lietuvių liaudies poeziją. Nors tas veikalas buvo išspausdintas tik 1747 m. (kad ir su 1745 m. data), bet parašytas buvo jau prieš kokias 40 metų. Tada Ruigis Karaliaučiuje belaukiąs paskyrimo kur lietuviškos parapijos kunigu (candidatus ministerii Lithvanici) būdavęs ano tebetrunkančio kalbinio ginčo metu (in wahrendem Streite) dažnai pakviečiamas pas vyriausią rūmų pamokslininką Deutschą, kuris, kaip matėme, pritarė Morlino mintims ir kuris Ruigio klausinėdavęs apie įvairius ginčijamus kalbos dalykus (wegen einiger vorkommenden speciellen Streitfragen in der littauischen Sprache), o pagaliau pavedęs (aufgelegt) Ruigiui ne tik daugiau pasilavinti lietuvių kalboje, bet ir apie ją rašyti (Betrachtung d. lit. Spr. p. 4). Tai Ruigis ir padaręs, pasinaudodamas tiek privačiomis tiek ir viešomis bibliotekomis. Betgi 1708 m. paskirtas kunigu dėl daugelio darbų ir rūpesčių turėjęs savo rašinį atidėti šalin ir tik žymiai vėliau, kitų paskatintas, jis išvertęs iš lotynų kalbos vokiškai ir atidavęs spaudon.

Karštu Morlino šalininku Ruigis pasireiškė dar tebestudentaudamas savo vokišku, šlovinančiu Gumbinę (ten kunigavo Morlinas) eilėraščiu, pridėtu prie Šulco pasakėčių vertimo. (Ich studierte eben damals zu Konigsberg und machte mich fūr Herrn Morlinum partheyrisch durch eine Gratulation, so unter zehen Littauischen Fabeln gedruckt wurde, allwo den Fleiss desselben rūhmete... Betrachtung p. 4).

Taip ir norisi sugretinti tą entuziastingą Karaliaučiaus studento eilėraštį su daugiau kaip šimtmečiu vėlesne Vilniaus studento Simano Stanevičiaus „Žemaičių šlove“, tuo tikru tautos gyvatos himnu, kuriame su jaunuolišku įsikarščiavimu ir įsitikinimu keliama „garbie tiewu yr liežuwys“. Tiesa, Stanevičiaus „Žemaičių šlovėje“ yra nepalyginti ryškesnis tautinis momentas, bet, vis dėlto, tarp abiejų eilėraščių yra neabejotinų analogijų, ypač tas jaunuoliškai entuziastinis tonas. Stanevičius, minėdamas tą laiką, kada mūsų žemė „užmyrsza kalba sawa yr užmyrsza kumy buwa“, šaukia: „ka amžey pagadyna, cziesas ira sutaysity“, taip ir Ruigis, pagyręs savo draugą vertėją (Hoch-wehrter Freund) už gerą kalbą, kreipiasi į Lietuvą, vadindamas ją mylimąja tėvyne, ir ragina ją džiaugtis, kad jos kalboje nebebus Babelio, t. y., jos kalba būsianti gryna, ir jai nebereiksią svetimybių, arba, anot jo, vokiškų ir lenkiškų skudurų:

O Litauen ... Kein Babel soll hinfort in deiner Sprach regieren, erkenns und freue dich, geliebtes Vaterland. Du sollst hinfūro Dich mit eignem Schmucke zieren, dem keine deutsche Kapp noch poln'scher Lapp bekannt.

Toliau Ruigis išdėsto Morlino pažiūrų esmę: miglotai (nebelicht) tesuprasdama pamokslų kalbą (cantzel-Sprach), lietuvių liaudis menkai tenusivokianti apie tikėjimą, todėl Gumbinė (t. y. Morlinas) prabilęs į ją jos pačios šneka (Drum red't Gumbinnen Dich mit eig'ner Mundart an).

Kaip Stanevičius aukština Vilnių, vadindamas jį šauniu miestu, senu mokslų gyvenimu, kurį apsėdę žemaičiai rodo savo „tykra sutaryma“ ir ryžtasi „giara tiewiszkey darity“, taip Ruigis šlovina Gumbinę, lygindamas ją su žinomaisiais kitų tautų kultūros centrais: Gumbinė (t. y. Morlinas) jau raštu ir darbu įrodžiusi, kokios naudos teikianti gryna kalba; Gumbinė būsianti garbinama kaip Orleanas ir būsianti mūsų lietuviškoji Roma, Atėnai, Breslavas: Gumbinnen hat uns schon durch Schrift und That gewas eine reine Sprach vor Nutzen bringet ein wiesen, Gumbinnen wird gewiss vie Orleans bepriesen und unser Littausch Rom, Athen und Breslau seyn.

Toks pat uolus Morlino šalininkas, kaip Ruigis, buvo ir pastarojo draugas Jonas Šulcas, Tuo laiku jis irgi buvo „šventosios tarnybos kandidatas“. Šiaip jau biografinių žinių apie jį maža. Manoma, kad jis gimęs apie 1684 m. Katnuvoje, 1707 m. paskirtas lietuvių kunigu į Nibūdžius, 1709-1710 buvo Lazdėnų kunigu, 1710 buvo keturias savaites lietuvių kunigu Tilžėje, tais pat metais, rodos, jis ir mirė. (žinios iš prof. Vacl. Biržiškos nespausdinto mūsų senųjų rašytojų biografijų ir bibliografijų rinkinio „Aleksandryno“).

Aplinkybes, kuriomis jis ėmėsi pasakėčių vertimo, gana išsamiai paaiškina pats Šulcas savo knygelės prakalboje, rašytoje Katnuvoje 1706. V. 10. Šulcas sakosi, kad, mokslą baigęs, jis ketinęs kunigauti kur nors vokiškoje parapijoje, nes toji lietuvių kalba, kokia ji esanti knygose, atrodžiusi jam tokia keista ir pripainiota (seltsam und verwirret), kad jis tik pasibjaurėjimą (einen Absachen und Ekel) ja turėjęs. Bet kai jis, būdamas Gumbinėje, tarp kitko pasipasakojęs ir tą priežastį, kodėl jis nenorįs likti lietuviškoje srityje, Gumbinės kunigas (t. y. Morlinas) davęs jam paskaityti savo rašinį apie lietuvių kalbos reformos reikalingumą, kurį jis 1705. VI. 16. buvo įteikęs vyr. rūmų pamokslininkui Deutschui, pataręs apsivarstyti ir likti, vis dėlto, Lietuvoje (bleibet doch ja in Littauen). Tada ir atsivėrusios Šulcui akys, o ypač, kai Įsruties vyskupo įsakytas gavęs spaudai perrašyti Morlino kitą veikalą, jau pirm minėtąjį Principium Primarium in Lithvanica Lingui. Dabar, garbė Dievui, Šulcas jau žinąs, koks skirtumas esąs tarp knyginės lietuvių kalbos ir tos kalbos, kuri su dideliu vargu surankiota iš pačių lietuvių posakių (was mit groBer Mūhe und FleiBe aus den rechten Littauischen Redensarten und Idiotismis verstandiger Littauen zusammen gelesen und colligiret wird). Tas pats kunigas (t. y. Morlinas) Šulcą raginęs, nepraleidžiant nė vienos progos, užrašinėti viską, kas būtų įsidėmėtina lietuvių kalboje; ypačiai Šulcas turįs uoliai rinkti dainas, apie kurias Morlinas rašęs ir savo veikale (in sonderheit ich solle die Dainas der Littauischen Magde, welche §34 des Principii commendiret werden, fleiBig coUigiren). Tai Šulcas daręs ir jau gerokai (ein gut Theil) pririnkęs.

Pastaroji Šulco prakalbos vieta yra mums labai įdomi, nes parodo, kad jau visu šimtu metų anksčiau už Liudą Rėzą ir jo talkininkus uoliai rinko dainas, kad ir plačiau nesigarsindami, Morlinas, Šulcas, Ruigis, o, be abejok ir dar kiti. Žinoma, tie senieji dainų rinkėjai labai dar skyrėsi nuo Rėzos, kuris Herderio ir apskritai romantizmo gadynės įtakoje jau aukštai vertino dainų poetinį grožį ir jų didelę reikšmę tautos dvasiai pažinti. Anie kunigai dainų grožio dar nesuprato. Juk ir jaunesnis už juos Donelaitis, tas. didysis lietuviško žodžio meisteris, nesidrovėjo liaudies dainų šiurkščiai pavadinti kiauliškomis: Poterių kaip krikščionims reik skaityt užsimiršo. Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė. Ne dainų grožis paskatino anuos pirmuosius (pridėkime: pirmuosius žinomus) dainų rinkėjus užrašinėti dainas, tik dainų reikšmė, norint geriau pažinti lietuvių kalbą. Pats jų vadas Morlinas savo veikale (Principium primarium ...) sakosi dainas minįs, kad iš jų pasimokytume kalbos, o ne tam, kad tas kvailystes (Narrenpossen) imtume dainuoti. Jis jau prieš 30 metų kalbos reikalui klausęsis dainų. Panašiai ir Ruigis, kaip žinoma, atsiprašinėjo skaitytoją, kad skelbiąs tokius niekus (Eitelkeiten); o tų „niekų“ tarpe buvo juk ir išgarsėjusi vėliau „As atsisakiau savo močiutei“, kuria ne tik kiti, bet ir pats Goethe žavėjosi ir kurios vertimą įsidėjo į vieną savo veikalą. (Die Fischerin). Tuo tarpu Ruigis teisinos: tokiose dainose ir iš lietuvių moterų (von Littauischen Weibspersonen) galima patirti daug gražių lietuviškų posakių. Taip pat ir Šulcas dainose rado daug gerų lietuviškų žodžių, kurių nė pusės nebuvo matęs knygose; o jei ir matęs, tai ne savo deramoje vietoje vartojamų.

Įdomu nurodyti, kad panašiai tik dėl kalbos dalykų domėtasi ir kitur. Antai čekų slavistikos tėvas J. Dobrowskis, jau žymiai vėliau, jau ir romantinėje gadynėje, betgi būdamas senesnės kartos žmogus, niekaip negalėjo suprasti, kodėl visi taip entuziastingai žavėjosi tada dar neseniai paskelbtomis serbų dainomis; į juk tai tebuvusios paprastos dainuškos; jau įdomesnės i būtų rusų dainos, kurios bent tebeturinčios vienaskaitos trečiajame asmenyje senovišką galūnės formą. Taigi filologinis interesas apskritai būdingas priešromantiniam domėjimosi daina etapui.

Ir taip anas kalbos puristų sąjūdis yra reikšmingas ir susidomėjimo mūsų tautosaka istorijoje. Tiesa, jie dar labai vienašališkai tevertino dainas, bet, kaip matyti, jau daugiau ar mažiau sistemingai jas rinko. Taigi daina jiems tebebuvo dėmesio visai nevertas dalykas, kurį nebent kaip savotišką kuriozą galima būtų papasakoti smalsiam klausytojui, norinčiam išgirsti kokių nepaprastų įvairenybių. Panašiai, pvz., Dūisburgo profesorius J. A. Brandas, keliavęs per Lietuvą ir kitus kraštus ir pateikęs įvairių žinių apie juos savo 1702 į m. išspausdintame kelionės aprašyme, davė ten pat lietuviškų žodžių žodynėlį, vienos nelabai liaudiškos dainos pora eilučių ir dviejų lietuviškų raudų fragmentus, pirmąsias spaudon patekusias mūsų dainas. Kaip dainas rinkti, taip ir Ezopo pasakėčias versti Šulcui mintį davė taip pat Morlinas. Be to, jis pataręs versti, padedant kalbą gerai mokantiems lietuviams gumbiniečiams: tekintojui Martynui Springeriui, patabeliui (savotiškas parapijos pareigūnas) Skinkių Albui, Serbentų Albui, pakamorei (prisiminkime Donelaičio pakamores!) Vengrui ir kt. (mit Hūlffe der gantz guten und dieser Sprache wohlerfahrenen Litauen mit Nahmen Martin Springler, Dreher, Skinkiu Albas Patabes, Serbentu Albas, Pakulią Albas, Wengras Packmohr, zu denen sich finden: Annull, auch Packmor. Christian Schwartz, Pridskuziant Doiczys, Merczu Doiczys, įsaku Milkus, Juozapužiantait Izaks).

Savo darbu Šulcas norėjęs parodyti, kad Ezopo pasakėčias galima išversti grynais ir tikrais lietuviškais žodžiais, kuriuos ir paprastas lietuvis suprasiąs (mit puren, echten und guten Littauschen Worten, die auch ein gemeiner Littau verstehet). Taigi tokia turinti būti ir bažnytinė kalba.

Taigi 1706 m. Karaliaučiuje išspausdintoji knygelė „Die Fabuln Aesopi“ buvo savotiška jaunų Morlino šalininkų literatūrinė demonstracija: Ruigis savo eilėraščiu gyrė Morlino nuopelnus lietuvių kalbai, o Šulcas savo vertimu norėjo įrodyti, kad Morlino mintys, išdėstytos jo veikale „Principium primarium...“ teisingos (um nur eine Probe zu thun: ob das Principium primarium in Lithvanica Lingua, unlangst ausgegangen, zulanglich und richtig sey oder nicht). Taigi čia ir turim „atsakymą į mūsų straipsnio pradžioje pastatytą klausimą, kuriam galui prireikė tada versti tas religinei raštijai visai nereikalingas pasakėčias.

Spausdindamas 10 pasakėčių, Šulcas sakosi tik pradžią padaręs (ich habe den Anfang gemacht). Jis prašo skaitytojus jam pranešti pastebėtas vertimo klaidas, kad jis galėtų tais nurodymais pasinaudoti, kai su Dievo pagalba Įeisiąs sekančias 10 pasakėčių. Tačiau daugiau pasakėčių Šulcas nebeišleido. Tiesą sakant, tai ir nebebuvo jau reikalinga, nes pagrindinis tikslas — pademonstruoti už Morliną — buvo pasiektas jau ir 1706 m. išleistąja knygele.

Morlino ir jo šalininkų sukeltasis kalbinis sąjūdis anaiptol nebus buvęs tik trumpas ir mažai tereikšmingas epizodas. XVIII amž. tolydžio augo Maž. Lietuvoj domėjimasis lietuvių kalba, pasireiškęs palyginti gausiais žodynais, gramatikomis, o net ir šiaipjau kalbiniais tyrinėjimais; drauge didėjo lietuvių autorių ir knygų skaičius; stiprėjo ir brendo lietuvybės „jausmas. Nekartą su tam tikru pasididžiavimu pasivadinama lietuviu. Antai, ir G. Ostermejeris savo lietuviškų giesmynų istorijoje dažną autorių pagiria, pavadindamas geru lietuviu („ein trefflicher Litauer, geliebt von seiner Gemeinde“, „ein guter Litauer, aber ein schlech-ter Dichter“). Ne vienas iš jų drauge su Donelaičiu ilgėjosi senųjų „lietuviškų gadynių“. Nekartą aptinkame pas juos kreipinį — „miela Lietuva“: Panašiai, kaip Ruigis 1706 m. Gumbinę, taip po 50 metų Adomas Ši-melpenikas „Lietuvos nepakentė nepagyręs“: tokia būdinga antrašte yra įdėta jo eiliuota prakalba prie 1755 metų lietuviško Šv. Rašto leidimo.

Atrodo, kad ir dainų rinkimo darbas nebus nutrūkęs nuo Morlino laikų iki pat Rėzos. Štai, pvz., turime išlikusias rankraštyje 7 dainas (Einige Dainos in Bitte-nen gesammelt), kurias bus, rodos, minėtasis Šimelpe-nikas surašęs. Reikia dar priminti Jokūbą Brodowskį (mir. 1744), kuris savo neišspausdintame žodyne patei-v kė kaip kalbos pavyzdžius daugybę iš gyvosios kalbos imtų patarlių, kaip to ir reikalavo Morlinas.

Jei XVIII amž. pradžioje Šulco Ezopas buvo dar nedrąsus ir toks vienišas pasaulietinės literatūros bandymas, tai vėliau turime visą eilę autorių, rašiusių ne tik giesmes, bet jau ir kitokio pobūdžio eilėraščius; čia galima paminėti pvz., Šimelpeniko apie vargingąjį Karaliaučiaus Studentą, Kr. Milkės apie Pilkainį, jo ir J. Hertelio verstas Gellerto pasakėčias, Šimelpeniko epigramas, J. Šerniaus „Geddejimo Giesme“. Tie eilėraščiai, pvz., epigramos, buvo vieno kitam siuntinėjami ar šiaipjau plito nuorašais, pvz., ir Donelaičio kūriniai; todėl galima kalbėti apie tam tikrą literatūrinio gyvenimo užuomazgą, ir net įžiūrėti panašaus literatūrinio bendravimo kaip XIX amž. pradžioje Žemaičių bajorų tarpe.

Panašiai, kaip Morlino laikais buvo iškilęs nuomonių skirtumas kalbos klausimais, taip vėliau besiplėtojant literatūriniam gyvenimui iškilo jau visai literatūrinio pobūdžio diskusjos, pvz., garsusis Milkių ir Ostermejerio ginčas dėl giesmynų, pasireiškęs spausdintais poleminiais rašiniais ir davęs prmąją lietuvių poetiką (Kurze Anleitung zur Littauischen Poezie), 16 puslapių skyrių Kristijono Milkės gramatikoje — Anfangsgrūnde einer littauischen Sprach-Lehre, 1800.

Pagaliau negalima užmiršti didžiosios XVIII amžiaus dovanos mūsų literatūrai — Tolminkiemio dainiaus, kuris savo skambiais hegzametrais daug geriau už Joną, Šulcą įrodė Morlino mintį — kad ir visai apie ją negalvodamas, — jog ir aukštos meno vertės veikalas gali būti parašytas tokia kalba, kurią, anot Šulco, ir „ein gemeiner Littau verstehet“.

Savaime suprantama, nėra reikalo pervertinti Morlino ir jo šalininkų vaidmens ir pvz., tvirtinti, kad tai jis išjudinęs visą, taip gražiai suklestėjusį XVIII amž. literatūrinį gyvenimą, bet, antra vertus, negalima nuneigti, kad tai buvo reikšminga grandis Maž. Lietuvos kultūros ir raštijos raidoje.

Nagrinėjant aną XVIII amž. pradžios kalbos puristų sąjūdį, dar viena mintis ne tai kad naujai iškyla, bet neabejotinai sustiprėja, būtent, reikalas reviduoti visuomenėje gana įsigalėjusią daugiau ar mažiau neigiamą pažiūrą, į mūsų senąją raštiją. Negalima į ją ironiškai numoti ranka, kaip į siaurai katekizminę literatūrą, kurią sudarančios kelių dievobaimingų kunigų parašytos kelios religinės knygelės, neturinčios ne tik jokios literatūrinės reikšmės, bet ir glaudesnio ryšio su ano meto Lietuvos platesniais kultūrinio ar visuomeninio gyvenimo reikalais. Bet jau, pvz., ir tas šiaipjau smulkus faktas, kad kun. Keimelis, kritikuodamas Morliną, siūlė steigti lietuvių filologinę draugiją, rodo Maž. Lietuvos kunigų visuomenės kultūrinių interesų nežemą lygį, o taip pat ir tai, kad turėjo būti jau didesnis skaičius lietuvių raštija ir kalba susirūpinusių žmonių, nes dviem ar trims žmonėms juk nesteigsi draugijos.

Kad mūsų senoji raštija toli gražu nėra vos kelių autorių darbas, dar gražiau parodo pernai išleistasis prof. Vacl. Biržiškos Lietuvių rašytojų kalendorius. Kaip iš plikų skaičių kurios nors valstybės biudžete galime gražiai išskaityti ir krašto ekonominį pajėgumą ir pagal skiriamų sąmatų dydžius net krašto politinio, kultūrinio, karinio ir kt. gyvenimo tendencijas, tai ir tame kalendoriuje pateikiamos sausos datos ir trumputės žinios apie rašytojus, nedviprasmiškai parodo senosios Lietuvos kultūrinį pajėgumą, kokio arčiau su mūsų raštijos istorija nesusipažinęs žmogus tikrai nebūtų laukęs. Štai, pvz., gimusių ligi 1750 m., t. y. per patį seniausią ir neturtingiausią mūsų raštijos periodą, kalendoriuje sužymėta daugiau kaip pusantro šimto mūsų autorių. Tegu jų daugumas ir nepasireiškė kuo nors stambesniu mūsų raštijoje, bet, šiaip ar taip, jie ne tik mokėjo lietuviškai, bet ir jautė reikalą, prisidėti prie lietuvių raštijos kūrimo. Be to, nors istorijoj gyvenimo aplinkybės, išstūmusios lietuvių kalbą iš valstybinio ir aukštesnio kultūros gyvenimo, teskyrė spausdintai lietuviškai knygai vos tik siaurą religinę sritį, bet iš užsilikusių, kad ir labai negausių rankraščių, o net ir spausdintų nuotrupų bei šiaip aptinkamų žinių galima nujausti, kad lietuvių kalbai nebuvo svetimas ir platesnis literatūrinis gyvenimas. Štai, pvz., turime keletą spausdintų lietuviškų panegyrikų ir sveikinimų įvairiems didikams, k. a.: Vilnium 1589 m. atsilankusio karaliaus Žygimanto įvairiomis kalbomis sveikinimų rinkinėlyje yra ir du lietuviški hegzametriniai eilėraštukai, pirmieji žinomi lietuviški hegzametrai, taigi daugiau, kaip pusantro šimto prieš Donelaitį. Arba dar iš daugelio tik vienas smulkus kalendoriuje pateikiamas, nespecialistams visai ir nežinomas, faktelis: viename 17 amž. albumėlyje įvairių įrašų tarpe Fridricho Gedkanto, — rodos, pagarsėjusio Lietuvos ir Lenkijos karo inžinieriaus, — 1634. VI. 1. datos lietuviško eilėraščio eilutę (Ne wissi medzei Artojems priduoti) su gaidomis. Taigi ir inteligentiniams sluogsniams lietuvių kalba nebuvo svetima. Antai ir Pilypas Ruigis pasakoja, kad jaunystėje lankydamasis Didž. Lietuvoje girdėjo dainą „O apwyneli žallukieli“ priskiriant garbingam Kauno burmistrui (einem ansehnlichen Būrgermeister in Kauen — Betrachtung p. 79). Arba štai pačioje mūsų raštijos pradžioje šalia Mažvydo ir net prieš jį matome kelius Karaliaučiaus universiteto profesorius: aukštai vertinamą teologą Stanislovą Rapalionį, žymųjį Lietuvos humanistą Abromą Kulvietį, turbūt ir teisių fakulteto dekaną Kristoforą Joną (prof. V. Biržiškos spėjimu, Mažvydo giesmyne žinomą Jono Kyrtoforo pavarde); mokėjo lietuviškai ir pats rektorius Fridrichas Staphylus, parašęs Mažvydo katekizmui lotynišką prakalbą. Galima dar paminėti kad ir garsioji Mikalojaus Daukšos Postilės prakalba, taip aukštai kelianti gimtosios kalbos reikšmę tautos gyvenime, buvo ne tik jo vieno ir jo globėjo didžiojo Lietuvos patrioto Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio, bet neabejotinai ir viso patriotų būrio, apie kurį, deja, tikslesnių žinių stingame, pažiūrų išraiška.

Tokiu būdu jau ir iš tų kelių, aukščiau pateiktų pavyzdžių matome, kad lietuviškas kultūrinis gyvenimas turėjo būti pilnesnis ir intensyvesnis, negu tai iškildavo aikštėn ne per gausiais religiniais raštais. Morliniškis sąjūdis, davęs mums tarp kitko ir pirmąją pasaulietinę grožinės literatūros knygą, irgi yra vienas iš tokių, pasakytume, užkulisyje pulsuojančio lietuviškos minties gyvenimo epizodų.

Baigiant cituojame Šulco vertimui pailiustruoti vieną pasakėčią:

Wilk's ir Gerwe.

Kaulas Wilko Kakle buwo stojiasi. Todėl jis Genvę už Algą samdė, jeib Snapą y jo Nasrus įkiszusi Kaulą iš Kaklo ištrauktu. Tai ilgu Kaklu Gervve beweik galėjo prisiekt ir ištraukt. Bet jei Algos praszant Wilk's juokėsi, Dantis rodidams, ir sake: Ar ne ganna Algos turri, sawo Galwą iš Wilko Nasrū sweiką ištraukusi?
Tas Žodis tawę bara: jey Warguose išlaikyt's sawo Išlaikytojui ne dekuj ne sakysi.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai