Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DIDŽIOJOJE KRYŽKELĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Z. U.   


Sudarkytas Europos veidas. 1946 m. rugsėjo mėn. 2—14 d. d, Ženevoje buvo sušauktas šių dienų Europos intelektualų kongresas, pavadintas būdingu vardu „Europinė dvasia“. („Europaisches Gesprach“, Die Internationale Revue Umschau, Heft 1, Mainz, 1947) Įvairiausių pažiūrų skirtingų tautų žymiausi intelektualai tolerantingoje atmosferoje bandė nagrinėti dabartinį Europos dvasinį veidą, ieškodami priežasčių, kurios atvedė ją iki šių dienų tragiškos kryžkelės ir kelių, kurie išvestų j naują, ateitį.

Pirmiausia buvo konstatuota, kad Europa „per policinę diktatūrą, totalitarizmą, koncentracijos stovyklas, net ištisų tautų deportacijas, kylantį nacionalizmą, militarizmą, jėgos ir priespaudos politiką — vis tiek kokia ji bebūtų: ruda, juoda ar naujai raudonos doktrinos — įgavo nesveiką spalvą“, kad pasaulis per savo dažnai pavojingus eksperimentus yra atėjęs prie bedugnės.

Kongrese buvo svarstomi patys giliausi šių dienų dvasinę krizę liečia klausimai, pav., ar kapitalizmo krizė — nėra krizė visos civilizacijos? Ar, Chestertono žodžiais tariant, kapitalizmas per ekonominį planavimą pats neprieina prie totalitarizmo? Ar kapitalistinė civilizacija nėra niekais pavirtusi krikščioniškoji civilizacija? (Georgės Bernanos „Zu dieser Zeit“, Die Int. Revue Umschau, Heft 2, Mainz, 1947)


Europa yra susipainiojusi sąvokose, toje painiavoje ji daug ką kitaip suprato, o kai kada ir amžinai nekintamų idealų išsižadėjo. Ką atneša tautai amžinų ir nekintamų idealų išsižadėjimas, Georgės Bernanos nurodo kaip pavyzdį   III-jį Reichą.

Ypač aštriai buvo pasisakyta prieš totalitarizmą, kuris dar ir dabar tūluose kraštuose savo 5-kių metų planais nieko gero nežada žmonijai, bet ją rakina užrištomis akimis prie darbo ir paverčia žmones vergais, kaip anuomet galerose. Išgujęs krikščionybę, totalitarizmas liko neatsakingas ir lengvai pajungė žmogų masei ir mašinai. Bendruomenė be krikščionybės lieka žmonių mase be laisvės.

Taigi, kaip matome, susirinkusieji visai atvirai pasisakė apie dabartinę Europos kultūrinę, politinę, socialinę, ekonominę padėtį, konstatuodami visuotinę Europos dvasinę krizę. Žinoma, buvo stengtasi ir bandoma ieškoti kelių iš tos krizės išbristi. Europai reikalinga dvasinės pagalbos. Visai teisinga buvo daugelio amerikiečių politikų nuomonė, kad Europa yra daugiau suvargusi dvasiniai, ne kaip fiziniai, kad ji pirmoje eilėje reikalinga dvasinės pagalbos.

Kur laisvasis žmogus? Kongrese buvo siūlomos įvairiausios programos: Hėgelis ir Marksas, egzistencializmas, pacifizmas ir įvairios kitos filosofijos rado daug draugų ir priešų. Vienas garsiausių ir reikšmingiausių prancūzų rašytojų Georgės Bernanos iškėlė lemiantį krikščionybės veiksnį Europos kultūros istorijoje, išryškindamas jos vaidmenį laisvojo žmogaus vertėje.

Taigi buvo prieita vieningos nuomonės, kad Europos kultūrą ir civilizaciją išgelbės tik tie, kurie pasisakys už laisvąjį žmogų, Žmonija be laisvų žmonių greit kristų į bedugnę. Vokietija būtų buvusi išgelbėta, jei sauja pilnai laisvų žmonių savo pavyzdžiu ar net kančia būtų vokiečių mases nukreipusi, kol dar buvo laikas, kita linkme.

Taigi intelektualai jaučia, kad jau pats laikas „kovoti prieš totalitarizmo melus“, kaip pasakytų Arthur Koestler. (Arthur Koestler „The Praternity of Pessimists“, London, 1946, vokiškai — „Merkur“ Nr. l, Baden-Baden, 1947) „Hitleris bus istorijos įvertintas, kad mus įskiepijo nuo totalistinių utopijų“ tvirtina jis. „Tik laisvi žmonės pasaulį išgelbės. Mes privalome kurti pasaulį laisviems žmonėms“ – nuolat kongrese šaukė Georgės Bernanos. (Georgės Bernanos „Die Kathedrale aus Handen“, Die Int. R. Um“ Heft 2, Mainz 1947)

Įdomu, kad visi intelektualai šiuo atžvilgiu yra vieningi. Šiame kongrese nedalyvavęs Andrė Gide, pasisakydamas savo neseniai išleistoje knygoje apie aktualiuosius mūsų kultūros klausimus ir problemas, prieina tos pat nuomonės, kad „pasaulis bus išgelbėtas tik asmenybių“. Jis rašo, kad nežiūrint žmonijos dvasios ir laisvos minties sukaustymo pastaraisiais metais, atsiranda visose tautose žmonių, dažniausiai jaunų, kurie nepasiduoda totalistiniam dvasios pavergimui. Jie sudaro gyvąją žemės druską. „Pasaulis bus išgelbėtas tik asmenybių. Aš tikiu į mažumos vertę. Aš tikiu į mažų tautų vertę,“ rašo Andrė Gide, pridurdamas, „kad toks tikėjimas leidžia jam šį gyvenimą apleisti ramybėje“. („L/Arche“, Nr. 18/19, Paris, 1946, vokiškai „Literarische Erinnerungen und Aktuelle Probleme“, Die Int. R. Um., Heft 3, Mainz, 1946)
Andrė Gide, George Bernanos asmenybės vertės iškėlimas yra vedamoji mintis visų intelektualų, besisielojančių XX. amžiaus kultūros likimu.

Bet kur mūsų dienų laisvasis Europos žmogus?

Andre Malraux 1946 m, lapkričio 4 dieną, skaitydamas UNESCO suruoštoje paskaitoje apie žmogų ir meninę kultūrą ir prisimindamas Europą, neiškenčia ir, parafrazuodamas Nietche's „Dievas yra miręs“, klausia „Argi yra ir žmogus miręs?“ (Andrė Malraux „Der Mensch und die ktinstlerische Kultur“, Die Int. R. Um., Heft 2, Mainz, 1947)

Kančia — vienintelis gyvenimo įstatymas. Kaip po didelės audros laukiama saulės pasirodymo, taip intelektualai tikisi po totalitarizmo siautėjimo sulaukti kultūros renesanso. Šiuo klausimu pasisako žymiausi šių dienų intelektualai, tačiau mus tepasiekia negausios jų minčių ir idėjų nuotrupos, kurios tesudaro mozaiką. Bet argi mozaika nėra paveikslas?

Pirmiausia žodis apie pačią kultūrą. „Kultūra yra žmogaus kūryba“, rašo prof. Dr. A. Maceina. ,,Ji yra paties kūrėjo asmeninės vertės apsireiškimas per jojo kūrinius.“ Ir toliau: „Kultūrinių kūrinių reikšmė bei įtaka istorijoje yra ne kas kita, kaip objektyvuotos kūrėjo vertės išsiskleidimas ir išsivystymas laiko eigoje. Kol šita vertė buvo tik jo vidaus pasaulyje, ji darė įtakos tik jam pačiam. Tačiau kai ji buvo įdėta į kūrinį ir kai šitas kūrinys tapo paleistas į gyvenimą, ji pradėjo daryti įtakos visiems, kas tik su ja susiduria.“ Atsimenant, kad „amžinumas ir pastovumas yra svarbiausi kultūrinio veiksmo siekimai, nesunku suprasti, „istorinį kūrėjo atsakingumą“. (Antanas Maceina „Kultūros tragizmas“, Aidai, Nr. 1. Mūnchen, 1947)

Kas verčia „kūrėją per savo kūrinius apsireikšti“, kokie veiksniai lemia istorinį kultūros kelią? Į šitą sudėtingą klausimą bando atsakyti prancūzų istorikas ir filosofas Renė Grousset savo naujausiame veikale „Bilan de l' Histoire“. (Prof. dr. Renė Grousset „Bilan de l'Histoire“, Paris, 1946; vokiškai — Universitas, Heft 9, TUbingen, 1946; Die Int. R. Um., Heft 3, Mainz, 1946)

Kančia yra vienintelis gyvenimo įstatymas! Kančia ir tragizmas yra šaltiniai, teikia gyvybės kūrybos ir kultūros raidai. Kas to neįvertina, tas pasmerktas žūti. Helenizmas žlugo, nežiūrint Aischilo, Sofoklio ir Sokrato išminties, nes neskyrė žmogaus kančiai ir tragizmui tinkamos vietos.

Žmogaus kančia iškelia kultūrų skirtumus, „kurie yra istorijos motorai, kurie iššaukia ir palaiko tūkstantmetes kovas tarp nomadų ir seshaftų tarp stepių mongolų ir Kinijos ūkininkų, tarp Azijos ir Europos“.

Ar bereikia didesnės kančios ir gilesnio tragizmo, kurie šiandien žmogų yra apėmę. Kas, jei ne kančia ir tragizmas, verčia šiandien žmogų ieškoti naujų kelių išbristi iš sujauktos minčių raizgalynės, nudažytos totalistiniu melagingumu? Kokias naujas idėjas šitoji mūsų laikų kančia ir XX amž. Europos tragizmas kelia? Idėjas, kurios bus atsakingos už būsimą kultūrą.

Dvasiniai sąjūdžiai už laisvę. Idėjos jau išeina į pasaulį.

„Jeigu šiandien išgirstama klausiant, ar laisvė beturi ateitį, tai reikia taip atsakyti,, kad jai priklauso kažkas daugiau — būtent: amžinybė!“ Taip rašė savo veikaluose vienas žymus šių laikų istorikas ir filosofas Benedetto Croce (La Suisse Contemporaine, Nr. 4, Geneve, 1946) tuo metu, kai jo tėvynėje, Italijoje, totalitarizmas buvo viešpačiu. Iš tiesų — tik laisvė Europai sukurs naują ateitį, tik ji išvaduos iš totalitarizmo žiaurios vergijos, į kurios glėbį Europa buvo ir tebėra įpuolusi.

Idėjos jau išeina į pasaulį ir reakcija jau prasidėjo. Kaip ir reikėjo laukti, pirmieji Europos dvasiniai sąjūdžiai ir turi tikslą išlaisvinti žmogų iš totalitarizmo pinklių. Keliais žodžiais apžvelkime bent žymesniuosius.

Pirmoji prieš bet kokios formos totalitarizmą pasisakė krikščionybė. Ji pirmoji iškėlė asmenybės vertę ir vertę asmens laisvės. Kadangi totalitarizmas glaudžiai siejasi su ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, tai modernioji krikščionybė bando surasti būdus tinkamai išrišti socialinį klausimą ir tuo pačiu išsaugoti asmens laisvę. Visuose Vakarų Europos kraštuose susikūrė galingi krikščionių — socialistų, o kaip George Orwell (George Orwell „Der Aufstand der Intelektuellen“, Auslese, Heft 8, Muchen, 1946) vadina krikščionių reformatorių judėjimai, šiandien turį lemiančios įtakos politiniame ir dvasiniame totalitarizmo nualintos Europos gyvenime.

Anglijoje socialistinės reformos didžiausių simpatijų susilaukė pas anglus intelektualus katalikus. Bergsono mokinys Jaąues  Maritaine  ir  žymusis filosofas   Nicolai Berdiajev (Nicolai Berdiajew „Cristliche Aufgabe“, Auslese, Nr. 3, MUnchen, 1947) pasisako už sukrikščionintą socialistinę bendruomenę, tos pačios nuomonės yra ir Georgės Bernanos, Mauriac etc.

Modernusis krikščioniškasis judėjimas nori mūsų laikų kultūrą morališkai atnaujinti, pritaikant kuo plačiausiai visame gyvenime krikščionybės principus, atstatyti sutryptą asmenybės vertę ir asmens laisvę, įgyvendinti krikščionišką socialinį teisingumą.

Ar pažįsta plačioji mūsų visuomenė moderniuosius Vakarų Europos krikščionių judėjimus? Drįstu galvoti, kad ne! O jau pats laikas. Emmanuel Mounier mano: Ne Krikščionybė agonijoje, bet feodali ir pilietiška krikščionybė miršta. Ryt poryt kelsis nauja krikščionybė, kuri formuos modernaus pasaulio gyvenimą. (Emmanuel Mounier „Die Agonie des Christentums“, Lancelot, Nr. 3, Baden-Baden, 1946 ir Esprit', Paris, 1946, Mai.)

Emmanuel Mounier mums yra ir daugiau kuo įdomus — jis yra kūrėjas garsaus personalizmo judėjimo, kuris itin didelio atgarsio rado Vakarų Europos intelektualų sluoksniuose. Personalizmo judėjimo didelis pasisekimas yra ženklas, kad totalitarizmas, kuriam pasipriešinti sąjūdis ir atsirado, jau eina mirties link. Šis judėjimas tvirtina, kad XX-jo amžiaus krizė yra krizė lygiai ekonominė-socialinė, lygiai Vakarų civilizacijos. Personalizmas mano, kad šią krizę gali išspręsti tik revoliucinis sprendimas.
Taigi šiuo atžvilgiu kiek panašu į marksizmą, tačiau savo idėjiniais pagrindais nuo šio skiriasi, nes pirmoje vietoje pasisako už žmogaus asmenybę ir laisvę. Asmenybė yra punktas, iš kur visos idėjos lyg keliai į pasaulį išeina.

Tačiau personalizmas čia neturi būti suprastas siauru individualizmu, personalizmas, populiariai kalbant, siekia įkurti socialinę bendruomenę iš laisvų asmenybių.
Personalizmas materiją telaiko priemone žmogaus egzistencijai — materija turi tik žmogišką ryšį su žmogumi, taigi tik nuo jo priklauso technikinis materijos apvaldymas. Šiame technikiniame materijos apvaldymo procese žmogus kaip tik ir turi būti žmogumi. Personalizmas mano, kad tik laisvi, atsakingi, aktyvūs, politiniuose, socialiniuose ir ekonominiuose klausimuose gerai besiorientuoją žmonės gali revoliuciniu būdu siekti materijos apvaldymo ir kurti laisvų žmonių socialinę bendruomenę. (Emmanuel Mounier „Der Personalizmus und die personalistische Bewegung“, Die Int. R. Um., Heft 2, Mainz, 1946)

Personalizmas yra modernus ir pasisako už kuo plačiausią civilizacijos sumoderninimą žmogaus egzistencijos naudai. Šis judėjimas plačiausiai reiškiasi Prancūzijoje, jo vadovaujančios asmenybės grupuojasi žinomojo žurnalo „Esprit“ skiltyse.

Negalima praeiti ir pro egzistencializmą, šiandien nemažai triukšmo sukeliantį Prancūzijoje. Tikrumoje — egzistencializmas14) yra germaniškos kilmės: pirmasis šios filosofijos teoretikas yra danas Soren Kierkegaard, gyvenęs pereito šimtmečio pirmoje pusėje, vėliau egzistencializmo vėliavą nešė vokiečiai Heidegger ir Kari Jaspers, šiuo metu Heidelbergo universiteto filosofijos profesorius. Prancūzijoje egzistencializmo vėliavnešiu laikytinas Jean Paul Sartre, žymus rašytojas, dramaturgas ir kartu filosofas.
Nesileidžiant į gilesnes šios filosofijos studijas, mums rūpi išryškinti svarbiausią prancūziškojo egzistencializmo momentą, būtent — laisvę. Kaip ir reikėjo laukti, ši filosofija didžiausią susidomėjimą rado vokiečių okupacijos metu ir kaip reakcija prieš totalistinę priespaudą kartu su politine rezistencija iškilo dar kartą, žmogaus egzistencijos filosofija, šiuo kartu ypač akcentuojanti laisvę. „Žmogus yra skirtas laisvei“, sako Jean Paul Sartre, buvęs vienas iš dvasinių prancūzų rezistencijos vadų.
Savo pagrinduose egzistencializmas, nors ir būdamas gerokai ateistiniu ir net marksistiniu, pasisako už žmogaus asmenybę. „Žmogui egzistuoti, reiškia pasaulio tvarkos plane jam pastatytą uždavinį įvykdyti, būtent: tapti asmenybe.“

Reiktų dar keletą žodžių tarti apie pacifistų judėjimą, plačiausiai besireiškiantį anglosaksų intelektualų sluogsniuose. Pacifistai siekia pažangos, atmesdami karą kaipo priemonę politiniams tikslams siekti. Jie mano, kad tik toji bendruomenė tegali būti ideali, kurioje visi žmonės yra laisvi ir savanoriškai be baimės ar ekonominio spaudimo bendrauja. Pacifistai pasisako prieš bet kokios rūšies jėgą, lygiai prieš patrankas ar bombonešius, lygiai prieš kalėjimus, koncentracijos stovyklas ar net gumines lazdas. Pacifistams priklauso daugelis žymių anglosaksų asmenybių su Aldous Huxley priešakyje. (Apie egzistencializmą literatūra labai plati. Trumpai vokiškai: Dr. Kari Augstein „Die Hauptprobleme der Existenzphilosophie“, Universitas, Heft 2, TUbingen, 1947)

Beliktų apžvelgti grynai socialistiniai — marksistinius judėjimus ir įvairiausius jų varijantus, bet Gerb. skaitytojas tikriausiai turi tuo klausimu gerą teoretinį vaizdą ir neabejotinai gan gerą patirtį praktikoje. Iš kitos pusės — ar nesiekia naujieji Europos dvasiniai sąjūdžiai išvaduoti žmogų iš totalistinio sukaustymo, į kurį atvedė grynai materialistinis ir marksistinis planavimas?

Atlanto kultūra. Kaip matome ieškoma naujų kelių dvasinei Europos krizei nugalėti ir tikimasi iš jos išbristi. Dar daugiau, ne tik tikimasi šitą krizę nugalėti, bet optimistai jau mato naujosios Europos kultūros prošvaistes. Kokia būsimoji Europos kultūra?

Neduodami tiesioginio atsakymo, Europos intelektualai bando betgi nubrėžti būsimosios kultūros bruožus. Patieksime šiuo klausimu įdomią Andrė Malraux nuomonę, paskelbtą 1944 m. šveicarų žurnale „Labyrinth“. (George Orwell „Der Aufstand der Intelektuellen“, Auslese, Heft 8, 1946) Paklaustas vieno šveicarų žurnalisto, kaip jis įsivaizduoja ateisiančią kultūrą, Andrė Malraux pirmiausia konstatavo:

Nėra jokios Europos. Niekada jokios ir nebuvo. Tebuvo tik krikščioniškasis pasaulis. 17 ir 18 šimtmečiuose pasirodė europinės kultūros ženklai su besikeičiančia prancūzų — anglų ir anglų — prancūzų įtaka. Iš tiesų gi — Europa kaip organinis vienetas yra tik vokiečių jojamas arkliukas. Europinė kultūra žymiausiai pasireiškė Romos ir bizantinės epochos laikais, kada buvo sukurta Viduržemio jūros kultūra. Buvo kalbama apie Pacifiko meną, tai buvo perdėta, bet nebūtinai klaidinga. Nereikia manyti, kad likimas kultūrą lemia, bet Napoleono avantiūros žymiai pasitarnavo anglų jėgos įtakai vakarinėje Europoje, lygiai kaip Hitlerio avantiūros šių dienų Amerikos įtakai Europoje. Andrė Malraux reziumuoja, kad būsimoji kultūra būsianti — Atlanto kultūra.

Pirmojo pasaulinio karo svarbiausia išdava buvo ne Verdunas, bet rusų revoliucija; šio karo — tai pirmieji ženklai besikonsoliduojančios Amerikos vienybės: konferencija Rio de Janeire. O politika kultūroje turi didelės jei ne lemiančios įtakos. Nors Prancūzija bijo didėjančios Amerikos įtakos, bet ji, nežiūrint komunistinių tendencijų, pasiduos Atlanto vandenynui. Jau yra subtilaus panašumo tarp rytinės Amerikos, Anglijos, Prancūzijos ir Portugalijos, jam netiesioginiai priklauso Ispanija,  o pilnai pradeda įsijungti pietinė Amerika.

Andrė Malraux tvirtina, kad amerikiečių literatūra, nežiūrint jos savotiško primityvizmo, prancūzams yra arčiau širdies ne kaip anglų. Hemingvay, Caldwell, Steinbeck yra panašiuose ieškojimuose kaip prancūzai, lygiai kaip Poe, Thoreau, Melville, Hawthorne, Whitman. Naujieji amerikiečių rašytojai nėra prancūziškieji akademikai, bet savo gyvenimo būdu ir kūryba primena prancūzų plastikus.

Amerikiečių kariuomenė gali kam patikti ar ne — bet aišku, kad ji yra XX amžiaus kariuomenės stiliaus pavyzdys. Šita kariuomenė be kariškos laikysenos ir kuone be uniformų, mechanikų kariuomenė, kuri visur laimėjo, leidžia savo kareiviams ir karininkams sakyti: „Mes nesame kariai, mes esame mobilizuoti piliečiai“. Ji tiekia uniformas visiems Jungtinių Tautų kareiviams, ko pvz. nedaro anglai. Jie jungia visus.

Vokiečiai savo didžiausios stiprybės metais nei savo specifiškai vokiška drausme, nei savo spauda, nei filmą užimtuose kraštuose neimponavo ir nepaliko jokios įtakos, kai tuo tarpu visa, kas nauja ateina iš Amerikos, susilaukia didelio dėmesio: gatvių vaizdai, namų fasadai su itin dideliais langais, automobiliai, ir net filmos — visa veržiasi į mūsų gyvenimą. Tai pirmas kartas, kada vienas kraštas visą pasaulį imponuoja savo jausmų mitu, net... savo padugnėmis. Ir komikais. Ar buvo galima prieš Chapliną įsivaizduoti, kad vienintelis žmogus galėtų visą pasaulį prajuokinti?

Bet šitoji Jungtinių Amerikos Valstybių įtaka visam klausimui tesudaro mažosios vertės pusę. Daug svarbesnis jau pats kylančios kultūros sąryšis su pasauliu. Paskutinysis karas iš tiesų buvo pirmą kartą pasaulinis karas. Jei kinų armijos Indiją išgelbėjo nuo japonų antplūdžio, tai šitas faktas turės toli siekiančių pasekmių. Ar nieko nesako nuostabus meno srovių keliavimas iš kontinento į kontinentą, paliečiant visas šalis ir visas meno pažiūras? Ar nevaidina Amerika šitame meno sruvenime vadovaujančio vaidmens? Metropolitan Muziejus yra pirmas muziejus, kuriame žiūrovai šalia Vakarų plastikų mato didžiųjų Kinijos epochų, Indijos plastikas. Kur matysi kitur šalia Tang perijodo Boddisatva'os  gotiškąją Dievo   Motiną?

Amerika yra kultūra be krašto, todėl racionalistiška. Įvairios meno formos jai sudaro „pasiūlymus“. Europoje ir ypač Prancūzijoje, kurios tapyba pasiliks pirmaujanti pasaulyje, tai reiškia įtraukimą vis į naują gyvybingą srovę naujam kūrybiniam apsireiškimui. Prisimintina, kad kažkas panašaus įvyko, kai tapytojas pirmą kartą pamatė Raffael'į ir Rembrandt'ą kartu — ar negimė tada romantizmas? Ateities menas, daugiau ar mažiau liečiamas naujų srovių ir įtakų, lygiai bus skirtingas, kaip kad skiriasi Delacroix nuo Rembrandt'o, nuo Eaffael'io ar Rubens'o. Taigi ir Atlanto kultūra, mano Andrė Malraux, gali pasireikšti labai įvairiai ir nevienodai, žiūrint koks kraštas ir kiek jis bus paliestas naujų įtakų ir srovių.

Nė viena kultūra nėra primetama jėga. Graikai neturėtų tų nuopelnų Viduržemio jūros kultūros suklestėjimui, jei savą kultūrą būtų mėginę Romai primesti. Rousseau Prancūzijai kaip ženevietis didesnės įtakos darė, nei būtų jos turėjęs būdamas prancūzu. Niekas tiek nebus „pasitarnavęs“ Atlanto kultūros užgimimui, kaip Hitleris... Taigi — kuriasi naujos idėjos, formos, gimsta nauja Atlanto kultūra. Atsimenant, kas buvo ir yra pats Andrė Malraux, šie jo samprotavimai užsitarnauja daugiau negu eilinio dėmesio.

Iš tiesų niekas neužginčys, kad kyla Amerikos galybė ne vien doleriuose ir ginkluose. Beveik kiekvienas Vakarų Europos intelektualas, ilgiau ar mažiau buvęs Jungtinėse Amerikos Valstybėse, giliau žvelgdamas pastebi, kad iš Amerikos pradeda spinduliuoti nauja dvasinė jėga, kuri anksčiau ar vėliau turės lemiančios įtakos būsimoms kartoms. Prisimintina Andrė Maurois kelionės po Ameriką įspūdžių knyga, pasirodžiusi pereitais metais, kurioje žymusis prancūzų rašytojas įspėja europiečius per lengvai nežiūrėti į amerikiečių dvasinio ir kultūrinio gyvenimo reiškinius. Ta proga-įdomu, ką galvoja patys amerikiečiai apie save. Čia prisimena trumpa, bet labai charakteringa žinomojo amerikiečių filosofijos ir istoriozofijos profesoriaus Will Durant nuomonė, paskelbta jo daug laidų ir vertimų susilaukusioje knygoje „The Story of Philosophy, The Livas and Opinions of the Greater Pbilosophers“. (Andrė Malraux „Ueber die kommende Kultur“, Labyrinth, Zūrich, 1944, ir Die Int. R. Um., Heft 1, Mainz, 1946) Šioje knygoje autorius patiekia savotišką filosofijos istoriją, nagrinėdamas svarbiausias Platono, Sokrato, Aristotelio, Bacon, Spinoza'os Volter'o, Kanto, Schopenhauer'io Spencer'io, Nietsche's ir kit. mintis ir idėjas. Antroje knygos dalyje autorius bando apžvelgti mūsų laikų žymiausių   filosofų   idėjas,  pirma  europiečių — Henri Bergson'o, Benedetto Croce, Hans Dietrich ir Bertrand Russell, o po to amerikiečių — George Santayana, William James ir John Dewey, tuo pačiu lyg ir sugestionuodamas, kad ateities gyvenimui svarbiausios reikšmės ir didžiausios įtakos turės paskutinieji,  tvirtindamas:

„Aišku, kad baigiasi mūsų priklausomumas nuo Europos idėjų, kad mes pradedame savo pačių būdu kurti filosofijos, literatūros ir mokslo veikalus. Tikrai — mes pradedame tik dabar, nes mes esame dar tokie jauni ir nesame dar išmokę be mūsų Europos prosenių pagalbos eiti. Bet jeigu tai ir sunkiai sektųsi, mums patiems save pergalėti, ir jeigu mes kai kada nedrąsiai jaučiamės dėl mūsų paviršutiniškumo, provinciališkumo, dėl mūsų siaurumo, dėl mūsų netolerantiškumo, pakenčiame baimingą priešinimąsi naujoms idėjoms ir eksperimentams, tai neprivalome užmiršti, kad praėjo 800 metų nuo Anglijos įsikūrimo iki jos Shakespaire'o ir tiek pat 800 metų nuo Prancūzijos įsikūrimo iki jos Montaigne'o. Mes iš Europos greičiau. patraukėme veiklius individualistus ar turto ieškančius pionierius, nekaip mąstančias ir meniškas sielas, ir juos pasirinkome pavyzdžiu; mes savo energiją turėjome paskirti milžiniškiems miškams išrauti ir iš mūsų žemės turtus išgauti — ir neturėjome iki šiol laiko tautinę literatūrą ar aukštą filosofiją sukurti. Bet mes pasidarėme turtingi, o turtingumus sudaro įžangą į meną. Kiekviename krašte, kur kietas darbas per šimtmečius atnešė liuksusą ir poilsį, ten išaugo ir kultūra — lyg augmenija riebioje ir gerai drėkinamoje žemėje. Pirmiausia mes siekėme turtingais tapti, nes tauta pirma turi gyventi, o tik tada gali filosofuoti.

Be abejonės mes greičiau užaugome, negu kitos tautos visumoje kad auga, ir mūsų dvasios netvarkingumas pareina nuo per greito mūsų išsivystymo. Mes kaip tas jaunuolis dėl savo staigaus augimo esame kiek sutrikę ir neišlyginti. Bet netruks vaisiai pasirodyti, mūsų dvasia bus mūsų kūnu ir mūsų kultūra taps mūsų nuosavybe. Gal gims dar didesnės sielos kaip Shakespaire'as ir didesnės dvasios kaip Platonas, nes kaip mes išmokome aukštai vertinti lygiai laisvę ir gerovę, taip netruks ateiti ir mūsų renesansas“ — baigia savo išvedžiojimus Will Durant.

Jei tuose išvedžiojimuose filosofas Will Durant yra kiek atsargus ir net kuklus, tačiau pasitikįs augančia Amerikos dvasine jėga, tai amerikiečių literatūros kritikas ir istorikas Alfred Kazin be jokių abejojimų tvirtina, kad pasaulis laukia naujo dvasinio renesanso ir jo užtekėjimui didžiausių nuopelnų turės amerikiečiai. (Will Durant „The Story of Philosophy, The Lives and Opinions of tje Greater Philosophers“, New-York, 1926; vokiškai „Die groBefi Denker“, Zūrich, 1930)

Giliau nesileidžiant į šitą klausimą, reikia betgi pripažinti, kad tiek Andrė Malraux samprotavimai apie ateisiančią Atlanto kultūrą, tiek pačių amerikiečių intelektualų mintys apie didėjančią Amerikos dvasinę jėgą ir įtaką būsimajame gyvenime nėra vien tušti žodžiai: toji įtaka yra tiek didelė, kad ją jau pradedame justi kiekviename mūsų gyvenimo žingsnyje. Atrodo, kad naujosios upės versmė jau atrasta. Klausimas tik lieka toks: į kokius vandenynus upė nuvingiuos ir kaip plačiai išsišakos jos baseinas.

Gyvuok, Europa, Minties Karaliene! Žmonija su ilgesiu laukia kažko naujo. Laukia nekantriai ateities pasaulio, ypač išbadėjusi, dvasiniai ir fiziniai suniokota Europa. Ar tikru keliu Europa suka?

Vietoje atsakymo aš norėčiau pacituoti ne ką kitą, o Romain Rolland'ą:

„Mūsų taika yra laisvų tautų, visų kraštų laisvų žmonių taika, žmonių, kurie kovoja prieš karą. ir prieš visa tai, kas pastoja kelią į laisvę, į žmogiškąją būtį ir socialinę pažangą. Visa, kas yra žmoniška, — yra mūsų ir kas prieš žmogų — yra žmonijos priešas. Mūsų taika kaip ir visas mūsų galvojimas apima tarptautinį planą, nes visur žmonės yra tie patys: ar ne tie patys šaltiniai gaivina Indijos misticizmą ir Europos katalikybę, ar racionalizmas nėra kinų dvasios išraiška? Susipykę Europos broliai, jei ilgisi geresnės žmonijos, turi žiūrėti, koks gėris juos jungia, o ne koks blogis skiria — gėrio mintys visose tautose panašios.

Jau praėjo laikas laviruoti. Aš sakau aiškiai ir suprantamai: jau laikas į bendruomenės revoliuciją, j radikalų atnaujinimą, pakeitimą. Nebėra klausimo, ar reikalingas toks pakeitimas ar ne? Tėra tik klausimas, kokia taktika šitas pakeitimas geriausiai ir greičiausiai būtų pasiektas: ar aktyviu ir stipriu visos tautos organizuotu pasipriešinimu (Gandhi'o supratimu), ar organizuotu intensyvaus ir intelektualinio darbo pakilimu. Tačiau kiekvienu atveju privalo būti išlaikytas socialinis teisingumas — nes jis vienas tėra tikrasis nusiginklavimas. O tada — gyvuok Europa, Minties Karaliene, žmonijos vadove!“ (Alfred Kazin „Reynal and Hitchock“ (Der amerikanische Roman), New-York, 1942 — M) „Romain Rolland — Der Mensch und Dichter in eigenen Worten“,  Zūrich,  1947)

Pabaigos vietoje. Mozaikos kontūrai pradeda ryškėti, ir aiškėja tie veiksniai, .kurie nulems ateities kultūrą ir būsimų kartų gyvenimą. Žmonija per kančias ir ieškojimus siekia amžinų ir nekintamų idealų, per aukas žengia kaskart vis pirmyn ir pirmyn.

Čia prisimena vėl Andrė Gide žodžiai: „Pasaulis tebus išgelbėtas tik asmenybių. Aš tikiu į mažumos vertę. Aš tikiu į mažų tautų vertę.“

Taip. Jau artėja metas, kada ir lietuvių tauta turės atlikti savo pašaukimo uždavinį, apie kurį tiek daug mąstė šviesios atminties profesorius Stasys Šalkauskis. Kas anuomet atrodė tolima ar net sausai teoretiška, šiandien — visai konkrečiu mūsų tautos uždaviniu: jei tikėti Renė Grousset gyvenimo dėsniu, kad kančia yra vienintelis gyvenimo įstatymas, tai mūsų tautos kančios ir kraujas tikrai Lietuvai atneš garbę ir amžiną gyvybę, o bendrame visų tautų siekime — neišdildomą pėdsaką.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai