Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
A. RAMŪNUI-PAPLAUSKUI 60 METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pranys Alšėnas   
šiu metų paskutinę dieną pedagogas prof. dr. Antanas Ramūnas-Paplauskas pasiekia 60 metų amžiaus. Tai labai veržli ir dinamiška asmenybė. Būdamas ne tik pedagogas, bet ir poeziją bandydamas, po vienu savo eilėraščiu jis pasirašė "Ramūnas - Neramūnas". Iš tikrųjų, tai būta labai tikslaus pasivadinimo, nes iš tiesų jis yra itin neramios dvasios žmogus, nors Paplausko pavardę ir pakeitė Ramūnu.

Gimė 1910 gruodžio 31 Akmenės k., Liubavo vis., Marijampolės aps. Marijampolės marijonų gimnaziją baigė 1930. Klasikinių kalbų studijas Vytauto D. universiteto humanitarinių mokslų fakultete baigė 1935 ir mokytojavo įvairiose gimnazijose. 1943 rudenį išvyko į Vienos universitetą ir jame 1944 įgijo pedagogikos daktaro laipsnį. Emigravęs į Kanadą 1949, profesoriauja Montrealio ir Ottawos un-tuose. 1956 Ottawos un-te pakeltas pilnu profesoriumi ir paskirtas pedagogikos katedros vedėju. Šiame un-te 1954 jis suorganizavo lyginamosios pedagogikos centrą ir jam ligi šiolei vadovauja.

Prof. dr. A. Ramūnas veikliai dalyvauja šio meto pedagoginiame gyvenime. 1956 ir 1957-59 mokslinėse kelionėse aplankė 27 pasaulio kraštus ir skaitė paskaitas daugybėj universitetų: Atėnuose, Bon-noje, Koimbroj, Lisabonoj, Liuvene, Madride, New Delhi (Indijoj), New Yorke, Paryžiuj, Romoj, Upsaloj, Vienoj ir kt. Plačiai bendradarbiau j a įvairių kraštų pedagoginiuose žurnaluose, rašydamas anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis. Ištisa eilė atspaudų yra atskirai išleisti. Pagrindiniai jo veikalai skirti fiziniam ugdymui, kurį jis svarsto bendrojo žmogaus auklėjimo šviesoje. Tai prancūzų kalba pasirodžiusi knyga L'Educa-tion physique dans l'Humanisme integral (1960, 110 psl.) ir anglų kalba išleistas veikalas Develop-ment of the Whole Man Through Physical Education (1968, 435 psl.). VI. Solovjovo pažiūras svarsto knyga Dialogue entre Rome et Mos-cou (1966). Lietuviškai jis išleido įvairių temų knygą Iš sutemų j aušrą (1967). Joje autorius gvildena Lietuvos, Europos ir pasaulio tragišką likimą, atskleisdamas auštančio kosminio amžiaus viziją.

Su kokiu minčių ir dėstymo lakumu prof. A. Ramūnas kalba ir rašo, galime pailiustruoti ilgėlesne citata iš jo 1958 vasarą New Delhi rašyto teksto: "Prieš keletą metų mūsų spaudoj iškeltas 'plačiųjų vandenų' klausimas taip ir paliko neišspręstas. Tiek teorinėj, tiek praktinėj plotmėj šį klausimą jau seniai yra išsprendusi nuostabiai gaji, gabi ir veržli žydų tauta. Tik mes vis kažkodėl graibomės miglose ir niekaip ne-susigraibom. Atrodo, kad 'plačiųjų vandenų' ir, aplamai, vandenų baimė ar tik nebus viena iš mūsų pagrindinių istorinių silpnybių. Gal tai todėl dar anais gerais laikais ir sulindome į Gudijos, Ukrainos ir Rusijos pelkes, miškus ir krūmus, užmiršdami ne tik savo nuostabiai gražią kalbą, bet net savo vardą, vietoj to, kad būtume didžiai pamilę amžinai neramią Baltiją, o per ją — ir audrotą didingą Atlantą, iškirsdami langus ir duris Lietuvai į platųjį, erdvųjį pasaulį, lenktyniavę ir nulenk-tyniavę vikingus, kurių žygiai yra palikę pėdsakus ne tik Rusijos, Bizantijos, Romos imperijos, naujai iškilusios Europos, bet ir Naujojo Pa~aulio istorijoje" (Iš sutemų į aušrą, p. 177).

Profesoriaudamas, bendradarbiaudamas pedagoginiuose žurnaluose ir leisdamas knygas, prof. dr. A. Ramūnas, galime sakyti, yra išsiveržęs į "plačiuosius vandenis". Savo laiku gautame pasikalbėjime (paskelbtame ir knygoj "Iš sutemų į aušrą", 102-106) jis išdėstė, kad europiečių, ypač tremtinių, patekimas į Kanados universitetus buvo "surištas su daugeliu kliūčių". Kai pirmą kartą kreipęsis į vieną universitetą tarnybai gauti, išgirdęs atsakymą, kad savo gyvenime jie pirmą kartą matą tokių norų imigrantą. "Kanada, lygiai kaip ir JAV, yra pionierių ir lenktyniau-tojų kraštas: nieko čia nepasieksi be sumanumo, valingumo, kantrybės, ištvermės, pasiaukojimo". Bet pamažu laikysena emigrantų atžvilgiu imanti keistis ir emigrantai pradedą Kanadoj virsti "trečiąja jėga". Pirmosios dvi jėgos — anglosaksai ir prancūzai. Kanados sostinės vienintelis Ottawos universitetas yra perdėm dvikalbis. Jame prof. A. Ramūnui tenka dėstyti angliškai, o Montrealio universitete — prancūziškai. "Žinoma, dvikalbiškumas pareikalauja daug pastangų iš profesūros pusės. Pirmieji metai esti sunkūs, bet tai nėra nenugalimos kliūtys".

Tame pačiame pasikalbėjime prof. A. Ramūnas pasisakė ir aktualiu klausimu, kur suka šių dienų pasaulis, šį klausimą jis taip atsakė: "Stovime naujų, didelių įvykių išvakarėse. Atrodo, kad visa tai, kas buvo, bus tik šešėlis to, kas dar stovi prieš mūsų akis. Epocha, prasidėjusi Renesanso ir Reformacijos gadyne, šiandien galutinai pasibaigė, ir žmonija pamažu įžengia į naują epochą, kuriai tinkamo vardo iki šiolei, deja, dar niekas nėra davęs, šis laikotarpis mums primena antikinio pasaulio perėjimą į kultūrų susidūrimo ir jų sinkretizmo epochą, į pasaulinės valstybės (totus orbis terrarum) atsiradimą, į krikščiočioniškojo universalizmo visuotinį triumfą tiek Rytuose, tiek Vakaruose. Mūsų amžius yra susikirtimas tarp Azijos, Afrikos, Europos ir Amerikos, susikirtimas tarp šėlstančių griaunamų gamtos bei barbariškumo stichijų iš vienos,tarp kultūros iš antros, civilizacijos iš trečios ir, pagaliau, religijos:

"Kas išeis šioj kovoj laimėtoju? — Tiesa, kad kultūra gali laikinai laimėti prieš gamtą, tiesa, kad civilizacija gali laimėti ir prieš gamtą ir prieš kultūrą, bet tai tik laikini ir iliuzoriniai laimėjimai, nes tikroji ir galutinė laimėtoja ir prieš gamtą ir prieš kultūrą ir prieš civilizaciją išeina religija. Jeruzalės šviesa, atžymėta Golgotos krūvinos Aukos ženklu ir nusileidusi ant žemės ugnies liežuvių pavidalais Sekminių rytą, yra galingesnė ir už antikinės Aleksandrijos ir už Atėnų ir už Romos šviesą.

"Taigi, neužmirškime, kad nūdieninė krizė, būdama ne kas kita, kaip senos epochos sutemos, yra drauge ir naujos epochos, gal jau visai netolimos, priešaušris bei aušra, kuriai mes, lietuviai, turime kruopščiai ruoštis, jeigu norime vėl prikelti laisvą ir Nepriklausomą Lietuvą ...

"Prieš bet kokias unitaristines bei totalitaristines mūsų kaimynų užmačias, lietuviai turime priešpastatyti federalistiniais pagrindais organizuotos Europos ir pasaulio idėją bei vaizdą. Federalizmas (nesumaišyti su federacija ar unija!), taip kaip jį nūn supranta ir skelbia žymūs mūsų amžiaus vyrai (Gonzague de Reynold, Jacąues
Maritain, Christopher Dawcon), reiškia pasaulio organizavimą asmenybiniu, tautiniu ir tarptautinįU pagrindu. Federalizmas reiškia asmeninės individualybės išsaugojimą tautinio gyvenimo rėmuose ir taip pat tautos išsaugojimą bei išskleidimą tarptautinio gyvenimo rėmuose ... "Svarstyti Lietuvos klausimą fe deralizmo šviesoje reiškia Lietuvos klausimą sueuropietinti ir sutarptautinti, kertant tuo būdu mūsų tėvynei langą į pasaulį, į didžią, šviesią ateitį. Štai uždavinys, vertas visų mūsų pastangų ir pasišventimo. štai vizija, kuri turi žadinti, gaivinti, kelti mūsų širdis, protus ir valią" (Iš sutemų į aušrą, 105-106).

Tokiomis mintimis anuomet prof. A. Ramūnas baigė savo nuotaikingą pašnekesį. Tai mintys skatinančios į dinamiškumą ir kūrybinį nusiteikimą. Linkime prof. A.Ramūnui, tikram Neramūnui, ilgų metų.
Pranys Alšėnas, B. Litt,

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai