Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Mąstymai apie dramos teatro praeitį ir ateitį PDF Spausdinti El. paštas
MENAS



Truputis romantiškų prisiminimų

Kai man dabar, besiblaškant po Vakarų Vokietiją, tenka pamatyti kokį įdomesnį spektaklį vokiečių teatre arba retkarčiais susižavėti prancūzų vaidyba, kai tenka skaityti naujas mintis apie modernų teatrą gausioje vokiečių ir prancūzų perijodikoje, kai pasitaiko užčiupti naujuosius vakariečių autorių (prancūzų, amerikonų, anglų) dramos veikalus, aš dažnai mintimis sugrįžtu į Vilnių, į priešpaskutiniosios okupacijos laikus.

Nuostabi ta Gedimino sostinė! Lyg savo dvasios pačiuose glūdžiausiuose gilmenyse slepianti amžinosios gyvybės jėgą, galingu fontanu ištrykštančią kiekvieną iš visokiausios priespaudos išsilaisvinimo akimirką. Juk be galo trumpą laiką šiam miestui teko gyventi prideramą lietuvių sostinės gyvenimą, nes ir vėl vienas po kito ėmė jį slopinti okupantai, o lietuvių kultūros laimėjimai, pasiekti tuo metu, nebeišdildomai liks istorijoje ir turės reikšmės tiems laikams, kuomet vėl bus galima kurti meno vertybes, nevaržomas jokiais primestiniais principais ar dėsniais.


Kažkas yra tvirtinęs, jog įvairių miestų gyventojai savo psichiką ar net išvaizdą įgauna tokią, kokia yra jų gimtojo ir gyvenamojo miesto dvasia. Jei tai tiesa, senasis Vilnius savo dvasia yra toks galingas, kad nereikia jame gimti, o tik sugrįžti į jį, ir esi pavergtas to miesto kūrybinės galios. Niekam ne paslaptis, kad Lietuvos teatrinio gyvenimo širdis pastaraisiais metais buvo Vilnius. Taip pat ne paslaptis, kad muzikos ir dainos menas tuomet klestėjo šiame mieste. O ir mūsų jaunieji rašytojai, kuriais mes šiandieną didžiuojamės, kuriuos premijuojame, kurių ateities darbų nekantriai laukiame, savo pirmuosius ryškesnius žingsnius pradėjo Vilniuje ir iš to miesto, turbūt, išsinešė kūrybinę galią.

Veržlios kūrybinės jėgos Vilniaus mieste susikaupę tiek daug, kad kiekviena diena skatina kūrėją ieškoti naujų kelių, idėjų ir formų. Vykstant gražiausiems spektakliams, vaidinant geriausiems mūsų aktoriams, žavintis šia kūryba ir spaudai ir teatrinei Vilniaus miesto visuomenei, mažas būrelis teatralų nebesitenkina tais laimėjimais, o ima, pradžioje nedrąsiai, svajoti apie kažkokį kitokį dramos teatrą, apie kitokią vaidybą, kitokį veikalo pastatymą ir režisūrą. Savo nedrąsius svajojimus mėgina krikštyti, kad ir nevykusiai, romantizmu ar nauju romantizmu... Bet kai pradeda savo svajojimus įgyvendinti, patys pamato, kad siekiamas rezultatas nėra nei tradicinis romantizmas, nei neo — romantizmas, tačiau kažkas vis tiktai nauja, nepanašu į mūsų geriausiojo natūralistiniai realistinio teatro laimėjimus.

Jauniems dramos teatro svajotojams savo planų įgyvendinti netenka: vos pradėtą darbą nutraukia karo audra, sugriovusi ne tik meninio, bet ir visokio kitokio gyvenimo eigą, išvijusi žmones iš savo namų ir daugelį jų išblaškiusi plačiame pasaulyje. Bet keista, kad, kaip pradžioje minėjau, susidūręs su šiandieniniu moderniu Vakarų Europos dramos menų, nustembu atrasdamas realizuotus ir toli nužengusius tuos meninės ideologijos bei formos laimėjimus, apie kuriuos anuomet buvo svajota Vilniuje. Šis atradimas verčia mane susimąstyti ir apie jį pakalbėti.

Ir gražiausia praeitis paskirta ateičiai

Lietuvių teatro istorija, tai ne lietuvių tautos ar mūsų kalbos istorija, siekianti tūkstančius metų. Kokie religiniai vaidinimai yra vykę krivių ir vaidilų laikais, ar kai Mažvydas rašė savo garsųjį katekizmą, ar Daukšos, Donelaičio, Vilniaus universiteto pirmaisiais metais, mūsų kultūros istorikai ligi šiolei nėra mums atskleidę. Mes savo teatro istoriją vis tebepradedame nuo 1898 m., nuo rašytojų draugijos garbės nario Vilkutaičio—Keturakio „Amerikos pirtyje“ vaidinimo Palangoje.

Trumputis, pusšimčio metų, laiko tarpas natūraliai suskyla į tris gana ryškius perijodus: a) teatro kryžiaus keliai ligi nepriklausomybės atgavimo, b) entuziastingas teatro, kaip ir visų kitų gyvenimo šakų, kūrimas ir augimas nepriklausomybę atgavus, c) realistinio lietuvių dramos teatro suklestėjimas nuo didžio menininko Andriaus Olekos — Žilinsko laikų. Ketvirtam lietuvių dramos teatro peri-jodui, kaip minėta, neteko, deja, išaugti ir suklestėti, jį pačioje užuomazgoje užmušė karo audra. O jo siekimai tokie artimi buvo tiems, kuriais šiandieną gyvena modernieji Vakarų Europos teatrai, kurdami savo naujuosius dramos spektaklius.

Lietuvių realistinis, net galima teigti natūralistiniai realistinis, dramos teatras, savo galią užakcentavęs Žilinsko pastatymu Jaunajame Teatre, „Dėdės Tomo lūšnelės“ A. Olekos — yra pasiekęs tokių didelių laimėjimų, kad jo spektakliai drąsiai galėjo skambėti greta pačių geriausiųjų spektaklių kaimyniniuose kraštuose, tokį teatrą kūrusiuose ir auginusiuose ilgus metus, išugdžiusius visą eilę pasaulinio masto dramos teatro menininkų ir suformavusius teatrines tradicijas.

Mūsų natūralistiniai realistinio dramos teatro epocha yra glaudžiai susijusi su režisieriaus Romualdo Juknevičiaus vardu, galima sakyti, buvusiu tos epochos kertiniu akmeniu ir sukūrusiu pačius geriausius spektaklius, liksiančius mūsų dramos teatro istorijai. Pradėjęs Hijermanso „Vilties“ pastatymu Klaipėdos teatre, šis menininkas sukūrė mums tokius spektaklius, kaip G. Hauptmano „Prieš saulėleidį“, M. Panjolio „Topazas“, H. Kleisto „Sukultas ąsotis“, H. Ibseno „Nora“. Epocha davė ir savo ryškiausius aktorius, tuo metu išskleidusius savo įvairiaspalvį talentą. Tai, be kitų vardų, pirmoje eilėje minėtini Monika Mironaitė ir Henrikas Kačinskas.

Probėgom konstatavęs netūralistiniai realistinio dramos teatro laimėjimus, manau, kad dramos teatras, kaip ir kiekvienas menas, negali sustingti kad ir pačiose gražiausiose ir tobuliausiose laimėtose formose ar meninėje ideologijoje, o turi kurti naujas, naujai skambančias ir naujus meno pasaulius atrandančias vertybes. Manau, kad natūralistiniai realistinis teatras Lietuvoje turėtų būti graži praeitis, tarnaujanti kūrimui ateities dramos teatro, apie kurį jau tuomet Vilniuje svajojo būrelis teatralų.

Realistiniai natūralistinio dramos teatro galybė

Jei ieškotume mūsų dramos teatro meninės ideologijos ir formos kilmės, ieškojimai nuvestų mus į genialaus dramos teatro praktiko ir teoretiko K. Stanislavskio asmenybę. Ir nenuostabu: juk mūsų dramos teatro žydėjimo epochos kūrėjai buvo arba jo arba jo mokyklos auklėtiniai, jie atsinešė ir įgyvendino tuos kūrybos principus, kurie K. Stanislavskio buvo skelbiami žodžiu ar raštuose, o iliustruojami spektakliais Maskvos Dailės Teatre, savo laiku stebinusiame Vakarų Europos didmiesčių teatralų išlepintą skonį, kai šis teatras buvo atvykęs gastrolių.

K. Stanislavskis savo knygoje „Aktoriaus saviruoša“ (tą knygą galima būtų, drąsiai teigiant, pavadinti kiekvieno dramos menininko evangelija), kalbėdamas apie dramos teatro aktoriaus talento pasireiškimą, didžiausiu aktoriumi vadina tą, kuris yra galingas scenoje ,,pergyventi“, t. y., kuris gali taip įsijausti į vaizduojamojo personažo asmenybę, kad scenoje išgyvenamieji jausmai ir įvykiai tampa paties aktoriaus jausmais į ir įvykiais, kuriais jis pavergia žiūrovą ir veda jį savo norimu keliu per visą vaidinimo eigą, ligi nukrentant uždangai paskutinį kartą.

Jei nuo aktoriaus apibūdinimo eisime į visumą, į visą dramos teatro veiksnių kompleksą, kurio rezultatas yra spektaklis, tai K. Stanislavskio spektaklį galima pavadinti „pergyvenimo spektakliu“. Ta formuluotė ne kartą girdėtais mūsų eilinio žiūrovo žodžiais yra išreiškiama dar paprasčiau: mūsų eilinis žiūrovas reikalauja, kad dramos teatre būtų „taip, kaip gyvenime“. Toks mūsų eilinio žiūrovo skonis, tokiam spektakliui jis per visą mūsų dramos gyvavimo laiką yra išauklėtas, to jis šiandieną ir reikalauja iš aktoriaus, režisieriaus ir dailininko, kuriančių spektaklį.

K. Stanislaviskis, kaip jau minėjau, savo teatre pasiekė nuostabių rezultatų, jis sukūrė tokių spektaklių, kurie kaip dramos teatro meno atgimimas, kaip didžiausia naujovė buvo sutikti Vakarų Europos spaudos, teatralų ir žiūrovų.

Bet...

Gink Dieve, aš nenoriu temdyti K. Stanislavskio asmenybės skaidrumo ir didybės. Aš esu vienas iš tų, kurie pas mus vieni pirmųjų stengėsi giliai pažinti šio teatralo genijų ir savo teatrinį išsiauklėjimą bei išsimokslinimą organizavo kaip tik jo nužymėtu keliu. Tačiau aš šioje vietoje tariu „bet“ ir tąjį „bet“ noriu paaiškinti.

K. Stanislavskis yra miręs, bet jo teatras Maskvoje tebekuria ir šiandieną. Ir man yra tekusi laimė keletą to garsaus teatro spektaklių pamatyti. Visi spektakliai, be išimties, buvo nuostabūs, kiekvienas iš jų buvo didžiausia meno šventė, ypatingai tam žmogui, kuris didelę savo gyvenimo dalį yra paskyręs dramos teatro menui.

Be kitų spektaklių, man teko žavėtis A. Čechovo „Vyšnių sodu“ ir to paties autoriaus „Trimis seserimis“, kurie buvo pastatyti prieš porą, dešimtų metų, ir L. Tolstojaus „Ana Karenina“, statyta prieš keletą metų, ir, Šekspyro bendralaikio Šeridano komedijos „Liezuvninkystės mokyklos“ premjera. Spektaklių amžius ne vienodas. Tačiau jie visi giminingi — tas pats meninės ideologijos sprendimas ir tos pačios meninio išreiškimo formos. Vadinasi, jeigu tą mintį pratęstume dar toliau, ateities spektakliai turėtų būti irgi panašūs, besiskirią pačių veikalų ir aktorių individualinėmis savybėmis. O tai jau prieštarautų vienam iš vitališkiausių kiekvieno meno dėsnių, kad jis, šiuo atveju dramos teatro menas, turi būti dinamiškas ir ieškąs naujų kelių.

Šio mano teigimo iliustraciją mes galime atrasti ir mūsų natūralistiniai realistinio dramos teatro kad ir trumpoje istorijoje: prieš desėtką metų Klaipėdos teatre buvo pastatyta Hijermanso „Viltis“, po kelerių metų — Kauno teatre G. Hauptmano ,,Prieš saulėleidį“ ir dar vėliau — Vilniaus teatre H. Kleisto „Sukultas ąsotis“. Visi šie spektakliai, išėję iš vieno talentingo režisieriaus rankos, sukurti K. Stanislavskio teatrinės mokyklos dvasioje, yra puikūs, tačiau laikas į juos neveikia — kaip skambėjo „Viltis“, taip, maždaug po dešimties metų, skambėjo ir „Sukultas ąsotis“.

Tokios mano mintys K. Stanislavskio didybės nemažina ir nenuvertina jo teatrinės mokyklos. Jei K. Stanislavskiui būtų duoti ne vienas, o du gyvenimai arba jeigu po jo būtų gimęs dar vienas panašaus masto teatro meno galiūnas, ant jau turimo pagrindo, galimas daiktas, būtų gimęs naujas dramos teatras, besimaitinąs K. Stanislavskio teatro gyvybės sultimis ir kuriąs naują meninę ideologiją, ir naują išreiškimo formą.

Naujo dramos teatro ieškojimo prošvaistės

Ir vėl sugrįžkime į Lietuvą ir prisiminkime Eugenijaus O'Nylo „Marko milijonų“ pastatymą Kauno teatre, įgyvendintą a. a. Algirdo Jakševičiaus. Šis spektaklis, summa summarum, nuskambėjo gana blankiai. Neskaitant spaudos („Lietuvos Aidas“, „Kultūra“, „Vairas“) palankaus įvertinimo, žiūrovų, o ypatingai pačių teatralų buvo nesuprastas ir, drįsčiau teigti, nedavertintas.

Žinoma, „Marko milijonai“ nėra joks posūkis mūsų dramos teatro mene ir net ne didelis įvykis, — šis spektaklis nuskendo daugelyje kitų spektaklių, turėjusių daug didesnį pasisekimą ir garsą. Tačiau .tai yra akcentas veržlios kūrybinės jėgos surasti naujus dramos teatro meno kelius. Nenuostabu, kad šis akcentas buvo sukurtas amžinos atminties režisieriaus Algirdo Jakševičiaus, taip pat K. Stanislavskio mokyklos auklėtinio, nes jam nesvetimas buvo ir Vakarų Europos ir Amerikos dramos teatras. O kad režisieriaus nesuprato net kolegos to paties teatro dramos menininkai, taip pat labai natūralu — kiekviena naujovė, mėginanti išblokšti iš rutinos, labai dažnai sutinka atkaklų pasipriešinimą: naujam teatrui kurti nepakanka vieno žmogaus, o reikia viso būrio vienminčių — bendradarbių.

Kitas naujų lietuviško dramos teatro kelių ir formos ieškojimo momentas stipriau užakcentuotas buvo, deja, ne mūsų dramos teatruose, o spaudoje. Ne vienas iš mūsų kultūrininkų, kalbėdamas teatro meno klausimais, dažną kartą yra pabrėžęs tautinio lietuviško dramos teatro kūrimo svarbą. Atseit, jeigu pasauliui yra žinomas prancūzų dramos teatras, jei savaimingas yra italų teatras, Jeigu mes iš karto pažinsime rusų dramą, tai ir kyla klausimas: koks turi būti tautinis lietuvių dramos teatras? Į šį klausimą ligi okupacijos mūsų dramos teatrai nesuspėjo atsakyti. Žinoma, okupacijų metu to atsakymo nei svajoti netenka. Lietuvių tautinis dramos teatras bus kuriamas tuomet, kai ir visos kitos gyvenimo sritys laisvai ir nepriklausomai nuo jokios pašalinės jėgos organizuosis savarankiškam darbui.

Lietuvių tautinio dramos teatro klausimas yra labai svarbus ir labai platus, apie tai išsamiai reikėtų pakalbėti kitą kartą, čia jis prisimintas tik dėl to, kad, kuriant tokį teatrą, tuojaus iškiltų naujos meninės ideologijos ir naujos dramos teatro formos reikalas, o tai jau yra gairės į mūsų artimos ateities teatrą, į tą teatrą, kuris vaidins pirmuosius spektaklius nepriklausomybę atgavus, nes tautinis dramos teatras gims daug vėliau.

Trečias ryškesnis nebe natūralistiniai realistinio mūsų dramos teatro ieškojimų momentas yra tie teatralai svajotojai Vilniuje, apie kuriuos buvau užsiminęs pačioje šių mąstymų pradžioje. Jų siekimus, nors ne pilnus, nors vos apčiuopiamus, tačiau ryškiai besiskiriančius nuo tuomet visa didybe spindėjusio mūsų natūralistiniai realistinio dramos teatro kelių, yra pareiškęs „Naujosios Lietuvos“ bendradarbiui „Vaidilos“ teatro režisierius Jurgis Blekaitis, prieš pastatydamas Alfredo de Musset „Marijanos kaprizus“.

Kad svajonės taptų gyvenimo tikrovė

Jei jau Lietuvoje, turėdami, galima, sakyti, reprezentacinį dramos teatrą, tuo metu buvusį visoje savo galybėje, nerimone ieškodami naujos meninės ideologijos ir naujos formos, jeigu, kaip pradžioje minėjau, mūsų ieškojimai ėjo tais keliais, kuriuose mums šiandieną sušvyti Vakarų Europos, ypač prancūzų, dramos teatrai, tai aiškus ženklas, jog mūsų kelias buvo teisingas, tik neryškus ir neformuluotas. Antra vertus, pirma . eina gyvenimas, o paskiau formulės.

Gerai pažinę ir pasisavinę, taip sakant, persodinę į savo žemę Rytų, šiuo atveju rusų, dramos teatro laimėjimus, šiandieną, kad ir tremtiniai būdami, turime progą, o gal turėsime jos dar daugiau, pažinti ir Vakarų teatrą, kurio gyvenimas nėra normuojamas jokiais nuostatais ir paragrafais, todėl dinamiškas ir greičiau bei lengviau surandąs naujus pasaulius.

 
Jei mes įstengtume pasisavinti, bent įsisąmoninti, Vakarų teatro esmę, gal, sugrįžę į namus, surastume tų dviejų teatrinių pasaulių sintezę, ant kurios pamato, gal būt, būtų galima ne tik svajoti, bet ir pradėti kurti tautinį lietuvių dramos teatrą.

Žinoma, geriausia priemonė kurti naujai teatro meno ideologijai ir naujai formai yra pats teatras, kuris, grįždamas į namus, parsigabentų ir repertuarą. Deja, suburti tremtyje šiam darbui pajėgų organizmą, nežiūrint, kad išblaškytų dramos teatro aktorių turime didelį skaičių, nepavyko. Priežasčių čia yra daug: ir pačių dramos teatro menininkų individualizmas bei neorganizuotumas, ir mūsų tremtinių bendruomenės vadovaujančių sluogsnių nepakankamas reikalo supratimas, ir mus globojančios organizacijos abejingumas tokiam reikalui ir t. t.

Bet...

Ir vėl tas nelemtasis „bet“. Tačiau šį kartą jis pozityvus: bet kiekvienu atveju mes sugrįšime į namus, daugiau ar mažiau, ne tuščiomis rankomis. Juk mes aiškiai žinome, kad mūsų krašto dramos teatro kūryba šiandieną yra be galo toli nuo vakarietiško teatro. Ateis laikas, reikės galingo akstino, kad ji vėl galėtų pradėti gyventi savaimingą gyvenimą. Tą akstiną parvešime mes, grįždami iš Vakarų ir parsiveždami Vakarų teatrinės kultūros naujausius laimėjimus, kurie tebus pagrindas įgyvendinti toms svajonėms, kurias svajojo Vilniaus miesto romantikai teatralai, ieškodami naujos dramos teatro meninės ideologijos ir formos. Tuomet mes pradėsime ketvirtą lietuvių dramos teatro istorijos perijodą, vedantį į tautinio lietuvių teatro gimimą.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai