Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MARKSIZMAS IR MŪSŲ LAIKŲ VISUOMENĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. JONAS NORKA1T1S   
KELETAS JŲ SUSIDŪRIMO ASPEKTŲ

Masių atsiradimo ir dominavimo laikotarpis vos buvo beparodąs savo pirmąsias apraiškas. Naujojo, dezangažuoto, su dauguma einančio ir vien pagal savo individualius interesus tesiorientuojančio žmogaus tipas dar vos tik buvo nujaučiamas ateities perspektyvoje, kai su marksizmu jau buvo besusikurianti nauja jėga, pasiryžusi užpildyti susidarančią ideologinę tuštumą. Šiandien, žiūrint iš perspektyvos, atrodo labai aišku, kad laikotarpis be vientisų kultūros pagrindų ir aiškaus angažuotumo tegalėjo būti pereinamojo pobūdžio, reliatyviai trumpas, ir turėjo galop baigtis aiškia krizės situacija. Šitoks laikotarpis, tiesa, savyje turi eilę momentų, kurie jį padaro patrauklų.
 Pasaulėžiūrinio radikalumo metas būna praėjęs. Gyvenama senaisiais, praeityje suformuotais ir stabilizuotais pagrindais. Išoriniu atžvilgiu maža atrodo pasikeitę. Individo, visuomenės, valstybės sampratos dar yra likusios tos pačios. Jos, tiesa, galioja atsietos nuo savo pirminių pasaulėžiūrinių pagrindų. Net galėtų susidaryti Įspūdis, jog šitame pasikeitime glūdi naujas, pastovumą pagrindžias momentas ta prasme, kad šių sampratų galiojimas yra tapęs nebepriklausomu nuo su jų susiformavimu surišto pirmykščio pagrindimo ir tuo būdu pasidaręs tarsi absoliučiu. Stabilumas iš tikrųjų yra padidėjęs.

Bet tai tėra laikina ir, kas svarbiausia, kyla iš visiškai kitų priežasčių. Naujųjų amžių pabaigos žmogus reprezentuoja silpstančią ir prieš naują posūkį stovinčią kultūra. Kultūros pabaigos laikotarpis yra nuovargio ir išsekimo laikotarpis. Jo atstovai patys iš savęs visiškai nėra linkę kėsintis į juos supančio gyvenimo pagrindus. Savo problemas jie siekia spręsti pragmatiškai. Ne kuriuo kitu, kaip tik šiuo principu būna pagrįsti ir individų tarpusavio santykiai ir juose pasireiškianti tolerancija. Šitokio pobūdžio gyvenimas kurį laiką atrodo pilnai įmanomas, kol susidūrimas su priešingomis jėgomis, kylančiomis iš išorės ar iš vidaus, iliuzijas sunaikina.

Ir mūsų laikais egzistuoja labai reali galimybė išsenkančioms kultūroms būti sunaikinamoms jaunų, gyvastingų, nors dar primityviame išsivystymo stovyje tebesančių kultūrų, kurios perima jų palikimą. Istorijos eiga, nežiūrint žemės apjungimo susisiekimo tinklu ir vis didėjančios valstybių ir kontinentų tarpusavio priklausomybės, dar nėra padariusi žingsnio į universalios kultūros laikotarpį. Individualių augštųjų kultūrų laikotarpis tebesitęsia, ir atskirų kultūrų rivalizacija tebėra akivaizdus faktas. Niekas neduoda pagrindo manyti, kad nebėra įmanomi esminiai pasikeitimai ir atskirų kultūrų žlugimas. Medžiaginės civilizacijos lygis, kurio yra pasiekusios šiandien dominuojančios kultūros, neteikia jokių garantijų turimoms pozicijoms išlaikyti ateityje. Niekas taip greit ir taip lengvai nepasisavinama, kaip naudojimasis kitų pasiektais technikos laimėjimais. Šis pastarasis faktas įgauna ypatingos svarbos akivaizdoje didelio skaičiaus neišsivysčiusių tautų. Jos jau labai netolimoje ateityje sudarys galingą potencialą, kurio laikysena mums šiandien nežinoma. Viena tiktai galima aiškiai numatyti, būtent, kad šios jaunosios tautos į istorijos lauką išeis su neabejotinu ideologiniu užsiangažavimu. Jų santykiai su senąsias kultūras reprezentuojančiomis tautomis bus radikalaus pobūdžio. Radikalumas kils jau vien iš natūralaus reikalo atsiriboti ir pabrėžti savo, kaip savarankiško vieneto, savitumą. Kyla pagrindinis klausimas, ar jaunosios kultūros ten-kinsis atsistoa greta senųjų kultūrų atstovų, ar išeis prieš juos kovos forma su galutiniu tikslu sunaikinti. Čia esminį vaidmenį vaidins jų santykis su augštųjų kultūrų išvystytomis pasaulėžiūrų formomis, su kuriomis kylančios kultūros susidurs. Pereidamos į sąmoningą, reflektuotą egzistencijos formą, naujosios kultūros nebegalės ribotis savo ankstyvesnių akiračiu. Jos susidurs su universaliosiomis žmonijos problemomis ir su tais būdais, kuriais žmonija iki šiol bandė jas spręsti. Naujosios kultūros tuo būdu atneša su savimi tuštumą, reikalaujančią užpildymo. Tiesa, tai kitokio pobūdžio tuštuma: ji egzistuoja, nes turinio dar te-bejieškoma, kai tuo tarpu senosios kultūros tų žmonių atžvilgiu gal jau bus nustojusios turinių.

Marksizmas siekia išnaudoti šių abiejų tuštumų faktą. Iš vienos pusės, teisingai įvertindamas jaunųjų kultūrų vaidmenį ateičiai, marksizmas jau ne nuo šiandien veikia, kad šių jaunųjų kultūrų ideologinis apsisprendimas įvyktų jam palankia prasme ir tuo būdu į jo rankas atitektų ši gyvastinga žmonijos dalis. Iš kitos pusės, marksizmas paraleliai siekia sunaikinti senąsias kultūras iš vidaus, perimti į savo rankas jų institucijas ir pajungti tų kultūrų atstovus. Marksizmas čia tikisi laimėjimo be sunaikinimo, ateinančio iš lauko. Senųjų kultūrų žlugimas tačiau būtų lygiai radikalus. Marksizmas visiškai aiškiai pasisako siekiąs visa perkurti ir niekame nesiremti anksčiau egzistavusios kultūros turiniais.

Du momentai, ypač teikia galimybių marksizmo įtakai, mums atrodo itin iškeltini. Iš vienos pusės, marksizmo atstovaujamose pažiūrose glūdinti dalinė tiesa ir jo problematikos aktualumas. Iš kitos pusės, laisvųjų kraštų žmogus ir viešojo gyvenimo struktūra, esmėje atremta į individų sąmoningumą, jų sugebėjimą ir norą naudotis laisve, sąmoningai perimti valstybės reikalus Į savo rankas ir tuo ateitį padaryti priklausomą nuo kiekviename laikotarpyje sutinkamo visuomenės lygio.

Dalinė tiesa marksizme apsireiškia jau išorinių socialinių sąlygų įvertinime. Prisimenant 19-to šimtmečio situaciją, sunku nesutikti, kad Markso iškeltos negerovės iš tikro sudarė labai rimtą problemą, kurią reikėjo skubiai spręsti. Tai ir įvyko iš dalies dar tame pačiame šimtmetyje. Marksas visiškai su pagrindu piktinosi neteisinga to meto socialine santvarka, nežmoniškai sunkiomis darbininkų klasės gyvenimo sąlygomis ir žmonių tarpe besireiškiančiu tarpusavio išnaudojimu. Šitoje vietoje Markso galvojime pasireiškia humanistinis momentas. Jis čia nėra priėjęs žmogaus nelygstamą vertę paneigiančių išvadų ir laikosi tradicinėje plotmėje.

Socialinio teisingumo problema Marksui tačiau neužima centrinės vietos. Marksas matė problematiką esant žymiai gilesnio pobūdžio ir daug labiau paliečiant žmogaus vidų, negu tai gali išorinės materialinės sąlygos. Marksas pats nebuvo proletarų kilmės, ir darbininkų gyvenimo sąlygų jam tiesiogiai nėra tekę patirti. Būtų klaidinga manyti, kad Markso atsidavimas proletariato reikalui būtų išimtinai kilęs iš susirūpinimo jam visiškai svetima ir jo asmens reikalų tiesiogiai nepaliečiančia klase. Ekonominis gyvenimas tik netiesioginiu būdu Marksui įgauna tokią svarbią vietą. Centre jam stovi žmogaus problema apskritai. Markso filosofinė antropologija yra labai stipriai apspręsta jo meto filosofijos, pirmoje vietoje Hėgelio ir po jo sekusio Feuerbacho. Marksas šią minties evoliuciją tęsia toliau, perimdamas hegelinę koncepciją, kuri paneigia individo asmenybės savaimingumą ir jį supranta kaip viršindividua-linio proceso momentą, ir savitu būdu išvystydamas Feuerbacho pažiūrą, kad žmogus yra grynai imanentinė būtybė. Nesustojant prie šių klausimų plačiau, norime tačiau išryškinti tą akstiną, kuris Marksui pažadina šias problemas ir joms iki mūsų dienų teikia jų aktualų charakterį. Tai, būtent, yra darbo padalos reiškinys, kuris eina per visą mums žinomą istoriją. Markso nuomone, darbo padalai priskirtina pagrindinė kaltė, kad žmogus nustojo savo pirminio idealaus stovio, kurį Marksas savo veikaluose netiesiogiai prileidžia, ir buvo deformuotas. Darbo padala visą istorijos eigą nukreipia žalinga ir atmestina kryptimi. Jai priskiriama maždaug tokia pat negatyvi rolė, kaip pirmajai nuodėmei Senajame Testamente. Atrodo, kad Marksas savo svarstymuose, liečiančiuose individo santykį su darbu, ne tiek turėjo galvoje produkcijos santykių kylančius konfliktus, bet — tam tikrame laipsnyje labai realią — su darbo padala surištą negatyvią deformuojančią įtaką, žmogų padarančią vienpusišku, nuslopinančią jo kūrybines galias ir suardančią jo vidaus harmoniją. Marksas, ypač savo jaunystės veikaluose, yra itin linkęs matyti darbo padalos negatyvius aspektus. Darbo padala apriboja individo išsivystymo galimybes ir jį, pasirenkant profesiją, įjungia į vieną formą, tuo pačiu sunaikindama visas kitas galimybes. Hėgelis šitą individo apsiribojimą vertina pozityviai, kaip būtiną žingsnį žmogaus asmeninių galių išsiskleidimui ir savęs paties suradimui. Marksas tuo tarpu darbo padalos rezultatus mato vien kaip socialinės situacijos išdavą. Atskiras žmogus yra priverstas atsiduoti vienai kuriai profesijai ir paprastai turi joje likti visą gyvenimą, kad nenustotų pragyvenimui būtino minimumo.

Į natūralų žmogaus prigimties ribotumą, kuris jam neleidžia aprėpti visos galimybių skalės ir specializaciją padaro būtiną, Marksas dėmesio nekreipia. Per visą Markso minties kūrybą tęsiasi pastangos rasti išeitį iš situacijos, į kurią žmogų pastato darbo padala. Pažiūros, sutinkamos jo ankstesniuose kūriniuose, yra optimistinės. Marksas ten prileidžia, kad komunistinėje visuomenėje pasidalinimas darbu bus koordinuojamas tik bendrais bruožais ir kiekvienas galėsiąs laisvai kaitalioti užsiėmimą pagal savo norą. Šitokia prielaida yra aiškiai utopiška, ir pats Marksas vėliau nuo jos nutolo.

Niagaros krioklys žiemą (Vyt. Maželio nuotrauka)

Klausimas, kaip išspręsti su darbo padala surištą dilemą, ir toliau lieka atviras. Marksistai išsprendimą nori matyti būsimojoje visuomenėje, kur individo ir bendruomenės interesai pasidarysią tiek identiški, kad konfliktas tarp jų iš viso negalės kilti. Pats Marksas savo vėlesniuosiuose veikaluose, pvz. "Kapitale", šitokio klausimo išsprendimo jau nebesitiki. Jo pažiūra darosi žymiai realistiškesnė. Jis pripažįsta, kad darbas kaip toks visada bus pergyvenamas kaip istorinė būtinybė, iš kurios individas negali išsivaduoti. Išeities Marksas j ieško atsparoje, kurią individui teikia jo laisvalaikio prailginimas. Ir sužmoginus darbo sąlygas bei perkeltus produkcijos santykius, būtinybės pobūdis darbe nepasinaikina. Laisvės sfera prasideda tik už darbo ribų, laisvalaikyje. Šituo paskutiniu žingsniu vėlyvesnis marksizmas nėra pasekęs. Kaip žinoma, mūsų laikų marksizmas individo santykių su darbu ir visuomene problemą siekia "išspręsti", prievarta sutapatindamas abejų interesus.

Negalima paneigti, kad žmogaus santykis su darbu apskritai ir su jam ne kartą prieš jo norą atitenkančiu darbu jo gyvenamojo meto visuomenėje slepia savyje problematiką, daugiau ar mažiau giliai pergyvenamą kiekvienu individualiu atveju. Nei vienas nepraeina pro reikalą apriboti savo galimybes, kad vienoje srityje pasiekus didesnį tobulumą. Su didėjančia specializacija, mažėjant galimybėms realizuoti prasmingą egzistenciją savo profesijos dėka, vis aštriau kyla klausimas, kokio augštesnio tikslo vardan galima sutikti su šituo individo išsivystymo galimybių paaukojimu. Šitoks klausimas nekiltų, jei į profesiją žiūrėtų vien tik kaip i priemonę susidaryti patogias materialines sąlygas. Tuo pačiu tai reikštų, kad individas pasitenkina materialine gerove, kaip atlyginimu už viso jo asmens angažavimą. Minėtasis klausimas taip pat nekyla, išeinant iš krikščioniškosios pažiūros, pagal kurią žmogaus gyvenimo įprasminimas įvyksta jo individualių pastangų dėka, o išoriniai pasiekimai laikomi nesvarbiais žmogaus gyvenimo vertei. Tarp šių dviejų, galima pasakyti, kraštutinumų yra tarpinė pozicija, kuri nesitenkina grynai materialia "job" samprata ir, kartu atmesdama krikščioniškąją pažiūrą, darbo įprasminimo galimybės j ieško grynai imanentinėje srityje, konkrečiame, realiame gyvenime. Pastaruoju atveju individas nesutinka su tuo, kad jo gyvenimo pastangos būtų paaukotos daliniams, atskirų asmenų ar grupių, interesams. Tai atrodo nesuderinama su žmogaus verte ir paskirtimi. Prisimenant, kad gyvenimas čia matomas kaip vien žemiškoji egzistencija, šitikia laikysena yra suprantama. Marksizmas ir yra vienas iš bandymų duoti individo pastangoms pilną Įprasminimą bendruomeninėje egzistencijoje.

Vakarietiškosios filosofinės minties istorijoje gana gausu nuomonių, norinčių atskiro individo gyvenimo prasmingumą matyti tik bendruomenės rėmuose. Šitai sutinkame, pavyzdžiui, pas graikus. Ir po Sokrato, per kurį į graikų filosofiją įeina individualaus apsisprendimo primatas, ši mintis lieka gyva. Naujaisiais amžiais labai ryškūs pavyzdžiai yra Rousseau ir Hėgelis. Rousseau savo "Socialinio Kontrakto" teorijoje individą pirmoje vietoje mato kaip bendruomenės narį. Asmuo gali būti laisvas tik bendruomenėje, gi "voluntė generale" (bendruomenės valia) esanti visų atskirų individų valios išraiška. Rousseau prieina prie išvados, kad atskiro individo tikroji valia ir bendruomenės valia visada sutampančios. Konfliktai gali iškilti tik dėl to, kad individui yra įmanoma suklysti, laikant savo valia tai, kas visiškai nėra jo "tikroji" valia. Hėgelis, visą būtį suprasdamas monistiškai ir ją interpretuodamas kaip absoliučiosios dvasios kelią į savisąmonę, kuris įvyksta istorijos procese, atskirą individą ("subjektyviąją dvasią") mato tik kaip momentą šitame vyksme. Individas tampa tarsi apgaulės būdu ("List der Idee") panaudojamas šiam vyksmui, nors subjektyviai jis ir manytų siekiąs savų individualių tikslų.

Kaip jau matėme, radikali įtampa individo ir jį supančios bendruomenės santykiuose gaunasi tada, kai individualinės egzistencijos prasmingumas pasidaro sąlygojamas aplinkybių, į kurias individą stato jo gyvenamojo meto bendruomenė. Žiūrėti į darbą tik kaip į "job", kuris individo arčiau nepaliečia ir lieka vien neutralia priemone, kas suponuotų visuotinį abejingumą gyvenimo tikslo klausimu, būtų tik tariamas mūsų problemos išsprendimas, pats nestabiliausias, nes jis remtųsi tuo, kad problema iš viso nekeliama; tuo tarpu ji kiekvienu momentu gali iškilti. Stabilumas yra įmanomas tik tada, kai individas jo gyvenimą įprasminančius principus turi savyje ir nebejaučia patraukimo įsilieti į bendruomenę, patraukimo, kurį sukelia nepajėgumas pačiam rasti savo gyvenimui tikslą. Kur tačiau nebėra šitokių visuotinai savo galiojime pripažintų principų ir pasireiškia jaučiama ideologinė tuštuma, ten tuo pačiu atsiranda galimybės įsigalėti dirbtinėms totalitarinėms ideologijoms, teikiančioms individo egzistencijai pseudo-įprasminimą. Šitos ideologijos, aktyvios mažumos dėka, užvaldo viešąjį gyvenimą, pajungdamas prievarta visus tuos sluogsnius, kurie būtų linkę vien indiferentiškai egzistencijai.

Marksizmo dažnai su pagrindu keliami atviri, šiandien dar neišspręsti klausimai ir jo pretenzijos galėti visus tuos klausimus išspręsti mus stato prieš labai sunkų uždavinį: susąmo-ninti plačiuosius, demokratijoje valstybės reikalus apsprendžiančius sluogsnius iki pat subtiliųjų problemų detalių ir tuo pakirsti šaknis marksizmo patrauklumui, kurį jis išvysto savo tariamojo humanizmo ir universalaus pseudo-eschatologinio pobūdžio dėka. Prieš vieną visuotinę pasaulėžiūrą galima pastatyti tik kitą visuotinę pasaulėžiūrą. Tuo būdu marksizmas, būdamas militantiškai filosofinio pobūdžio, ir kartu pasiekęs tokio išorinio efektyvumo, kad pro jį nebegalima praeiti, su juo visuotinai nesusi-duriant, tampa, tiek savo akcijoje, tiek iššaukiamoje reakcijoje, esminiu faktoriumi, grąžinančiu filosofinę mintį į gyvenimą ir, dar daugiau, padarančiu ją viso centru. Stebint gyvenimo eigą komunistų užvaldytuose kraštuose, negalima nepastebėti eminentinių pastangų kultivuoti marksistinę filosofinę mintį ir pagal ją integruoti visas gyvenimo sritis. Filosofiškai pagrindžiamas gyvenimo konskeventiškumas individui primetamas prievarta. Sovietinėje sistemoje gyvenantis žmogus tik pačioje privačiau-sioje sferoje tegali daugiau mažiau išvengti spaudimo, kuriuo režimas jį nuolat kreipia marksistinio "idealo", vadinamojo komunistinio naujojo žmogaus, kryptimi.

Marksistiniame režime gyvenantis žmogus tuo pat metu susiduria tiek su skelbiamąja teorija, tiek su jos apraiškomis gyvenimo praktikoje. Kiek režimo propaganda teorinėje srityje jį stengiasi paveikti viena kryptimi, tiek gyvenimo praktika dar ryškiau ir neišvengiamiau atidengia skelbiamosios teorijos tikrąją esmę ir jos galutines konsekvencijas, kurios gaunasi, šią teoriją išvystant iki galo ir neatsižvelgiant į jokias gyvenimo duotinybes. Dėl šios dvejopos Įtakos marksistinėje sistemoje gyvenantis žmogus, nežiūrint visos izoliacijos, kurioje jis yra priverstas gyventi, nenustoja, kiek tai liečia marksizmą, ryšio su realybe.

Deja, to nevisada galima konstatuoti laisvųjų kraštų visuomenėje, kuri su marksizmu susiduria daugiausia teorinėje plotmėje. Keliant klausimą, kiek čia įmanoma paveikti realistine prasme, sunku nepastebėti, kad galimybės yra labai ribotos. Demokratija savo esmėje jau suponuoja sąmoningą ir savaimingai besireiškiantį individą, ir respektas prieš šitą individo sąmoningumą ir laisvę sunkiai leidžia viešosiomis priemonėmis išvystyti efektingą platesniųjų visuomenės sluogsnių sąmoninimo darbą, išeinantį iš valstybės iniciatyvos. Iš kitos pusės, šis darbas iš tiesų tegali turėti tik pagalbinės funkcijos reikšmę, būtent, suteikti orientacijai reikalingas sąlygas ir medžiagą. Viskas priklauso nuo spontaniško pačių piliečių intereso. Visa lieka veltui, jei visuomenei stinga noro pasišvęsti šios rūšies intelektualinėms pastangoms.

Čia tenka iškelti klausimą, kiek mūsų dienų žmogus iš viso yra disponuotas šios rūšies intelektualiniam darbui. Pilnai stoti prieš marksizmą nėra įmanoma, neatsiduodant teorinei abstrakcijai. Gi teorinis galvojimas mūsų laikais atrodo gal dar mažiau patrauklus, negu bet kada. Šiandien norima visų pirma gyventi, ne svarstyti. Yra kraštų ir sluogsnių, kur intelektualo sąvoka yra įgavusi pašaipos charakterio bruožų. Tam priežasčių tenka j ieškoti ir fakte, kad teorijai pašvęsto gyvenimo stilius ir su tuo surišta individualinė laikysena neišvengiamai susiformuoja skirtingai nuo visuomenės daugumos atstovaujamo gyvenimo stiliaus. Svorio centras nukeliamas į skirtingus dalykus, dėmesio teikiama tam, kas, daugumos nuomone, visai nėra to verta, o praeinama pro eilę rūpesčių ir interesų, kuriais gyvena plačiosios masės. Gi niekas taip neįtūžina žemesniųjų sluogsnių, kaip matymas, kad kas nors neima rimtai to, kuo jie gyvena, net jei tai ne žodžiu, bet vien skirtinga egzistencijos forma parodoma. Plačioji masė, iš vienos pusės, nekvestionuoja savojo gyvenimo stiliaus, iš kitos pusės gi yra iš esmės netolerantiška kiekvieno atžvilgiu, kuris nori su tuo stiliumi regimai prasilenkti.

Savaimingo tiesos j ieškojimo reikalas mūsų dienų žmogui yra bepasidarąs vis labiau ir labiau svetimas. Dvasinių mokslų srityje iš viso linkstama visokį galiojimą reliatyvinti ir į viską žiūrėti grynai iš pragmatinio taško. Tuo tarpu absoliučios tiesos siekimas suponuoja, kad individas yra iš anksto pasiryžęs savo individualius interesus palenkti nuo jo nepriklausančių principų galiojimui. Mokslo darbas yra ypatingo nesuinteresuotumo ir pasiaukojimo reikalaujanti tarnyba. Jam atsiduodantis asmuo kiekvienu momentu turi sutikti su tuo, kad jo iki tol pasiekti rezultatai nebegalios nuo to momento, kai kitur bus pasiektas arčiau ir tiksliau tiesą atitinkąs sprendimas. Mokslininko gyvenimo stilius yra asketinis pilna to žodžio prasme. Niekur individualių tendencijų, norų, ypač ambicijų pasireiškimas nėra taip kliudantis ir nesuderinamas, kaip moksle. Objektyvumas, pagrindinis mokslinio darbo principas, reiškia atsidavimą objektui ir jo dėsniams. Tyrinėtojo asmuo turi likti antroje vietoje.

Ar galime rasti pagrindo prileisti, kad platieji visuomenės sluogsniai jaučia mūsų kultūrinės (ir politinės) situacijos problemų aktualumą? Ar ši situacija jiems dažnai nėra tik nemalonus, savęs priminimu įprastą ir pamėgtą gyvenimo eigą nemaloniai pertraukiąs reiškinys? Moksliniam pažinimui būdinga tai, kad tyrinėtojas savo objekto yra, galima sakyti, pagaunamas emocionaliu ryšiu. Šis ryšys problemą padaro integralia individualinės egzistencijos dalimi, kuri nebegali būti atsieta nuo asmenybės visumos. Gi mūsų svarstomu atveju objektas ne tik kad neišvysto pritraukiančios įtakos, bet, priešingai, iš individo reikalauja pastangų pasišvęsti nemaloniems klausimams, kurie jam yra tarsi iš šalies, istorinio momento, mūsų dienų kultūrinės situacijos primesti.
Be kita, šie klausimai nebėra nauji. Jų aktualumas kyla vien iš jų esmės, jie tačiau neturi to sensacinio pobūdžio, kuris yra pasidaręs taip svarbus šių dienų žmogaus dėmesiui atkreipti. Šiandien yra būdinga orientuoti savo dėmesį ir galvoseną pagal tai, kas nauja ir pagauna savo įdomumu. Šiuo faktu didele dalimi apsireiškia mūsų dienų žmogaus dvasios krizė. Medžiagos naujumu ir gausumu siekiama kompensuoti trūkumą, kuris atsirado, nustojus visą individo žinojimą centruojančios ir struktūruojančios pasaulėžiūros.

Pasaulėžiūra mes suprantame visus gyvenimo turinius apjungiančią ir vienai augščiau-siai vertybei subordinuojančią minties sistemą, kurios išorinė objektyvi apraiška yra kultūra. Gyvastingoje kultūroje, kurioje nėra vertybių krizės ir kur individas yra harmonijoje su jį supančiais objektyvuotos dvasios pavidalais, visi žinojimo turiniai sudaro vieną integruotą visumą. Individo santykis su jais yra apspręstas jo galutinio tikslo, pagal kurį jis formuoja savo gyvenimą. Vyksta nuolatinė sutinkamų naujų turinių atranka pagal jų vaidmenį individo egzistencijai.
Naujų turinių atranka vyksta kiekvienu atveju. Nesąmoningai atranką vykdo jau žmogaus atmintis. Kiekvienas šiandien berte apiberiamas naujais faktais. Individualaus žinojimo ir interesų laukas visada bus ribotas; svarbu, ar jis užpildomas sąmoningai pagal aiškius principus, ar tai paliekama supuolimo valiai.

Orientavimasis ir pseudoselekcija pagal naujumą ir įdomumą, šiandien plačiuose sluogs-niuose labai sutinkamas, yra aiškiai surištas su pasaulėžiūriniu abejingumu ir aiškaus gyvenimo tikslo nebuvimu. Individas savo situacijos paprastai nebūna racionaliai peržvelgęs ir todėl yra linkęs prileisti, kad ji kitokia ir negalėtų būti. Sutinkamus faktus jis skirsto ne pagal tai, ar jie atitinka tiesos ir gėrio principus, bet pagal tai, ar jie jam asmeniškai įdomūs ar neįdomūs, ar jie nauji, ar jau kartą matyti. Čia pasireiškia pilna perversija: vietoj to, kad kas įdomu ir įvairina buitį, tarnautų gyvenimui, gyvenimas pajungiamas tarnauti įdomumui! Šitokiam žmogui žinojimas sudaro nebe struktūruotą visumą, bet chaotišką masę, neturinčią nieko pastovaus, savo sudėtyje nuolat kintančią pagal tai, ką sekanti diena atneša naujo. Pasąmonėje individas šitokį stovį pergyvena kaip de-fektišką, savyje neatbaigtą ir nepatenkinantį. Iš čia kyla nuolatinis nerimas ir noras jaučiamą trūkumą užpildyti kiekybe, taigi nuolatinis naujenybių ir sensacijų troškimas. Vienas šio fakto simptomų yra vien leksikoninių žinių pamėgimas,—žinių, iš bet kurios srities paimtų ir įdomia forma perteiktų. Šis kelias tačiau ne tik kad neveda prie norimo pasiekti tikslo, bet, priešingai, nuo jo nutolina. Rezultate atsiranda atbukimas, ir asmenybės harmonijos galima dar mažiau tikėtis.

Objektyvaus pažinimo reikšmės nuojauta visiškai nėra išnykusi ir mūsų dienų visuomenėje. Siekiama nors minimaliai patenkinti objektyvumo reikalavimus, remtis faktais... Tai tačiau netrukdo pasirinkti patinkančius faktus, o ignoruoti visus kitus... Gi paradoksiškiausias reiškinys gaunamas tada, kai sąmoningai imamasi pageidaujamų faktų "susikurti". Santykiuose sų sovietais tai apsireiškia keisčiausiomis formomis. Iš vakariečių pusės organizuojami kontaktai, kurie po to tų pačių organizatorių interpretuojami kaip draugiškumo ir suartėjimo simptomai, nors blaivus stebėtojas lengvai pastebi, kaip visa tai dirbtina ir sovietų sąmoningai išnaudojama iliuzijoms sukurti, gi tiek kaip simptomai, tiek santykių atžvilgiu yra visiškai be vertės.
Epochoje, kur sąmoningos ir savaimingos laikysenos iš individo mažai galima tikėtis, vis didesnės reikšmės įgauna gyvenimo stilius (way of life), Gyvenimo stiliui individas gali pasyviai atsiduoti. Jis jam atstoja asmenišką apsisprendimą. Krizės laikotarpyje gyvenimo stilius reiškia visiškai ką kita, negu stabilios kultūros periode. Pastarajame gyvenimo stilius yra natūrali kultūrinės egzistencijos apraiška ir išvada, apspręsta pirmoje vietoje dominuojančios idėjos. Gi krizės metu gyvenimo stilius yra įvairiausio pobūdžio mišinys, susidarąs iš tradicinių elementų, individų natūralaus linkimo patogiausia kryptimi ir galop dirbtinių manipuliacijų, kuriomis įvairiausi veiksniai siekia visuomenei Įteigti laikyseną, kuri atitiktų jų interesus.

Šis gyvenimo stiliaus manipuliavimas iš esmės labai pavojinga apraiška. Viešasis gyvenimas darosi priklausomas nuo veiksnių, kurie orientuojasi pagal savo dalinius interesus, tuo tarpu visumos rezultatas lieka paliktas supuolimo valiai. Ir laisvuosiuose kraštuose nėra reti faktai, kur į žmogų težiūrima kaip į priemonę savo naudai siekti. Kaip vieną iš daugelio simptomų galima paminėti komercinėje srityje paplitusį "marketing", kuris nesitenkina esamos rinkos pažinimu, bet siekia rinką formuoti, ir būtent taip, kad nebūtų jaučiama, jog norima paveikti masė patenka kieno nors įtakon. Dar ryškiau visa tai matyti spaudoj, kur sutinkamas tikras circulus viciosus. Norėdama pritraukti skaitytojus, komercinė spauda pataikauja jų norams ir perteikia deformuotą, užtat patrauklų vaizdą. Šis iškreiptas vaizdas savo ruožtu vėl veikia visuomenę, suvienodina jos galvoseną ir iki tol nesąmoningai individo pergyventus troškimus ir paverčia pseudoobjektyvia ir pripažinimo reikalaujančia viešąja nuomone, su kuria turi būti skaitomasi. Tuo būdu materialinio intereso dėka egoistiniai ir iliuzoriniai visuomenės siekimai tampa fiksuojami ir įgauna pretenzijų būti respektuojami viešojo gyvenimo organų.

Gyvenimo stiliaus nepastovumas glūdi ne vien tame, kad jis gali būti įvairių partikuliaris-tinių ir egoistinių veiksnių manipuliuojamas, bet ir tame, kad vien tik stilius nėra pajėgus individą kam nors pilnai angažuoti. Stilius šiuo atveju reiškia formą, kuri, tiesa, savyje neša tam tikrą turinį, bet šis turinys nebeturi pilno gyvastingumo, jis individo nebeuždega. Jis net nėra sąmoningai pergyvenamas, bet yra tapęs nesąmoningai realizuojama išorine forma, kuri atitinka individų tendencijas, bet pati per save neangažuoja. Stiliaus laikomasi, kol leidžia išorinės aplinkybės ir kol be ypatingų sunkumų galima jį išlaikyti. Gyvenimas dėl stiliaus neaukojamas. Būtų ir neprasminga rizikuoti gyvenimu, save statyti į pavojų visiškai gyvenimo nustoti vien dėl to vienokio ar kitokio įforminimo. Ten, kur kyla klausimas gyventi ar žūti, stiliaus problemos tampa neaktualios, nes stiliaus elementai tėra tik dekoratyvūs gyvenimo atributai. Radikalaus pavojaus akivaizdoje galima atsilaikyti, tik atsiremiant į abso-liučius turinius, kurie nėra tik išorinė forma, bet daug daugiau: kurie egzistencijai teikia jos prasmę ir nėra išorinių aplinkybių sąlygojami. Todėl yra rimto pagrindo rūpintis, kad didįjį šių dienų bandymą sunkiai galės išlaikyti tie, kurie pasikliauja vien savo "way of life" išlaikymu, kas dažnai tereiškia norą išlaikyti patogų status quo ir nieko daugiau. Iš kitos pusės tačiau nereikia pamiršti ir to, kad jaunesniųjų kultūrų pasinešimas ginti tai, kas sava, tegul tai būna ir nereflektuotas ar nepilnai reflektuotas gyvenimo stilius, gali būti gyvastin-gesnis ir efektingesnis negu senųjų kultūrų refleksijos, teliekančios vien teorinėje plotmėje, atsietos nuo egzistencinės gyvenimo tikrovės.

Mūsų dienų krizė, pirmoje vietoje yra žmogaus krizė, ir būtent dvejopa prasme: ji kyla iš žmogaus sampratos problemos ir savo išsprendime priklauso nuo žmogaus laisvo nusistatymo. Tiek individualinės, tiek kultūros egzistencijos stabilumas priklauso nuo to, kiek ši egzistencija remiasi aiškiai pripažįstamomis vertybėmis. Egzistuoti už vertybių ribos nėra įmanoma. Kur tikrosios vertybės nustoja savo galiojimo, jų vietoje atsiranda pseudover-tybės, ir nelygstamoji žmogaus vertė esti paneigiama. Išeities iš mūsų dienų situacijos galima tikėtis, tik vėl radus pastovią vertybių bazę. Būtent, tai turi įvykti ne vien teorinėje, bet ir egzistencinėje plotmėje. Čia mes priklausome ne nuo anonimiško, iš anksto apspręsto proceso, bet nuo individualių apsisprendimų visumos. Tuo būdu kiekvienas dalyvauja visumos likimo apsprendime, ir niekas šiandien nėra laisvas nuo atsakomybės už tolimesnį mūsų kultūros kelią.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai