Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ESTŲ POETE MARIE UNDER PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MALL JURMA   
Nors tarptautiniame literatūros gyvenime pirmu smuiku groti įpratę didžiųjų kraštų rašytojai, bet žymių autorių turi ir smulkesnės tautos, tik jie plačiajam pasaulyje mažiau žinomi, išskyrus vieną kitą kraštą, kaip Skandinavų autorius. Estu rašytoja Marie Under laikoma ne tik žymiausia savo šalies lyrike, bet ir europinio masto poete. Čia teikiame specialiai "Aidams" apie ją parašytą straipsni. Redakcija

1917-tieji metai, kada pasirodė pirmas Marie Under rinkinys "Sonetai", buvo lygiai reikšmingi ir visai estų tautai. Buvo tai šalies atbudimo pavasaris, naujų lūkesčių ir naujo pasididžiavimo dienos. Poetės kolega Henrik Vis-napuu, kuris savo amžių baigė 1951 m. Amerikoje, pomirtiniame savo veikale, atsiminimuose "Saulė ir upė", taip kalba apie anuos laikus: "Estų tauta žengė į laisvę ir šviesą. Netekti nebuvo ko, — priešingai, laimėti galėjai viską".

Po karo Estijai gavus nepriklausomybę, subangavo šalyje ir literatūros gyvenimas. Frie-debert Tuglas, kuris buvo vienas iš šulų ankstesnio literatūros sąjūdžio, žinomo Jaunosios Estijos vardu, 1917 m. pavasarį grįžo iš svetur. Neilgai laukus jisai, drauge su poetais Marie Under, Artur Adson (vėliau jos vyru), Henrik Vis-napuu ir beletristu August Gaillit, įsteigė literatūros sambūrį—Siuru. Marie Under buvo išrinkta jo pirmininke.

Siuru — tai estų tautosakos mėlynoji paukštė. Apie ją kalbą estų tautos epas "Kalevipoeg". Siuru tapo nerimo ir bėgimo į laimę simboliu, skelbiančiu naujos, veržlios poetinės gadynės iš-aušimą. Daugumas Siuru narių jau dalyvavo Jaunosios Estijos leidiniuose, tad naujos grupės pasirodymas buvo brandus. Jaunosios Estijos sąjūdis, kuriam vadovavo Gustav Suits, į estų poeziją įnešė meditacijų ir filosofavimo gaidą. Jo balsas buvo santūrus. Siuru grupė — priešingai — buvo linkusi į gyvenimo eksperimentus. Jų balsas buvo tvirtas, kaip pažymi profesorius Ants Oras savo apybraižoje apie Marie Under. Literatūra pasidavė natūraliems impulsams. Buvo jaučiamas maištas prieš formalizmą, ilgėjimasis aistraus, net sensualaus Bohemos gyvenimo. "Ekstazės pagauti, jausmai suklumpa", dainavo Marie Under.

1917 m. pasirodė du Siuru grupės veikalai: Visnapuu "Amores" ir Under "Sonetai". Juose pučia nauji vėjai, atvirai dainuojami erotiniai jausmai ir smagumas. Abiems rinkiniams būdingas stiprus individualizmas, fantazija ir formos kultas. Tose knygose jauti jėgą ir kibirkštį — ir brutaliai atviras išpažintis, kuriose pabrėžiamas individas ir jo instinktai. O tos poezijos forma — permatomo tyrumo.

Jaunąją Estiją veikė Vakarų Europos simbolizmas, ir šios grupės autoriai buvo linkę į estetinių vertybių jieškojimą. Siuru sąjūdis buvo paveiktas vokiečių ekspresionizmo ir buvo atviras jausminei karo bei revoliucijos isterijai. Jaunojoj Estijoje dominavo Gustav Suits, o Siuru — Marie Under, šiandien europinio masto poetė. Kaip tiesioginis Jaunosios Estijos įpėdinis, Siuru paveldėjo moderninės estų kalbos lobį ir tam tikra prasme — pagarbą formai. O laisvės aušra šiuose poetuose pažadino išdykėlišką gyvenimo norą, pasidavimą impulsams, vengimą galvoti apie rytojaus dieną. Tokios savybės atsispindi ir Marie Under "Sonetuose". Būdingos ano meto nuotaikos itin ryškios tokiuose sonetuose kaip "Ekstazė" ir "Kada alyvos žydi", kuriuose beveik kiekvienoje eilutėje pabrėžiamas gyvenimo džiaugsmas, nepaisant jokių varžtų, kuriuos uždeda moraliniai principai.

Siuru pavasario poezija buvo sensuali ir drąsi, pasidavusi momento įspūdžiams. Under "Sonetai" kaip tik ir buvo panašių nuotaikų staigus prasiveržimas, meilės ir džiaugsmo liaupsė.

Čia gali kilti klausimas: kaip ji jau savo pirmu rinkiniu galėjo užimti vadovaujančią vietą naujame sąjūdyje?
Norėdami tai suprasti, bent trumpai žvilg-telkime į jos gyvenimo kelią.

Marie Under gimė 1883 m. kovo 27 d. Taline. Jos tėvai buvo iš Kasario Saaremos saloj, — ta vieta dažnai atsišaukia jos poezijoje. Mokėsi vokiškoje mergaičių mokykloje Taline. Vos trylikos metų būdama, pradėjo rašyti lyriką vokiškai. Tačiau, prieš išeinant jos pirmai knygai 1917 m., ji estų laikraščiuose buvo pasirodžiusi tik su keliais savo eilėraščiais, prisidengdama Mutti slapyvardžiu. Taigi, ilgiau negu kuris kitas poetas ji leido savo talentui bręsti. Kai išėjo "Sonetų" rinkinys, autorei buvo jau trisdešimt ketveri metai. Knyga buvo tikra sensacija.
 Bet Marie Under tolesnėje savo kūryboje padarė tokią pažangą, kad kai šiandien žiūrime į "Sonetus", jie mums neatrodo kokia išimtis, nepaisant jų sensualinės drąsos ir lyrinio gaivumo. Tad dabar gal tik keletą eilėraščių iš "Sonetų" tektų priskirti prie pačių gerųjų jos lyrikos pavyzdžių. Vis dėlto 1917 m. tai buvo lyg kokis atradimas.

Poetės optimizmas itin atsispindi tuose "Sonetų" eilėraščiuose, kur autorė išdainuoja savo meilę. Ji dainuoja apie meilę jauną, apie aistras ir malonumus, apie taip staiga pražystan-čius Estijos pavasarius, apie šiaurės trumpų vasarų lobius, apie rudens derlių. Ji negaili žuvusios meilės ir dėl jos ašarų nelieja, kaip tai matyti iš "Vasaros atsiminimų". Čia autorė pasakojasi, kaip ji, auštant dienai, laukė savo mylimojo, kaip paskui juodu ėjo per rugių laukus, "parudusius pjūčiai", o paskui prisipažįsta:

Aš pajutau, lyg pirmą kartą būčiau gimus.
Kas buvo manyje seniau, atrodė mirę,
O viskas gavo naują galią.
Kai pažvelgiau į aguonas, liepsnelėm
plastančias,
Mana širdis tau sužėrėjo kaip aukos ugnis,
Savy nešiausi didžią liepsną.


Greta meilės, "Sonetuose" randame gamtos vizijų, giliai pajaustų ir išgyventų. Būdama miestietė, Marie Under mėgo jūrą ir kaimą, ypač vasaros metu. Ji mylėte myli gėles, — ir tai matyti ne tik iš jos ankstesnių rinkinių, bet ir vėlesnėje jos lyrikoje.

Kaip "Sonetuose", taip ir dviejuose sekančiuose Siuru laikotarpio rinkiniuose Under dainuoja apie meilę ir gamtą. Tai "Pirmieji žiedai" (1918) ir "Mėlyna burė" (1920). Daugelyje šių eilėraščių gražiai atsispindi poetės besikaitaliojančios nuotaikos, kaip sonetuose "Pavasaris" ir "Vėlai vakarą". O tos nuotaikos labai įvairios: čia dvelkia melancholija, čia vėl krykštauja džiaugsmas, vienur skamba kilnūs tonai, kitur — grasi tikrovė. Yra posmų, kurie skendėja svajonėse, bet yra ir tokių, kurie šiurpu nukrato. Poetę įkvepia ilgos žiemos su savo sniegais ir ledais, trumpos vasaros su žydinčiais laukais ir šviesiomis naktimis, auksinis ruduo ir skaidrus pavasaris. Audra jai tampa nerimo simboliu. Savo eleginėms nuotaikoms nusakyti ji pasigauna pustonių vietoje ryškių spalvų. Anapus sniegų, audrų, lietaus ir vėjų nugairinto peizažo dažnai niūkso niūrios tragedijos jausmas. Štai vienas pavyzdys—eilėraštis "Rudenio audra" iš rinkinio "Pirmieji žiedai":

Klausykis, kaip garsiaburnė vėtra klykia
ir siaučia, Sūkuriais skriedama per miškus ir
trimituodama augštai medžių viršūnėse,
Paukščius šakose nusiaubdama baime,
Blokšdama kadugyną ir apdraskytus
nuvytusius krūmus.
Nugalėtojo širdimi jinai su triumfu
veržiasi tolyn,
Kvatodama piktu juoku ir žvangindama
pentinais,
Trempdama medžių kelmus ir purtydama nugriuvusių eglių viršūnes, —
Karaliūnė su geležine ranka, juodo rudenio
audra.


Daugelyje šių eilėraščių nuostabiu tikslumu ir beveik gniuždančia galia atsispindi žmogaus kova prieš gamtos elementus. Tai poetei teikia progos įnešti įvairių naujovių, ypač metro ir ritmo prasme. Ji suranda ir naujo subtilumo pačiame žodyje, nugali atsiradusias formos problemas. Tikrai stiprus jos balsas meilės lyrikoje. Vis dėlto tarp "Sonetų" ir "Mėlynos burės" negalima dar pastebėti kokio nors lūžio, kuris ateis vėliau — su "Kraujo sriautu" 1921 metais ir "Paveldėjimu" 1923 metais.

Nuo dabar Under poezijoje socialinė tema nustelbia asmeninę lyriką. Vietoje romantiškų nuotaikų atsiranda realistinės. Jos poezijos mintis ir emocijos dar pagilėja. "Kraujo sriaute" ir "Paveldėjime" stipria gaida nuskamba jos protesto balsas prieš karą, prieš visuomeninį skurdą ir skriaudas. Jos stilius darosi patetiškas, o sakiniai — kapoti, ypač kai ji prabyla apie karo siaubą.

Siuru dienos tebuvo viena pakopa literatūriniame Under kelyje. Tolesnį žingsnį atžymi dvi jai būdingos knygos: "Balsas iš šešėlių" (1927) ir intryguojančio pavadinimo "Džiaugsmai malonią dieną" (1928). Pirmame veikale ji melancholiška ir raganiška. Kaip sako dr. A. Oras, Marie Under gali beveik neurastenišku jautrumu pavaizduoti savo dvasios vizijas, kurios užkeri tarsi kokiais burtais ir nukrato šiurpu, lyg kokio vaiduoklio pasirodymas. "Balso iš šešėlių" temos yra aiškiai realistinės, tačiau galutinis įspūdis palieka kažką universalaus ir primena gamtos elementus. Kai poetė rašo apie tokius dalykus, kaip dirbtuvė, Senos upė, vaikas didmiesčio varguomenės kvartale, ji tai piešia platesniame fone, drauge nepertempdama stygos. Ir tie vaizdai, apie kuriuos Marie Under kalba, darosi kažkaip prasmingi, nes poetė moka tvirtu mostu iš jų išgauti pačią esmę. Jos vaizduotė ir emocijos spontaniškai susilieja į darnius posmus.

"Balso iš šešėlių" nauja dvasia gerai derinasi su simboliška knygos antrašte. Poetės neurasteniškos vizijos, kurių priežasties jieško-ti, turbūt, reikia jos ligoje, iš slogių košmariškų paveikslų atsiskleidžia su savo originaliu veidu. Šioms niūrioms nuotaikoms būdingas eilėraštis rinkinyje yra "Numirėlio mėnulis":
Ar nėra vietelės, kur sielvartą
Galėtum paslėpti, kur rastum paguodos
Tarp aimanų?
Įtempki klausą!
Gūsis po gūsio
Blaškosi vėjai,
O jųjų pirštai — ilgi, nudžiūvę —
Muziką trenkia iš kaulų.


Tačiau knygoje nuskamba ir viltingesnių balsų. Vienoje vietoje ii sako:
Kai aš vystu, kažkas ramina mane, — Tavo delnai.

Marie Under čia kalba apie savo vyrą. 1924 m. ji ištekėjo už poeto ir dramaturgo Artūro Adsono. Dabar juodu gyvena Švedijoje.
Kai "Kraujo sriaute" ir "Paveldėjime" poetės mintys ir jausmai sukasi apie socialines temas, apie "žmogaus nežmoniškumą žmogui", "Balse iš šešėlių" ir "Džiaugsme malonią dieną" ji vėl daugiau pasineria į savo asmeninius išgyvenimus. Jos lyriką praturtina ir atgarsiai tokių vokiečių poetų, kaip Rilke, George ir Werfelis. Nuo dabar jos menas darosi klasiškai santūrus, gražiai išlaikytas tarp subjek-tyvinio ir objektyvinio pasaulio, tarp aiškumo ir subtilių niuansų. Viename savo eilėraštyje ji nusiskundžia: "Aš neturiu jokios ramybės"... Vis dėlto jos išvidinius konfliktus išsprendžia religinė filosofija, kuri mirtį priima kaip žmogaus paveldėjimą, o susiraminimo randa gyvenimo anapus nujautime. Tai tartum viduramžinio meno ir literatūros tema.

Susitaikinimo su gyvenimu nuotaikos vyrauja "Džiaugsme malonią dieną". Čia Marie Under poezijoje ryški optimistinė gaida. Šio rinkinio eilėraščiai, kaip ir "Sonetų", mums atskleidžia laimingesnį poetės dvasios paveikslą. Dabar jos lyrikoje regime pavasarį, jūrą,sau-lę, vaikus. Pilnumo dėliai reikia pasakyti, kad skaidresnių prošvaisčių yra ir jos "Paveldėjime". "Džiaugsmas išrovė skausmo šaknis", dainuoja ji ten vienoje vietoje. O grįžtant prie "Džiaugsmo malonią dieną", būtų dar galima suminėti, kad viena tos knygos dalis skirta paukščiams. Šie jos eilėraščiai yra vieni iš jautriausių, švelniausių ir gražiausių, kokių tik begalima rasti estų kalba. Čia atsispindi autorės džiaugsmai ir liūdesiai. Gamta jai dabar nėra vien puošnus fonas jausmams išreikšti: šiuose jos posmuose pastebimas gilus ryšys su Dievu, visata ir gamta. Tarpais pasitaiko realistinių vaizdų. Netrūksta ir humoro bei groteskiškų blykstelėjimų, — ir šis bruožas yra yra gan būdingas vėlesniems Under raštams. Kai kur jos lyrika skamba lyg kokia pasaka.

Estų tautosakoje gausu įvairių padavimų apie tyrulius, ežerus ir jūrą. Gausu ten pasakojimų apie burtininkus, užkeiktus lobius ir nelaimingas meiles. Visa tai sužavėjo poetės vaizduotę, o taip pat ir senovinės estų kronikos ir bibliniai pasakojimai. Tokios yra versmės jos legendoms ir baladėms, kurių rinkinys vadinasi "Laimės sambrėškiai" (1929 m.). Jos poezija čia yra ritminga ir pasižymi kažin kokiu romiu grožiu ir nostalgija. Semdamasis medžiagos iš estų tautosakos, Aino Kalias kūrė savo beletristiką ir dramas. Marie Under šia prasme jį papildo lyrikos žanre. Viena iš įspūdingiausių jos baladžių yra "Porkunio dama":

Dvaro sodų ežere šviesa
Dar blyksi tarp nendrių tankių,
O žioruojanti širdis ten dieną naktį
Tarp lelijų beplūduoja.

Ta žaltvykslė — tai Porkunio dama.
Josios siela kali vandenyje.
Jos suknia ir batai guli tyliai,
Bet nėr poilsio barono dukrai.

Kam jai lemta vandenų kape gulėti,
Kai kiti sau žemėj turi kapą?
O todėl, kad savo galvą auksplaukę,
Puošė meilės vainiku aštriu.


Toliau baladėje pasakojama Porkunio damos meilė ir tragiškas jos galas, kai iš karo grįžęs brolis, keršydamas už įžeistą garbę, nužudo seserį ir įmeta ją į Porkunio ežerą.
"Po atviru dangum" rinkinys, kuris pasirodė 1930 m., primena "Džiaugsmą malonią dieną", ypač tuose eilėraščiuose, kur kalbama apie gamtą. Šalia to šioje knygoje esama ir tokių vietų, kur padvelkia mirtis ir haliucinacijos, ištryškusios galingais vaizdais. Mirties motyvas nesvetimas ir ankstesniems Marie Under kūriniams, — ten kur ji dainuoja apie savo motinos salą, Kasario kapines ir protėvius. Bet vėlesnėje Marie Under poezijoje mirties tonai aidi vis dažniau. Brandi poetės mintis mirtį priima kaip gamtos reiškinį, perėjimą į kitą, dar nepatirtą būtį. Didesnėje šių eilėraščių dalyje jaučiamas jos nerimas ar pastanga tarti paguodos žodį kitiems. Šia prasme nė vienas estų rašytojas negali jai prilygti.

1935 metais pasirodė naujas Marie Under rinkinys — "Akmuo nuo širdies". Šioje knygoje jaučiamas poetės intelektualinis polinkis, kuris juo labiau sustiprėjo jos kūryboj po to, kai jos tėvynę užėmė svetimieji. "Akmenyje nuo širdies" autorė pasiekė pastovią, galutinę iškilnumo vertę, kurioje į vieną individualią patirtį susilieja galingi išgyvenimai, simboliai ir meditacija. Jos stilius čia daugiau linksta į subtilumą ir niuansus, o ne į paprastumą. Kai skaitai lapas po lapo jos žodžius, jauti nepaprastą jėgą, kurios versmė yra ne tiek techninis jos eilių tobulumas, kiek filosofinė jos rimtis, susimąstymas. Šis veikalas, su savo kontempliacijomis ir išpažinimais, geriau negu kuri kita iš jos ankstyvesnių knygų pavaizduoja poetės žvilgsnį į gyvenimą. "Akmuo nuo širdies" laikomas geriausiu lyrikos rinkiniu Estijos nepriklausomo gyvenimo metais, ir yra vienintelis poezijos kūrinys, laimėjęs šalies prezidento literatūrinę premiją. Jeigu "Akmenyje" mums reikėtų parinkti labiausiai išsiskiriantį, giliausiai išmąstytą eilėraštį, sustotume ties "Tėvų Biblija". Šiame kūrinyje, kaip ir "Kasario kapinėse", jos protėviai yra gyvi ne vien tik atsiminimuose, bet ir dabartinėje valandoje. Jie stovi tiesiai poetės akivaizdoje. Iš "Tėvų Biblijos" regime trykštant autorės gilią religinę mintį ir jos prisirišimą prie amžinųjų vertybių.

"Per šią knygą, — dainuoja Marie Under, — aš pasiekiau pastarąsias užvertas duris". Paskui ji taip kalba:

Tikėjimas tokis tvirtas savo ženklais,
Maitinamas mirusių kartų,
Srūva lyg šaltinis: keliuosi aš tyra.


1938 metais pasirodė jos lyrikos antologija "Ir žodis tapo kūnu". Įžangą parašė prof. A. Oras, laikomas geriausiu Under poezijos vertintoju. Į pačią antologiją įeina eilėraščiai, paimti iš dešimties anksčiau paskelbtų jos rinkinių.
Trečią Under kūrybos laikotarpį sudaro daugiausia kontempliatyvi poezija. Po septynerių metų pertraukos išėjo jos rinkinys "Su sielvartinga burna". Tai pats metafiziškiausias iš visų jos veikalų. Kalbėdama apie savo pačios gėlą, ji su giliu įsijautimu palietė ir savo tau-ios sielvartingą dalią. Nuskamba jos tautiečių neišsipildžiusios svajonės, nuogąstavimai dėl ateities, atsišviečia fizinės ir dvasinės kančios nuo 1939 metų, kada estų savanoriai per užšalusią Suomijos įlanką žygiavo padėti suomiams kare prieš rusus, ligi 1941 metų, kada daugel estų šeimų buvo išardytos, o jų nariai deportuoti į Sovietų Sąjungos tolimus plotus. Didelis žmogaus kentėjimų atjautimas teikia šiems eilėraščiams ypatingos jėgos, o jų forma ir turinys susilieja į vieną menišką įspūdį. Nuotaika čia intymi ir įtempta. Vietomis pasigirsta vyriškas, sunkus ritmas, kaip "Kelionėje nakčia" ir "Grįžime namo", kur jaučiamas sunkus kareivių žygiavimas. "Grįžimas namo" yra vienas iš tragiškiausių poetės eilėraščių — vienas iš lyriškiausių jos šedevrų, skirtas šimtui Suomijos karo nuvargusių kareivių, kurie krito į amžiną miegą sniego uždengti. Kitame eilėraštyje, "Kalėdų sveikinime 1941 metais", poetė dangaus erdvėse stato iš žvaigždžių tiltą į tuos, kurie tais metais buvo deportuoti. Asmeninis jos sielvartas augščiausią viršūnę pasiekia "Gedėjimo valandoje", ilgame eilėraštyje apie jos brangios motinos mirtį.

1944 metais Marie Under su savo vyru Adsonu buvo priversta palikti Estiją ir apsigyveno Stokholme. Metais vėliau čia pasirodė antra jos antologija, "Žodžių tiltas", kurioje randame ir naujų jos eilėraščių.

"Nostalgijoje" 1920 metais poetė dainavo: "Namų meilė kyla iš ilgesių, kuriuose susilieja ir skausmas ir kartelis". Nūn ji svajonėse lanko savo namus ir savo tėvynę. Iš tokių savo sapnų ji kuria autentišką poeziją, savo posmus pindama iš paveikslų ir atsiminimų, ku-

rie, lyg kokios prieblandą liepsnos, žėruoja jos dvasioje. "Žodžių tilte" randame ir patriotinės lyrikos, kai ji savo tautiečiams, atsidūrusiems tremtyje, prabyla:

Nūn mes stovėkime, nulenkę nuogas galvas,
Atmindami, kas yra palikę, ir kas mirė.
Visa tai, ko mes netekome, ir mirties
skiriančioji siena —
Visa tai suteiks mums galios. Šventas
gedulas mus jungia.
Atminę tėviškės skriaudas, būsim drąsūs
savo ištvermėj:
Kaip mūras ginkim ją, jauni ir seniai.
Šios žemės meilė eina iš širdies į širdį —
7š žemės, kurioj palaidota mūs gentis,
kurioj mūs duona auga.
Mums išplėšta daug, bet mes išsaugojom
Mūsų pasididžiavimą ir įniršimą — stovėkime, pakėlę galvas.


"Kibirkštys pelenuose", dvylikta poetės eilių knyga, buvo išspausdinta 1954 metais Toronte. Tai svarus ir gražus kūrinys, j kurį sudėti keleto metų darbo vaisiai. Marie Under dabar gyvena netolimos praeities atsiminimais ir savo šalies prisikėlimo viltimi. Meniniu pažiūriu ji pasilieka savo augs luinoje, o šiaip, patyrusi tiek sielvartų, savo žodyje ji yra jau paprastesnė, atsisakiusi rafinuotų niuansų ir intelektualinio polinkio eilių.

1958 m. "Vaba Eesti" leidėjai Švedijoje paskelbė trečią Marie Under antologiją, kuriai originalią įžangą parašė poetas Aleksis Rannit. "Vaba Eesti", minint Marie Under septyniasdešimt penkerių metų sukakti, išleido ir pilną jos poezijos rinkinį.

Tokis tai šios didelės estų poetės meninis kraitis. Tektų pridurti, kad dvi jos lyrikos knygos išverstos į rusų kalbą, po vieną — į suomių ir esperanto. Jos rinkinį į vokiečių kalbą išvertė poetas Hermann Stock, jos žentas, o įžangos žodį parašė Aleksis Rannit. Tai santrauka paskaitos apie Marie Under tarptautiniame Pen klubo suvažiavime Venecijoje 1949 metais. Viršelį šiai vokiečių kalba knygai padarė V. K. Jonynas. Jos lyrikos yra pasirodę ir švedų, vengrų, prancūzų, anglų, lietuvių ir kitomis kalbomis.

Marie Under yra tikrai kruopšti vertėja. Iš dramaturgų ji vertė Šilerį, Grillparzerį, Maeterlincką (po tris dramas kiekvieno), Ibseną, Hasencleverį, Hofmannsthalį ir kitus. Vertė įvairius lyrikus — Baudelaire'o eilėraščius prozoje, Lermontovo rinktinę, Rimbaud "Girtą laivą", Goethės lyriką. Išvertė ir naujesnės vokiečių lyrikos rinktinę, į kurią įeina tokie poetai kaip Rilke, George, Hofmannsthalis, Trak-lis, Werfelis ir kiti. Pernai estų žurnale "Mana", leidžiamame Švedijoje, Marie Under paskelbė pluoštą savo vertimų iš H. Radausko lyrikos, čia talkinama estų profesoriaus Ivasko, kuris parašė ir straipsnį apie mūsų poetą. Keletą lietuvių poezijos dalykų buvo ji išvertusi anksčiau.
Pagaliau tenka suminėti eilę Marie Under apybraižų literatūros ir meno klausimais.

Metus bendrą žvilgsnį į Marie Under kūrybą, reikia pripažinti jai vieną iš stambiausių vietų estų literatūroje. Jos poeziją augštai vertina ir Vakarų Europos kritikai, ypač vokiečiai, statydami ją šalia įžymiausių dabartinės Europos lyrikų. Nurodomas jos poezijos turinio ir formos įvairumas. Ypač stipri ji žodžių parinkime, vaizduotės lakume ir grožio pajautime. Daugelyje jos posmų jaučiamas švelnumas, bet autorei pažįstama ir juodoji gyvenimo pusė. Jos poezijoje jausmas susilieja su intelektu ir vaizduote. Šiame technikos amžiuje, kada daugelis poetų drovisi kalbėti apie širdį, Marie Under yra širdies lyrikė. Širdis jai nuo pat pirmųjų jos lyrikos žingsnių buvo neišsemiama jautrios meilės versmė, — ar tai būtų erotinė, ar motinos, ar savo krašto meilė.

Pradėjusi kaip veržli ekspresioniste, ji iš pradžių dainavo gyvenimo džiaugsmą. Palaipsniui ji išaugo į nepaprastų simbolinių gelmių ir jėgos poetę. Savo sielvartą ir pasipiktinimą suliejusi su savo tautos gėla, ji tapo Estijos tautine lyrike. Didesnę savo gyvenimo dalį kentėdama nemigą, ji betgi sukūrė vienus iš saulėčiausių eilėraščių — apie gamtą, paukščius, gyvulius . . . Reikia pripažinti, kad dabar jos kūriniuose skamba liūdesio gaida, tačiau ji niekados nenugrimzta į neviltį. Pesimizmą ir neviltį ji nugali filosofine kontempliacija.
Poetas Aleksis Rannit savo apybraižoje trečiojoje Marie Under antologijoje sako, kad ji yra ne vien pirmoji estų literatūros dama, ne tik didžiausia estų poetė, kaip kartais mes klaidingai išsireiškiame, bet ir iš viso didžiausias vardas tarp visų Estijos poetų. Marie Under Estijai atstovauja daug ryškiau, negu kas nors kitas. Rannit jos poeziją lygina su gotine katedra, besiveržiančia į žvaigždes. Mes su juo sutinkame: Marie Under iš tikrųjų savo kūryboje yra pasiekusi žvaigždžių augštybes. Jos lyrika, tokia muzikali ir tokia gaivalinga, būdama ir tautinė ir visuotinė, savo grožiu niekados nesiliaus žavėjusi savo krašto žmonių dvasią ir skambėjusi jų sieloje.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai