Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
DUOK, KAD IŠTVERČIAU Taip jau yra, kad mes skurdų savo amželį taip dažniausiai ir prakrizenam su išprotėjusio Ničės peilio džiaugsmu širdy. Savo miegamo kambario nešvarumą ir purvą mes keliam į saulės šviesą. Visa tai darom mes keršto ženklan: už savo asmenišką nenusisekusį gyvenimą mes keršijam Dievui. Mes grupuojamės po vienu dideliu keršto lozungu: "Štai, Dieve, pasižiūrėk, kokie mes esam nusigyvenę ir šlykštūs, pasižiūrėk ir džiaukis!" Nusigyvenus, nelieka nieko daugiau, kaip gyventi taip, lyg gyventi būtų galima lygiai anapus gero ir blogo. Kas gi yra gyvenimas anapus gero ir blogo? Tai ne kas kita, kaip žonglieriavimas tuščiais žodžiais. Tai vario žiedas be širdies ir akutės. Tai tas pat, jei sėdėtum ir mėtytum žirnius į sieną ir klausytum, kaip žirniai barška į tuščią sieną. Tu, kurs sakei, kad tik kantrumu mes laimėsime savo sielas, aš neprašau nei sveikatos, nei ilgo gyvenimo, taipgi lygiai aš neprašau anei žemiškos laimės, nes visi šie dalykai yra nepastovūs ir jie greitai praeina (nes jie perdega kaip žolė ir jų vietoje atminimo nelieka) Aš prašau Tavęs tiktai vieno: duok, kad ištverčiau tarp abejonių ir nevilties, tarp silpnumo ir ašarų. Duok, kad stovėčiau kaip didelis deimanto kalnas tarp augštų vandenų, idant skrosčiau aršiau už peilį augšto vandenio bangą.
LYJANT
Baisiai seniai nesimatėm: rodos, lyg kalnas skersai kelio stovėtų, kai aš sėdžiu svetur, tuščiame kambary ir lyjant rašau laišką į Lietuvą.
Ir pasaulis, kuriuo mes kartą bendrai dalijomės, man atrodo, lyg išardytas medinis tiltas, kai aš sėdžiu svetur ir klausau, kaip Britanijos lietūs nuolat plauna ir griauna sieną už mano lango. Jei mokėčiau rašyti taip, kaip poetai rašo, parašyčiau tau, Motin, gražų ir šviesų laišką, kad senatvėj tavęs vienatvė neužkapotų azijatų nagaikomis.
|