Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ ISPANŲ POEZIJOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Išvertė P. Gaučys   
MIGUEL DE UNAMUNO

MĄSTYMAI

Vargšas mirtingasis, savo beprotybėje norįs
jieškoti laimės,
žiūrėk, kaip savo ranka
gyvenimas veda tave! . . .
Netekęs proto, svajoji laisvę
ir vaizduojies,
kad ji tave padarys vyru,
bet vargas tau tą dieną,
kai į jos rankas pakliūsi, o tavo krūtinėje,
tau įkliuvus, atsivers mįslė!
Tu bėgi paskui kelrodį,
bet tavyje gyvena Dievas,
kuris veda tave,
kuris tavo likimą kreipia,
ir tasai tavo Dievas į kitą taikinį
smeigia savo žvilgsnį,
ir kai tu tiki bekyląs į savo žvaigždes,
į savąsias Jis veda tave.
Matai aną minią,
niršulingai bespurdančią?
Visi šaukia vienu balsu, vienu riksmu,
jų vėliava ta pati,
tačiau nors ir vienas skundas,
žaizdos vis kitokios;
kiekvienas su sava,
kurią slepia savyje ir kitais nepasitiki.
Išbėgo į aikštę
savo opoms jieškodami vaisto,
kratydamies skausmų,
kad neatsidurtų nelaimės bedugnėje,
tėgdami nuo vienumos, nuo savęs pačių,
jieškodami užsimiršimo triukšmingoje aikštėje
lr visi vienu balsu šaukia,
ir visus blaško aklas pyktis,
o nė vienas nežino,
kas jo brolio širdį ėda.
Nekreipk dėmesio į žmones,
kurie susimetę į krūvą šaukia:
jeigu choras užtraukia liūdną dainą,
ji yra suausta iš skirtingų posmų,
ir kiekvienas slepia
savyje ramią sielą,
bendram šauksme savo skundą,
kad jo negirdėtų.
Jieško, vargšai, užsimiršimo,
vaidydamies visuotiniam atkaklume,
stengiasi apmaldyti savo opas,
lauk išmesti gyvenimą
ir nutildyti namines bėdas
tuščiu politikos triukšmu.
Nekreipk dėmesio į žmones,
kurie susimetę į krūvą šaukia:
jų šauksmai — lapai, kuriuos vėjas nusineša,
tuo tarpu kai tyloje jų skausmas klesti.
Tu nugrimzk į tylą
ir lauk, ligi skausmas ten tave pajungs.



GROŽIS

Miegą vandenys,
tanki augmenija,
aukso akmenys,
sidabro dangus!
Iš vandens stiepiasi tanki žaluma,
iš žalumos,
kaip milžiniškos varpos, bokštai,
kurie padangės sidabre
raižo savo auksą.
Štai keturios juostos:
upė, virš jos topolių alėja,
miesto bokštas
ir padangė, kurioje ilsisi.
Ir visa ilsisi ant vandens,
skystų pamatų,
amžių vandens,
grožio veidrodžio.
Nejudančios šviesos
miestas nutapytas padangėje;
visa yra nejudą,
nejudąs vanduo,
nejudą topoliai,
ramūs bokštai ramioje padangėje.
Ir tai yra visas pasaulis;
užu jo nėra nieko.
Aš esu vienas miesto akivaizdoje,
ir pilnutinis Dievas
alsuoja tarp jo ir manęs visą savo garbę.
Dievo garbei kyla bokštai,
jo garbei topoliai,
jo garbei padangės,
ir jo garbei ilsisi vandenys.


ADOMAS GALDIKAS ABSTRAKTUS PEISAŽAS

Laikas pasitraukia;
Amžinybė praveria savo įsčias;
rūpesčiai ir sielvartai nusiplauna
nejudančiuose vandenyse,
nejudančiuose topoliuose,
padangėje nutapytuose bokštuose,
augštųjų pasaulių jūroje.
Ramybė ilsisi grožyje širdies Dievo,
kurs taip mum atveria savo garbės lobius.
Nieko negeidžiu,
mano valia ilsisi,
mano valia palenkia
galvą ant Dievo kelių,
miega ir sapnuoja. . .
Ilsėdamos sapnuoja
šią augšto grožio viziją.
Grožis! Grožis!
Paguoda kenčiančių, širdžių,
sergančių neviltinga meile.
Šventasis Groži,
atspėk mįslę!
Tu nužudysi Sfinksą,
tu ilsies savyje, nereikalingas atramos;
Dievo Garbe, tu esi sau pakankamas.
Ko nori šie bokštai?
Toji padangė ko nori?
Ir ko žaluma?
Ir ko vandenys?
Nieko, jie neturi norų;
jų valia numirė;
ilsisi amžinojo
Grožio prieglobstyje;
jie yra Dievo žodžiai, laisvi
nuo bet kokio žmogiško noro.
Jie malda Dievo, kuris gėrisi,
apdainuodamas pats save,
ir taip sunaikina visus skausmus.

Naktis baigiasi, prabundu,
grįžta mano sielvartas,
puiki vizija išsisklaido,
vėl tampu žmogumi.
O dabar sakyk, Viešpatie, pasakyk pakuždom,
ar tiek grožio nugalės mūsų mirtį?

ANTONIO MACHADO

VAKAR, KAI MIEGOJAU

Vakar, miegodamas,
sapnavau, palaiminta iliuzija!
kad fontanas tryško
iš mano širdies.
Sakyk, kokia paslėpta vaga,
vanduo, ateini į mane,
naujo gyvenimo šaltini,
iš kurio niekad negėriau?

Vakar, miegodamas,
sapnavau, palaiminta iliuzija!
kad savo širdyje
turėjau avilį;
auksinės bitės
iš sielvarto seno
dirbo jame
baltą korį ir saldų medų.

Vakar, miegodamas,
sapnavau palaiminta iliuzija!
kad karšta saulė
švietė mano širdyje.
Buvo kaitri, nes skleidė
raudono židinio spalvas,
ir buvo saulė,
nes švietė ir vertė verkti.

Vakar, miegodamas,
sapnavau, palaiminta iliuzija!
kad savo širdyje turėjau Dievą.


JAUDINANTI DAINA

Aš nustebęs galvojau, vyniodamas
bodėjimosi ir liūdesio siūlus,
kai mano klausą pasiekė
pro mano kambario atdarą langą
į karštą vasaros naktį
mieguistos dainos aimana,
pertraukiama liūdnų virpėjimų
mano šalies žavingos muzikos.

... Tai buvo Meilė, kaip raudona liepsna. .
— Nervinga ranka ant virpančios stygos
palikdavo ilgą aukso ilgesį,
pavirstantį žvaigždžių fontanu. —

... Tai buvo Mirtis su dalge ant pečių,
ilgažingsnė, baisi ir skeletiška.
— Tokia, kokią būdamas vaikas sapnavau. —

Ir skardi bei virpanti gitara,
staigios rankos užgauta, vaizdavo
karsto į duobę nuleidimą.

Ir buvo vieniša aimana pūtis,
nušluojąs dulkes ir išsklaidąs pelenus.

PAVARGĘS CITRINMEDIS

Pavargęs citrinmedis nulenkia
blyškią, dulkiną šaką
ant tyro fontano burtų,
ir ten dugne užmiega aukso vaisiai. . .

Tai vaiski popietė,
beveik pavasariška,
šilta kovo popietė,
nešanti artimo balandžio atodūsį;
tyliam kieme esu vienas,
jieškodamas paprastos ir senos iliuzijos:
bent kokio šešėlio ant balto mūro,
bet kokio prisiminimo ant fontano
akmens atramos, miegančio, ar ore
bet kokio lengvos tunikos šlamesio.

Popiečio aplinkoje plevena
toji nebuvimo kvaptis,
skaidriai sielai sakanti: niekad,
o širdžiai: palauk.

Tai toji kvaptis, kuri primena šmėklas
nepaliestų ir mirusių aromatų.

Taip, tave prisimenu, linksma ir šviesi popietė.
popietė be gėlių, kai man atnešdavai
malonią mėtos kvaptį
ir gerųjų čiobrelių,
kuriuos motina laikė vazonuose.

Tu matei mane paneriant tyras
rankas į ramų vandenį,
siekiant užburtų vaisių,
kurie šiandieną fontano dugne miega. ..

Taip, tave pažįstu, linksma ir vaiski,
beveik pavasariška, popiete.

VIDUDIENIS

Laikrodis mušė dvylika. . .ir buvo
dvylika lopetos smūgių į žemę. . .
— ... Mano valanda! — surikau. . . Tyla
man atsakė: — Nesibijok;
tu nepamatysi nukrentant paskutinio lašo.
kuris vandeniniam laikrody virpa.
Tu daugelį valandų miegosi
ant senos pakrantės vejos,
ir vieną tyrą rytą atrasi
savo laivelį pririštą priešingam krante.

JUAN RAMON JIMENEZ

TAI MANO SIELA

Tai ne jūs, auksiniai, puikūs
vandenys, bėgą pro papartyną,
tai mano siela.

Tai ne jūs, vėsūs, laisvi
sparnai, išsitiesia į žalią vaivorykštę,
tai mano siela.

Tai ne jūs, mielos, raudonos
šakos, besisupančios ramiam vėjuje,
tai mano siela.

Tai ne jūs, skardūs, garsūs
balsai, aidį besileidžiančioje saulėje,
tai mano siela.

VIENUMA

Jūra, tavyje yra viskas, ir vistik,
kaip be savęs esi, tokia vieniša,
taip visad toli nuo savęs pačios!

Kas akimirką tūkstančiais žaizdų atsiveri,
kaip kad mano kakta,
tavo vilnys bėga ir vėl grįžta,
besibučiuodamos, atsiskirdamos,
amžinam susipažinime,
o jūra, ir užmiršime.

Tu esi ir to nežinai,
tavo širdis plaka, ir tu jos nejauti. . .
Vieniša jūra, kokia vienumos pilnybė!

TAVE NUSKABIAU

Tave nuskabiau, kaip rožę,
kad pamatyčiau tavo sielą,
ir jos nemačiau.

Tačiau visa aplinkui
— žemių ir jūrų horizontai —
visa, netgi begalybė,
prisipildė beribe
ir gyva esme.

MEILĖ
Nenumirsi, ne.
Atgimsti
kiekvieną pavasarį su rožėmis.
Kaip ir gyvenimas, turi
savo senus lapus;
turi savo sniegą, kaip gyvenimas.

Tačiau tavo žemė,
meile, yra nusėta
giliais pažadais,
kurie išsipildys netgi pačiam
užmiršime.

Neprasminga, kad manęs nemyli!
Kurią dieną malonus vėjelis sugrįš į sielą,
debesiu žemų žvaigždžių,
meile, apgaubsi jausmus,
nekaltus, kaip ir pirmą kartą,
nes esi tyra, esi
amžina! Tavęs pamatyti
baltu būriu mėlyje grįžta
švelnūs karveliai, kuriuos laikėme mirusiais. ..
Praveri vienui vieną žiedą su naujais lapais. . .
Naujais liežuviais paauksuoji nemirštančią
šviesą.
Meile, esi amžina,
kaip pavasaris!

AŠ ATGIMSIU

Aš atgimsiu akmeniu,
ir visvien, žmon, tave mylėsiu.
Aš atgimsiu vėju,
ir visvien, žmon, tave mylėsiu.
Aš atgimsiu vilnimi,
ir visvien, žmon, tave mylėsiu.
Aš atgimsiu vyru,
ir visvien, žmon, tave mylėsiu.



FEDERiCO SARCIA LORCA

GITARA

Prasideda rauda
gitaros.
Sudūžta priešaušrio
stiklai.

Prasideda rauda
gitaros.
Negalima jos nutildyti.
Neįmanoma jos nutildyti.
Verkia monotoniškai,
kaip verkia vanduo,
kaip verkia vėjas
ant pusnynų.
Neįmanoma jos
nutildyti.
Ji verkia tolimų
dalykų.
Karštas Pietų smėlis


ADOMAS GALDIKAS MAINO PAJŪRIO UOLOS

prašo baltų kamelijų.
Verkia strėlė be taikinio,
vakaras be ryto
ir pirmas miręs paukštis
ant šakos.
Ak, gitara!
Penkiais kardais
širdis sužeista.

JŪRŲ VANDENS BALADĖ

Jūra
šypsosi iš tolo.
Putų dantys,
padangės lūpos.

Ką parduodi, niūrioji jaunuole,
su krūtimis ore?
— Parduodu, senjore, jūrų
vandenį. —

Ką neši, juodas jaunuoli,
sumaišęs su savo krauju?
— Nešu, senjore, jūrų
vandenį. —

Šios sūrios ašaros,
motin, iš kur jos?
— Verkių, senjore, jūrų
vandenį. —

Širdis ir šis rimtas
kartėlis iš kur atsiranda?
—Labai apkartina jūrų vanduo! —

Jūra
šypsosi iš tolo.
Putų dantys,
padangės lūpos.

VALKELĖS

Žvelgiu į tavo akis,
galvodamas apie tavo sielą.
Baltasis oleandras.
Žvelgiu į tavo akis,
galvodamas apie tavo lūpas.
Raudonasis oleandras.
Žvelgiu į tavo akis.
Bet tu buvai mirusi!
Juodasis oleandras.


ADOMAS GALDIKAS MAGDALENOS SALA KANADOJE

JORGE GUiLEN



VIDUDIENIS

Tariau: Visa jau pilna!
Suvirpėjo topolis.
Sidabruoti lapai
meilingai suskambėjo.
Žalumos buvo pilkos,
meilė buvo saulė.
Tada, vidudieni,
paukštukas sučiulbėjo
savo dainą vėjuje
su tokia meile,
kad vėjui pučiant,
pasijuto apdainuojama
gėlė, išaugusi tarp augščiausių
javų. Tą akimirką
aš buvau centras
visos apylinkės,
matąs viską
paruošta Dievui.
Tariau: Visa—pilnatvė.
Vidudienis!

PEDRO SALINAS

ŽEMĖ

Zemė. Nieko daugiau.
Zemė. Nieko mažiau.
Ir to tau turi pakakti.
Nes į žemę įsirėmusios kojos,
o į kojas tiesus liemuo,
o į liemenį — tvirta galva,
o ten, kaktos užuovėjoje,
tyra idėja, o tyroje idėjoje
rytas, amžinybės
— ryt — raktas.
Žemė. Nei daugiau, nei mažiau.
Ir to tau turi pakakti.

RAFAEL ALBERTI

DU ANGELAI

Liepsnojąs šviesos angele,
o ateik, ir savo kardu
uždek bedugnę, kurioje guli
mano požeminis sutemų angelas.

O, kirtis tamsybėse!
įvairiaspalvės kibirkštys
įsminga į mano kūną,
į mano beplunksnius sparnus,
kuriuose niekas nemato
gyvybės.

Mane gyvą degini,
lėk šalin nuo manęs, tamsusis
Liuciperi iš beaušrių skaldyklų,
iš bevandenių šulinių,
iš bemiegių prarajų,
jau dvasios, saulės, mėnulio anglys.

Man skauda plaukus
ir skrandį. Sudegink mane!
Dar, dar; taip, taip, dar! Sudegink.
Šviesos angele, mano sarge, sudegink jį
tu, kuris verkdamas vaikštai po debesis,
tu be manęs, tu už mane,
šaltas, dulkinas angele, jau be garbės,
nublokštas į tamsybes!

Šviesos angele, sudegink jį,
sudegink mane ir bėk!

JŪRININKAS ŽEMYNE

Jūra. Jūra.
Jūra. Vien tik jūra!
Kam, tėve, mane atvežei
į miestą?
Kam mane atitraukei
nuo jūros?
Sapnuose potvynis
man drasko širdį.
Jis norėtų ją nusinešti.
Tėve, kam mane atvežei
čia?

LUIS CERNUDA

JEIGU ŽMOGUS GALĖTŲ PASAKYTI

Jeigu žmogus galėtų pasakyti, ką jis myli,
jeigu žmogus galėtų iškelti savo meilę į
padanges.

kaip debesį šviesoje;
jeigu kaip mūrai, kurie griūva,
kad pasveikintų tarp jų bestovinčią tiesą,
galėčiau sugriauti savo kūną, tepalikdamas vien
savo meilės tiesą,
savo paties tiesą,
kuri nesivadina garbe, turtu ar ambicija,
bet meile ar geismu,
aš būčiau tokis, kokiuo svajojau būti;
tasai, kuris savo liežuviu, akimis ir rankomis
skelbia žmonėms nežinomą tiesą.

Kitokios laisvės nežinau kaip laisvę būti
belaisviu kažkame,
kieno vardo negaliu girdėti nedrebėdamas;
kažkame, dėl kurio užmirštu šią nelemtą būtį,
per kurį naktis ir diena man vienoda,
ir mano kūnas ir dvasia plūduriuoja jo kūne
ir dvasioje,
kaip pasimetę stiebai, kuriuos jūra paneria ar
iškelia,
lengvai, su laisve meilia,
vienintele mane jaudinančia laisve,
vienintele laisve, dėl kurios mirštu.

Tu pateisini mano būtį.
Jeigu tavęs nepažįstu, nesu gyvenęs;
jeigu numirsiu tavęs nepažinęs, nenumirsiu, nes
nebūsiu gyvenęs.



VINCENTE ALEIXANDRE


ŽODIS

Vieną dieną žodis
buvo šilima: žmogiška lūpa.
Šviesa kaip rytas buvo jauna; daugiau: žaibas
šitoje nuogoje amžinybėje. Kažkas
mylėjo. Be anksčiau ir paskui. Ir žodis
rados. Vienas ir tyras žodis
ant visados — Meilė — gražioje erdvėje!

JŪRA

Kas pasakė, kad jūra, kaip lūpos meilės,
trokšta išsilieti į pakrantes?
Leiskite jai, saulės supamai, ganytis.
Garbė, garbė augštybėse, o jūroje — auksas!
Ak, ją supanti, valdoviška šviesa dainuoja
nevystantį, džiūgaujančios jūros amžių!
Ten švitėdama,
nepažįstanti laiko, jūra gyvena.
Nemirštančio Dievo širdis plaka!

Tyras žydris taurina mano širdį. Vien tik tu, augštasis dangau, mano lūpoms nepasiekiamas, suteiki pilnutinę ramybę jau ilgas laikas nerimstančiai širdžiai. Nesena istorija mano jaunystės, dar linksmos, o jau skausmingos; mano kraujas nerimsta, apibėga kalėjimą ir, raudonas tamsiu grožiu, puola silpną krūtinės mūrą, verždamasis tave pamatyti, laimingas dangau, kuris rytais žėri, kuris visas iškyli ir didingas nušvieti mano tyrą kaktą, kurioje mano akys tave bučiuoja. Paskui leidies, o vaiskioji, o tyroji augštybių dovana, nepalytimas dangau, tolydžio reikalaująs mūsų pabučiavimų, kaip ir iš kiekvieno mirtingojo, nesuteptas, prašai. Vien tik tavo dėka aš atlaikau nešvarius kraujo antplūdžius. Iš vidaus puolamas skausmingos ir žiaurios būsenos, didelės meilės ir didelio grožio negailestingo atsiminimo. Ilgas ištiestas kardas, kaip kraujas, bėginėja mano gyslomis, ir vien tik tu, atšiaurus, nepaliestas dangau, nuramdai šį nepailstantį plieną, kuris mane laiko pasaulyje.

Nusileisk, meiliai nusileisk ir suteik ramybę mano širdžiai. Švelnus būki mano kaktai, kaip mano glostanti ranka, ir teišgirstu aš kaip griaustinio balsą, kuris, žydras, be debesų, ilgai šūkautų mano plaukuose. Paniręs tavyje, galingo ir motiniško žydrio bučiuojamas, mano lūpoms paskendus tavo tyroje, dangiškoje šviesoje, pajusčiau tavo vidudienišką prisilietimą, o mano akys, apsvaigusios nuo tavo žvaigždiškų minčių, tave pamiltų, ir kad taip, švelniai žvaigždžių dvelkimo šukuojamas, galėčiau klausytis vienintelės meilės, kuri nemiršta.


Išvertė P. Gaučys


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai