Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PASKUTINES PROF. STASIO ŠALKAUSKIO DIENOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. D. JASAITIS   
Mano bičiulis dr. Juozas Eretas įsakmiai prašė parašyti prisiminimų žiupsnelį apie neužmirštamą Stasį Šalkauskį. Man žinoma, kad dr. J. Eretas baigia ruošti St. Šalkauskio atminimui skirtą veikalą, sukvietęs į tą darbą gausius talkininkus.

Nežinodamas, kas kitų yra parašyta ir nenorėdamas kartotis, aš pasiėmiau sau siaurą St. Šalkauskio gyvenimo barą—jo ligą ir mirtį.
Aš buvau ilgus metus jo sveikatos sargyboje, ir man teko praleisti šalia jo paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Savo atsiminimo nuotrupas rašiau, pasinaudodamas atmintimi ir laiškais dviejų asmenų, kurie jam buvo ir artimi ir jo paskutinės ligos ir mirties liudininkai. Vienas iš tų laiškų neseniai gautas iš tėvynės.

Didelė tauri kakta. Tamsūs plaukai. Tamsūs, vešlūs antakiai. Didelės agato spalvos akys. Man atrodė, kad jos lygiai gerai mato erdvės tolumas ir visiškai peržvelgia esantį žmogų. Iš jų visuomet dvelkė ne tik nuostabi, dvasios platumų pagimdyta ramybė, bet ir atida kiekvienam, su kuriuo jis kalbėjo. Nosis gal kiek netaisyklinga, bet tauri. Šiek tiek mongoliško sukirpimo žandikauliai. Gal jo giminėje tekėjo negausios totoriško kraujo srovelės. Ausys didelės, bet tinkamai prisiglaudusios, neperžengusios proporcijos ribų. Plonos, darniai išlinku-sios, šiek tiek išblyškusios, glaudžiai sučiauptos lūpos. Iš jų virpėjo švelnaus, atlaidaus kriticizmo bangos ir nuo jų dažnai nuskrisdavo ne tragiško, bet viltingo skausmingumo debesėlių būreliai. . . .
Viršutinę lūpą puošė savo augime aptramdyti ūsai, o smakrą—barzdelė, kuri visuomet buvo stilingai ir kruopščiai sutvarkyta. Veido oda buvo sunokusio dramblio kaulo spalvos.
Tą nepaprastą, rafinuotą, džentelmenišką galvą nešiojo gražiai nuaugęs, gal truputėlį pasviręs į priešakį, stuomuo.

Tokį Stasį Šalkauskį užfiksavo mano atmintis.
* * *
Nors St. Šalkauskis gimė gydytojo šeimoje ir turėjo geras medžiagines augimui sąlygas, bet jo sveikata pradėjo šlubuoti (jei taip galima išsireikšti) jau iš mažens. Rodos, neturėjo taip būti, nes jo tėvai ilgaamžiai: abudu išgyveno per 80 metų. Bet St. Šalkauskis buvo trapesnis.
1905 m. baigęs Šiaulių gimnaziją ir nuvykęs studijoms į Maskvos universitetą, negalėjo jo baigti dėl susilpnėjusių plaučių. 1908-1910m. gyveno Samarkande ir j ieškojo jėgų sausame Turkestano klimate. 1911 m. baigęs universitetą, vėl ten grįžo ir išbuvo iki 1915 m. Matyt, tas klimatinis gydymasis sustiprino jo sveikatą, nes jau 1916 m. jis pasiekia Šveicariją ir pradeda ten dirbti, kaip Lietuvių Centrinio Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti įgaliotinis, ir tais pat metais įstoja į Friburgo universitetą ir pradeda studijuoti filosofiją ir pedagogiką. Tuo laikotarpiu jo sveikata, reikia manyti, buvo tvarkoje arba bent labai pakenčiama, nes St. Šalkauskiui užteko jėgų universitetinėms studijoms ir darbui Lietuvių Informacijos Biure. Be to, jis 1919 m. parašė dvi prancūzų kalba knygas ir disertaciją "Pasaulio dvasia VI. Solovjovo filosofijoje".

Apie St. Šalkauskio sveikatingumą tada prof. K. Pakštas rašo: "1918 m. daug pasivaikščiojome jo (Friburgo) vaizdingose apylinkėse". Bet jau "1918 m. gale ir 1919 m. jis labai dažnai sirginėjo, migrenos kankinamas. Nuolat reikėjo gydytis, pabūti sanatorijoje. Permestas iš karšto, sauso ir giedraus Turkestano į drėgme permirkusią Šveicariją, Šalkauskis gerokai nusilpnėjo. Šveicarų virtuvė irgi neatitiko jo dietinių nuostatų.

St. Šalkauskis grįžo į Lietuvą su Friburgo universiteto diplomu, su įsigalėjusia migrena, su įvairiais virškinimo latako negalavimais, o gal su užuomazga kitų ligų, kurios iškilo į paviršių per sekančius du jo gyvenimo dešimtmečius.

Aš susipažinau su St. Šalkauskiu 1921 m. Kaune. Bet artimi, draugiški ryšiai tarp mūsų išaugo vėliau, už kelių metų.
Baigęs medicinos studijas, įsikūriau Šiauliuose ir pradėjau dirbti, kaip gydytojas, 1925 m. Tų pačių metų pavasarį sukūrėme šeimos židinį su Sofija Lukauskaite. Tuomet ir suartėjau su visa Šalkauskiu šeima. Dirva tam buvo palanki. Dr. J. Šalkauskio ir adv. S. Lukauskio, dvi patricinės tuometinių Šiaulių šeimos, buvo prieteliškai susigyvenusios ir bičiuliškai suartėjusios nuo XX amžiaus pradžios. Vėliau jos net susigiminiavo.

St. Šalkauskio tėvai turėjo prie Šiaulių ežero žemės sklypą. Sklypo dalį užėmė didžiulis sodas, kur augo eibė visokių rūšių vaisinių medžių, vaiskrūmių ir gėlių. Sodo pakraštyje (prie Trakų gatvės) stovėjo Šalkauskiu namai.

St. Šalkauskis dažnai lankė tėvų namus. Jis praleisdavo juose Kalėdų, Velykų ir dalį vasaros atostogų. Ir ilgesnio ar sunkesnio susirgimo atveju jis visuomet parvykdavo į juos ir rasdavo juose užuovėją ir nepaprastą motinos ir sesers globą. O medicinos rūpesčiai, St. Šalkauskiui būnant Šiauliuose, atitekdavo man, nes jau buvau tapęs Šalkauskiu namų gydytoju.

Tų ligų St. Šalkauskiui vis galo nebuvo. Jos buvo ne tik piktos viešnios, retai apsilankančios, kaip būna visose šeimose, bet nuolatiniai, įkyrūs įnamiai. Labai dažnai jį kankindavo sunki migrena. Ji nesiduodavo apvaldoma net stipriems analgetiniams vaistams. Nuolatiniai virškinamojo latako sutrikimai irgi buvo jam gerai pažįstami. Trumpalaikiai ir ilgalaikiai gripai dažnai jį iš pasalų užpuldavo. Tai nebuvo mirtingos ligos, bet vistiek, pasikartoda-mos, išsemdavo jo fizines pajėgas ir prislėgdavo kūrybines galias. Šalia to jis turėjo regėjimo organų sutrikimą. Ilgas savaites jis beveik negalėjo matyti viena akimi. Akių ligų specialistai baiminosi dėl prasidėjusios akies tinklainės atsiskyrimo (ablatio retinae). Nors ilgainiui ta grėsmė nuslinko, bet ir vėliau jo akys dažnai pavargdavo. Neretai tą nuovargį sekdavo jau minėti galvos skausmai. Nors jis tarėsi ir Lietuvoje ir užsienyje su garsiais gydytojais, bet tikros priežasties, sukeliančios migrenas, nepavyko išaiškinti. Nepavyko jos ir pašalinti.

Metai už metų tie negalavimai stiprėjo. 1932 m. viduržiemyje jam teko persirgti sunkia influenza. Jai pasibaigus, jo nuolatiniai negalavimai tapo grėsmingesnį. Be to, pirmą kartą pasireiškė lengvi eisenos sutrikimai. Kiek sustiprėjęs, jis nuvyko į Vieną pasitarti su garsiais vidaus ligų gydytojais ir neurologais. Ilgi, sudėtingi klinikiniai tyrimai įgalino padaryti diagnozę: arterio sclerosis multiplex. Pagulėjęs kelias savaites ligoninėje, negalingas grįžo į šeimos gūžtą—Šiaulius. Parsivežė su savimi ilgą, sudėtingų mediciniškų nurodymų litaniją. Jos vykdymas užtruko beveik 10 savaičių. Beveik kasdien teko jį lankyti ir atlikti įvairius terapeutinius veiksmus. Didelis džiaugsmas buvo stebėti jį savaitė po savaitės stiprėjantį, atsigaunantį fiziškai, jaučiantį kūrybingumo grįžimą. Tokia klinikinė raida įsakmiai rodė, kad liga, jei nėra galutinai išgydyta, tai bent sustabdyta. Ilgainiui St. Šalkauskis ganėtinai pasveiko. Bet liko pasekmės: patraukta kairioji koja. Vėlesniais metais, prisiminus tą siaubingą laikotarpį, teko išgirsti iš St. Šalkauskio lūpų, kad likę ir kitų ligos pasekmių: jo protinė kūryba buvusi, kaip ir praeityje, aiški, aštri, stipri, bet per pusę lėtesnė ir greitai nuvarginanti. Jis nuogąstavo, ar jis sugebės įvairius veikalus, gyvenusius in statu nascendi jo taurioje sąmonėje, paversti tikrove, ar tik teks jam ateityje tobulinti, lukštenti savo jau padarytus darbus.
St. Šalkauskis dėl to daug kentėdavo, bet jo lūpos nedaug nusiskundimo žodžių pratarė. Kas sugebėjo įžvelgti giliau pro jo ramaus veido išraišką, tas galėjo pajausti, kad Stasys įprasmina kančias, priima jas ir išgyvena, kaip Jobas.

Likimo buvo lemta, kad tame sunkiame Stasiui laikotarpyje įžengė į jo gyvenimą šviesus ir giedrus spindulys—Julija Paltarokaitė, jo žmona. Ji savo drąsinančiu šypsniu, savo moteriškumu, savo giedriu žvilgsniu, savo subtiliu būdu, savo nežinančiu ribų rūpestingumu įstengė sukurti tokią aplinką, tokį šeimos židinį, kad St. Šalkauskis galėjo sėkmingai tęsti savo intelektinį darbą ir priešintis jį vis labiau spau-džiantiems negalavimams. Atrodė, kad susidarė St. Šalkauskio organizme pakenčiama pusiausvyra tarp sveikatos ir ligų. Galima buvo tikėti, kad tai užsitęs ilgesnį laikotarpį ir kad mūsų mintytojas bus pajėgus dar keliolika ilgų metų dirbti mokslinį darbą ir didinti lietuvių tautos kultūros lobius.

Bet, aiman, tie viltingi prileidimai neįvyko. Visa nusirito kitais keliais, kitomis kryptimis.
Likusi mano prisiminimų dalis yra skirta paskutinei St. Šalkauskio ligai ir jo mirčiai.

Paskutinė jo liga prasidėjo 1940 m. viduržiemyje, rodos, per Vasario 16 iškilmes. Jis dalyvavo, kaip Vytauto Didžiojo Universiteto rektorius, vainiko ant nežinomojo kareivio kapo uždėjimo iškilmėse. Teko stovėti ilgesnį laiką vienplaukiui, o jo galva buvo ypačiai nepakantri šalčiui. Kitą dieną susirgo. Pakviestas gydytojas surado gripą. Dviems savaitėms praėjus, gripas nesibaigė. Nors sveikata pagerėjo, bet jis atrodė silpnas ir pradėjo jausti kartkartėmis neaiškius širdies veiklos sutrikimus. Gydytojas jį ramino ir teigė, kad jo padėtis nesanti bloga. Įvairius negalavimus bandė aiškinti ima-ginacija. Atsirado nemažai ir pažįstamųjų, kurie tvirtino, esą, jo negalavimas—tai vien įsivaizdavimas. Nors jo jėgos nesugrįžo, o bloga savijauta ją slėgė, bet pagaliau jis įtikėjo tiems lengvabūdiškiems tvirtinimams ir grįžo prie savo pareigų. Valia nustelbdamas visus negalavimus, dalyvavo ilguose posėdžiuose, kalbėjo, rašė ir dirbo daugiau, negu leido jo sveikata. Jo pajėgos seko. Bet sustoti darbuose nebuvo galima, nes šūkį kovoti, ištesėti jis ne tik kitiems skelbė.

Prasidėjo sunkiausias St. Šalkauskio gyvenimo laikotarpis.
Raudonas tvanas pagimdė raudoną chaosą. Jis sugriovė Lietuvos laisvę, socialinę santvarką ir lietuvių visuomenės organiškumą. Dar 1934 m. į prof. K. Pakšto klausimą, "kaip bus su Lietuva, kai naciai ar bolševikai ją okupuos," St. Šalkauskis tiksliai atsakė: "Naciai žudys tuos lietuvius, kurie priešinsis aktyviai, o bolševikai žudys visus tuos, kurie priešinsis aktyviai, ir tuos, kurie priešinsis pasyviai". Man besikalbant su juo tuo pačiu klausimu 1941 m. pavasarį, jis netikėjo į greitą raudonosios griūties baigą. Jis nenumatė niekeno ir iš niekur artimos pagelbos Lietuvai. Bet jis mylėjo savo tautą. Jis siekė iš jos "padaryti pasigėrėjimą amžiams". Jos išlikimas, išsilaikymas buvo egzistencinė būtinybė jo asmeniui. Todėl aš kiek nustebau, bet ir supratau jo desperatiškus žodžius: "Gal vienintelė ir pati realiausia galimybė ir pagelba lietuvių tautai mažiausiai patirti nuostolių ir išlikti gyva būtų, jei komunizmas labai netolimoje ateityje paplistų visoje Europoje ir kituose žemynuose. Tuomet jis negalėtų visų savo naikinančių skorpijonų nukreipti į mūsų tautą," ... Jo lūpos drebėjo. Iš akių riedėjo didelės ašaros . . . Aš pirmą kartą mačiau Stasį Šalkauskį verkiantį. Bet ar galima neverkti matant, kad viso gyvenimo darbai, visos svajonės griuvo į geometrinės sociologijos išgraužtą prarają ir skendėjo šėtoniško kankano, saulę temdinančio, šešėliuose?

Ir jo asmeninis gyvenimas buvo suardytas. Nuo 1940 m. liepos mėn. jis buvo bedarbis. Gal pajėgė užmiršti save, bet žmonos ir mažamečio sūnaus ateitis, turbūt, neišėjo iš minčių.
Benamis. Belaimis. Ligonis.

Tad nereikia stebėtis, kad jo liga, nepaisant patyrusių gydytojų pagalbos, ėjo blogyn, kaip akmuo traukė pakalnėn. Vis dažniau tekdavo glaustis prie lovos ir jieškoti joje nuvargusiam kūnui atramos, o neramiai plakančiai širdžiai poilsio. Neretai įvykdavo širdies priepuoliai. Kartais be jokios suvokiamos priežasties, kartais tik po ilgesnio pokalbio su atsilankančiais prieteliais. Jie, matyt, buvo nepaprastai kankinantys. Jiems praėjus, jis ramiu balsu, kaip visados susivaldęs kartais sakydavo: "Blogai, kad tokie priepuoliai pastato mane ant mirties slenksčio."

"Taip, jam jau, turbūt, galutinai paaiškėjo, kad teks palikti mylimą, atsidavusią, rūpestingą žmoną ir brangų sūnelį, kurio plačiai atviros, blizgančios, it juodi agatai, akys žiūrėjo iš po ilgų blakstienų į savo tėtulį (taip jis vadino savo tėvą) su tokia meile ir vaikišku pasitikėjimu.

— "Tėtuli, ar aš protingas?" paklausė jis sykį.
—"Dabar dar ne, gal ateityje busi protingas", atsakė tėvelis.
O mirtis žiūrėjo į akis.
—"Kodėl jie (gydytojai) nepasakė man visos tiesos?—tarė jis vieną kartą su kartėliu . .
— "Jeigu būčiau žinojęs tikrą savo sveikatos stovį, būčiau kitaip gyvenęs . . Niekas dar nemirė iš baimės."
"Mirties, kaip sakė artimiausiems, visai nebijojo, bet buvo akstinų, kurie skatino jame norą nors trumpai dar gyventi. Pripratęs visa rimtai analizuoti, jis realiai žiūrėjo į dalykų stovį ir, reikia manyti, kad, nujausdamas savo artimą gyvenimo galą, panorėjo persikelti į savo gimtąjį miestą, norėjo atsigulti toje žemėje, kur jau gulėjo jo tėvas ir kur praslinko jo jaunystės dienos.

"Kelionė automobiliu (1941 m. rugsėjo m.) —drauge vyko žmona ir sūnus—iš Vilniaus į Šiaulius pasisekė gerai. Vietos pakeitimas veikė teigiamai. Jis jautėsi neblogiausiai ir buvo geroje nuotaikoje. Atvykęs į tėvų namus, apsigyveno pirmame augšte, nes norėjo kurį laiką pabūti su motina. Tai užtruko 4 dienas. Tuomet jis persikėlė į dviejų kambarių mansardą. Pro langus buvo matomi Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštas ir tyvuliuojantis Šiaulių ežeras. Ten buvo jam gera, ramu, ir atsirado noras rašyti. Buvo, kaip sakė, suplanavęs 4 vie-kalus. Tvirtino, kad niekados neturėjo tiek laiko apgalvoti savo darbus, kaip per savo ligos laikotarpį, ir tikėjosi, kad tie numatyti jo veikalai bus vertingesni už seniau parašytus. Sudarė planą, pradėjo rašyti mašinėle ir net ėmė diktuoti vieną iš savo veikalų žmonai.

"Skubėjo užfiksuoti savo mintis popieryje, nes protas dirbo įtemptai, o jėgos vis ėjo silpnyn."
St. Šalkauskas, atvykęs į Šiaulius, pasikvietė mane ir prašė vėl būti jo sveikatos "globėju ir taisytoju". Baugu buvo paimti atsakomybę. Bet, kaip gydytojas ir draugas, negalėjau nesutikti. Laikas nuo laiko kviesdavau konsiliju-mus,, kurio dalyviais buvo dr. I. Žilinskas ir dr. Nainys, o gydymą vykdėme drauge su dr. Ži-linskiu . . . Mūsų diagnozė buvo širdies raumens susirgimas (angl. congestive heart fail-ure) su Cor pulmonale pradžia. Prognozė: dubia su linkimu į pessimą. Tai visa pasakėme ligoniui, leisdami nujausti grėsmingas galimybes. Gal ir nebuvo reikalo tai daryti, nes gavome įspūdį, kad mūsų ligonis jau prieš tai buvo apsvarstęs ir numatęs savo gyvenimo fatalinę baigą. Vartojome visus medicinos mokslo rekomenduojamus ir ilgamečio gydytojų darbo ištirtus vaistus. Jei negalima buvo jų gauti vaistinėse (tuomet Lietuvoje buvo vaistų badas), tai gaudavome juos ypatingais būdais. Bet vis-tiek ligonis turėjo visa, kas buvo reikalinga.
Vis dėlto mūsų įtemptos pastangos dažnai buvo bergždžios. Matyt, jau daugelis vaistų buvo vartoti anksčiau, nes į jų didelį skaičių organizmas tik visai ribotai reagavo, o į kai kuriuos atsiliepdavo teigiamai, bet tik trumpam laikui— keletui dienų, ir tai tik pradžioje. Ta kova, lydima tai gęstančių, tai žadančių viltingų prošvaisčių, užsitęsė 5-6 savaites. Tų užlūžtančių grumtynių metu ligonio kentėjimus, be abejonės, paaštrino netikėtas motinos plaučių uždegimu susirgimas. Ir ne be pagrindo. Ji ėjo septyniasdešimt devintus metus. Suprantama, kad "visi rūpesčiai susispietė apie sergančią motiną, ir jis, vargšas ligonis, per retai buvo savųjų lankomas, gulėdamas vienišas savo mansardoj. Gal ir kentėjo dėl to, bet niekam nereiškė jokių reikalavimų".

Ačiū Dievui, motinos plaučių įdegimą pavyko nugalėti. Pavojai praėjo. Ji pagijo. Ir namuose—pirmame ir antrame augšte—suplasnojo giedresnė nuotaika. Bet, aiman, trumputėlė. Stasio širdis vis silpnėjo. Paskutinės jo gyvenimo dienos buvo vis sunkesnės, kankino dusulys ir nemiga. Bet jis, pats kentėdamas, vis rūpinosi išvežtosios sesers likimu: prašė žmoną kažkur rašyti, gelbėti ją ir, būdamas jau beveik be sąmonės, dažnai jos vardą minėjo.

Pradėjo reikštis plaučių paburkimas (oe-dema pulmonum). Įkandin su juo prasidėjo deguonies trūkumas ir lėtas užtroškimas.
"Blogiausios pasirodė dvi paskutinės paros. Labai kankino ligonį oro trūkumas. Jis tai atsikeldavo, tai atsiguldavo, nerasdamas sau vietos. Paskutinę naktį visai nustojo sąmonės ir sekančios dienos metu jos neatgavo. Darė įspūdį ramiai miegančio žmogaus. Laikas nuo laiko lengvai atsidusdavo, bet alsavimas darėsi vis tylesnis ir lėtesnis."

Tai buvo 1941 metų gruodžio ketvirtoji. Dangus debesuotas. Mažai saulės spindulių pro juos prasiverždavo.
Stasio Šalkauskio gyvenimas žemėje buvo besibaigiąs . . . "Jo paskutinėje ligoje, jam jau neatsikeliant iš lovos, lankydavau jį kasdien. Plati lova stovėjo prie sienos, viršum jos žemos, kampu sulaužytos lubos. Gruodžio 4 d. iš ryto apie 11 v. įėjau į jo kambarį. Jis, kaip paprastai, buvo rūpestingai sutvarkytas. Grindys žibėjo. Su manim drauge įėjo ligonio sesuo Helė (Elena). Šalia ligonio rymojo jo žmona. Paklsu-siau jų pašnibždomis: Kaip sveikata? — Atsakė, kad jau nuo vakarykščio vakaro be sąmonės. Neatmerkdamas akių, ramiai guli ir labai patyliai alsuoja.


V. K. JONYNAS
ŠV. ANTANAS
(detalė)

"Įėjus į ligonio kambarį, atsistojau lovos kojagalyje. Julė, ligonio žmona, paskatino mane prakalbinti ligonį. Balsiai, ramiai tariau: "Labas rytas, ponas Stasy". Suvirpėjo užmerktos blakstienos. . . ir didelės valios įtempimu nusišypsojo, atmerkė akis ir patylomis ištarė: "Labas rytas", vėl užsimerkė. Veidas tapo kaukė.

"Visi jautėme ir žinojome, kad mirtis jau visai arti . . . Tad tą pačią dieną po pietų apie 4 vai. atbėgau vėl jų lankyti . . .
"Šį kartą kambarys ir visi ten esantys skendo silpnos lempos šviesoje. Ligonio galva gulėjo augštai iškelta. Jis gulėjo augštielninkas. Akys buvo užmerktos, —lyg ramiai miegojo, vos alsuodamas.
"Kambary buvo žmona, sesuo Helė, sūnus ir aš . . .
"Patylomis šluostėmės ašaras . . .

"Gyvybė baigėsi. Alsavimas tapo tiek silpnas, kad žmona laikas nuo laiko priartindavo prie lūpų veidrodį, norėdama įsitikinti, ar dar alsuoja, o Helė tik protarpiais galėdavo užčiuopti pulsą . . .
"Uždegė žvakę. Ją laikė savo mažutėmis rankomis sūnus Juliukas. Žmona ir sesuo, suklaupusios prie ligonio lovos, galvagalyje, skaitė maldas . . . Aš, skendėdama skausmingume, stovėjau prie mažo stalelio, stovinčio prie lango.
"Staiga Stasys giliai įkvėpavo . . . alsavimas nutrūko . . . širdis nustojo plakusi . . . "Sesuo ir žmona vis dar meldėsi" .. . Tai įvyko penktą valandą vakare. "Mirusis buvo pašarvotas neerdvioje jų namų seklyčioje. Jos sienas puošė, motinos rankomis išsiuvinėti tamsiai raudonų ir baltų vilnų siūlais, samarkandiško rašto kilimai . . . Karstas
skendėjo gėlėse ir žalumynuose".
* * *
A.a. Stasys Šalkauskis buvo palaidotas greta savo tėvo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios naujose kapinėse, Šiauliuose.
Jų žemiško poilsio vietą saugoja pilko granito keturkampis, žemas, kuklus, estetiškas antkapis. Augštai jo viename šone kabo žalvarinis kryžius. Jo kitoje pusėje svyruoja verkiantis beržas.
Laidotuvės įvyko gruodžio septintą dieną. Skendėdami liūdesyje, tyliai, pagarbiai, susikaupę, nenoriai žmonės skirstėsi nuo naujai supilto kapo.

Buvo šalta žiema. Stiprėjo šiaurinis vėjas. Pradėjo snigti .. .
Kada, oi kada baigsis sunkmečiai? Kada lietuvių tauta galės tinkamai pagerbti tauriausią žmogų, didį savo mintytoją, klojusį savo tautai giedrią dabartį, ir pranašišką šauklį į kilniąją ateitį?

V.K.JONYNAS SKAUSMINGOSIOS MOTINOS VITRAŽO DETALĖ
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai