Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRIE JULIAUS ŠTARKOS KAPO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. Santvaras   

Vardai, kurie skambėjo ir spindėjo Nepr. Lietuvos gyvenime, vienas po kito pradeda užgesti. Jie pradeda pradingti šiame gyvenime, šios būties gatvėse, bet ne lietuvių kultūros istorinėj perspektyvoj. Laikas, kuriame tie žmones gyveno ir dirbo, dabar atrodo nepaprastai įdomus ir spalvingas. Lietuvių tauta daugiau negu šimtą metų, kraujo aukas sudėdama, atkakliai kovojo dėl savo laisvės ir kultūros. 1918 - 1940 m. Lietuvos nepriklausomybė tapo realiu ir apčiuopiamu kūnu. Tų žmonių idealizmas, tėvynės meilė ir titaniškos pastangos per trumpą laiką nelaisvės metu prarastus kultūrinius laimėjimus pakelti į galimai augštesni lygį nūdien sudaro ištisą epochą. Tokią epochą, kurią, lyginant su kitų tautų natūraliu ir netrukdomu kultūros ugdymu, galima pavadinti stebuklu.

Milžinai ateina ir vėl pradingsta. Kaip ir sutemos, kuriose žmonės klaidžioja ir kelio į šviesą neberanda. Tačiau ir sutemos neamžinos, ir jos praeina. Carinės priespaudos nakčiai Lietuvoj dingus, į dvasios milžinų gretas stojo ir savo fiziniu ūgiu nedidelis Julius Štarka. Puikus ir taurus vyras, kompozitorius, galingo talento chormeisteris, jaunųjų chorvedžių mokytojas. Dabar jis užgeso, užgeso svetimam krašte, bet kaip viena didelė ir šviesi žvaigždė Lietuvos padangėj.

Julius štarka gimė 1884 spalio 4 Lėlių kaime, Ukmergės apskrity. Pirmieji jo žingsniai, kopiant į muzikinį gyvenimą, sužvangėjo Kauno senamiesty, komp. J. Naujalio vargonininkų mokykloj. Mažo ūgio, bet judrus, greitas, darbštus, tvarkingas ir rūpestingas Julius štarka greitai į save atkreipė garbingojo mokytojo J. Naujalio dėmesį. Berods, toj mokykloj velionis užtruko ilgesnį laiką, rimtai ruošėsi platesnio pobūdžio muzikinei veiklai, kai kada pavadavo mokytoją prie katedros vargonų, dalyvavo komp. J. Naujalio choruose ir ano prieškario kauniškės Dainos kultūriniame bei teatriniame veikime. Tą liudija senos foto nuotraukos, kurias kadaise esu regėjęs savo akimis Kaune.

Baigęs su pagyrimais J. Naujalio vargonininkų mokyklą, įsigijęs bendro lavinimosi cenzą ir apsirūpinęs rekomendacijom, 1906 m. Julius štarka išvyko į Varšuvą ir įstojo te-nykštėn konservatorijon. Varšuvos konservatorijoj jis studijavo vargonavimą, chorvedybą ir kompoziciją, žinoma, išėjo ir visus pridedamuosius augštosios mokyklos dalykus, kaip visuotinė muzikos istorija, muzikos stiliai, meno istorija, lenkų ir rusų kalbos ir kt. Studentaudamas nepertekliuje gyveno, bet į muzikos mokslus visu atsidėjimu gilinosi, laisvalaikiu atsidurdavo Varšuvos lietuvių tarpe, visa jauna energija jungėsi į jų visuomeninę ir kultūrinę veiklą. Varšuvos konservatoriją jis baigė 1911 m., bet dar kurį laiką tobulinosi pas prof. Sužinskį. Po studijų baigimo negalėjęs įsikurti Lietuvoj, 1913 m. Jul. štarka išvyko Kaukazan j Tbilisį, kur buvo muzikos mokyklos mokytojas ir vargonininkas. 1918 m. grįžo j Vilnių, o 1919 m. persikėlė į Kauną. Taigi tėvynėje atsirado tuo metu, kai nepriklausomai Lietuvai jo mokslas ir patyrimas buvo tokie reikalingi.

Grįžęs Lietuvon, įsisiūbavus nepriklausomos valstybės atstatymo darbams, Jul. štarka Kaune suorganizavo didelį chorą, kurio dainavimo meninis lygis iš karto prašoko visas viltis. Jul. Štarkos vardas spaudoj ir visuomenėj pradėtas minėti su nuostaba ir pagarba. Tuo metu mes regim jį dirbantį Liet. Meno Kūrėjų Draugijoje, rengiantį choro koncertus, dalyvaujantį operos teatro steigėjų sambūry, tiksliau LMK D-jos muzikų sekcijoj. Kai Verdi Traviata buvo parinkta ir pradėta repetuoti — Jul. štarka buvo pakviestas būti operos teatro, tada vadinamos LMK D-jos operos vaidyklos, chormeisteriu. Anksčiau jo organizUOtu choras, berods, ir sudarė operos choro branduolį. Traviatos premjeroj, įvykusioj 1920 gruodžio 31, Jul. štarkos paruoštas choras muzikiniu požiūriu skambėjo puikiai, beveik iš karto prilygo chorinio dainavimo profesionalinį lygį. Jul. štarkos darbštumas ir rūpestingumas, ypač jo estetinė kultūra, lėmė, kad jis Valst. Operos Teatro chormeisteriu išliko beveik ištisus 24 metus. Tik 1944 m., artinantis antrajai bolševikų invazijai į Lietuvą, jis pasitraukė į Vakarus, pasitraukė savo noru ir valia, bet geliančia širdimi paliko tuos teatro rūmus, kurių vienoj kertėj ir jis padėjo didelį ir net laiko, ir net Lietuvos okupantų sunkiai suskaldomą akmenį.

Antrajam pasaulio karui pasibaigus, komp. Julius Štarka visą laiką gyveno Dillingeno lietuvių stovykloj. Ten jis buvo suorganizavęs vyrų chorą ir moterų oktetą, kurie aplinkinėse lietuvių stovyklose garsėjo nepaprastai gražiu ir muzikaliniu dainavimu. Tačiau tremtis negalėjo būti tas pats, kas buvo profesinis operos choras. Mėgėjų dainininkų silpnybė visada glūdi tame, kad jie nėra pastovūs savo pasiryžimuose. Pagaliau tremty ir dienos buvo per trumpos dideliems darbams nuveikti. 1949 m. it vykęs į JAV, Julius štarka kurį laiką gyveno pas savo mokslo dienų bičiulį komp. A. Aleksį Waterburyje, Conn., o vėliau įsikūrė Brookly-ne N. Y., kur iki pat mirties buvo vienos didelės kitataučių parapijos vargonininkas ir chormeisteris. Kiek teko nugirsti, tuo metu jis tvarkė savo ankstybesniuosius darbus, sukomponavo naujų kompozicijų. Jeigu tas tiesa, New Yorko lietuviai kultūrininkai turėtų pasirūpinti kad Jul. štarkos kūrybinis palikimas nedingtų svetimoj aplinkoj, kuri mūsų aspiracijų ir sentimentų juk negali aprėpti ir suprasti.

Širdis sušyla ir veidas pragiedrėja, kai prisimeni Julių Starką kaip žmogų. Ilgus metus dirbęs su chorais, gyvenęs muzikos "triukšme", pats jis kalbėdavo tyliai, kartais skardžiau išsiliedamas tik atviru ir nuoširdžiu juoku. Buvo aristokratiškai mandagus, taktingas, atsidėjęs savo darbui, niekad į jokias teatrinio gyvenimo painiavas neįsivėlęs.

Net ir savo bendradarbių, operos choro artistų, jis kitaip nevadindavo, kaip ponais. "Ponai, prašau rimties! Ponai, pakartosim šį chorą, nes dar neskamba!". Choro artistai jį ir vadindavo savo ponu, nors oficialiai kreipdavosi Maestro vardu, žinoma, darbe Julius štarka retkarčiais ir pyktelėdavo, bet tas jo supykimas mekad nesiverždavo per krantus ir niekad nepasireikšdavo kokiu nors grubumu žody ar elgesy. Dėl tokio savo būdo Julius štarka teatre buvo beveik negirdimas ir nematomas. Bet jis nesišalino žmonių bičiulystės ir jų artumo. Ypač mėgo jaunimą, todėl kiekviena pasitaikusia proga leisdavosi į kalbas su jaunaisiais operos solistais, tai jiems patardamas, tai juos paskatindamas ir pa-girdamas. Juliui Starkai rūpėjo ne tik operos choro meninis lygis, bet ir visų Valstybes Teatro darbų meniniai laimėjimai. Jis uoliai lankė dramos vaidinimus, ypač domėjosi lietuvių autorių pasirodymais scenoj. Iš tikro, Julius štarka buvo tiesios širdies, draugingas ir tikrai mielas žmogus.

Kaip kompozitorius Julius Štarka daugiausia kūrė vokalinę muziką — solo dainas, choro dainas ir giesmes. Harmonizavo nemenką pluoštą lietuvių liaudies dainų. Plačiau pažįstami jo kompoziciniai darbai yra Dešimt liaudies dainų, Missa de pro-fundis, Preliudai vargonams, Siuntė mane motinėlė, Sens Rambyne, o pastaruoju metu dažniau girdima jo sudėtingesnės formos daina — Bernardo Brazdžionio Tušti paliktieji namai. Ar jis yra sukūręs didesnes apimties kamerines ir orkestrines muzikos — man nėra žinoma, bet niekad jos neteko girdėti. Pažįstama Juliaus štarkos muzikine kūryba savo stiliumi yra artima muzikiniam romantizmui. Ji yra originali ir ypač būdinga savo harmonija ir sąskambių estetika. Tačiau labai sunku apie tai kalbėti, kai prieš akis neturi nė vieno Juliaus štarkos kompozicijų puslapio. Apie velionį kompozitorių geriausiai galėtų parašyti komp. Vladas Jakubėnas, ar kuris kitas kompetentingas asmuo. Nekrologe apie velionio Juliaus Štarkos muziką tarti žodžiai anaiptol negali pretenduoti į išsamų tos kūrybos aptarimą.

Didingą savo gyvenimo paminklą Julius štarka pastate kaip chormeisteris ir jaunųjų chorvedžių mokytojas. Tie 24 darbo metai Valst. Operos Teatre yra jo sukrauti lobiai. Reikia tik prisiminti, kad per tą laiką scenoj buvo pastatyta apie 70 operos veikalų. Tik retai kuriame buvo mažesni chorai (pvz. Rossini Sevilijos Kirpėjas), o šiaip beveik kiekviename operos pastatyme choras darbo turėjo per akis. Verdi Trubadūras, Aida, Otelio ir net senoji Traviata, Wagnerio Lohengrinas ir Tann-hauseris, Puccini Tosca, Bohema, Madam Butterfly, Charpentier Luiza, Meyerbeerio Hugenotai, Čaikovskio Pikų Dama ir Eug. Oneginas, Bizet Carmen, Karnavičiaus Gražina ir Radvila Perkūnas, Stasio Šimkaus Pagirėnai, A. Račiūno Trys Talismanai ir visa eilė kitų, tai vis buvo veikalai, kuriuose choras nešė labai sunkią ir atsakingą naštą. Ir tas choras, Juliaus štarkos talento dėka, buvo vienas pačių geriausių operinių chorų Europoj. Tai ne šių eilučių rašytojo pramanyti pasigyrimo žodžiai, bet tvirtinimai visų svetimšalių dirigentų, kuriems nors kartą teko atsistoti prie pulto Lietuvos Valst. Operos teatre. Didelis ir nepataisomas nuostolis, kad to choro dainavimai nebuvo įrašyti į patefono plokšteles, bet mes, kurie tą chorą ir šiandien girdim, negalime apie jį kitaip kalbėti. Kad operos choras buvo pasiekęs tokių meninių laimėjimų, tai buvo tylaus, ramaus ir kultūringo chormeisterio Juliaus štarkos nuopelnas. Kaip operos choro vadovas, Julius štarka Lietuvoje sukūrė epochą ir tradiciją. Jo vadovaujamas choras dainavo apie pusketvirto tūkstančio operos spektaklių, ištisame šimte vaidinimų talkino Dramos teatrui ir surengė apie šimtą atskirų choro koncertų. Operos choras savo repertuare turėjo L. v. Beet-hoveno IX-ją simfoniją ir Missa So-lemnis, G. Rossini Stabat Mater, Č. Sasnausko, St. Šimkaus, J. Karnavičiaus kantatas ir k. Dabar jo mokinys Jonas Dautartas, kuris stojo savo mokytojo vieton, be abejonės, tą chorinio dainavimo meninį lygį pasistengs išlaikyti ir ateičiai perduoti.

Greta darbo Operos Teatre, komp. Julius štarka beveik visą laiką mokytojavo Muzikos mokykloj, o vėliau Kauno konservatorijoj, vadovaudamas chorvedybos klasei. Ir čia jo nuopelnai, turint galvoje tą trumpą laiko tarpą, yra dideli ir garbingi. Iš savo klasės jis išleido ne vieną puikų ir gerai paruoštą chorvedį su giliai įskiepyta muzikos meile, kurių daugumas iki šiol rūpinasi Lietuvos chorinio dainavimo kultūra. JAV mes turime komp. Jul. Gaidelį, lankiusį Juliaus štarkos chorvedybos klasę, ir buv. Čikagos Vyrų choro dirigentą, Čikagos lietuvių operos teatro puoselėtoją VI. Baltrušaitį, šiuo metu dirbantį Brooklyne, N. Y. Tegu ilgus metus rūpestingasis mokytojas būna gyvas nors savo mokinių širdyse.

Kai žmonės miršta, jie mus priverčia atsigręžti į praeitį. Gal ne be pagrindo ir dr. Vincas Kudirka mus moko stiprybės iš praeities pasisemti. Ton praeitin atsigręžę, mes pamatom didelius nuveiktus darbus, pamatom idealizmo, pasiaukojimo ir plačių kūrybinių polėkių tų darbų vykdytojus, kurie kiekvienu atveju mums gali būti tokis geras pavyzdys, kaip neseniai mus gyvųjų tarpe palikęs komp. Julius Štarka.
St. Santvaras


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai