Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PREL. A. DAMBRAUSKAS - ADOMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A.V.   

Šių metų rugsėjo aštuntą dieną suėjo šimtas metų, kai gimė Aleksandras Dambrauskas - Adomas Jakštas.
Tai sukakčiai paminėti skiriame šį "Aidų" numerį, toli gražu nemėgindami apžvelgti visos jo šakotos veiklos: tam reikėtų storų tomų. Pasitenkiname primindami jo asmenį, atskleisdami vieną kitą iš jo gausių darbų.

Prelatas A. Dambrauskas - Adomas Jakštas buvo vienas iš universaliausių vyrų, kokių yra davusi Lietuvos žemė. Ne be reikalo jis vadinamas enciklopedistu, — tokis įvairus buvo jo pažinimo laukas.

Žiūrint į tolimą praeitį, Adomas Jakštas mums prisistato kaip aušrininkas, — jis į poezijos kelią išėjo 1884 metais "Aušroje". Vėliau gi jisai sutapo su kitais laikraščiais, kaip "Apžvalga", "Tėvynės Sargas" ir ypač "Draugi-ja".

Kaip poetas, anais laikais mūsų visuomenėje jis buvo susidaręs žymų vardą, minimą šalia Maironio ir kitų.

Jeigu poezijoje ilgainiui jis turėjo užleisti dalį vietos kitiems, tai ligi šiolei jį galima laikyti lietuviškosios kritikos karaliumi. Jo kritika buvo atremta ne momento įspūdžiais, o aiškiais principais ir įsitikinimais. Šis teoretinis pagrindas Adomą Jakštą vedė ir į platesnius straipsnius bei apybraižas literatūros ir meno klausimais.

Kaip poetas ir kritikas, Adomas Jakštas gal ir buvo žinomiausias lietuvių visuomenei.
Betgi jis buvo ir pirmaeilis mokslininkas, — ir tai ne viename bare. Už jo darbus matematikoj Kauno universiteto matematikos-gamtos fakultetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Jis buvo ir to paties universiteto humanitarinių mokslų fakulteto filosofijos garbės daktaras. Jis buvo iškilęs ir kaip teologas, ir čia jo darbus įvertino Kauno universiteto teologijos-filosofijos fakultetas, paskirdamas jį garbės profesoriumi. Visi šie titulai pabrėžia ne kokį šio vyro išviršinį blizgėjimą, nes jis jo ne-jieškojo, o jo realius darbus: jis buvo žymus specialistas, autoritetas įvairiose žinijos srityse.

Prel. A. Dambrauskas tačiau buvo ne vien teoretikas, o ir praktinės veiklos žmogus. Vienas jo darbų laukas čia buvo Švento Kazimiero draugija, kuriai jis ilgus metus vadovavo, — ne tik iš augštos viršūnės, bet ir praktiniame smulkiame triūse, kaip rankraščių ir korektūrų taisyme, leidžiamų veikalų parinkime, organizaciniuose reikaluose. Kitas jo veiklos laukas buvo visuomeninis, daugiausia reiškęsis per publicistiką ir žurnalizmą. Čia jo vardas neatsiejamai susijęs su "Draugijos" žurnalu, — vienu iš šviesių paminklų periodinėje lietuvių spaudoje. Žiūrint iš laiko perspektyvos, negalima atsistebėti šio vyro našumu, kruopštumu ir ištverme: jis buvo ir redaktorius, ir daugelio straipsnių autorius šiam savo žurnale ir kituose laikraščiuose, ir kritikas, ir bendradarbių jieškotojas, ir korektūrų taisytojas, ir atidus bibliografas, ir narsus publicistas, ypač kėlęs balsą dėl lietuvybės teisių. O šis balsas anais laikais buvo vienas iš pačių įtakingiausių savoje visuomenėje. Tad visai pagrįstai "Lietuvių Enciklopedija" mums primena: "Kan. Tumas-Vaižgantas Užgesusių žiburių prakalboje Dambrauską dėl jo visuomeninio reikšmingumo laiko trečiuoju šalia Basanavičiaus ir Kudirkos."

Kunigas, tautinio atgimimo veikėjas, mokslininkas, poetas ir kritikas, A. Dambrauskas-Adomas Jakštas buvo ir stambiausias Lietuvoje ideologas prieš pirmąjį pasaulinį karą. O po karo jis susilaukė sau lygaus įpėdinio — profesoriaus Stasio Šalkauskio.
Prel. A. Dambrausko vardas buvo radęs ir tarptautinio dėmesio. Pirmiausia jis čia garsėjo kaip esperantininkas. Esperantininkai ir šiandien jį vertina kaip vieną iš savo įžymybių.

Jo šimtametę sukaktį paminėjo ir Švedijoje leidžiamas jų laikraštis "Norda Prismo", savo 1-2 nr. šiemet apie jį taip atsiliepdamas: "Tai gili ir stipri asmenybė, palikusi vertingų darbų visose gyvenimo srityse". Paskui žurnalas, konkrečiai suminėjęs prel. A. Dambrauską, kaip publicistą, poetą, kritiką, mokslininką, visuomenės veikėją, pažymi, kad jis buvo ir "pasaulinio masto esperantininkas".

Tad norime šios sukakties proga mesti nors vieną kitą žvilgsnį į šio tikrai didelio vyro šakotą, dar plačiau nenagrinėtą ir vienoje vietoje neaprėptą, gal ir nedėkingai primirštą ar tyčia nutylėtą palikimą lietuvių tautai ir jos kultūrai, lygiai kaip ir į jo paties asmenį.
A.V.



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai