Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ORGANIZUOKIME MENINĘ VEIKLĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V.K. JONYNAS   

Kas mūs ateity laukia — nežinome. Tačiau, nežiūrint ką mums rytojus beatneštų, yra būtina jau šiandien planingai ir apgalvotai viskam pasirengti. Lankydami Vokietiją Amerikos lietuviai, o taip pat ir daugelis svetimšalių yra gėrėjęsi mūsų liaudies menu ir jo savumais. Savo praktiška paskirtimi šios rūšies dirbiniai, neabejotinai, visur susiras pirkėjų, o jų dirbėjai, lengvesnį duonos kąsnį. Neabejotinai kils sumanymas šios rūšies gaminius surinkti ir suorganizuoti parodas Vokietijoje ir Amerikoje, o eilei jos gamintojų atsiras affi-devitai ar kiti keliai išvažiuoti svetur. Kadangi individuali emigracija yra rekomenduotina, kaip reali galimybė, kyla klausimas, kaip toks įvairių specialistų neorganizuotas išsibarstymas gali veikti mūsų tolimesnę kultūrinę veiklą. Aišku — neigiamai. Kas yra darytina, kad neigiamybės būtų pajungtos mūsų interesų labui? Vienintelis kelias tinkamo organizacinio plano parengimas ir jo vykdymas.

Mažiausiai kiekvienas iš tokių specialistų turėtų žinoti, kurioje valstybėje jis pageidaujamas, kur numatomas įkurdinti ir ką ten veiktų. Kaip neatrodytų šis klausimas nerealus ir sunkiai įgyvendinamas, jis turi būti parengtas ir planingai vykdomas. Galima būtų diskutuoti tik laiko klausimą. Belaukiant, tokie asmenys Vokietijoje taip pat turi atlikti jiems skirtą misiją. Yra pavojus, kad mes pakartosime stovyklų klaidas. Kas ką nutvėrę išsivešime ir kur pakliūva išstatinėsime parodose ir tuo būdu reprezentuosime savo tautą. Neabejotina, kad tokiu atveju įvyks apsčiai klaidų ir nesusipratimų ir net nemalonumų, o tokia veikla gali vieton pozityvių atnešti neigiamų rezultatų. Kad tam būtų užkirstas kelias, reikia dar dabar Vokietijoje parengti atitinkamus rinkinius ir kolektyvus, kurie būtų specialistų nuodugniai patikrinti, aprašyti ir sumetrikuoti. Turėdami savo metrikas, eksponatai galėtų būti visur tinkamai eksponuojami. Be padarytų kūrinių, dar opesnis reikalas yra su naujais gaminiais. Pastarieji dygsta kaip grybai po lietaus, bet, deja, yra labai įtartinos etnografinės ir meninės vertės. Tokie eksponatai privalo būti ypatingai gerai atrenkami, o jų gamintojai net kontroliuojami. Šiandien dėl „sunkių sąlygų“ mes daug kam ir daug ką atleidžiame. Rytoj gaminys neteks „sunkių sąlygų“ metrikos ir bylos lietuvių liaudies meno vardu. Todėl svarbu, kad jis turėtų nors elementarinius to liaudies meno pradus bei savybes. Aš nei kiek neabejoju, kad šios rūšies amatininkai Amerikoje yra ir bus laukiami. Nuvykę tenai gerai įsikurs ir savo gaminius plačiai paskleis vietos lietuvių tarpe ir vietiniai bus daugiau patenkinti kaip įvairiais daktarais, kurie ten sunkiai gali pritapti. Be to, neabejotina, kad lietuvybės palaikymo ir atitinkamos informacijos bei propagandos atžvilgiu jie nudirbs didelį darbą.


Tačiau nereikia manyti, kad jie yra vieninteliai, kurie gali tremtyje būti toje srityje naudingi ir remtini. Ir grynojo meno atstovas — dailininkas yra nemažiau svarbus lietuvybės žadinimui ir tautinės kultūros ugdymo darbui svetur. Pastarųjų tačiau būtų skirtingas uždavinys. Perkėlus jų kūrinius ar net juos pačius į Ameriką, jie turėtų pasiekti plačiąją Amerikos visuomenę. Kiek dailės-amatų dalykai bus mieli ir pirmoje eilėje veiks pačius Amerikos lietuvius, tiek antrieji savo meniniu subrendimu ir internacionaline kalba gali mums praskinti kelią ir suteikti galimumų, kurie diplomatiniu būdu kartais nėra prieinami. Jie, kaip šaltojo oro srovė, veržiasi pro visas užtvaras betarpiai į žmonių širdis ir sielą. Simpatikų užkariavimas amerikiečių tarpe mums turi nemažiau rūpėti kaip ir pačių amerikos lietuvių pavergimas. Plastinis menas yra priemonė, kuria tiesioginiai galima veikti ir siekti tikslo. Praėjusiais metais spaudoje buvau iškėlęs mintį, kad reikia Vokietijoje surinkti iš dailininkų geruosius jų kūrinius, tinkamai juos aprėminti, išleisti nuolatinį katalogą (vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis) su įvadu apie lietuvių meną, suruošti Vokietijoje eilę parodų, kurios galėtų mus tinkamai reprezentuoti. Po to, šiuos kūrinius pasiųsti į Ameriką kaip padėką Amerikos lietuviams už jų mums siunčiamą paramą. Tokia paroda mums leistų išvengti būtinumo dalyvauti paskiromis grupelėmis bendrose DP parodose, kuriomis mes neatsiekiam jokio tikslo. Ši mintis anuomet mūsų bendruomenės organų visiškai neužinteresavo. Prabėgus kiek laiko, daug kas pasikeitė, tačiau tokios parodos ruošimo reikalas nei kiek nesumažėjo, o priešingai įgauna vis didesnės reikšmės. Tačiau tai darosi vis sunkiau įgyvendinama, nes kai kurie dailininkai jau išvyko arba išvyksta svetur. Reikia tik įsivaizduoti, kiek mums kainuotų, jei tokias parodas mes organizuotume iš Lietuvos! Šiandien gi turimų galimumų mes visiškai nematome, nevertiname ir nenorime išnaudoti. Rytoj veltui gailėsimės. Dar nevėlu klaidas atitaisyti.

Meno sąvoka yra labai plati ir jo supratimas labai skirtingas. Taigi, šiuos reikalus reikėtų pavesti tvarkyti ir organizuoti patiems menininkams. Tačiau planingos direktyvos turėtų eiti iš mūsų emigracinių centrų, o nepaliktos patiems dailininkams jų privačiai iniciatyvai. Šio reikalo palikimas nuošalyje arba neskyrimas jam tinkamos reikšmės galėtų turėti skaudžių pasėkų, kurias mes tepastebėsime žymiai vėliau, kai jos jau nebus pataisomos. Nenoromis tenka dairytis ir klausti, kur gi yra pagalios mūsų informacinės žinybos ir jų veikla?

Ta pačia proga tenka pasakyti pora žodžių ir apie pačius dailininkus. Jų turime visokių. Vieni labai patinka plačiai visuomenei, kiti nepatinka. Nelaimei, dažniausiai tie dailininkai, kurie plačiai visuomenei nepatinka, kaip kūrybinės meno pajėgos yra neabejotinai ir nesulyginamai aukštesnio lygio. Jei kyla mūsų meno pasaulinio mastu reprezentavimo klausimas, tai turi būti kalbama tik apie tuos dailininkus, kurie tarptautinėje šių dienų arenoje yra tarę savo žodį. Tokių, aišku, mes Skaitome ant pirštų. Silpnesnės meninės pajėgos, kurios dar neturėjo galimumo savo gabumams išvystyti, neturėtų būti taipgi atstumtos. Jos turėtų būti įjungtos į pagelbinį aparatą, t. y. tiesiogiai į dailiuosius amatus, kuriuose jie bus nepamainomi ir nudirbs pozityvų darbą. Ambicijoms čia neturėtų būti vietos, lygiai kaip ir asmeninio patikimo, nepatikimo ar kokių giminystės ryšių.

Taipgi ir kitos meninės šakos, kaip pvz. muzika, teatras, baletas ir chorai, turėtų būti organizuojami panašiais principais. Tačiau šiuo atveju žodis priklauso šių sričių specialistams.


K.Varnelis. Lietuva

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai