Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NETIKROVĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė EYVIND JOHNSSON   

 

 

Po pietų mes paliekame Gabrielio sodybą ir, kol dar nesutemo, išskubame į jo ežerėlius, pilnus margųjų Lašišų ir į jo trobelę. Jis eina pirma karvių išmintu takeliu. Takelis, kai jis vinguriuoja upės pakraščiu, vietomis yra kietas ir puikus, bet įėjus į liekną, pasidaro duobėtas, o dabar, ištisą savaitę palijus, šlapias ir permirkęs. Ant nugaros jis nešasi seną šikšninį maišą, — tai pats istoriškiausias visame Trondelagene, kaip kad jis sakydavo, — vienoje rankoje laiko ilgą, jau.pilką ir suskilusį bambukinį meškeriakotį ir šniūrą menkėms, — ir šie istoriški, — antroje gi mandoliną, suvyniojęs į iš burinio audeklo pasiūtą maišelį.


Ruduo jai gerokai įpusėjęs, taip kad ir uodai tapo labiau prijaukinti, tikrasis uodas paralyžiuotas, kaip Gabrdelis sako, o mašalėliui mašina sugedus. Žemai miškeliuose jis sunkiai pribaigiamas, bet einant aukštyn atrodo — ir tai Gabrielio išsireiškimas — lyg reumatizmas jį kamuotų ir jei įsiklausai, girdi jį net kosint. Gabrielio trobelėje, dar tris valandas aukščiau palypėjus, jisai visai išnykęs, kartu, ačiū Dievui, kartu ir gaila. Ačiū Dievui, kad jis pranyko, gaila gi, nes „tai ženklas, kad ruduo jau visai rimtai prasidėjo ir jau pradedi tikėti, kad ir šiemet žiema ateis.

Mergiotė ten dar likusi, ilgiausiai savaitei, karvės dar besivazoja paliekniais ir galvas panarinę pradeda melancholiškai būbauti anksti vakarais. Mes sustojame pailsėti ir išgeriame kavos. Mergiotė yra Gabrielio brolio duktė Juana, gimus ir krikštyta tuo laiku, kada tokie vardai buvo tikras mados dalykas abiejose sodybose, bet savyje ji neturi nieko pietietiško: šviesi ir gražiai sudėta. Mano atžvilgiu ji laikosi gena rezervuotai, bet su Gabrielių elgiasi, kaip su piemenioku.

Tarp kitko ne ji viena taip elgiasi. Jis yra turtingas ūkininkas, apie 50 metų amžiaus, tvarkosi gerai, kai reikia tinkamas ir valsčiaus reikaluose, bet ot dėl mandolinos ir dėl giedorių draugijos visi su juo elgiasi, kaip su piemenioku. Kaipo priedas prie to, jis yra labai nedrąsus prieš ją, kaip ir prieš kitas moteris, tačiau moteris jis vistiek mėgsta — jis laukia savo vienatinės, tikrosios, pabėgusios Renatas.

Apie tai jis buvo labai atsargiai užsiminęs prieš kelis metus. Renata buvo taip tamsi ir taip graži, jog buvo spėliojama, kad ji yra sudužusio laivo liekana. Ji pati, žinoma, neišplaukė į šios įlankos krantą, bet buvo galima sau įsivaizduoti, kad jos tėvai prieš kokį šimtą metų pateko į ši pakraštį, o juodumas žmoguje vistiek pasilieka, kad ir kažkaip jį balintum, sakydavo Gabrielio brolis. Po metų ji pabėgo, kartu su savimi pasiėmu ir dukrelę, o dabar, jei ji dar gyva, prisilaiko kur nors labiau į pietus.

Po šito įvykio Gabrielis pradėjo graužtis, bet keistu nepasidarė jis turėjo stiprią galvą, bet armoniką, kurią jis pirmiausia turėjo, iškeitė į gitarą, gitarą paskui į mandoliną, o misijų namuose pramoko groti vargonais. Jis įkūrė ir giedorių draugiją, apylinkėje žinomą ir vertinamą. Šiaip jis ūkininkavo savo ūkyje — jis senajame, o jo brolis naujajame, kiek aukščiau.

Nuo jo kalnų trobelės tik dvi valandos kelio iki jo pirmųjų ežeriukų. Takelis toliau nebeeina — netoliau, kaip karvės ir avys nori — o paskui prasideda lieknai ir šilojai, ten mes galime eiti šalia vienas antro. Gabrielis šneka daug ir yra gana linksmas, nes jis tikisi, kad mums gerai pavyks su žuvimis, kitaip sakant, jis sugaus geros žuvies, nes aš žvejosiu blizge, o pernai ja nedaug ką tepagavau. Tavo žvejyboje nėra rimties, sako jis. Į ežeriukus jis turi didesnę teisę, negu kas kitas. Seniau ten buvo nekaip su margaisiais lašišiais, bet prieš kokį desėtką metų jis atnešė du kibirus jauniklių žuvyčių. Viename iš ežeriukų — tolimesnis yra mažesnis — buvo jau gana daug žuvies iki pat prieš paskutiniuosius dvejus metus. Gabrielis mano, kad kas nors ten yra buvęs ir išvogęs žuvis dinamito pagalba. Po valandėlės jis įsileidžia į politiką. Ilgai jis kalba apie pasaulį, jis skaitė laikraščius ir sekė juos.

— Blogiausia, sako jis — kad negalima gerai sugriebti visko, kas vyksta. Jei skaitai, kaip Europoje viskas vyksta, dar gali sau įsivaizduoti, bet vistiek atrodo, lyg tai būtų įvykę prieš kokį šimtą metų, maždaug taip, kaip romaną skaitant. Tiki, kad armotos ir kulkosvaidžiai paklojo tiek ir tiek tūkstančių žmonių.

Apie tai neabejoji, bet vistiek atrodo, jog tai netikroviška. Prieš kokius trisdešimt, trisdešimt penkerius metus ir čia įvyko nužudymas. Vienas senis ten žemai prie fjordo užmušė kirviu savo senę. Mane šiurpas nukrečia apie tad pagalvojus. Paskui aš mačiau senę.

Šitai yra daug tikroviškiau, nors tai yra niekis, palyginus su bombardavimais dš oro ir su šimtais tūkstančių užmuštų vaikų. Bet mus tas vistiek ne taip veikia. Tai netikroviška! Bet vistiek tuom tiki. Bet... Sunkti yra pajusti kitų danties skaudėjimą. Aš turėjau jam pritarti, prisipažinti, kad ir su manimi taip dažnai atsitinka.

— Mes dar pakankamai nepergyvenom tų visų dalykų, kad galėtumėm suprasti, kas jie ynai, — tariau aš.

Jis susimąsto.

— Bet kaip tau, ar ne keista atrodo, kad savo laiku tiek daug pinigų buvo surinkta pagonių misijoms, — sako jis, — o žmonės tuo tarpu aplinkui mirė iš bado. Dabar gi, kai vargas nėra jau toks didelis ir vargšų šelpimas ir panašūs reikalai yra daug geriau sutvarkyti, dabar jau nebesigriebiama taip karštai jiem padėti. Žinoma, daroma ir dabar, bet jau nebe su tokiu atsidavimu. O negrai — taip, tikrai niekas nežinojo, ar jiems buvo gera, kad jų sielos buvo išgelbėtos, kaip kad buvo sakoma. Dabar gi žinoma, kad reikalas eina apie išgelbėjimą kūnų nuo kankynių ir bado. Pagelbėti vaikams, savo tėvus praradusiems, padėti sužeistiesiems ir seniems. Ką mes jiems galime padaryti, yra
naudinga, tą mes žinome, bet... Toliau jis jau nebetęsė kalbos taip noriai.

— Gal tai priklauso nuo to, kad žmogus pasidarė nebetoks kilnus ir geras, — sako jis..

— Ar tu tiki, kad jis toks pasidarė? — paklausiau aš.

Jis vėl susimąstė ir po valandėlės tarė:

— Tikrai keista atrodo, kai imi apie tai galvoti. Aš niekada nelaikiau, kad šios apylinkės žmonės būtų taip jau ypatingai kilnūs ir geri. Daugelis iš jų, manau aš, tikrai blogi, pasileidėliai, melagiai, klastingi. Aš visada maniau, kad kitose vietose, kituose kraštuose žmonės, apie kuriuos teko skaityti, yra geri, puikūs, drąsūs, patinką. Bet ot vieną kartą aš vis dėlto — o tai buvo dėl to, kad ir aš pats gavau, smūgį, kad net atsisėdau —patyriau, kad visa, kas gražu — netikroviška. Tai tik kažkas, kas knygose parašyta. O dabar... kartais pamanau, nors žinau, kad klaidingai manau, kad visa, kas pasaulyje pikta įvyksta, nėra tikroviška.

— Bet kad tu čia eini, kad žvejosi, kad už valandos išgersi kavos, visa tai juk yra tikroviška.

Jis nusikvatojo ir papurtė galvą:

— Ot ir gausi! Bet apie tai juk nereikia nei galvoti, nei susimąstyti, labai paprastai — eini, ir gana.

— Bet ar tu nepagalvojai, kaip valandėlei liūdna pasidaro, ištraukus didelį margąjį lašišių. Liūdna, kad pasibaigė, liūdna, kad galbūt ilgai reikės laukti, kol ištrauksi kitą. Labai paprastai — liūdna, kad nebelinksma ilgiau.

— Taip, viduje kažkaip keista pasidaro, — atsako, jis ir nusispjauna į šalį.

Mes einame per sodrų liekną, per aukštus nenupjautus vikšrius. Žagarai daužo mūsų kojas. Vietomis lieknas toks sušvinkęs, jog mes žingsnis po žingsnio turime pirmyn kapstytis. Kai kur matome persirpusias lieknų gervuoges. Ankstyvą vasarą čia ganėsi karvės, o neperseniai čia elnio būta. Vakaruose saulė pasiekė uolynų viršūnes, uolynų rytuose greit jau ir sutema atžengs. Bet kai kur viršūnėse dar tebešviečia, šviesa ten dar pasilaikys valandėlę.

Jau daugelį metų ėjome pro čia. Ir staiga man dingteli — kaip viskas čia nepasikeitę, ir mes, čia per liekną einantieji, nė kiek nesusenome. Kaip tik dabar, kai mes čia sau žingsniuojame niekuo nepasikeitę. Bet kai tik nutversime laikraštį, tuoj daug senesni pasidarysime. Taigi, viskas, kas per paskutinius metus pasaulyje įvyko, tikrai įvyko. Dabar visa tai toli toli nuo mūsų. Ir aš galvoju: vasara man ir daugeliui kitų buvo tik laikui sulaikyti. Mes pabėgome iš to didelio sąryšio su gyvu, tikrovišku pasauliu, tuo pat būdu, kaip ir miestiečiai kad kartą savaitėje pabėga į sekmadienio priedo dedektyvinę arba laukinių tyrlaukių novelę. Vasarą buvo pertrauka, kurioje mūsų tikrovės apsunkinta žiemos siela nusmego užmarštin ir geron savijauton.

Pasaulyje tuo tarpu ir vidury gražiausių dienų ir šviesiausiomis naktimis bombardavo nesustiprintus miestus. Bombos krito ir žudė moteris ir vaikus. Bombos krito ir nepataikė į savo taikinius, o išmušė vabaliukus, širšes, vaismedžius.

Aš tai kalbu, ir mes einame palengviau per liekną. Gabrielis žengia dideliais žingsniais ir atrodo, jog kiekvieną žingsnį apgalvoja. Kai jis pakelia savo ilgą meškeriakotį, kad jo viršūnė nesibestų į kupstus ir krūmokšnius, jis atrodo visai belaikis. Jis galėjo būti čia ėjęs jau prieš šimtą metų. Karts nuo karto jis nusispjauna į dešinę. Jis kramto tabaką.

— Kartą aš nušoviau pelėdą, — taria jis. — Daug kartų aš pagalvojau, kaip tai beprasmiška buvo. Visai kaip kad ir žuvėdrą nusiautum. Visą dieną aš vaikščiojau, bet nieko nepešiau. Ar ne taip ir su bombonešių lakūnais? Arba su žmonėmis, išėjusiais į karą ir turinčiais šautuvą. Jie šauna į tai, kas sujuda. Tikrumoje jie apie tai nieko nepagalvoja.

— Bet bombonešių lakūnai turi įsakymas, — sakau aš. — Tokioje ir tokioje vietoje jūs turite išmesti savo krovinį. Bet jie juk daug nežino. Jeigu jie būtų priversti stebėti, kaip jų bombos drasko žmones, gal jiems daug blogiau būtų. Dabar jie taip aukštai, o tokiame atstume kažin ar jie mato ir girdi bombas sprogstant. Kiekvienu atveju labai toli.

— Maždaug, kaip mes nuo tikrovės, manai tu, — taria jis.

— Taip.

Prie pirmojo ežerėlio liekne taip klimpsta, jog mes turime padaryti geroką posūkį uolyno pakraščio link. Trobelė stovi prie to tolimojo. Įeiname į mišką. Jis nors ir retas, bet tuoj pasidaro daug tamsiau. Vėl einame takeliu. Jis eina pirma.

— Klausyk, taria jis po valandėlės, suretina žingsnius ir pusiau pasisuka, — jeigu negalima gyventi, aš manau gyventi šiaip sau pusėtinai gerai jaučiantis, negalint nors valandėlei užmiršti to, kas iš tikrųjų dedasi pasaulyje? Jeigu jau nebeperneštum? Geriausia tada būtų šokti į... — taria jis ir tuoj po to rankos mostu rodo į ežerėlį.

Aš spėju, kad daugiau kaip pusė žmonių civilizuotame pasaulyje nusisuka nuo to, kas pasaulyje vyksta, galbūt devyniasdešimt nuošimčių, galbūt dar daugiau, — tariu aš.

— Kitaip — — —

— Kas kitaip?

— Kitaip jie neleistų tam vykti, — atsakau aš ir jaučiu, kaip šiurpulys mane nukrečia. — Jeigu jie žinotų, kas aplinkui dedasi, jeigu jie savo viduje tai pajustų.

O aš žinau, kad taip yra.

Jis turi prieš mane argumentą, nors jis ir nemano, kad tai argumentas, nors su manimi jis ir iš viso nediskutuoja.

— Bet pavasariais tu atvyksti čia į Trondelageną.

Atvykai ir šiemet. Tu loši kortomis, rašai truputį, skaitai truputį, be daugiausia tu juk esi čia fjorde ir žuvauji. O dabar tu ot štai eini čia.

Į tai aš nerandu tinkamo atsakymo. Dar keliolika minučių paėjėjus, jis taria man nesu-lėtindamas žingsnių ir neatsigręždamas:

— O aš juk skambinu mondolina.

Jau beveik sutemsta, mums į vietą atėjus. O susikūrus ugnį, man atrodo, kad jau ir visai sutemo, nors dar gerokai užtruks iki prietema užslinks.

Aš verdu kavą, savo puoduke jis prasiskiedžia ją vandeniu — jis nori silpnos kavos, suvalgome po. porą sumuštinių ir sutvarkome daiktus. Jis meškerioja muse ir slieku, o aš blizge. Ant savo ilgo meškeriakočio jis turi ir ritinuką ir žiedus Jis išeina laukan jų pritaisyti. Pabuvus porą minučių lauke ir apsipratus, pasidaro visai nebetamsu.

Mes netikime, kad sugausime žuvies. Auštant eisime prie žemojo ežeriuko, jis geresnis.

Apeiname kartą aplink, ežeriukas jau netoks didelis, vanduo juodas, blizgantis, be dugno, tamsi akis“ tamsiame ruime. Aš įmetu, kaip sidabras blizganti blizgė ima šnarėti, kai pradedu sukti, švysteli vandenyje. Gabrielius jau ištraukė vieną, jis sakosi, kad žuvis maža, bet jo balsas mane įtikina, jog gana geros sugauta. Apėjus beveik aplink, ir už mano užsikabina. Aš visai nelaukiau, ir šis siurprizas mane tikrai džiaugsmu pripildė. Gabrielis paklausia, aš jam atsakau, kad maža. Iš mano balso jis girdi, kad aš ją didele laikau. Nė vienas iš mūsų nepasiūlėm dar kartą aplink apeiti, o be to, jau ir visai sutemo.

Iškepus šūvis ir vėl išgėrus kavos, aš paprašiau jo paskambinti. Jo reikia daug kartų prašyti. Jis nei gerai skambina, nei dainuoja, atvirai pasakius, — jis visai neturi balso, bet jo skambinimas ir jo balsas man patinka. Pirmiausia jis pasirenka dainą, mano jau daug kartų girdėtą Trondelagene, apie Hamletą ir Ofeliją. Žiemą, elektros šviesoje aš juokiaus iš jos, mes ją pamėgdžiodavom — tai buvo vykęs numeris, bet dabar ji mane sujaudina. Savo dėkingumui išreikšti tariu, kad jis atliko ją puikiausiai.

Jis paskambina dar vieną. Mandolina staiga išsiderina, o daina bjauri. Tai pigi daina apie prieš penkiasdešimt metų čia pakrantėje įvykusią mirtį.

Aš uškraunu daugiau malkų ant ugnies. Tamsos nebijau, bet ant ugnies daugiau užkraunu. Mandolina pasiklysta toje banalioje meliodijoje, graudūs tonai prasiveržia pro storų rąstų sienas ir visai sutemai pasako, kur mudu esame — išduoda mus. Banalūs žodžiai, iš kurių aš pats“ pasijuokiau, yra pasenusiai bjaurūs.

Įkišus mandoliną atgal į maišą, mes vėl nugeriam kavos ir sėdime tylūs, klausydamiesi reto uolynų miško ošimo. Girdisi, kaip malonus vėjelis nusidangina žemyn uolynų link. Miškas patinka mums abiems, mes sėdime ir klausome. Baimės jausmas išnyksta! Čia saugu ir ramu.

Aš įsisuku į antklodę savo guolyje. Ugnis iš palengvo ima blėsti, beržinės šakos dar karts nuo karto suspragsi.

— Na, labanakt.

Labanakt.

Po valandėlės iš savo guolio jis taria:

— Tu žinai, ji, kurią buvau vedęs? Ji buvo kartą čia su manim, tik vieną vienintelį kartą. O! Jau gerokai seniai!

Po pertraukos:

— Jai atrodė, kad toli reikėjo eiti.

Čia saugu ir ramu. Miškas ošia. Nuo šilimos trobelėje pabudo vienas kitas uodas ir pradeda apie ausį zyzti. Visas mintis mėginu nukreipti prie ko nors gero, įvykusio praeityje. Ne ateitin! Taip, anksti turėsim kelti ir auštant, už kelių valandų, eiti prie žemojo ežerėlio.

Čia taip netikroviška.

Iš švedų kalbos išvertė Juozas Lingis.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai