Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANKSTYVA MIRTIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. A.   
Gruodžio 8 d. su mūsų pasauliu atsiskyrė dail. Paulius Augius, palikdamas liūdesy ne tik savo šeimą, bet ir visus lietuvius, kurie vertino jo kūrybinį įnašą į mūsų tautos dailę.

Velionis priklauso tai jaunajai lietuvių grafikų kartai, sakytum, tai trijulei, kurion įeina Petravičius, Valius ir jis. Jie visi trys taip artimi savo nuotaikomis ir užsimojimais kurti lietuvių liaudies meno dvasioje ir per ją siekti visuotinumo. Kaip skaudu, kad dail. P. Augius tokiame ankstyvame amžiuje išlūžo iš tų grafinio elito gretų, palikdamas klaikią tuštumą!

Dailininkas buvo gimęs 1909 m. rugsėjo 2 d. žemaičių Kalvarijoje. Telšiuose baigė gimnaziją 1935 m., o po trejų metų Kauno Meno Mokyklą. Studijas gilino Paryžiuje. Nuo pat studentavimo dienų dalyvavo meniniuose sambūriuose. Baigęs mokslą, ėmė reikštis kaip originalus grafikas ir dalyvauti parodose Lietuvoje ir užsieniuose. Anuomet dailininkas įdomiai iliustravo medžio raižiniais žemaitės "Petrą Kurmelį", Valančiaus "žemaičių vestuves", Salomėjos Nėries "žalčio pasaką.", "Pupos" pasaką ir sukūrė nuostabų "Žemaitijos simfonijų" ciklą. Jo darbų yra Kauno bei Vilniaus meno muziejuose ir Čikagos Meno Institute, nekalbant jau apie privačias kolekcijas. P. Augius mėgo meno klausimais pasisakyti ir spaudoje. Rašė "Vaire", "Naujojoj Romuvoj", "Aiduose", žiburiuose. Suredagavo tremtyje leidinį Lithuanian Art in Exile. 1938 m. dailininkas už iliustracijas gavo valstybinę premiją. Taip pat ir Amerikoje velionis gyveno menu. Sunkios aplinkybės jam trukdė ankstesniu našumu reikštis šioje šalyje. Bet jis, kiek įgalėdamas, kūrė, dalyvavo meno parodose, buvo vienas iš pagrindinių Liet. Dailės Instituto šulų. Amerikoje Augius sukūrė kalėdinių atviručių seriją, teikė naujų iliustracijų periodinei spaudai. Jo paskutinis užsimojimas, laimingai ištesėtas, yra iliustracijos Vytauto Mačernio poezijos knygai, kurią suredagavo Kazys Bradūnas. Tai nuostabiai puikūs vaizdai iš lietuviškos buities, išskleisti medyje su turtinga liaudies ornamentika ir giliu įsijautimu į gimtąją žemę.

Visa Pauliaus Augiaus kūryba yra atremta lietuvių liaudies menu. Ji tokia ir tematikoje ir išraiškoje. Kai kam ji gal atrodo per grubi, bet tame liaudiniame pasaulio suvokime ir glūdi visa dailininko Pauliaus Augiaus galybė. Lietuvos, ypač Žemaitijos, vargana buitis, savotiškai atsispindinti net gamtoje, jos tautosaka, grafinės senoviškos liekanos jam buvo neišsenkąs kūrybos šaltinis. Iš jos semdamasis, pasiekė jis tikro savitumo, bei gilios išraiškos. Norint suvokti velionio kūrybos dvasią, reikia pažinti Žemaitiją — reikia išvysti ano laiko šios Lietuvos dalies peizažą, pažinti jos žmones, girdėti jų tarmę, stebėti jų religinį gyvenimą. "Žemaitijos simfonijų" ciklo paveikslus sunkiau bus pilnai išgyventi tam, kuris nematė didžiųjų žemaičių Kalvarijos atlaidų, neapvaikščiojo su tomis miniomis Kryžiaus Kelių, išdėstytų beveik 4 kilometrų plote. Augiaus paveiksluose gyvai dvelkia ta paprasta žemaičių pamaldumo dvasia, plevėsuoja jų procesijų vėliavos. Įsižiūrėjęs į tas eisenas, jauti, lyg tie žmonės keliautų į pačią amžinybę, sykiu su savimi traukdami ir gamtą, ir savo sodybas, ir savo varganą dalią. Viskas čia sutampa, susilieja. Daiktai, dažnai palenkti žmogui, netenka savo įprastinių dimensijų. Koks eks-presingas yra, pav., jo medžio raižinys "Malda", kur dvi moterys kelia rankas į dangų! Tai vyksta ne šventovėje, o gamtoje, čia augščiau galima iškelti rankas, kaip bažnyčioje, kuri paprastutė stovi šalia jų, susiliejusi su jų kūnų formomis. Tų būtybių rankos kyla augščiau debesų, kurie čia tokie grėsmingai tamsūs. Tai ar tik ne geriausias velionio paveikslas, įamžinęs Lietuvos pamaldžią moterį.

Apskritai dailininkas savo kūryboje labiausiai ryškino Lietuvos kaimo senovinę buitį, iškeldamas ją į modernios grafikos augštį.

Dail. Paulius Augius mirė, vos peržengęs 50 metų amžiaus ribą. Nėra abejonės, jog jis daug dar būtų sukūręs, jeigu lėtesniais žingsniais būtų artėjusi mirtis. Dabar Lietuvos žemė per anksti turi gedėti, netekusi vieno iš didžiųjų savo numylėtinių. L. A.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai