Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GOTIŠKOJO PERKŪNO NAMO KAUNE KILMES KLAUSIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   
Senieji keliautojai ir geografai, aprašydami miestą, paminėdavo kurį vieną pastatą kaip architektūrinę miesto įžymybę, pirmoje vietoje dėl jo nuostabumo. XVI a. Vilniaus aprašymai iškeldavo Bernardinų bažnyčią, kaip nepaprastai gražią. Baroko epochos rašytojai laikė Šv. Kazimiero koplyčią dėl jos sensacingo turtingumo ir blizgesio pačiu brangiausiu Vilniaus paminklu. Romantikos laikotarpis, svajojęs apie viduramžius, pradėjo žavėtis Šv. Onos bažnyčios gotiškąja fasado dekoracija. Greit pasklido žinia, kad kaimyninio Kauno senamiestyje yra panaši architektūra: augštas, raguotais pinak-liais padabintas pinjonas ant seno mūrinio namo, tada vadinamo "Perkūno Šventykla". Visi XIX a. Kauno aprašymai jį mini. Žurnalai lenkų, rusų ir net vokiečių kalbomis yra paskyrę šiam pastatui atskirų straipsnių, kas patvirtina buvus nemažo susidomėjimo šiuo paminklu. Miesto lankytojus stebino keistos šio nedidelio namo pinjono formos, o ypatingai jo vardas: "Perkūno Šventykla". Bet kaip tik šis vardas greit sukėlė abejojimų. Jau 1846 m. Balinskis aiškiai pasisakė, kad mūsų senas ir gotiškai dekoruotas namas Kaune negalėjo būti šventykla ir šitoks jo vadinimas yra klaidinantis1. Be-linskiu pasekė kiti autoriai. 1854 m. Poznanėje išleistų "Kauno prisiminimų" autorius pastebėjo: "Jokiame sename Kauno aprašyme nerandame įrodymų, kad gotiškasis pastatas prie gatvės, vedančios į Nemuną ir ten tebestovįs, būtų Perkūno šventykla"2. Ir vėliau daug autorių jautė reikalą daryti panašių paaiškinimų.

Nušviesti gyvenamųjų miesto namų istoriją yra sunkiau kaip bažnytinių ar viešųjų civilinių pastatų, nes dokumentai, liečia jų kilmę, daugiausia laikyti privatinėse rankose, greičiau pražuvo. Kronistams privatinė statyba atrodė nereikšminga ir neverta kronikinio paminėjimo. Vakarų Europos senųjų miestų istorijografija, žinanti daug detalių net iš pavienių gatvių ir namų praeities iš XVI-XVIII amžių, kalbant apie XV ir XIV amžius, taip pat dažnai negali duoti aiškaus atsakymo.

Istoriniai duomenys.
Pirmos istorinės žinios apie Perkūno Namą tėra iš vėlesnių laikų, kai namas jau buvo išstovėjęs daugiau kaip šimtą metų, ir dėl tos apy-linkybės, kad Perkūno Namo kaimynystėje XVII įsikūrė jėzuitai. Šiuos duomenis surinko Kauno dekanato inventoriaus knygose ir kituose šaltiniuose vyskupas Motiejus Valančius, kuris, 1864 m. iš Varnių atsikėlęs į Kauną, gyveno buv. augustinijonų vienuolyno namuose. Apie jėzuitų įsikūrimą Kaune vysk. Valančiaus "Trumpa Kauno bažnyčių istorija" pasakoja plačiausiai: "Ant galo3 1642 m. gegužio 15 d. Jezavitų provincijolas, kun. Fabricius, atsiuntė penkis Jezavitus: kun. Adomą Gruenbergą, taipogi tris tikrus brolius: Albertą (Autorių "Lietuvos Istorijos"), Kazimierą ir Petrą Kojelavičius. Šie tris savuosius mūrytus namus, ant Kauno rinkos su visais baldais zakonui atidavė. Miesto gyventojai priėmė anuos labai maloniai. Kauno starosta, Lietuvos gyventojai priėmė a-nuos labai maloniai. Kauno starosta, Lietuvos kanclierius, uždėtojas Jezavitų Kolegijos Pinske, Kunigaikštis Stanislovas Radvila, per raštą pavedė šius svečius miesto malonei. Per pirmuosius metus savo gyvenimo Kaune Jezavitai da-tyrė daug sunkybės: neturėdami savo bažnyčios, su Mišiomis vaikščiodavo į visas, daugiausiai vienok į šv. Mikalojaus bažnyčią, zokaunin-kės Benediktinės negailėjusios jiems altorių. Užvedė teologiškus ginčus su protestantų dvasiškaisiais, prie kurių leidžiami buvo visi, kurie tik galėjo naudoties. Todėl būtinai buvo reikalinga bažnyčia, jiems tik prigulinti. Patys Jezavitai prašė pašalpos tame dalyke Rektoriaus Vilniaus Akademijos ir Kolegijos kun. Jono Gružauskio, po kurio valdžia ir Kauno Jezavitai buvo. Tame tarpe dvarponis Prapartininkas Jonas Kęstoris Jezavitams dovanojo sodžių; iš tos j eigos ir pinigiškos pašalpos to paties Kęstorto Jezavitai pirko nuo Žemaičių kašteliono Jono Lackio mūrytus namus ir pašventė juos į koplyčią. Šitie namai buvo laikomi už bažnyčėlę dievaičio Perkūno . . . Žmonėms šią koplyčią Jezavitai atidavė 1643 m. penkes dienas prieš Pe-laniją ir atliko tę keturesdešimtę" . . .4. Žinią apie jėzuitų koplyčios įrengimą Lackio namuose vysk. Valančius bus paėmęs iš XVIII a. Lietuvos jėzuitų istoriko Rostovskio, kuris trumpai aprašo jėzuitų įsikūrimą Kaune 1642 m. ir koplyčios įrengimą iš Lackio pirktame name.5 Kad Lackio mūrinis namas būtų vadinamas Perkūno šventykla, Rostovskis nesako. Matyti, XVIII a. šis vadinimas dar nebuvo įsigalėjęs, kaip vysk. Valančiaus laikais. Todėl reikia ma-

1 pav. Kaunas. Perkūno Namas. Rytinis fasadas ir pirmo bei antro augšto planas. Domininko Kulakovskio braižinys (1823).

nyti, kad Perkūno Namo ir šaltiniuose minimojo Lackio namo identiškumą vysk. Valančius sužinojo iš gyvosios vietinės tradicijos, jei ne iš bažnytinių aktų.

Perkūno Namas XVII a. tokiu būdu jau nebepriklausė miesto piliečiui — pirkliui ar amatininkui, bet bajorui dignitoriui Lackiui, kuris mums nežinomomis aplinkybėmis šį mūrinį pastatą buvo mieste įsigijęs. Abejoti netenka, jog pirmykščio savininko įpėdiniai miestiečiai jau buvo tiek nubiednėję, kad turėjo namus parduoti žemvaldžiui, kurs juos perleido jėzuitams. Dar prieš 1655 m. maskviečių invaziją jėzuitai buvo pasistatę laikiną medinę bažnyčią, o mūrinės bažnyčios statyba buvo tepra-dėta 1666 ir tik 1720 užbaigta6. Koplyčios buvimas Perkūno Namuose nepaliko jokių pėdsakų. Rajonas prie Rotušės aikštės ir gatvės, vedančios į Nemuną, kuriame stovėjo keletas mūrinių miestiečių privatinių namų, buvo XVII — XVIII a. inkorporuotas ir perstatytas į jėzuitų vienuolyną ir kolegiją7. Nepaliestas tepaliko atskirai stovįs Perkūno Namas. Jėzuitų ordiną uždarius, Perkūno Namas pateko vėl į privatines rankas. Mūras buvo gerokai apleistas ir XIX a. būvyje smarkiai sužalotos fasado apatinės dalys. Paliekant nuošaliai paskutiniųjų laikų žinomus šio pastato likimo faktus, telieka konstatuoti, kad ankstyvesnių kaip XVII a. istorinių duomenų apie Perkūno Namą nėra.

Tariamas dievaičio statulos radimas Perkūno Name.
Toje pačioje "Kauno bažnyčių istorijoje" vysk Valančius pasakoja šį atsitikimą: "1784m. Kauno klebonas buvo Pranciškus Fronckevič, kurs norėdamas viename savo kambaryje padaryti šėpą, kad tam tikslui liepė sieną iškirsti, atrado cininį Mildos, Kauno deivės — globėjos stovylėlę, pusę uolakties augštumo. Greit paskui, kad klebonas kaž-kur išvažiavo reikalais, jo kamendorius, kun. Mingaila, užsimanė sunaikinti tą stabmeldystės dievystę ir liepė išbaltyti kuknios indus. Tą atsitikimą kun. Fronc-kevič aprašo inventoriuje 1782 m., labai gailėdamas sunaikinimo interesingo senovės paminklo.8

To pačio Kauno bazilikos — buvusios miesto parapinės bažnyčios — inventorių duomenis tiksliau paskelbė kun. P. Veblaitis "Naujojoje Romuvoje" 1935 m., iš kur sužinome, kad minėtoji statulėlė buvusi rasta Kauno klebonijoje. Veblaitis apie tai pastebi: "Tame pačiame inventoriaus aprašyme kalbama ir apie klebono gyvenamąjį trobesį. Mūro ar medžio buvo parapijos klebonija prieš 1500 metus, esą nežinoma. 1503 metais karalius Aleksandras dovanojęs tos bažnyčios klebonams savo smuklę (karcz-mę), į kuria šie ir persikėlė gyventi. Klebonų rezidencija virtusioji mūro smuklė esanti pastatyta dar pagonių laikais, prieš 1400 metus, nes kai klebonas apie 1782 metus ją remontavo, tai augšto viename kambaryje po kaire ranka ten,

1 a pav. Kaunas. Perkūno Namas. Puslapis iš "Necro-lithuanica".

2 pav. Kaunas. Perkūno Namo pietrytinis vaizdas. Piešinys iš Cari von Schmith "Necrolithuanica" rankraščio (1863).

kur nuo kiemo yra langas, bekertant mūre indaujai įtaisyti vietą, klebonas rado mūre buvusią užmūrytą cininę Veneros stovylą, pusės uo-lakčio augštumo. Tačiau, kai kartą klebonas iš namų išvažiavo, tuo pasinaudodamas kun. Mingaila, žmogus skrupulingas, (kiek vėliau jis buvo Apytalaukėje klebonu) liepė tarnams ta Veneros statula išbaltinti randelius. (Ten pat, 15 lakšte).9

Pačiame statulėlės radimo fakte nėra nieko nuostabaus: nuo renesanso laikų metalinės antikės dievaičių statulėlės buvo gerokai paplitusios. Kokį ryšį šis statulėlės radinys klebonijoje turi su visai kitoje senamiesčio vietoje stovinčiu mūsų Perkūno Namu?

1804-1805 m. Teodoras Narbutas, tarnaudamas inžinierium prie Nemuno reguliavimo darbų10, gyveno Kaune ir turėjo progos susipažinti su jo miesto senove. Jo įspūdžių Kaune atspindys yra, dabar gal jau pamirštas, straipsnis "Apie Kaune atrastas statulas", kurį jis paskelbė 1838 m. savo Lietuvių Tautos Istorijos IV-tame tome.11  Narbutui Kaune buvo žinomas


3 pav. Kaunas. Perkūno Namo rytinis fasadas, iš "Tygodnik llustrowany" (1861).

mūsų senasis gotiškasis namas, kuris, jo žodžiais, jau tada 12visų gyventojų buvo vadinamas Perkūno šventykla", o Kauno klebonijos aktuose jis skaitė apie "Veneros" statulėlės atradimą XVIII amžiuje. Abu dalykai Narbutui buvo įdomūs senovės lietuvių religijos liudininkai, reikalingi paaiškinimo. Narbutas savo straipsnyje pateikia kai kurių duomenų apie Perkūno Namą, bet jų vertė yra abejotina, nes jis jų neparėmė aiškiais šaltiniais, o visas pasakojimas turi Narbuto falsifikato požymių. Tuos duomenis Narbutas sakosi gavęs iš vieno savo "kilnaus prieteliaus", kuris juos sužinojęs iš grafo Mykolo Kosakauskio, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lauko raštininko. Perkūno Namas esąs, pagal Narbutą, gotiško namo liekana, kurį jėzuitai buvo perstatę į bažnytėlę, o vėliau į mokyklą. Apie tai grafui Kosakauskiui J 835 m. gruodžio mėn. 12 d. laišku pranešęs Kauno mokyklų prefektas Laurinavičius: "Jėzuitų dienoraščiuose'-, kurie buvo bibliotekoje, užtikau pėdsakus, kad kai jie XVII a. pabaigoje pradėjo Kaune kurtis, kaip pirma patalpa teturėjo vieną mūrinį namą dėl buto ir kitą mažesnį

4 pav. Kaunas. Perkūno Namo rytinis fasadas. Raižinys pagal E. Andriolli (1836 — 1893)

įrengtą dėl bažnytėlės; vėliau, kai buvo pastatyta šiandien egzistuojanti bažnyčia, kalbamoji bažnytėlė buvo perdirbta į klases, apie ką liudija įrašas ant jos vidaus sienų — Pars Romaną — Pars Graeca —, kuriuos vienuoliai paprastai savo klasėse naudodavo. Galbūt, kad šis mūrinis namelis kadaise tarnavo Perkūno šventyklai; daugiau reikia tikėti, kad jėzuitai jį perėmė į savo valdžią tuo laiku, kai namelis buvo jau žmonių gyvenamas, ne dievaičių". Minėtasis grafas Kosakauskis tariamam Narbuto prieteliui papasakojęs dar kitą istoriją apie Perkūno Nemą: "1818 m. statant Kaune muitinę, to namo kampas atsirėmė į buvusios Perkūno šventyklos namus . . . atmušant dalį šito mūro, Sakalauskas, Kauno miesto valdininkas, surado žalvarinę figūrėlę šešių colių augščio, sukryžiuotomis kojomis ir turinčią ant galvos kaip ir miesto atvaizdavimą arba bokštus ir bažnyčias, o rankoje laikančią tris žuvis; mano išvada buvo, kad tai pavaizdavimas dievaičio, saugojančio Kauno miestą, nes trys žuvys pažymėjo, matyt, Nemuną, Nerį ir Nevėžį,—upes, kurios prie Kauno teka", sako Narbutas13. Šią
žalvarinę statulėlę Kauno magistras perleidęs grafui Kosakauskiui, kuris ją 1820 nusiuntęs į Varšuvos mokslo mylėtojų draugiją, iš kur ji 1838 m. su visu muziejumi buvusi nusiųsta į Petrapilį ir yra dingusi . . . Narbuto nuomone, statula negalėjusi būti Perkūno, nes jo esą kiti atributai, bet miesto dievaičio: gal paiškė-sią, kad tai esąs dievaitis "Kaunis", kadaise puošęs senovės lietuvių Kauno šventyklos altorių, bet kai 1387 Jogaila su pranciškonais artėjo prie Kauno ir stabams grėsė sunaikinimas, pagonių kunigas dievaičio statulą paslėpė mūre . . ..14 Dabar Narbutas pakartoja ir Veneros statulos radimo istoriją Kauno klebonijoje tais pačiais žodžiais, kaip cituotoje dekanato inventoriaus knygoje, betgi tvirtindamas, kad šis pasakojimas esąs iš minėtojo Laurinavičiaus laiško. Narbutas samprotauja, kad kalbamoji "Venera" buvusi lietuvių "Milda"'"'. Pabaigoje Narbutas pareiškia, kad šiuo savo straipsniu jis siekia pamokyti skeptikus, kurie nenori tikėti lietuvių mitologija.

Žinant Narbuto metodą papildyti mūsų praeities mįsles išgalvotomis ar mažai patikrintomis istorijomis, reikia daryti išvadą, kad pasakojimas apie "Kaunio" statulos radimą Perkūno

5 pav. Kaunas. Perkūno Namas prieš I pasaulinį karą.

6 pav. Kaunas. Perkūno Namas pasaulinio karo metu (matomas 1915 m. sužalotas Jėzuitų bažnyčios bokštas).

Namo sienoje yra jo paties fantazijos padaras. Du skirtingus faktus: 1) bažnytiniuose aktuose minimąjį Veneros statulos atradimą klebonijos sienoje ir 2) gyventojų lūpose kartojamą "Perkūno Šventyklos" vardą gotiškajam namui Narbutas aiškino lietuvių mitologija. Kaune rastą Veneros statulėlę spėdamas buvus lietuvių deivės "Mildos" pavaizdavimu, o pagal jos radimo pasakojimą sukonstruodamas antros —"Kaunio" — statulos radimą "Perkūno Šventykla" vadinamajame name, Narbutas tokiu būdu abu šiuos faktus surišo su lietuvių pagonybės laikais. Pačio "Perkūno Šventyklos" vardo mūsų pastatui Narbutas, kaip matome, neišgalvojo: jis jau prieš Narbutui atvykstant Kaunan čia buvo žinomas. Kaip tik šitas fantastiškas pastato vardas Narbutui buvo lietuvių mitologijos patvirtinimas, nors, matydamas architektūrinį anachronizmą, jis mėgino savo straipsnyje bent tariamą pagonių statulų egzistavimą Kaune surišti su šiuo pastatu. Narbuto straipsnis sustiprino visuomenėje įsigalėjusią nuomonę, kad Perkūno Namas buvęs jei ne senovės lietuvių šventykla, tai bent gyvenamas namas, pastatytas pagonių laikais.

"Perkūno Šventyklos" vardo garsas.
Įdomus dokumentas, įrodąs, kad susidomėjimas mūsų pastatu kaip "Perkūno Šventykla" jau buvo pasireiškęs pirmiau negu Narbuto raštai buvo išplitę, yra išlikęs brėžinys, kurį 1823 paruošė senojo Vilniaus universiteto architektūros adjunktas Domininkas Kulakovskis, nubrėždamas Perkūno Namo vakarinį fasadą su pinjo-nu ir pirmojo bei antrojo augšto planus, visą brėžinį pavadindamas: "Šventyklos planas, vadinamos Perkūno, esančios Kaune prie Akademijos mokyklos 16 (1 pav.).

Žinia apie "Perkūno Šventyklą" Kaune XIX amžiuje pirmoje pusėje buvo pasiekusi ir Tilžės lituanistikos mėgėjus. Tilžės gimnazijos mokytojas Gisevius, 1837 išspausdintame savo straipsnyje apie Rambyną spėdamas, kad ant šio kalno buvusi pagonių šventykla, priminė, kad Zapyškyje ir Kaune neva išlikę senovės lietuvių kulto mūrinių pastatų. "Pačiame Kaune, — rašo Gisevius, — kiekvienas istorijos mėgėjas pamatys džiugiam savo nusistebėjimui vieną dar iki apsupančių, stogu padengtų sienų išlikusią Perkūno šventyklą (Perkunus-Tempel), kuri keistu kontrastu su netolimomis viršum jos iškylančiomis bažnyčiomis stovi kaip jaudinantis tikros krikščioniškos tolerancijos įrodymas"17.

"Perkunos Heiligthum in Kowno" — Perkūno šventykla Kaune: taip pavadintą piešinį įtraukė archeologas Cari von Schmith į savo nebaigtą rankraštį "Necrolithuanica," parašytą 1863 m. (2 pav.). Cari von Schmith buvo Vilniaus Muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas. Kaune ir Gardino gubernijoje jis iškasinėjo apie 100 priešistorinių kapų. "Necrolithuanica" pavadintame rankraštyje jis trumpai aprašė savo rinkinio objektus ir pridėjo eilę piešinių pagal jo paties ir Vilniaus Maziejaus rinkinių radinius bei kopijuodamas iš T. Narbuto ir grafo E. Tiškevičiaus veikalų. "Necrolithuanica" rankraštis kartu su Cari von Schmitho rinkiniu buvo vėliau parduotas Karališkajai Akademijai Stockholme, kur tebėra 17a. šis Perkūno Namo piešinys remiasi tikriausiai kokiu kitu piešiniu, atliktu jau pagal originalą. Rankraštyje Perkūno Namo piešinys yra lietuvių mitologijos ikonografijos skyriuje lentelėse su lietuvių tariamųjų dievaičių paveikslais, kuriuos autorius bus pakartojęs iš T. Narbuto veikalų, nekeldamas jų autentiškumo klausimo. Reikia pastebėti,

7 pav. Kaunas. Perkūno Namas Nepriklausomybės laikais (nuotrauka daryta apie 1930-31 metus).

8 pav. Brugė (Belgija). Buv. Hanzos pirklių namas "Domus Osterligorum". Raižinys.

9 pav. Liubekas (Vokietija. Laivininkų draugijos namo fasadas (1535).

10 pav. Liubekas (Vokietija). Smulkių pirkliu namai. XV-XVI a.

11 pav. Liubekas (Vokietija). Stambių pirklių namai. XVI a.

kad 1614 m. išspausdinus Lasickio veikalą apie žemaičių mitologiją, kai kurių lietuvių garbintųjų dievybių vardai buvo žinomi už Lietuvos ribų ir būta tam tikro susidomėjimo jais. Perkūnas, kaip vyriausias lietuvių pagonių dievas, kronikų ir pasaulio aprašymų literatūroje figūruoja jau net nuo XIII a.

Kada atsirado "Perkūno Šventyklos" vardas mūsų mūriniam namui, iš XIX a. literatūros negalime tiksliau nustatyti. Vargiai šį vardą sukūrė liaudis. Greičiau tokį vadinimą galėjo išgalvoti jėzuitų kolegijos profesoriai XVIII a., kurių rajone šis senovinių formų pastatas stovėjo, ir kuriame jėzuitai jau tada buvo įrengę savo mokyklos klases. Kadangi faktinai tik jėzuitai galutinai įvedė krikščionybę Lietuvos liaudyje, išnaikindami pagoniško tikėjimo likučius, galimas daiktas, kad tuomet jie kiekvieną mažiau suprantamą ir keisčiau atrodantį iš senovės užsilikusį reiškinį ar daiktą mokiniams ir šiaip žmonėms populiariai aiškino pagonybe. Bet XVIIIa. pabaigoje prasidėjus romantiniam susižavėjimui Lietuvos praeitimi, šis pusiau anek-todinis "Perkūno Šventyklos" vardas pasklido plačiau ir pateko literatūron. Priešingai susidariusiai nuomonei, kuri XIX a. pradžioje buvo įsigalėjusi, beveik visi vėlesni autoriai, pradedant Balinskiu, rašę apie mūsų pastatą, kaip minėta, pabrėžė pagonių šventyklos buvimo gotiškos formos name absurdiškumą. Dėl to XXa. nustota pastatą vadinti šventykla, o įsigalėjo paprastesnis "Perkūno Namo" vardas, kuris ir šiandien galioja.

12 pav. Brugė (Belgija). Gotiški pinjoniniai namai Jan van Eycko aikštėje. Pirmas namas iš kaires 1477.

13 pav. Brugė (Belgija). Gotiški namai prie prekyvietes aikštes.
14 pav. Gentas (Belgija). Pinjoniniai namai prie žolių krantines. Dešinėje laisvųjų laivininkų (Franc bateliers) namas (1531).

15 pav. Antverpenas (Belgija). Gildijų namai. XVI — XVII a.

Ar buvo Perkūno Namas Hanzos kontora?
Po pirmojo Didžiojo Karo istorinėje literatūroje pasirodė naujas vardas mūsų gotiškajam namui: Hanzos kontora'". "Seniau tasai namas, regis, yra buvęs Hanzos miestų sąjungos 'faktorija' (Konsulatas)", rašė 1930 m. Vytau tas Bičiūnas savo Kauno miesto istorijoje apie Perkūno Namą"'. Kyla klausimas, kas paskatino V. Bičiūną šitokį spėjimą iškelti? Gal pačių vokiečių autorių darbai?

Pirmojo Didžiojo Karo metu 1915 m. vokiečių kariuomenė užėmė Kauną ir mieste įrengė vyriausią rytų armijos štabą (Ober-Ost). Todėl 1915-18 m. Kaune lankėsi nemažas skaičius vokiečių karininkų, kurių tarpe buvo ir senovės mylėtojų. Apie tai liudija keletas leidinių vokiečių kalba, kuriuose kalbama ir apie Kauno paminklus20. Vokiečius stebino Kauno senamiestyje esą gotiškieji raudonų degintų plytų pastatai, bažnyčios ir mūsų Perkūno Namas, kurie savo statybine technika jiems priminė pažįstamus vaizdus Dancige ir Šiaurės Vokietijos miestuose. Buvo prisiminta, kad XV-XVI a. Kaune egzistavo gan stipri vokiečių pirklių bei miestiečių grupė, kuri turėjo prekybinių ryšių su Dancigu ir kitais Hanzos miestais, o Hanzos pirkliai Kaune laikė savo faktoriją arba kontorą. Apie tuos faktus Karaliaučiaus archyvaras P. Karge tada paskelbė platesnę studiją-'. Betgi joks žinomas Didžiojo Karo laikotarpio vokiečių autorius vis dėlto nėra konkrečiai tvirtinęs, kad Hanzos pirklių faktorija buvo įsirengusi kaip tik Perkūno Name, arba kad jis buvo net faktorijai specialiai pastatytas.

Savo tvirtinimui, kad Hanzos faktorija buvusi Perkūno Name, V. Bičiūnas įrodymų nepaduoda. Savo spėjimą jis tik mėgino paremti topografiniais argumentais. "Pirmieji Kauno vokiečiai, — rašo jis, — neturėjo šio miesto miestiečių teisių. Jie gyveno užmiestyje, vadinamame 'Vokios kampe' ir, būdami katalikai, šventadieniais lankė pranciškonų (Vytauto) bažnyčią. Kauno vokiečių kolonijos centras buvo Hanzos 'faktorija', kuri laikėsi vadinamame 'Perkūno name' 22. Tenka labai abejoti, ar vokiečiai XV a. Kauno mieste turėjo atskirą kvartalą, nes nuo pat XV a. pradžios vokiečių elementas visame mieste buvo gan stiprus ir pilnateisis. Kaip tik vokiečių gyventojams 1408 m. Vytautas privilegija patvirtino Magdeburgo teises Kaune23. Tiesa, iš kitų miestų, ne vietiniai, daugiausia iš Dancigo atvykę vokiečių pirkliai kauniečių buvo traktuojami kaip "svečiai", o jų teisės varžomos, bet nėra jokių žinių, kad šiems "svečiams" buvo paskirtas gyventi atskiras rajonas mieste ar už miesto. Balinskis mini, kad "Vokios Kampas" (Niemecki Kąt) buvo vienos gatvės pavadinimas 24. Tai buvo dabartinės Gardino gatvės pradžia, kur stovi evangelikų bažnyčia ir klebonija. Aplink šitą bažnyčią XVII a., kada Kauno miesto gyventojų žymi dalis jau buvo aplenkėjusi (panašiai ir kituose kunigaikštijos miestuose), iš tikrųjų buvo įsikūrusi nelabai gausi vokiečių grupė, ištikima savo kalbai ir evangelikų-liuteronų konfesijai. Bet ir šis rajonas dar buvo miesto ribose. Perkūno Namas stovi kitoje vietoje ir savo architektūra priklauso ankstyvesnei epochai.

V. Bičiūno sprendimą apie Perkūno Namo paskirtį greitai pakartojo ir kiti autoriai, taip pat vokiečiai. Pvz. 1942 architektas Georg Get-tner (Jurgis Getneris) savo straipsnyje apie Kauno istorinius pastatus jau kategoriškai Perkūno Namą vadina "Hanzos kontora"25.
Reikia pastebėti, kad "Hanzos kontora" Hanzos laikais reiškė ne šiandienine prasme komercinę raštinę, bet tolimųjų distancijų vokiečių pirklių bendruomenę nevokiškuose miestuose, t. y. miestuose, kurie nepriklausė Hanzos miestų sąjungai, atseit, buvo užsienyje. Tokia "kontora" buvo susiorganizavusi panašiai, kaip viduramžių brolija ar gildija.

Kauno Hanzos kontoros istorija yra palyginti gan gerai žinoma. Kadangi minėtieji pirk-liai-svečiai XV-XVI a. smarkiai bylinėjosi su vietiniais pirkliais, prisirinko didelis skaičius to bylinėjimosi dokumentų ir laiškų, kurių nemaža dalis buvo išlikę Dancige ir yra paskelbta -26. Remdamasis šia medžiaga, Hanzos istorikas Stein galėjo paruošti išsamią studiją apie Kauno kontoros teisinę padėtį ir ginčo dėl teisės prekiauti Kaune eigą27. Šitie hanzininkų dokumentai "kontoros namų" Kaune niekur nemini. Priešingai, mums žinomos aplinkybės kalba prieš kokio atskiro kontoros namo egzistavimą senajame Kaune. Pirkliai-svečiai, atvykę Kaunan, čia gyveno be šeimų ir neturėjo teisės Kaune būti ilgiau kaip vienus metus. Per tą laiką daugumas jų gyveno išsisklaidę tarp miesto gyventojų viešnagėje, bet kai kurie jau buvo įsigiję nuosavus namus, vad. "kiemus" Kaune. Kauniečiams tai labai nepatiko ir jie stengėsi pirklius-svečius iš jų įsigytųjų namų išstumti ar neleisti jiems apsigyventi savarankiškai. Kauniečiai buvo suinteresuoti, kad pirkliai-svečiai apsistotų pas vietinius gyventojus ir mokėtų jiems už nakvynę ir maistą, kas vietiniams sudarė gerą pajamų šaltinį. Kontoros Kaune priekyje stovėjo du vyresnieji. Jų žinioje buvo dėžė, kurioje saugojami dokumentai ir įnašai. Prekybą kiekvienas pirklys—"svečias" varė sau atskirai, jo pareiga tebuvo pagal išsiųstų prekių kiekį įmokėti "kontorai" įnašą. Vieno didelio, bendro ir uždaro kiemo (namų) kaip Nau-garde, nebuvo Kaune, nes toks čia nebuvo reikalingas28. Nuolatiniai kivirčai su vietiniais pirkliais ir drausmės stoka silpnino Kauno hanzininkų "kontorą" ir pagreitino jos irimą; ji egzistavo tik palyginti neilga laiką: 1445-1532.29

Kaune hanzininkams nebuvo palankių sąlygų pasistatyti sau specialų namą. Kyla klausimas, ar Hanzos pirkliai savo užsieninėse atstovybėse iš viso turėjo tokių specialių "kontoros" namų, ir kokie tokių namų architektūriniai požymiai? Kalbant apie Hanzos kontoras, reikia skirti pirmaeiles nuo antraeilių, kurioms priskirtina ir Kauno kontora. Didžiosios Hanzos kontoros buvo Londone, Flandrijos Brugėje, Norvegijos Bergene ir Rusijos Didžiajame Naugarde. Prie mažųjų kontorų priskaitomos Lietuvoje veikusios Kauno ir Polocko kontoros; Skandinavijos kraštuose — Oslo, Tunsbergo, Kopenhagos, Malmoe; Niederlanduose — Stavoreno, Amsterdamo, Sluyso; Anglijoje — Lynno, Bostono, Hullio, Ipsvvicho ir Yarmoutho. Visų šių kontorų uždavinys buvo vokiečių pirklių-svečių svetimuose miestuose teisių gynimas, prekybos bei vidaus tvarkos priežiūra ir tarpusavinių ginčų sprendimas, todėl pirklių gyvenimas svetimame mieste visur buvo sutvarkytas griežtais nuostatais. Kiekvieną dieną visi kontoros nariai privalėjo du kartu susirinkti sutartoje vietoje pasitarimui. Vien tik Londono, Didž. Nau-gardo ir Bergeno hanzininkai gyveno atskirti nuo vietinių gyventojų tam tikruose rajonuose. Londono kontora vadinamas "Stalhof" (The Steelyard) prie Temzės upės apėmė visą grupę įvairaus dydžio ir formos namų: prie XII a. Koelno pirklių įsteigtojo Gildijos namo, kuriam buvo bendra valgykla, virtuvė ir iškilmių salė, jungėsi XV a. pradžioje įsigytasis kvartalas, apstatytas su viršum 90 namelių, klėčių, būdelių pirklių butams ir sandėliams nuomojamų: bažnyčios nebuvo. Stalhofas buvo 1598 uždarytas, o XIXa. visiškai nugriautas. Apie jo išvaizdą teliudija keli schematiški raižiniai. Didž. Naugarde hanzininkų gyvenamas rajonas — "Petershof" — buvo apsuptas ginamąja siena, jo viduje stovėjo jau 1184 pastatytoji Šv. Petro bažnyčia, tarnavusi pirkliams ne tik kultui, bet taip pat sandėliui iždinei, archyvui ir pasitarimams30; aplink bažnyčią telkėsi mediniai nameliai pirkliams nakvoti, o vienas namas buvo skirtas valgyklai. Jokia moteris neturėjo teisės įeiti į pirklių kiemą; hanzininkams Didž. Naugarde bendrauti su rusais, išskyrus oficialius prekybinius reikalus, buvo griežtai uždrausta. Jau 1494 caras Jonas III Petershofą uždarė, ir jo neliko jokio pėdsako. Bergene hanzininkų kvartalas, vad. Vokiečių Tiltu, buvo taip pat kurį laiką sutvirtintas. XIII-XIV a. hanzininkai Bergene sau "kiemus" nuomojosi, o nuo XV a. pradžios pirkosi nuosavybėn. Tie "kiemai" (norvegų vad. "gaarde") buvo pailgi 18-19 m. pločio ir apie 100 m. ilgio sklypai. Jų siaurasis galas atsirėmė prie uosto krantinės, kur priplaukdavo hanzininkų laivai. Ant tokių sklypų buvo pastatyta iki 15 medinių namų, ankštai vienas prie kito, su siauru praėjimu tarpuose; juose tilpo pirklių butai ir sandėliai; vienas namas buvo skirtas pirkliams buvoti ir valgyklai. Pri-skaitoma 31 tokių kiemų; juose turėjo tilpti apie 2000 pirklių. Keletas tokių hanzininkų namų Bergene išliko iki mūsų dienų. Ir Bergene joks pirklys neturėjo teisės atsivežti ar susikurti šeimą; išbuvę Norvegijoje apie metus laiko, jie grįždavo į tėviškės miestą Vokietijoje. Tik Brugėje hanzininkai, panašiai kaip Kaune, gyveno pasisklaidę tarp gyventojų ir bendrabučio neturėjo. Vis dėlto 1457 m. jie pasistatė sau atskirus susirinkimo namus. Anksčiau jų susirinkimai vykdavo karmelitų vienuolyne. Šis vad. Osterlinge namas buvo šešių augštų, turėjo augštą bokštą ir buvo gan puošnus: fasadas buvo išskaidytas gotinėmis arkomis ir turėjo kampuose išsienius, kurie baigės smailais bokšteliais ir pinakliais. Jį pastatė architektas flamas ir vietiniu stiliumi. Brugės uos-

16 pav. Liubekas (Vokietija). Seno pirklio namo pirmo ir antro augšto planas. XV-XVII a.

17 pav. Liubekas (Vokietija). Seno pirklio namo interjero vazdas.
tui nusenkant, Hanzos kontora iš Brugės persikėlė į Antverpeną, kur nuo 1468 jie turėjo susirinkimo namus. Ten 1569 buvo pastatyti nauji dideli Hanzos rūmai su plačiu renesanso stiliaus fasadu. Ten buvo pirklių bendrabutis ir sandėlis. Bet jau 1576 ispanai šiuos rūmus išplėšė. Tiek Brugės Osterlingų namai, tiek Antverpeno Hanzos rūmai išnyko be pėdsako; apie jų buvusią išvaizdą teliudija išlikę keli piešiniai31 (8 pav.).

Matome, kad Hanzos kontorų vietovėse XV-XVI a. nesusiformavo joks specialus ir pastovus kontoros architektūrinis tipas. Sutinkame šalia paprasčiausių trobesių, skiriamų pirklių laikiniems butams, ir susirinkimų namus. Jų architektūra kiekvienoje vietoje buvo skirtinga. Savo konstrukcija, kiek galima spręsti iš išlikusių piešinių, šie namai su Perkūno Namu Kaune panašumo neturėjo.

Nors Kaune, išlikusių šaltinių liudijimu, specialaus Hanzos kontoros namo nebuvo, bet kai kuriems pirkliams-hanzininkams iš Dancigo ir kitų miestų iš tikrųjų pavyko Kaune įsigyti nekilnojamos nuosavybės ir pasistatyti privatinių namų. Pvz. 1467 m. buv. Dancigo burmistras Angermende Kaune turėjo nuosavus du kiemus su namais. Dar 1498 juos laikė ta pati šeima32. Hanzos pirklių kūrimasis svetimuose miestuose — sulaužant Hanzos nuostatus — ypač būdingas jos smukimo laikotarpiui XVI a., kai hanzininkų tolimųjų distancijų prekybai atsirado naujų sunkumų, stiprėjant olandų pirklių konkurencijai Baltijos jūroje. Betgi Hanzos sąjungos irimas XVI a. dar nereiškė atskirų pirklių asmeninį bankrotą. Apie 1400 Kaune į-sikūrę ir jau seniau miesto pilietybę įsigiję pirkliai buvo pajėgūs ir turėjo norą statytis namus puošniau, kaip tai buvo daroma ankstyvesnėje epochoje, net puošniau kaip Dancige'33.

18 pav. Alost - Aalst (Belgija). Rotušes fasado fragmentas. XV a. pabaiga.
Architektūriniu požiūriu Perkūno Namas turi visus Šiaurinės Vakarų Europos vėlyvosios gotikos bei renesanso laikų gyvenamojo namo požymius. Perkūno Namas yra dviejų augštų ir pailgo plano (žr. 1 pav.). Būdinga, kad jis stovi savo siauruoju galu atsuktas į gatvę. Šis siaurasis galas turi reprezentacinio fasado požymius ir baigias puošniu vėlyvosios gotikos stiliaus pinjonu, kuris šiek tiek sužalotas, bet visumoje yra išlikęs iki mūsų dienų; XIX ir XXa. gerokai pakeisti ir sugadinti buvo apatinė gatvės fasado dalis, vidus ir namo užpakalis (žr. 5, 6 ir 7 pav.). Šitokio tipo namai su atsuktu siauruoju galu į gatvę ir dekoratyvišku pinjonu, būdingi Šiaurės Prancūzijos, Flamų, Olandijos ir Šiaurės Vokietijos miestams, sutinkami taip pat Vidurio Vokietijoje ir Baltijos jūros uostų miestuose. Liubecko namas pavz. išsaugojo senesnį masyvų laiptinio pinjono tipą; Flandrijos vėlyvajai gotikai būdingas sprendimų įvairumas ir didesnis puošnumas. Tokių namų įėjimas yra siaurajame gale iš gatvės pusės (9-15 pav.). Šiuo atžvilgiu Perkūno Namas nuo bendrojo tipo skiriasi, nes, kaip rodo Kulakovskio brėžinys iš 1823, įėjimo durys pirmykščiame stovyje buvo iš šiaurinio ir vakarinio šono, t.y. iš kiemo pusės; apatinis gatvės fasado augštas buvo be angos (1 pav.). 1861 m. "Tygodnik Ilus-trowany" paskelbtoje ksilografijoje jau matomas apatiniame augšte iškirstas langas (3 pav.)34. Panašiai piešia ir Carl von Schmith 1863 m. (2 pav.). Kiek vėlesnis XIX.a. Kauno tapytojo Andriollii pasirašytas raižinys rodo apatiniame augšte iškirstas duris (4 pav.)35. Šie piešiniai savo proporcijų ir smulkesnių detalių atvaizdavime kiek prieštarauja ir todėl negali būti laikomi pilnaverčiais dokumentais fasado išnykusioms formoms nustatyti. Architekto Kulakovskio 1823 m. brėžinys laikytinas patikimiausiu. Atrodo, kad įėjimas apatiniame augšte tik XIX a. antroje pusėje buvo prakirstas. Šį klausimą galutinai išaiškinti galima būtų, mūrui ištirti nuimant jį dengiantį glaistą.36 Nemažesnių pakeitimų sulaukė šiandien tik du nuobodžius langus beturįs antrasis augštas. Kaip rodo 1823 m. piešinys, jo kairiajame šone buvo išsienis ant konsolės su langeliais į tris puses: iš jo buvo galima gerai stebėti gatvę. Išsieniai vėlyvosios gotikos namuose Europoje sutinkami gan dažnai; ypač jie būdingi turtingesnių miestiečių — patricijų namams ir rotušėms. Buvę antrame augšte siauri įsieniai (nišos) ir apskritai užbaigtas siauras langelis, didesnių langų stoka kalba už tai, kad siena į gatvę buvo apipavidalinta uždarai — defensyviškai37. Pin-jonas šiandien kyšo viršum stogo, bet, iš analogijų sprendžiant, netenka abejoti, kad pirmykš-tyje stovyje stogas buvo augštesnis, o kitame namo gale atsirėmė į antrą — užpakalinį pin-joną, kuris nėra išlikęs, bet dar matomas Carl von Schmitho piešinyje; šis pinjonas turėjo panašius langelius kaip ir priekinis (2 pav.). Teisinga pastato rekonstrukcija reikalautų stogą pakelti iki pinjono augštumo.

Perkūno Namo vidus buvo daug kartų keičiamas. 1823 m. plane viena masyvi siena dalija vidų skersai į dvi nelygias dalis (1 pav.).
Dalinimas vidaus skersine siena sutinkamas Dancigo XVI a. patricijų namuose38. Kitur, pvz. Liubecke, gyvenamojo namo viduje masyvių sienų dažnai nebūdavo, nes vidus buvo padalinamas į atskirus kambarius pertvaromis iš medžio (16 pav.). Laikui bėgant, senieji gotiški medžio įrengimai buvo pašalinti, pakeisti panašiais naujais, barokiniais (17 pav.). Apatiniai augštai buvo skiriami pirklio šeimai ir raštinei, o viršutiniuose augštuose ir pastogėje įsivaiz-prekių sandėliai'39. Panašiai turime įsivaizduoti ir Perkūno Namo viduje buvusį gyvenimą.
Nors Perkūno Namo konstrukcija ir formos yra miestiečio gyvenamojo namo tipo, jis, be abejo, galėjo būti pritaikytas viešiesiems reikalams, pvz. kurios profesinės korporacijos. Reikia tačiau nepamiršti, kad atskirų korporacijų namai ir net mažesnių miestų rotušės, tiek savo išore, tiek vidaus išplanavimu iš esmės nedaug tesiskyrė nuo turtingesnio miestiečio namo (9 pav.). Todėl viešąją paskirtį būtų galima įrodyti tik rašytiniais šaltiniais.

Iš visų suminėtų faktų reikia daryti išvadą, kad Perkūno Namas buvo pastatytas turtingam pirkliui-kapitalistui, turėjusiam ryšių su tolimais hanzininkų lankytais Flandrijos miestais, maždaug apie 1498-1530 m. Neturime žinių, ar Kaune buvo daugiau panašių pastatų. Išlikusiųjų gotiškųjų namų tarpe Perkūno Namas Kaune išsiskiria savo pinjono puošnumu. Šio pinjono ornamentika, kartu su Šv. Onos bažnyčios Vilniuje fasadais, sudaro atskirą Lietuvos vėlyvosios gotikos paminklų formų kilmės problemą, reikalingą atskiros studijos. Iš anksto galime pasakyti, kad šių formų pavyzdžių reikia jieškoti Vakarų Europoje, Flandrijos gotikoje (18 pav.). Dancigo kai kurių vėlyvosios gotikos pastatų meistrai bus sėmę iš tų pačių šaltinių.

1 M. Balinski, Starožytna Polska pod wzgledem his-torycznym, geograficznym i statystycznym opisana, III: Wielkie Ksiestwo Litewskie, Warszawa 1846, p. 405.
2 Bonaventura z Kochanowa, Wspomniene o Kownie, Poznan 1854, p. 25-26.
3 Kalba netaisyta.
4 "žinyčia", Tilžė 1900, No. 2, p. 46. Vėlesni autoriai, rašę apie Kauną, šj vysk. Valančiaus perduotą Perkūno Namo pirkimo pasakojimą pakartojo, plg. R. Kažukaus-kas, lš Kauno bažnyčių istorijos, "Tiesos Kelias", Kaunas 1928, p. 575; A. Jakštas, Dar vienas Dievo namas Kaune ir jo istorija, Ką yra pasakęs A. Jakštas, Kaunas 1930, p. 7 ir kt.
5 Litanicarum Societatis Jesu historiarum libri de-cem auctore Stanislao Rostowski iuxta exemplar raris-simum editionis Vilnensis An. MDCCLXVIII, ed. J. Mar-tinov, Paris-Bruxelles 1877, p. 334: "Inde multi desiderare templum, quo ad nostros magistros, ut vocabant, suos ventitarent; ipsorum rogatu procurare id rector acade-mici Vilnae Collegii, cui domicilium Caunense adjunctum erat, Joannes Gruzevskius. Locatum Caunensis coloniae praedium vexillifero hujus provinciolae Joannis Kenstort; ex ea conductione aedes lateritia Joannis Lackii, Samo-gitarum castellani, empta ac dellicata. Ad hujus sacelli ornamentum partem majorem contulit pia civium libe-ralitas. Apertum populo triduo ante cineralia. Prima sta-tim luce, inde diebus aliis, festis máxime, conveniebant frequentiores, quam ut capi possent loci angustis. Ad conciones máxime iitanicas concurrebant."
6 M. Valančius, o.e., p. 47.
7 Panašiai Vilniuje Jėzuitų akademijos - universiteto komplekso mūruose glūdi keletas senų gotinių XVI a. iš miestiečių perimtų mūrinių namų (plg. J. Ktos, Wilno-przewodnik krajoznawczy, (3 laida), Wilno 1937, p. 153 -155).
8 o.c., p. 34.
9 P. Veblaitis, Kauno bazilika, "Naujoji Romuva", Kaunas 1935, No. 16-17, p. 380.
10 Encyklopedja Powszechna, XDX, Warszawa 1865, p. 208.
11 T. Narbutt, O posągach w Kownie odkrytych, Dzieje starožytne narodu litewskiego, IV, Wilno 1838, Dodatek XVIII, p. 80-84.

12 čia vertimas iš lenkų kalbos.
13 o.e., p. 81.
14 T. Narbutt, o.e., p. 84.
15 Vysk. Valančius taip pat kalba apie "Mildą", at-
rodo, jau sekdamas Narbutu.
16 Plan Swiatny, nazwaney Perkunasa, będący w Kownie przy Szkole Akademickiey, Plan des sogenannten Perkunastempel, der sich in Kowno bei der Akademischen Schule (sc. der Jesuiten) befand, Zusammengestellt im Jahre 1823 vom Architektengehilfen der Wilnaer Uni-versitaet Dominik Kulakowski, kopiert von J. Wladimirof. Šį brėžinį mokslinėje literatūroje paskelbė kaip priedą prie savo straipsnio prof. E. Volteris 1897. Plg. E. Wolter, Perkunastempel und litauischen Opfer- oder Deiven-steine, Mitteilungen der Litauischen litterarischen Gesellschaft, 22. Heft (IV. 4), Heidelberg 1897. p. 393-395. Sąsiuviniui pridėtoji litografinė Perkūno Namo reprodukcija yra padaryta pagal Kulakovskio brėžinio kopiją, kurią atliko rusas J. Vladimirovas. Iš šitos kopijos bus j vokišką leidinį patekę ir rusiški brėžinių paaiškinimai. Prof. Volteris straipsnyje sakosi brėžinių gavęs iš mirusio lokalinio istoriko ir žurnalisto Mironovičiaus (Joil Mironovicz) Vilniuje. Gal Kulakovskio brėžinio originalas atsiras kuriame Vilniaus archyve.
17 Der Rombinus, Vaterlaendisehes Archiv fuer Wissenschaft, Kunst, Industrie und Agricultur, oder Preuss. Provinzial - Blaetter, XVIII, Koenigsberg 1837, p. 21. Straipsnio autorius žurnale nepažymėtas, bet iš vėlesnės literatūros žinome, kad jis buvo Gisevius, plg. A. Thomas, Rombinus, Mitteilunngen der Litauischen litterarischen Gesellschaft, II, Heidelberg 1887, p. 111. Thomas, Kaunan nuvykęs, jieškojo Gisevijaus minėtos "Perkūno šventyklos" ir savo įspūdžius šitaip aprašo: "Nur nach langem Umfragen gelang es mir bei unserer Anwesenheit in Kowno, den sogenannten Perkunostempel aufzufinden. Als wir endlich an Ort und Stelle waren, standen wir for einem zu einem Komplex von kirchlichen oder kloester-lichen Baulichkeiten gehoerigen Gebaeude, das mit breiter, weissgetuenchter Giebelseite sich zur Strasse oeffnete. Das Charakteristische, in dieser Umgebung doppelt Auffallende an dem Bau sind die in rotem Ziegelwerk ausgeführten Zierraten des Giebels, was aber Gisevius, wie er in muendlicher Unterredung kundgab, fuer naturalistische Nachahmungen von Kirschgeweihen hielt, sind weiter nichts als die Fialen und Berkroenungen des spaet-gotischen Stils" (ten pat, p. 119).
17a Necrolithuanica enthaltend Abbildungen aufgefundener Alterthuemer in Graebern der heidnischen Vorzeit, Mythologische Abbildungen und Aufnahme von Ruinen der Schloesser, wie auch der Tumuli der Heidn: Vorzeit, nach der Natur gezeichnet & ca: von Carl von Schmith mehrer gelehrten Gesellschaften corr: Mitgliede. 1863 (rankraštis Kungl. Vitterhets Historie & Antikvitets Akademiens Biblioteket Stockholme), pav. 20, p. 105: piešinys 12,5x8 cm tušu ir pieštuku. — Už parūpinimą šio reto piešinio nuotraukos nuoširdžiai dėkoju p. dr. Kajetonui Čeginskui (Uppsala). — Apie Carl von Schmith darbus žr.: J. Puzinas, Vorgeschichtsforschung und Na-tionalbewusstsein in Litauen, Kaunas 1935, p. 57 ir 117. Kauno Vytauto Didžiojo Kultūros Muz ejuje buvo "Necrolithuanica" nuorašas.
18 Hanza — vokiečių - žemaičių tolimųjų distancijų pirklių sąjunga, turėjusi prekybos monopolį Šiaurės ir Baltijos jūros srityje nuo XII iki XVI a. Jai priklausė pirkliai iš uostamiesčių kaip Bremenas ir Hamburgas. Baltijos jūroje ypač veikė pirkliai iš Liubecko ir Danzigo.
19 Kaunas 1030-1930, Kaunas-Marijampolė 1930, p.214.
20 F. Frech, Baudenkmaeler, Das Land Ober-Ost (Deutsche Arbeit in den Verwaltungsgebieten Kurland, Litauen und Bialystok-Grodno), Stuttgart und Berlin 1917, p. 380; P. Weber, Litauische Kirchen, Bilder aus Litauen, Kowno 1917, p. 125 ir kt.
21 Zur Geschichte des Deutschtums in Wilna und
Kauen, Das Litauen-Buch, Wilna 1918, p. 101-105.
22 o.e., p. 215.
23 Plg. privilegijos tekstą (išsp. J. Remeika, Der Handel auf der Memel von Anfang des 14. Jahrhunderts bis 1430, Diss. kiel, Kaunas 1927 p. 54-57 ir J. Jaku-bowski, Przywilej Witolda dla M. Kowna 1408 R., Ate-neum Wilenskie, VII, 1930, p. 419-424).
24 o.e., p. 413.
25 Das alte Kauen und seine historischen Bauten, Ostland, I, No. 8, Riga 1943, p. 26.
26 Hansisches Urkundenbuch, herausg. vom Verein fuer hansische Geschichte, VIII-XI (bearbeitet von W. stein), Muenchen und Leipzig 1916. Liečia laikotarpį nuo 1451 iki 1500.
27 Vom deutschen Kontor in Kowno, Hansische Ge-schichtsblaetter, XXII, Heft 1 und 2, Muenchen und Leipzig 1916, 225-266 p. — Šia tema taip pat rašė Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto prof. V. Jungfer(is). Plg. Das deutsche Hansekontor in Kaunas (Grenzgarten. Heimatkundliche Beitraege aus dem Memelland und den Grenzgebieten, Beilage des "Memeler Dampfboots", nr 4, 25. IV. 1929; nr. 5, 26. V. 1929; nr. 6, 28. VI. 1929). Jung-feris mini Perkūno Namą, bet jo "Hanzos kontora" nevadina.
28 W. Stein, o.e., p. 252-256.
29 Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prūsais, I, Kaunas 1934; Hanza Lietuvoje, Lietuvių Enciklopedija, VIII, Boston, Mass. 1956, p. 129-131.
30 p. Johansen, Die Kaufmannskirche im Ostseegebiet, Studien zu den Anfaengen des europaeischen Staedtewesens, Vortraege und Forschungen, IV, Konstanz 1958, p. 501-502.
31 K. Pagel, Die Hanse, Oldenburg i. O. 1942, p.
408-437 ir pav. 128-132.
32 W. Stein, o.e., p. 252-253.
33 . . ."de fan Datzcke hebben lange noch gemuret, wy denken ok to muren" (dancigiečiai jau ilgai mūrijosi, mes — kauniečiai — norime taip pat mūrytis). Plg. Hansisches Urkundenbuch, XI, 1916, 1066.
34 "Kupiecki dorn gotycki w Kownie": Ziemia, XXVIII, 1938, nr. 7, p. 148 ir reprodukcija leidinyje: Lietuviškas Albumas, I, Istoriškos ir šiaipjau Lietuvos vietos, parengtas ir išleistas kun. A. Miluko su pagalba prenumeratorių, Shenandoah, Pa. 1900.
35 Plg. reprodukciją leidinyje: Z« Gloger, Encyklo-pedja staropolska ilustrowana, Warszawa, II, 1901, p. 14.
36 XX a. pradžioje gatvės fasade durų nebuvo, ką matome iš to laiko nuotraukų (5 ir 6 pav.). Apie 1930-31 metus jėzuitai prakirto naujas duris (7 pav.).
37 Didelis langas pažymėtas kaip išlaužtinis, matomas 1823 m. brėžinyje: jo anksčiau nebuvo.
38 E. Gali, Danzig und das Land an der Weichsel, Muenchen - Berlin 1953, p. 22.
39 R. Struck, Das alte buergerliche Wohnhaus in Luebeck, Luebeck 1908, p. 20.
P.S. Ikonografija šiam darbui buvo paruošta 1954 m. (išskyrus pav. 2). Tekstas parašytas 1956 m. vokiečių kalba, bet niekur neskelbtas; 1959-60 m. perdirbtas lietuvių kalba ir papildytas.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai