Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MODERNIOJI ISPANIŠKOSIOS AMERIKOS NOVELĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė P. Gaučys   


Beskaitydami Ispaniškosios Amerikos naujųjų laikų noveles, pastebime dvi žymiausias kryptis. Viena jų eina realistine vaga ir j pasakojimą įlieja socialinį gyvenimą, amerikinę aplinką, į literatūrą įveda gam tą, papročius, įvairiausių regiom) kaimiečių tarmes. Tą kryptį, plačia prasme imant, būtų galima pavadinti "kreoline". Antrąją gi reikėtų atžymėti kaip subjektyvinę ar psichologinę. Skirdamies nuo pirmosios, šitos krypties rašytojai nesidomi fizinių, politinių ar socialinių aplinkybių aprašymu, bet stengiasi vaizduoti individualinius, žmogiškus konfliktus, nesigilindami į aplinką.

Ispaniškosios Amerikos novelė pasiekia subrendimo urugvajiečio Horacio Quiroga (1878-1937) kūryboj. Jo novelės atskleidžia dramatinę egzistencijos viziją ir nepaprastą vaizduotę. Nepalyginamomis priemonėmis, įsisavintomis iš E. Poe, Mau-passanto ir Kiplingo, šis rašytojas gvildena paslaptingas, fantastines ar liūdnas temas, kartu taikliai vaizduodamas Pietų Amerikos girią.

Kai kurių Quirogos novelių niekad negalima užmiršti. Pvz., "Anakon-da", kurioje girios burtininkas parodomas įkūnytas paslaptingų impulsų gyvatėse. Arba "Papjauta višta", vaizduojanti šeimą su keturiais vaikais, visais idiotais. Penktoji atžala, atnešanti jai laimę ir viltį, yra normali, sveika ir graži mergaitė. Tėvams išėjus, namie palieka penki vaikai. Idiotai buvo matę tarnaitę pjaunant vištą. Sugrįžę tėvai randa kraujo klane kūnelį mergaitės, brolių papjautos.

Kreolinės novelės lygiagreičiai auga su Isp. Amerikos romano raida ir sutampa su jo siekimais. To nepaisant, kreoline novelė, labai atsirėmusi į tikrovę, kartais įgauna socialinio protesto pobūdį, kaltinimą dėl sąlygų, kuriose yra daug Isp. Amerikos gyventojų. Novelėse panaudodami tokią medžiagą, kai kurie rašytojai siekia politinių b:i socialinių doktrinų propagandos (komunistai) ir ragina maištauti, sukilti. Tačiau daugumo tokių novelių meninis lygis gana žemai, ir jų čia nenagrinėsime.

Su šia pirmąja novelės kryptimi galime susipažinti, apžvelgdami atskirų tautų laimėjimus. Kreoline novelė skirstoma pagal temas: ūkinę, jūrinę, kasyklų, indėnų, mulatų, pvz., argentiniečių tes krypties novelistai telkiasi prie Pampos gyvenimo, o čiliečiai naudojasi medžiaga, kurią teikia jų krašto čiabuviai ir žemieji sluogsniai. Ši kryptis apima ir gausias noveles jūrinėm temom (Čilė, Kuba), bet ypatingai tas, kuriose vaizduojamas indėnų gyvenimas (Peru, Bolivija, Ekvadoras). Meksikoje indėnų tema suplakta su revoliucijos žygdarbiais. Vadinasi, fizinė aplinka ir žmonių savybės nužymi jos apmatus.

Talentingų kreolinės krypties rašytojų yra beveik kiekvienoje Pietų Amerikos šalyje. Taupydami vietą ir laiką, sustosime prie atskirų novelis-tų, kurie patarnaus pavyzdžiu.

Ekvadoriečių literatūroje ypatingai pasižymėjo vadinamoji "Gvajakvilio grupė": José de la Cuadra, Enrique Gil Albert, Demetrio, Aguilera Malta ir kai kurie kiti išsikovojo vietą šių laikų novelėje savo nuogu dramatiškumu, pasipiktinimą keliančiu tikroviškumu. Reikia pastebėti, kad šios grupės rašytojų kūryba pasižymi augšta literatūrine kokybe, nauja struktūra ir tinkamu vietos tarmių panaudojimu.
Tuo atžvilgiu labai būdingas Josė de la Cuadra (1903-1941), palikęs du novelių rinkinius. Juose vaizduoja baisų gyvenimą Ekvadoro "mon-tuviečių" (jūros pakraščio ūkininkų), dvarininkų apiplėšiamų, visiškai nukamuotų skurdo, kuris juos nubloškia į totalinį fizinį ir dorovinį nuo-polį. šis rašytojas, taip pat davęs ir neužmirštomą romaną "Los Sanguri-nas", suteikia savo novelėms tokią lanksčią struktūrą, tokį greitą vidinį ritmą, kad atnaujina natūralistinę noveles tradiciją. Liūdnas patetiškumas, tragiška aplinka — įprastines jo novelių gaidos. Literatūrinė forma išlieka augšta: jis nepaprastai ją puoselėja, kad kartais tiesiog skaudu palyginti tragišką noveles turinį su jos puikiu stilistiniu apvalkalu.

Savo novelėse José de la Cuadra ekvadoriečiui ūkininkui suteikia kupiną patoso gyvenimą, su neryškiu, slepiamu švelnumu, kokį pvz. mums atskleidžia Jonas novelėje "Beprotybės sugrįžimas". Jis pamilo jūrą su tokiu atsidavimu, kad kaimynai jį vadina bepročiu.
Taip pat minėtinas ir čiliečių rašytojas Manuel Rojas (g. 1896), pasižymįs giliu psichologiniu įžvalgumu ir puikia technika. Jo novelėse daug švelnumo, paprastumo, įsisunkusio į kaimiečių sielas.

Kitas žymus kreolinės krypties no-velistas yra peruvietis Josė Diez Can-seco (1905-1949) Jo novelių scenos vyksta pajūrio zonose ir kalnuotose krašto vietose. Jų veikėjai: čolai (europiečio ir indėnės mišinys) ir cam-rių ir prieštaringų polinkių; Diez Canseco pagauna jų jautulingą temperamentą, jų spalvingą gyvenimą, čia randame šelmiškumą, piktą nepasitenkinimą, bet taip pat ir slegiantį, jėgas iščiulpiantį darbą. Randame liūdesį, svajingą sentimentalumą, vylingų kaimiečių šiurkščią ironiją. Diez Canseco vaizdavo ne visą peruviečių tikrovę; jis taikliai stebėjo tik dalį Peru gyventojų.

Vienas iš geriausių venecueliečių novelistų, be abejo, yra Artūro Uslar Pietri (1906). Jis daug keliavo, buvo profesorius, ministeris. Dabar dau-sia dėmesio skiria teatrui. Savo novelėse U. Pietri gabiai ir aštriai vaizduoja savo tautiečius. Giliu meniniu įžvalgumu aprašo kaimietį, Venecue-los lygumas, spalvingą žmonių kalbą. Sukuria ypatingą atmosferą, kuri mus patraukia ir pavergia.

Paimkime Uslar Pietri novelę "Bernelių mišios". Quiripalio miestelyje dainomis ir šokiais švenčiamos Kalėdos. Visas miestelis skamba nuo dainų. Jautukų augintojas Antanas atneša žinią šlubiui Simanui, kuriam neseniai vienas vietos dabita suviliojo ir pagrobė dukrą. Jo dukra vėl atsirado miestelyje, ir Simanas išeina atsikeršyti. Bet ją randa vieną, apleistą ir prašo ją grįžti namo. Tokia yra novelė. Trumpi vietos ir Gjuiripalio žmonių aprašymai padidina jos kreolinę vertę.

Minėtinas ir visoje Isp. Amerikoje išgarsėjęs kaip vienas geriausių kreo-linės krypties rašytojų dominikietis Juan Bosch (1909). Ypatingai mėgstamos jo trumpos dramatinės novelės ir Santo Domingo ūkininkų istorijos. Tos novelės, paprastutės, be kompli-kuotumų ir be literatūrinių triukų, visad atskleidžia gilų konfliktą, kuriame psichologinė pusė yra augščiau-sios svarbos veiksnys.

Negrai ir mulatai, gausūs Vcnecue-los ir Antilų salų gyventojai, teikia medžiagą kreolinei novelei. Kuboje pastebima tendencija vaizduoti negrą ir mulatą kaip dar vieną darbininką. Kita tendencija sukasi apie jų prietarus, legendas ir tradicijas, kaip pvz. Romulo Lachatanare, Ramon Guirao ir Lydia Cabrera novelėse.

Lydia Cabrera (1900) savo dviejose knygose ("Kubos negrų novelės" ir "Kodėl?") pasiekia gražių laimėjimų iš medžiagos, kurią "yoruba" ir "lu-cumi" padermės teikia savo vešlia mitologija. Tos novelės atveria duris į paslaptingus pasaulius, kuriuose randame lengvą pašaipą, skirtingą būdą aiškinti dorovę, savotišką, primityvų orą.

Daugelis tų novelių yra tikros gyvulių pasakėčios, kur vėžlys atstovauja gudrumui ir išminčiai. Kitose matome yorubų mitologines figūras, kaip "Oshan" ir "Ochosi". Viena švelniausių legendų, pasakojančių apie dagame, Kuboje augančio medžio savybes. Bondo nepaprastai gražus kūdikis, nuo pat pirmųjų metų visos moterys jį garbina. Jam beaugant, visos mergaitės jį pamilsta už jo gražią išvaizdą, patrauklumą. To negalėdami pakęsti, padermės vyrai pasiryžta jį nužudyti. Bet burtai negali įveikti tokios gražios būtybės. Nei "kolo-fa", fantastinis žvėris, nei raganavimai. Todėl Bondo atvedamas prie gražaus dagame medžio, kuriame slėpėsi jo paties gyvybe, ir priverčiamas jį kirsti. Medžiui išvirtus, negyvas sukrito ir gražusis jaunuolis. "Dabar— taip baigiama pasaka — nevaisingos moterys eina prie dagame medžio prašyti apvaisinimo. Sakoma, kad Bondo visados jas patenkina . . ."

Pats žymiausias kubiečių kreolinės noveles atstovas yra Carlos Monténégro (1900), puikiai pažinęs jūrą, jūreivių ir žvejų gyvenimą, kuriuos apraše spalvingose ir pilnose gyvybės novelėse. Monténégro rašo spontaniškai, sutrauktai ir raiškiai. Savo pirmam novelių rinkinyje "Atsinaujinimas" vaizduoja už įstatymo ribų gyvenančius žmones, kaip pvz., kalinius, jūros avantiūristus, o rinkinyje "Didvyriai"—panaudoja nuotykius iš nepriklausomybes karo laikų, juos suderindamas su laisva vaizduote ir nuostabiu tikroviškumu.
Nūn panagrinėkime dabartinės Isp. Amerikos noveles antrąją šaką. šitos subjektyvinės ar psichologines grupes rašytojai nesidomi fizinių, politinių ar socialinių aplinkybių aprašymu; jie iškelia aikštėn individualinius, žmogiškus konfliktus, nebodami juos supančios aplinkos. Tie konfliktai turi visuotinį pobūdį, nes gali ištikti bet kuriame plataus pasaulio užkampyje, nors jų veikėjai leidžia įžiūrėti būdingus P. Amerikos žmogui atspalvius. Neretai šitos novelės pakrypsta į nerimo, baimes sritis tokias gausias mūsų dienų literatūroje, arba į poezijos, vaizduotes plotus, sutampančius su naujausiomis meno srovėmis: ekspresionizmu, surealiz-mu ir tt.

Jų poetinis polinkis savo pradžią ima iš Rabindranato Tagorės, Marcei Prousto, Virginijos Woolf, o jų nerimas ir netikrumas — iš Fr. Kafkos. J. P. Sartre. Tuo būdu čia randame poetinių novelių, fantastinių, psichologinių, egzistencinių ir netgi nuotykių, kas kartą vis gausesnių.
šių dienų argentiniečių literatūra turi didelį tokių rašytojų būrį. Pirmoje eilėje minėtinas Eduardo Mallea (1903). Jo pirmoji knyga "Noveles nusiminusiai anglei" pasirodė 1926m. Antroji knyga "Miestas prie nejudančios upės" — 1936. Pirmas rinkinys parašytas pagal to metjo pažangius kanonus, išmargintas žodiniais ir emociniais piruetais.

Tose skeptiškose, elegantiškose, estetiškose novelėse daug mergaičių egzotiniais vardais: Arabella, Cynth-ia, Georgija. Antrasis rinkinys knibžda niūriais, susirūpinusiais veikėjais, kurių sudėtingą subjektyvumą Mallea nagrinėja patyrusio psichologo į-žvalgumu. Tai noveles, besirūpinančios argentiniečių tautos reikalais, labai vertingos savo pavyzdingu stilium ir kūrybine jėga. Kaip pirmojo, taip ir antrojo rinkinio moterys Įdomesnės už vyrus.

Argentinietis Jorge Luis Borges 11900) savo novelėmis mus įveda į sudėtingą ir neįprastą pasaulį. Jo novelėse ryški nepaprasta vaizduotė, o stilius — turtingas ir brandus. 1942 pasirodė pirmas jo novelių rinkinys "Takų sodas", 1944 — "Fikcijos", 1949 — "Alefas" ir 1951 — "Mirtis Ir kompasas". Visi tie rinkiniai pilni metafizinių mąstymų. Juose vyraująs fantastinis elementas tėra tik veiksnys, surištas su esmine Borges kūryba, besišakojančia įvairiais takais.

Sunku pavaizduoti įvairiopus Borges poetinio talento ataudus. Novelėje "Mirtis ir kompasas" detektyvas Erikas Lonnrotas rūpestingai numez-ga tinklą, į kurį galiausiai pats pakliūva, šioje šiurpulingoje novelėje Borges parodo nepaprastą išradingumą. Nemažiau įdomi ir "Ema Zunzai-tė". čia vaizduojamas kerštas mer-taitės, kuri, norėdama įvykdyti tobulą nusikaltimą, paruošia nepaprastą alibi, kur visa yra tikra. "Tikras buvo Emos Zunzaitės tonas, tikras drovumas, tikra neapykanta. Tikras pergyventas įžeidimas. Tebuvo netikros tik aplinkybės, valanda ir vienas ar du vardai". Ema nužudo savo tėvo apgaviką, bet taip, kad Loewentha-lio mirtis atrodo vykusi, tai nepaprastai mergaitei beginant savo garbę.

J.L. Borges išvarė gilią vagą šių dienų Isp. Amerikos literatūroje. Būrys vertingų argentiniečių rašytojų: Silvina Bullrich, Adolfo Bioy Casares, Jose seka jo pėdomis.

Subjektyvinės, psichologinės novelės nuotaikos apima ir kitų Isp. Amerikos kraštų talentingus rašytojus. Verta paminėti būrį meksikiečių rašytojų, kaip Antonio Mediz Bolio, Andrės Henestrosa ir Emilio Abreu Gomez, kurių poetinės novelės pasiekia lyrines augštumas. Reikia pažymėti Juan Jose Arreóla (1918) poveikį. ("Įvairūs išradimai", 1949 ir "Apkalbos", 1952). J. Arreóla priartėja prie Borges, bet jo originalumą sudaro stebėjimų aštrumas, įžvelgimas į psichinę tikrovę, įgaunančią Kafkinį atspalvį, satyrinis humoras, šalia to jo novelės pasižymi žodžio taupumu, pasiekdamas didžiausio konkretumo ir išraiškos sintezės.

Ligi 1940 m. kubiečių novelė buvo dominuojama griežtai realistinės kreolinės krypties. Vėlesnės kartos rašytojai pradėjo kultyvuoti fantastinę novelę, kaip Felix Pita Rodríguez (1909) ar Enrique Labrador Ruiz (1902) — "miglotas" noveles. Įdomu, kad daugelis tų rašytojų meniškai sugeba sujungti vietines temas su pažangiausia literatūrine technika. Taip yra su Alejo Car-pentier novelėmis, pasidavusiomis filosofinei laiko temai, bet paįvairin-tom užuominomis apie kolonijinį gyvenimą, negrais ir mulatais, jų tradicijomis ir prietarais.
E. Labrador Ruiz savo rinkinyje "Gaidys veidrodyje" aprašo šmeižtus, paskalas ir keiksmus, būdingus mažo miestelio gyventojams. Bet jis išvengia būtovininko pagundų. Savo veikėjus vaizduoja jų dialogais, posakiais, t.y. jų pačių kalba.

Pamėginome kaip galima trumpiau ir paprasčiau supažindinti su kai kuriais šių dienų Isp. Amerikos novelistais. Isp. Amerikos tikrovės stebėjimas (temos, personažai ir būdingos aplinkybės) daugelį autorių įgalino puikios technikos ir stiliaus pagalba sukurti pasaulį, kuris mus domina ne vien savo turinio spalvingumu, bet personažų gilumu ir visuotine meninės kūrybos apimtim, šalia kitų žanrų, šių dienų Isp. Amerikos novelė yra užėmusi pažymėtiną vietą.
P. Gaučys





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai