Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SALOMĖJA NĖRIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. JONAS GRINIUS   
Širdis mana —
Audrų daina,
Visiems tu vėjams atvira —
Kaip jūra.
S. NĖRIS
Salomėja Nėris-Bačinskaitė-Bučienė (1904-1945) yra viena tų moterų, kurią sovietinė spauda ir prokomunistiniai rašytojai okupuotoje Lietuvoje dažniausiai mini ir kurios poezija labai džiaugiasi. Ten gana dažnai pasirodo didesni ar mažesni S. Nėries poezijos rinkiniai, jos poezija verčiama j rusų bei j kitas sovietinamų tautų kalbas, apie jos sovietinį patriotizmą daug kalbama mokyklose, apie poetę leidžiamos studijos (D. Sauka, Salomėjos Nėries kūryba 1920-1940 m., 1957), o neseniai (1959 m.) sovietinė Lietuvos Mokslų Akademija jai paskyrė visą Lietuvių kalbos ir literatūros instituto darbų IV tomą (Literatūra ir Kalba). Šito instituto bendradarbis V. Kubilius savo straipsnį pradeda panegyriškai: "S. Nėriai ne nuo šiandien pripažintas didžiausios lietuvių poetės vardas. Ji daugiausia skaitoma ir labiausiai mylima iš visų mūsų poetų. Niekas taip stipriai neveikia nūdieninės lietuvių tarybinės poezijos raidos, kaip S. Nėries lyrika", sako V. Kubilius.

Be to, atrodo, kad S. Nėries poeziją mėgsta ne tik sovietinės propagandos paveikti asmens, bet ir tie lietuviai, kurie vertina grynąją lyriką, nes tokios rūšies kūrinių S. Nėries raštų rinkiniuose yra pakankamai. Tačiau šitų lietuvių jausmai nėra gryni. Kaip neseniai iš Lietuvos atvykę liudija, lietuviai, kurie nesusitaiko su sovietine okupacija, dažnai prisimena, kad S. Nėris komunistams yra nemažai padėjusi savo poezija, kad ji 1940 metais pirmoji pradėjo garbinti Staliną savo neva "Poema apie Staliną". Visai suprantama, kad dėl šitos priežasties lietuviai laisvajame pasaulyje taip pat negali susilaikyti nuo priekaištų S. Nėriai. Nieko nuostabaus, jei šituose priekaištuose yra nemažai kartumo.

Antai, V. Lozoraitienė savo straipsny "Salomėjos Nėries kelias" (Europos Lietuvis, 1960. IV.7) tarp kito ko rašo: "Kokia Nėris maža ir primityvi atrodo šalia tų visų kovotojų už tikrąją laisvę! Nėris savo noru pakišo galvą po bolševikų peiliu. Ji jau nebe tyli ir kukli, bet drąsi ir ryžtinga, lietuviškame kostiume važiuoja į Maskvą ir tvirtu balsu skaito poemą apie žmogžudį ir jam po kojų aukoja savo tėvynę. . . Tokio Nėries elgesio bolševikų atžvilgiu kitaip negalima paaiškinti kaip tik jos sunkia liga. Nėris buvo perdėm lietuvaitė. Net Paryžius, nei iš viso užsienis nepakeitė jos kaimo mergelės išvaizdos. Pirmiau tyli ir nedrąsi, staiga darosi kovinga bolševike, kuri tuo metu, kai Tėvynė kraujuoja ir ašaroja po bolševikų okupacija, stato jiems altorius, o savo Tėvynę niekina ir teršia". Kadangi S. Nėris mirė kepenų vėžiu, autorė straipsnį baigia klausimu: "Ar negalėjo kraujo keliais vėžio ląstelės pasiekti ir jos smegenis?"

Aiškinti S. Nėries visus skaudžius klystkelius ankstybu vėžiu, kaip sugestionuoja V. Lozoraitienė, man atrodo, per toli nueiti ir nieko neišaiškinti, kaip S. Nėris pateko į klystkelius ir į komunistų pinkles. Manau, joks gydytojas nesutiks, kad S. Nėries smegenyse vėžys galėjo būti pasislėpęs kokius 20 arba bent 15 metų, nes poetės klystkelių pradų galima buvo užtikti jos sveikiausioje jaunystėje.

Kadangi Nėrį arčiau pažinau asmeniškai kaip tik šituo jos gyvenimo metu (1924-26 m.), kada ji buvo neseniai atvažiavusi iš Vilkaviškio gimnazijos ir pradėjusi studentauti Kauno universitete ir vėliau nebuvau niekad nustojęs domėtis poetės psichine bei poetine evoliucija, todėl jos vingius čia mėginu aiškinti kitaip, negu V. Lozoraitienė, ir kitaip, negu aiškina prokomunistiškieji kritikai. Atrodo, kad ir dokumentinės medžiagos apie S. Nėrį jau yra pakankamai paskelbta, kad būtų galima vispusiš-kiau atskleisti poetės psichinę evoliuciją, negu tai buvo daroma ligi šiol. Tiesa, didžioji dokumentinės medžiagos dalis yra perėjusi per komunistinės cenzūros koštuvą. Taip pat yra žinoma, kad nevisą medžiagą komunistai yra paskelbę apie S. Nėrį. Tačiau jos vis dėlto yra tiek, kad galima mėginti paanalizuoti gyvenimą poetės, kurios įnašas lietuvių literatūroje vis-tiek pasiliks, nors ir bus apgailestaujamos poetės klaidos, skaudžios jai pačiai ir lietuviams.

Kad nebūčiau blogai suprastas, norėčiau iš anksto pasakyti, kad negaliu S. Nėries laikyti nei prokomunistine heroja, nei niekšiška lietuvių išdavike. S. Nėris man atrodo tik širdies moteris-poetė, savo jausmų bei vaizduotės po-skrydžių nemokėjus vertinti kritiškai ir nesugebėjus jų derinti su gyvenimo tikrove, kuri už šitą nepajėgumą jai skaudžiai atsikeršijo. Ir dabar priekaištai poetei gal nebūtų taip stipriai pabrėžiami, jei Salomėja jaunystėje nebūtų buvusi ateitininkė ir savo universitetinių mokslų nebūtų baigusi katalikiškame Teologijos - Filosofijos fakultete. Jei S. Nėris būtų atėjusi į lietuvių literatūrą, turėdama tokią pasaulėžiūrą, kokią jaunystėje turėjo A. Venclova, K. Boruta, B. Sruoga, šiandien gal niekas jos taip rūsčiai nesmerktų, kaip didelių smerkimų nesigirdėti nei K. Borutos, nei B. Sruogos atžvilgiu, nors tiedu autoriai taip pat yra parašę prokomunistinių raštų. Bet S. Nėris buvo pamaldžios motinos išauklėta katalikiškai; ji buvo katalikiško "Ateities" laikraščio redakcijos narė (1925-27 m.); jos pirmąjį eilėraščių rinkinį "Anksti rytą" buvo išleidęs tas pats "Ateities" žurnalas; ji buvo baigusi katalikų fakultetą ir artim?i draugavo su žinomais katalikais; todėl ir S. Nėries klaidos labiau matomos, labiau smerkiamos, o jos psichologinė evoliucija atrodo sudėtinga arba bent gerokai susipainiojusi. Bet tai neturi būti kliūtimi pažiūrėti į poetę iš arčiau ir giliau, nors pernai liepos 7 d. tėra suėję tik 15 metų, kai S. Nėris stojo į gailestingojo Dievo teismą.

Jaunystė {1904-1929 m.).
Norint suprasti S. Nėries psichinę ir poetinę evoliuciją, pirmiausia reikia žvilgterėti į jos išvaizdą ir psichinę struktūrą.
S. Nėris buvo mažo ūgio ir beveik negraži, išskyrus jos gana dideles akis. Šitokia išvaizda drumstė psichinį gyvenimą tokiam V. Krėvei, juo labiau dėl šitokios neimponuojančios išvaizdos kentėjo moteris, S. Nėris. Šį savo trūkumą S. Nėris jautė nuo tada, kai tik buvo pradėjusi domėtis savo išvaizda. Jai mažai vienas elgeta buvo išpranašavęs, kad ji užaugsianti didelė, bet tai neišsipildė. Kai jaunos studentės širdis šaukė: "gyventi ir džiaugtis meile", S. Nėris 1925 metais savo dienorašty užrašė: "Aš pasilikau tik tokia spirgutis. Na, nėr ko nusiminti, gal siela išaugsiu didelė, didesnė už tuos, kuriems gamta nepavydėjo kūno grožio". Bet būti "spirgučiu" vistiek buvo nemalonu. Todėl šitą savo fizinę silpnybę S. Nėris stengėsi atsverti keliais būdais, pirmiausia pasipuošimu.

Vilkaviškio gimnazijos mokslo draugė E. Adomaitytė-Kaunienė apie S. Nėrį moksleivę šitaip rašo: "Ji buvo nepatenkinta savo figūra ir visaip stengėsi plonesnė atrodyti. Tuo tikslu net marškinių nenešiodavo, kurie buvo siuvami iš neplono naminio audeklo". Kartais dėl nesugebėjimo pasipuošti S. Nėris net nenueidavo į gimnazijos pasilinksminimus. Minėta E. Adomaitytė-Kaunienė tai pailiustruoja šitokiu faktu: "Apsirengus nauja suknele, ji atėjo pas mane pasižiūrėti į veidrodį. Ilgai sukinėjos, nepatenkinta derino suknelę. Pagaliau piktai pratarusi "stora kaip velnias", trenkė durimis ir išėjo iš kambario. Ir į pasilinksminimą tą vakarą visai nebeatėjo". Ar bereikia pridurti, kad menka išvaizda yra suteikusi nemažai kartumo S. Nėriai ir skatinusi rūstauti dėl to?

Ir būdama studentė, S. Nėris stengėsi išviršinėmis priemonėmis išlyginti savo išvaizdos trūkumus. Nors dažnai dėvėdavo kuklia suknele, bet "mėgdavo šalikus ir sagas. Avėdavo nepaprastai augštomis kulnimis batukais", liudija apie poetę jos universitetinių studijų kolegė P. Stankūnaitė, o buvęs jos kolega mokytojas Lazdijuose J. Baltrukonis dar aiškiau tai pasako, rašydamas: "O, kaip aš trokštu dailiai rengtis! — girdžiu sakant poetę". Kitoj vietoj tas pats mokytojas dar labiau išryškina tą vieną moteriškiausių S. Nėries troškimų, atpasakodamas šitokius jos žodžius: "Kai matau gražų moters veidą, noriu būti naujuoju Rafaeliu. Aš nutapyčiau mūsų laikų madoną, madoną liūdinčią dėl dabartinio žmogaus. Kartais aš pati noriu būti labai graži, kad galėčiau įkvėpti dailininkus tokios madonos paveikslui".

Dėl noro būti gražia bei įdomia S. Nėris mėgo fotografuotis tokiose pozose, kurios išryškina tai, kas jaunoje poetėje yra gražiausio — jos veidą, jos žvilgsnį. Užtenka tik pavartyti jos atminimui išleistą albumą Vilniuje 1955 metais, kad pastebėtum, kiek daugel kartų jaunoji S. Nėris yra fotografavusis, įvairiai pozuodama. Gal niekur kitur ji nemėgino taip save apgauti ir gal kitiems pozuotai užimponuoti, kaip savo biustinėse fotografijose. Apie šią moterišką silpnybę piešimo mokytojas J. Baltrukonis rašo: "Poetė mėgsta fotografuotis, bet tik keliose nuotraukose ji panaši į save. Dauguma nuotraukų nevaizduoja tikros Salomėjos. Tai dirbtinės pozos, nieko bendro neturinčios su poetės veido ir sielos tikrove". Be abejo, dėl tų dirbtinių pozų atsakinga ne tik ji, bet ir jos atvaizdus darę fotografai. Tačiau didelis susidomėjimas savo fotografijomis liudija S. Nėries norą matyti save kitokia, negu ji buvo.

Nepatenkinta savo kuklute išvaizda, S. Nėris dar buvo be galo jautri, pasiduodanti kiekvienam naujam įspūdžiui, beveik nuolat gyvenanti nepastoviais jausmais, kurie jos vaizduotėje sukeldavo įvairiausių minčių. Tą nepaprastą jautrumą — čia greitą nudžiugimą bei susižavėjimą, čia dar greitesnį užsigavimą bei nuliūdimą — liudija visi S. Nėries draugai bei pažįstami. Nevienas visai aiškiai S. Nėrį vadina mimoza. Retas kuris jų nebuvo matęs jos verkiančios įvairiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Ašaros tartum buvo jos kasdieninė duona. Taip pat ir tylumas nebuvo jos charakterio sąmoningai išugdyta dorybė, bet jos didelio į-gimto emocionalumo pasėka. S. Nėris nemėgo kalbėti apie save, dažniausiai būdavo rezervuota bei tyli ne dėl to, kad jai būtų buvę neįdomu arba nemalonu kalbėti apie save bei savo kūrybą, bet todėl, kad ji bijojo parodyti kitiems savo neapskaičiuojamą jautrumą. Kalbėdamasi su žmonėmis, ji beveik nuolat turėjo saugotis bei tramdyti save, nes negalėjo numatyti, kokia emocija gali prasiveržti ir paimti viršų greta kitų. O ji prasiverždavo čia ašaromis, čia staigiu pykčiu (užsigavimu), čia baime, ypač mirties baime, čia staigiu džiūgavimu, čia sielvartu.

Del besikaitaliojančių emocijų ir nuotaikų S. Nėris dažnai atrodė vaiku ir pati save ilgai laikė vaiku, tiesa, nekaltu, tik atvirumo jieš-kančiu vaiku. "Ak, aš kūdikis, kūdikis!" — rašė ji dienorašty 1925 m., jau turėdama 20 metų. — Nejau taip visą gyvenimą ir būsiu tik silpnas kūdikis. Ir kvaila, kvaila gi aš, kaip pamanau, o iš šalies žiūrint dar kvailesnė atrodau! Taip, aš nieko nedrįstu. Neišdrįstu aš pasipriešinti savo likimui ar gyvenimą kitaip tekėt priversti. Neišdrįstu aš ir neturiu teisės imti iš gyvenimo, ko taip aistriai kartais širdis geidžia. Ne man pasaulis, ne man jo rožės". Ir todėl S. Nėris dažnai slėpė savo skausmą, kaip neprakalbinamas sfinksas.

Bet vos tepraėjo diena kita, ir jau S. Nėrį pagauna priešinga emocija: "Gyvent, gyvent, gyvent! taip aitriai šaukia širdis. Gyvent ir jausti laisvę, jausti gyvenimo džiaugsmą, būti stipriu, nieko nebijančiu aru". O štai dviem dienom prabėgus, Salomėjos nuotaika vėl kita. Galvodama apie savo atostogas kaime, ji savo dienorašty rašė: "Mane baimė ima. Kaimas Suakmenėję veidai . . . Slegianti tyla . . . Melancholija, tamsi melancholija ir nuolatinė baimė nežinia ko, nežinia dėlko . . . Liga, stačiai liga, kai pamanau. Rodos, stovi kažin kokia baidyklė .. . Nevalia berūpestingai nusišypsoti. Širdis, lyg varpelis ant siūlo pakabintas, neramiai burzda — budėk ir būk pasirengęs sutikti ką nors klaikaus". Tačiau kai nuvažiuoja į kaimą, kurio sakėsi bijanti, Nėris nejaučia jokio klaikumo: "Kaip smagu pavasarį mano tėviškėj. Ir visuomet čia smagu. Tikrai neužeičiau pasauly poetiškesnio kampelio".

S. Nėriai nesvetimas nei vaikiškas išdykavimas, nei gaivalinis džiaugsmas: "Aš negaliu susilaikyti, perpildytas džiaugsmas veržiasi visu kūnu viršun (štai mano silpnybė, kad savo jausmų neįstengiu paslėpti). Aš nuolat šypsausi ir džiūgauju, ir juokiuosi . . . Šokinėdama ir pusiau dainuodama parėjau . . . Turbūt, pasigėrus — pamanė mano Michalina, kai šūkaudama apsukau ją kelis kartus".

Tiesa, čia pavaizduotos S. Nėries emocijos iš jos pačios dienoraščio kaitaliojosi meilės paliestoj jaunoj širdy. Bet argi erotinė meilė ką nors pakeičia žmogaus prigimty? Ne. Ji tik išryškina labiau tai, kas joj yra. Šiuo atveju ji teišryškina S. Nėries blaškymąsi tarp įvairių prieštaraujančių emocijų, kurios negali pakreipti į nuoseklumą nei praktiškame gyvenime, nei kūryboj. Nuoseklumo būtų galima buvę daugiau tikėtis, jei S. Nėris būtų buvusi kritiškes-nė, jei jos protas būtų buvęs pajėgesnis svarstymui bei analizei. Bet šitaip nebuvo. S. Nėries gimnazijos draugai ir mokytojai liudija, kad jai gerai sekėsi kalbos ir literatūra, bet mokslas nesisekė matematikoj, kurioj reikia svarstymo bei nuoseklumo. Gimnazijoj matematikos rašomuosius darbus jai padėdavo atlikti kiti. To dalyko mokytojas užmerkdavo akis tik dėl jos poetinio talento. Kitaip S. Nėris nebūtų išlaikiusi nė brandos egzaminų. Ir universitete ji neparodė didesnio intelektualinio pajėgumo bei intereso filosofinėms problemoms. Nė vienas jos pažįstamas, jokia jos studijų kolegė neliudija apie S. Nėries aktyvų dalyvavimą universitetinių seminarų diskusijose, arba apie kokį nors svarų seminarinį referatą. Šitokios rūšies pratybose ji tebuvo eilinė tyli studentė, kuriai abstraktinis protavimas buvo per sunkus ir neįdomus. Tiesa, bebaigdama universitetą ir ką tik jį baigusi, S. Nėris mėgino skaityti filosofinių raštų — Schopenhauerio "Meilės metafiziką", Nietzschės "Taip kalbėjo Zaratustra". Bet tokie pusiau literatūriniai kūriniai nedaug tegalėjo pasitarnauti kritiškam protavimui, kuris būtų padėjęs kontroliuoti emocijų bei vaizduotės spontaniškus poskrydžius. Jie tiko jos talentui — nedideliems, daugiau ar mažiau spontaniškiems lyrikos gabaliukams, bet ne refleksijos reikalingiems kūriniams.

Per savo neilgą gyvenimą S. Nėris daug sykių yra kartojusi maždaug šitokį posakį: "Mano menas (arba mano talentas) man yra viskas". Po vieno savo nusivylimo meile 1926 m. jauna poetė pamėgino šito posakio prasmę plačiau pasiaiškinti, savo dienorašty rašydama: "Visa kuo ir kam gyvenu, yra menas. Jis kaip saulė gaivino mane nuo pat lopšio dienų. Dėl jo tik aš nemirsiu ir krisiu į bedugnę. Šioji saulė nušvies mano gyvenimo skeveldras, ir jos nemažiau gražios ir brangios man bus. Kiekviena šukelė, spindulio atgaivinta, nauja saule visam pasauliui spindės." Kitaip tariant, savo kuklutę išvaizdą ir meilės nepasisekimus jaunoji S. Nėris buvo numačiusi atsverti savo talentu, kuris pasauliui gali duoti ne kažin kokius kelrodinius blokus, bet greičiau kristalines šukutes, atspindinčias poetės nuotaikas bei jausmus. Todėl, susipažinęs su jaunosios S. Nėries poezija, jos profesorius V. Mykolaitis-Putinas sakydavo, kad jos lyrikos charakteringiausias bruožas — dainiškumas. Šitą savo talento ypatybę — individualių emocijų sužadintą dainą — poetė ne tik jautė, bet ir sąmoningai suprato (tai liudija daugumo jos poezijos rinkinių vardai). Lakštingala negalėjo nečiulbėti savų džiaugsmų, nusivylimų bei sielvartų. Tačiau kai poetė panoro būti galingu aru ir stengėsi lakštingalos dainą pakeisti aro kalenimu, tada S. Nėries poezija tapo dirbtine, kurioj neliko nei gyvos lakštingalos nei gyvo aro garsų (Poema apie Staliną, Bolševiko kelias, Marija Melnikaitė, Pratiza-nė). S. Nėris negalėjo nesusentimentalinti aro kalenimų, nes joj per mažai tebuvo protu pagrįstos valios, bet su kaupu asmeninių jausmų, ypač meilės ir ilgesio. Ji negalėjo būti aru, nes jos prigimtis buvo perdaug moteriška.

Vytautas Kasiulis Vargonėlių grojėjas (spalvota litografija)

Troškimas mylėti ir būti mylima, beveik nepaisant galimybių, buvo viena didžiųjų jaunosios S. Nėris nelaimių. Kas ją mylėjo, to ji nemylėjo, o ką ji mylėjo, tas dažniausiai jos nemylėjo. Kartais vyriškio draugišką palankumą jos lyriniam talentui arba jos trapiam asmeniui ji palaikydavo meile. Bet kai paaiškėdavo, kad tai tebuvo tik draugiškumas, jauna poetė jausdavosi apvilta. Neabejotinai S. Nėrį mylėjo jos gimnazijos mokslo draugas, už ją jau vyresnis, S. Balsys. Jis gal nekartą ją išgelbėjo nuo viešųjų suklupimų per matematikos rašto darbus. Jis metus ar ilgiau mėgino S. Nėrį globoti universitete. Bet S. Balsys buvo vyras ramus, lygus, be poetinių poskrydžių, realiųjų mokslų mėgėjas. Gal kaip tik dėl to S. Nėris šito draugo meilės ištikimybės neįvertino. Jis netiko būti svajonių karalaičiu, kuriam jauna poetė būtų galėjusi nupinti savo dainų amžiną vainiką.

Tokiu karalaičiu 1925 metais S. Nėris vaizdavosi kitą studentą mėlynom akim. Ji budėdavo, kai savo garbinamo jaunikaičio nepamatydavo ten, kur tikėdavosi išvysti, ir džiūgaudavo, kai jis ją draugiškai prakalbindavo arba į ją pažvelgdavo. "Ar tu žinai, mano skaistusis karalaiti, jog vienas tavo šiltas ir saldus pažvelgimas begalinį džiaugsmą, giesmių giesmes mano sieloj kuria. Tik nuo vieno mano saulės šilto pažvelgimo visa širdis žieduos paskendo", rašė tada poetė savo dienorašty. Ji tam baltajam savo berneliui keletą dainų sudėjo, nors jų tik vieną antrą teišspausdino. Kai paaiškėjo, kad šis išsvajotasis jai neturi kitų jausmų, išskyrus draugiškumą, S. Nėris savo dienorašty 1926 m. užrašė: "Nemokėjau aš branginti savo pavasario dienų, nei savo gyvenimo, nei savo meilės. Turbūt, taip įvyko todėl, kad aš einu sau, o gyvenimas sau. Aš iškylu į padanges, o mano gyvenimas pasilieka žemai. Čia žemėje pažinau aš jį ir jis į mano gyvenimo vainiką įsipynė. Pamylėjau aš jį padangių meile iš augštumos. Savo gyvenimo krišpolinį indą aš norėjau pasiimti augštu-mon ir jį drauge . . . Šiandien mano gyvenimo indas sudužo. Veltui aš rymau ašarota, žiūrėdama į išbarstytas šukes". Vargšė Salomėja! Ji naktimis ašarodavo, dieną būdavo neprakalbinama, kaip juoda žemė, kai jos išsirinktasis jaunikaitis nepažvelgdavo arba nepasakydavo to, ko ji tikėdavosi, o jis net nežinodavo, kad dėl jo jauna poetė kankinasi.

Kaltindama save dėl savo meilės nerealumo, vis dėlto S. Nėris negalėjo suvaldyti savo širdies, kuri skatindavo jos jautrią vaizduotę kurti meilės svajones. Pajutusi tai, S. Nėris mėgino būti realesne ir dėl savo meilės atkakliau kovoti, kai įsimylėjo vieną savo profesorių. Įsimylėti jį nebuvo nieko nepaprasto, nes S. Nėries studijų draugė J. Laurinavičiūtė rašo: "J. Eretas studentams darydavo didelį įspūdį, sugebėjo patraukti universiteto jaunimą, ypač tą jo dalį, kuri ateidavo iš kaimo. Visos studentės bu-buvo jį įsimylėjusios. Juo žavėjosi ir S. Nėris". Jis patiko studentėms, nes turėjo patrauklią išvaizdą, gerą iškalbą, mėgo muziką ir mokėjo dailiai šokti. O S. Nėris turėjo pramuštą galvą šokiui, kaip liudija Ign. Malėnas. Reikia manyti, kad per studentų pobūvius (initium semestri, arba stud. ateitininkų steigiamos "Šatrijos" draugovės savybinius vakarus) S. Nėris ir palinko į prof. J. Eretą, ėmė svajoti apie jį, rašyti apie tai eilėraščius. Tai nebuvo dar didelė nelaimė, nes ir kitos jaunos studentės svajodavo apie tą šaunų vyriškį. Tačiau S. Nėries nelaimė buvo ta, kad ji buvo mažiau kritiška negu jos kolegės: ji nesuprato, kad J.E. negalėjo jos mylėti, nes 1925 m. rudenį jis jau buvo vedęs, o 1927 metais, kada S. Nėris karščiausiai apie jį svajojo, profesorius jau buvo susilaukęs pirm-gimio sūnaus. Gal jis S. Nėriai, kaip pradedančiai poetei ir trapiai mergaitei, buvo parodęs daugiau simpatijos negu kitoms savo studentėms, bet romantikei Salomėjai to užteko palaikyti tikra meile. Ja užsidegusi, ji vėl kūrė laisvas svajones, kurios neatitiko tikrovės. Poetės naujas širdies riteris nebebuvo baltas karalaitis, kaip anas studentas, bet "jaunas sakalas iš Alpių", kurio "juodos akys žemę vėrė, o sapnai padangę", ir kuris "pavargo ir nuliūdo, kaip narve be saulės, be gimtųjų savo kalnų, be draugų, be meilės". Taip S. Nėris rašė bevardyje eilėrašty 1927.V.29.

Šitaip įsivaizdavusi savo profesorių, poetė pasijuto pašaukta jį išvaduoti iš žemų slėnių, iš gyvenimo prozos. Svajonių valandomis pasijutusi galinti "mylėt lig beprotybės, lig mirties", Salomėja stengėsi savo "misiją" įvykdyti tikrovėje: ji duodavo savo eilėraščius skaityti mylimam profesoriui, neva klausdavo jo patarimo, įvairiais pretekstais stengdavosi apsilankyti jo bute, dalyvauti ten, kur jis dalyvavo. Kai 1927 m. vasarą jis išvyko į Bazelį paviešėti pas savo motiną, S. Nėris bent eilėraščiais svajoja apie jį, nors tą vasarą Palangoje jos dėmesį buvo patraukęs kažin kas kitas. Bet rudenį ji vėl svajoja apie sakalą iš Alpių, mėgina su juo suartėti, nors jos žingsnius lydi nusivylimas. Kitą 1928 m. vasarą, nors ir pinigų neturėdama, poetė viena važiuoja į Vakarų Europą, pirmoje eilėje į Šveicariją, kur pas motiną viešėjo jos profesorius. Jai tikriausiai ateina į galvą mintis, kad jis bėga nuo jos meilės priekabių, bet poetė, atrodo, visai vilties nenustoja, nes 1926 m. dienorašty buvo įrašiusi: "Širdis ir jausmas stebuklus daro. Kai tik juos laisvėn paleidžiu, jie visada laimi".

Šitos nelaimingos meilės ir įsivaizduotos moteriškos misijos — išvaduoti sakalą — įtakoje S. Nėris 1927 m. ir parašė savo išgarsėjusį eilėraštį "Be bažnyčios, be altorių, be sumai-nymo žiedų". Bet ilgai jo neskelbė, kaip nespausdino daugelio kitų savo nuodėmingų eiliuotų svajonių. Ji vis negalėjo jų atsikratyti. Ji 1928 m. vasarą Bazelio katedros didžiajame varpe įbrėžė savo ir profesoriaus vardus, "kad skambėdamas varpas mūsų vardus kartotų žaliajam Reinui". Tų pačių metų gruodžio mėn., jau gyvendama Lazdijuose, S. Nėris parašė "ilgų vakarų" vaizdelį, kuriame vėl pasakojo, kaip Nemuno krantų mergaitė išėjo j ieškoti mylimojo" į tą kraštą, kur kalnai baltomis karūnomis į dangų atsirėmę". Ten prie Reino ant didžiojo katedros "varpo ji užrašė jo ir savo vardą". Tai paskutinės Salomėjos svajonės apie J.E., o eilėraštis "Be bažnyčios, be altorių", paskelbtas "Židiny" 1928 m. lapkričio numery, buvo paskutinis mėginimas jį "susigrąžinti", paskutinis beviltiškas demaršas. 1929 m. sausio pradžioje S. Nėris savo dienorašty jau rašė: "jis, mano sakalas, mano audringas demonas, pasidarė jaukus naminis paukštis. Su juo nebepakilti daugiau į bežmogiškas augštybes. —Aš likau viena".

Šis plačiau pavaizduotas nelaimingos meilės epizodas svarbus tuo, kad jis parodo, kokios subjektyvios ir individualios buvo S. Nėries įkvėpimo versmės jaunystėje. Bet čia pat gali kilti klausimas, ar jos katalikiškas religinis ir moralinis auklėjimas neturėjo jokios reikšmės poetės nelaimingoj meilėj bei sielos audroj? Deja, katalikiško auklėjimo ir katalikų moralės reikšmė Salomėjai tebuvo minimali. Atsidavusi savo erotinėms svajonėms, poetė jautėsi nusidedanti, bet drauge ir teisinosi. 1927 m. dienorašty ji rašė: "Mano Dievas ir aš. . . Mano Dievas gailestingas, liūdnas ir be galo geras, ir aš nuodėminga, nužeminta ir tikra, be kaukės. Aš be kaukės, nors nuodėminga ir keista, bet esu protingesnė ir mano Dievui daug geriau patinku". S. Nėris įsivaizduoja esanti Dievui meilesnė už kitus todėl, kad ji atvira, neveidmainiaujanti, kai tuo tarpu tie kiti, kurie savo jausmus slepia, klaidžioja prisidengę melo bei apgaulės kauke. Tai matyti iš šitokio 1928 m. pradžios ketureilio:

Aš nuodėminga, Viešpatie!
Nesiginu — aš nuodėminga,
Bet mano "nuodėmė" —
Šventesnė už "šventųjų" "dorybes".


Meilės svajonių ir jausmų įaudrintoj S. Nėries sieloj katalikų religijos bei dorovės principai žymios reikšmės neturėjo, nes poetės religija pirmiausia buvo jausminė ir tradicinė. Nei iš jos jaunystės dienoraščių, kiek jų yra paskelbta, nei iš jos poezijos nematyti, kad S. Nėris būtų Dievą branginusi, jame paguodos jieš-kojusi, apie jį galvojusi. Dievą ji pripažino, Kristaus švenčių proga yra parašiusi keletą eilėraščių, kurių labiausiai bene pasisekęs "Prisikėlimo varpai". Bet ir šitame eilėrašty nėra Kristaus vardo, o tik skaidriai džiaugsminga nuotaika su Dievo-Meilės vardu. Religiškesnis S. Nėries eilėraštis "Prie kryžiaus", kurio paskutinėj strofoj skaitome:
Prie kryžiaus — klupau kojas apkabinus.
Bučiuoju kruvinas vinis —
Su juo numirti! Jį žmonės nukankino —
Man žmonės — svetimi.


Tai gal pats reikšmingiausias S. Nėries religinis trupiniukas tarp gausių spausdintų ir nespausdintų jaunystės eilėraščių. Taip pat ir mirtis, kurios poetė bijojo nuo pat vaikystės ir kurią dažnai minėdavo savo eilėraščiuose ir dienoraščiuose, joj nesužadindavo religinių transcendentinių minčių. Kai staigiai mirė jos studijų draugė T. Spudaitė (1925 m. pabaigoj), S. Nėris parašė net tris eilėraščius, bet juose neprasiveržė nei sielos nemarumo, nei sielų bendravimų problemos, nei maldos atodūsiai. Viename šitų eilėraščių juodrašty poetė amžinybę buvo pavadinusi simboliniu Džiaugsmo Pilies vardu, bet 1926 m. "Ateity" išspausdintame tekste šito simbolio nepaliko. Mirtis ten suprasta kaip vagis, kuris nesugrąžinamai išplėšė mielą draugę. Jos gyvenimas poetei atrodė, kaip vos pražydusi laukų aguonėlė, kurią Juodas vėjas taip pabučiavo, jog niekas neatmins, "kad čia liepsnojo aguonėlė rytmety". Taigi, šituose eilėraščiuose tėra tik gilus liūdesys dėl persiskyrimo bei išnykimo — tik natūralūs žmogiški jausmai be antgamtinio žvilgsnio bei atspindžio. Todėl būtų galima pasakyti, kad S. Nėris jaunystėje neturėjo krikščioniškai suprastos religijos, kaip asmeninio kontakto su Dievu, arba Dievas jai nebuvo suteikęs tos savo didžios malonės, arba ji nebuvo išgirdusi jo, kai Dievas buvo pasibeldęs į jos sielos duris. Gal todėl jaunos S. Nėries religija atrodo gamtinė, jausminė, negili, nepatvari, tik tradicijų palaikoma.

Jei S. Nėries religija tebuvo jausminė ir tradicinė, kodėl ji per keletą metų gimnazijoj ir universitete buvo ateitininkė? Man atrodo, kad ji buvo ateitininkų organizacijos narė ne dėl religinių, bet dėl patriotinių ir kultūrinių motyvų. Ji žinojo, kad buvo nemažai ateitininkų, kurie buvo mirę dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės; ateitininkai turėjo žymiai platesnę spaudą negu kitos moksleivių ir studentų organizacijos; ateitininkuose buvo jaučiama jaunų talentų globa; juose 1922-26 metais jau buvo mokslo bei literatūros vyrų, kurie S. Nėriai labiau imponavo negu kiti. Šitie motyvai jaunai poetei daugiau reiškė negu ateitininkų religiniai, filosofiniai ir visuomeniniai principai. Ir 1924 metais išrinktas "Ateities" redaktorium, kviečiau S. Nėrį redakcijon literatūros skyriui vesti su slapta intencija sustiprinti pradedančią poetę pasaulėžiūros klausimuose. Maniau, kad darbas redakcijoj savaime paskatins Salomėją nesitenkinti vien literatūra, bet gilintis ir į gyvenimo, filosofijos problemas. Deja šitaip nebuvo. Per metus laiko susitinkant redakcijos reikalais, S. Nėris tesidomėdavo ir tekalbėdavo arba literatūriniais klausimais, arba apie pažįstamus, o savo eilėraščius, skiriamus "Ateičiai", ji rašydavo egotistinėmis temomis. Nekitaip ji elgėsi ir nuo 1925 m. rudens, kai "Ateities" redaktorium buvo išrinktas A. Januševičius, kuris Nėrį pakvietė toliau rūpintis dailiosios literatūros skyriumi.

Apie S. Nėrį studentę ir "Ateities" redakcijos narę būtų galima pasakyti tą patį, ką apie gimnazistę yra pasakęs jos buvęs mokytojas kun. J. Juraitis: "Salomėja buvo jausmo žmogus. Principų pasaulis jai nedarė įspūdžio, ir ji rimčiau į tą pasaulį nesigilino. Aš nesu sutikęs liudytojo, kuris būtų pasakęs, kad Salomėja, tiek metų Vilkavišky buvusi ateitininke, būtų nors vieną trumpą idėjinio ar organizacinio turinio paskaitą skaičiusi, kalbą sakiusi. Ji tik savo eilėraščius . . . paskaitydavo . . . Tikėjimas Salomėjai savo esme buvo tradicijos dalykas. Kol atmosfera buvo palanki, tikėjimas joje laikėsi, bet kai tik sąmonėn ėmė brautis kiti įspūdžiai, kiti jausmai, tikėjimas paliko Salomėją" (Lit. ir Kalba IV, 53-54 psl.).

Religija paliko S. Nėrį, nes poetė į ją žiūrėjo savo jausmų ir savo poezijos žvilgsniu. Jauna gavusi sunkų ir jai nemalonų mokytojos darbą Lazdijų užkampy 1928 m. rudenį, S. Nėris nebeteko šalia savęs artimųjų universitetinių draugų, kurie būtų ją globoję ir domėjęsi jos poezija. Lazdijų aplinka buvo kultūriškai skurdi ir siaura. Jos darbo kolegos mokytojai katalikų "Žiburio" gimnazijoj jauna poete, jau pagarsėjusia "Anksti rytą" lyrikos rinkiniu, beveik nesidomėjo, o 1928 metų žiemą, kai buvo išspausdintas jos eilėraštis "Be Bažnyčios, be altorių, be sumainymo žiedų", ji pasijuto daugiau negu nejaukiai. Gimnazijos direktoriui, kuris pradedančią pedagoginį darbą S. Nėrį globojo, tas jos laisvamaniškai skambąs eilėraštis negalėjo patikti, nes jam natūraliai kilo klausimas dėl mokytojos eilėraščio neigiamos įtakos mokiniams. Gal šito rūpesčio paakintas, jis vieną rytą to eilėraščio pirmąją pastraipą paskaitė mokytojų kambary, kolegas mokytojus prajuokindamas autorės akivaizdoj. Kontrastas tarp tylios ir kuklios S. Nėries žmonėse ir jos drąsių posakių eilėrašty buvo savaime juokingas. Bet šitą juoką jautrioji Nėris priėmė skaudžiai asmeniškai, kaip pasityčiojimą, nes savo gyvenimo pašaukimą ji matė savo mene, o cituotą eilėraštį ji buvo parašiusi savo beviltiškos meilės įtakoje. Kokia galėjo būti tada poetės savijauta, jos studijų kolega Ing. Malėnas, tą epizodą papasakojęs, apie ją rašo: "Man, gerai pažįstančiam Salės jautrumą ir jos itin didelį ambicingumą, buvo aišku, kad ji tuo metu būtų mieliau prasmegusi skersai žemės, negu kentėjusi anas Tantalo kančias".

Vėliau kolegų mokytojų juokas poetei gal nebebuvo šitaip skaudus, tačiau jautrios ir ambicingos S. Nėries širdy jis kėlė protestą prieš katalikus. Savo draugės H. Vilčinskaitės Kaune užtariama, nepatenkinta bendradarbiais, ji pradėjo galvoti, kad katalikai ją apgavo, kad jie kalti dėl uždaros ir jai sunkios Lazdijų aplinkos. Ji užmiršo, kad kaip tik jai norėdamas gero — suteikdamas jai darbo, — "Žiburio" gimnazijos direktorius ją be pedagoginės praktikos, bet pažįstamą iš Vilkaviškio, drauge su J. Vičkauskaite pakvietė į savo vadovaujamą mokyklą ir tėviškai įvesdinėjo į pedagoginio darbo painius reikalavimus. Jei S. Nėris būtų buvusi objektyvesnio ir platesnio žvilgsnio, ji būtų nesunkiai pastebėjusi, kad katalikai ir direktorius po jos laisvamaniškai skambančio eilėraščio jai pasiliko palankūs: jos nesugebėjimą suvaldyti mokinius klasėse bei jos dažną nepasiruošimą auklėjimo pamokoms direktorius savo autoritetu dengė prieš Švietimo Ministeriją ir net sudarinėjo galimybes jai išvykti į užsienį pasimokyti vasarą vokiečių kalbos, kurią poetė dėstė gimnazijoj. Bet, deja, S. Nėris šitokio žvilgsnio neturėjo, pedagoginio darbo nemėgo, dėl jo sunkenybių bei nepasisekimų jame dažnai kentėjo ir verkė, draugų, kurie ja būtų domėjęsi, kaip moterim ir poete, ji greta neturėjo, o parėjusi po darbo į savo kambarį pastogėje, ji neretai jautėsi lyg karste. 1928 m. gruodžio mėnesį ji savo dienorašty užrašė: "Mano kambarys karsto išvaizdos. Jis ilgas, ir jo lubos — kaip karsto dangtis . . . Mano jaunos dienos čia palaidotos. Mano jaunystė, čia uždaryta, kaip paukštelis blaškosi ir ilgais vakarais suokia šiurpią vienumos dainą. Mano žydinčios jaunystės dienos tirpsta po viena kitos šitam šaltam nykiam karste". Keliems mėnesiams praslinkus, būtent, 1929 m. kovo pradžioje poetė savo psichinę savijautą Lazdijuose dar labiau paryškino, savo dienorašty rašydama: "Aš kasdien sutinku žmones, kurie mirę. Jie lavonai. Vaikščioja ir kalba. Kaip sunku, kaip sunku tarp lavonų kasdien gyventi". Šitaip nepalankiai vertindama savo aplinkos žmones, S. Nėris ilgėjosi meilės, motinystės, draugų.

Todėl iš Lazdijų poetė dažnai važinėdavo Į Kauną, nes ten gyveno jos draugė Hėlė Vilčins-kaitė, kuri retai teprisiversdavo atvykti j Lazdijus. S. Nėris veržėsi i Kauną, nes ten be H. Vilčinskaitės, dar buvo vienas antras draugas (J. Ambrazevičius, Ign. Malinauskas, su kuriuo nuo 1927 m. vasaros ji buvo artimai susidraugavusi); ten buvo laisvų studentavimo dienų malonūs prisiminimai, ten viliojo netikėtinumai, ten traukė platus gyvenimas ir pasaulis, kurį iš jos buvo pagrobę Lazdijai. "Jį kažkas atėmė, pagrobė iš manęs ir juo tolyn, juo labiau jo netenku," — rašė dienorašty Nėris 1929 m. kovo mėnesį. "O tie pasižadėjimai vaikystėj. Ar tik jie nebuvo apgavimas? Aš jaučiu, kad kažinkas mane apiplėšė, apgavo. Begėdiškai apgavo".

Šitaip suabejojusi dėl savo jaunystės idealinių pažadų (tikriau — dėl ateitininkų idealų ir pareigų), beveik svaigdama ilgesiu pasivyti bėgančią jaunystę ir pagauti plačiojo pasaulio gyvenimą, dvidešimt penkerių metų S. Nėris 1929 m. vėlyvą pavasarį prisirašė prie prof. B. Sruogos organizuojamos ekskursijos į Vakarų Europą. Joje ji arčiau susipažino su liberalais, kairiaisiais, socialistais. Su jais ji patyrė naujų įspūdžių bei nuotykių, o vieną jų Vienoje įsimylėjo. Šitaip gimė joje nauji persiorientavimo motyvai, subjektyvūs motyvai, labai panašūs į tuos, kokie ligi tol ją siejo su katalikais bei ateitininkais. Nuo 1929 m. vasaros prasideda S. Nėries abejonių bei posūkio metai, nors dar dvejus metus laiko ji tebedirbo "Žiburio" gimnazijoj Lazdijuose ir tebespausdino eilėraščius kataliku žurnaluose.
(B. d.)

VYTAUTAS KASIULIS CIRKO MUZIKANTAI (Pastelė. Paryžiaus Miesto Muziejus)


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai