Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DEKARTO FILOSOFINES MINTIES ODISĖJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS   
Dekartas—spalvinga klasikinio amžiaus asmenybė. Tai žmogus, kuri domina nematyti kraštai, samdyto kareivio nedalia, kelionių nuovargis. Bet labiausiai jį žavi metafizinės tolumos. Joks pasaulio stebuklas negali jam lygintis su tiesa. Žmogiškasis gyvenimas, jo manymu, tik tiek vertas, kiek jis yra pašvęstas tiesos jieškojimui. Savo pirmame filosofiniame darbe jis sako, kad nieko kito nesiekia, kaip tik "paskirti visą savo gyvenimą proto lavybai ir visomis galiomis žengti tiesos pažinimo linkme, prisilaikant pasirinktojo metodo".1

Kad Dekartas išliko ištikimas šitam tikslui, nėra abejonės. Ar jis pasiekė jį, nelengva pasakyti. Kai kas galvoja, kad iš viso neįmanoma susidaryti teisingos nuomonės apie Dekarto filosofini palikimą, nes jis užslėpęs savo tikrąją mintį. Esą, jis bijojęs sueiti į konfliktą su Sorbonos teologais ir galingais anuomet pas "popiežių ir karalių" jėzuitais. Kad jis vengė užsitraukti "didžiųjų" nemalonės ir ėmėsi kartais net kraštutiniškų atsargumo priemonių, pastebi ir jo amžininkai. Tačiau atsargumas dar nereiškia nelojalumo tiesai. Neteisinga laikyti Dekartą "užsimaskavusiu filosofu", kaip tai kas daro. Kaip jo laiškai ir raštai, taip ir jo gyvenimas rodo jį buvus nuoširdų tiesos j ieškotoją. Šiuo atžvilgiu jis nesiskiria nuo antikinio pasaulio "išminties mylėtojų". Tačiau išmintis, kurios j ieško Dekartas, turi jau modernų atspalvį. Ji reiškia ne tik atsargumą kasdieniškuose reikaluose, kaip jis pats pastebi, bet taip pat ir tobulą visų dalykų pažinimą. Jei Platonas norėjo filosofus matyti karaliais, tai Dekartas linkęs juos padaryti mokslininkais. Jų uždavinys—surasti dalykų pirmuosius principus ir išvystyti savo mintį visose pažinimo srityse.

Dekartas palygina filosofiją su medžiu, kurio šaknys yra metafizika, kamienas—fizika, o iš to kamieno išaugančios šakos—medicina, moralė ir mechanika. Gi sultys, kuriomis šis medis maitinasi, yra metodas. Filosofinis pažinimas, kaip žmogiškasis pažinimas apskritai, išlieka gyvas ir progresuoja tik metodiško mąstymo dėka. Norint užkopti į pažinimo augštumas, neužtenka būti gabiam, bet reikia mokėti tvarkingai panaudoti savo proto galias. Dekartui aišku, kad negalima išmokti filosofuoti, nes išmintis neįgyjama, bet gaunama "iš augščiau".

Tačiau jis neabejoja, kad galima išsilavinti metodiškai protauti. Lengva suprasti dabar, kodėl Dekartas tiek daug vietos skiria savo raštuose filosofiniam metodui. Šis metodas yra, anot jo, Tezėjo siūlas, kurį turi pasiimti su savim kiekvienas, kas nori įsiveržti į pažinimo labirintus bei žengti šviesos takais. Tie mąstytojai, kurie nevertina metodo, daro didelę klaidą. Dekartas juos palygina su tais filosofais, kurie įsivaizduoja, kad tiesa gimsta savaime jų galvose.

Jau graikų mąstytojai suprato metodo reikalingumą. Jųjų dialektika yra prototipas tvarkingo filosofinio mąstymo. Aristotelis pirmutinis išdėstė protavimo taisykles, kurių visumai vėliau buvo duotas logikos vardas. Šitų taisyklių centre stovi silogizmas. Aristoteliui jis reiškė deduktyvinio mąstymo ženklą. O pats deduktyvinis mąstymas remiasi principu, kad tai, kas yra tiesa ar netiesa vienos grupės visumai, yra tiesa ar netiesa ir tos grupės nariui. Jei pirmame sakinyje, pvz., tvirtiname, kad visi žmonės yra mirtingi, o antrame sakinyje — kad Jonas yra žmogus, tai iš jų būtinai seka tretysis sakinys — Jonas yra taip pat mirtingas. Kitaip sakant, silogizmas yra mąstymo taisyklė, kuri teigia, kad iš dviejų sustatytų prielaidų išvada seka būtinai, aišku, ne kategoriniu būtinumu, bet loginiu.

Dekartas yra kritiškas aristotelinės logikos atžvilgiu. Jis neabejoja, kad mąstymo formos gali būti nustatomos ir studijuojamos nepriklausomai nuo jų turinio. Tačiau šitos rūšies darbas jam atrodo beprasmiškas: norint atidengti būties paslaptis, neužtenka mąstymą suvokti formaliai, t.y. kiek jis atitinka mąstymo taisykles, bet reikia suvokti jojo ir tikrovės, minties ir daikto tapatybę. Prieš darydami išvadą, turime žinoti, ar prielaidos yra teisingos. Imkime nors ir šitą pavyzdį. Prieš Galilėjų visi tikėjo, kad saulė sukasi apie žemę. Logikai, remdamiesi šita žmonių nuomone, galėjo prigalvoti visokios rūšies silogizmų, kurie, formaliai žiūrint, galėjo būti visai teisingi. Bet kokia būtų buvus jų mokslinė vertė? Žodžiu, formalinės logikos silpnybė yra ta, kad ji pasitenkina minties žaismu, o kai eina reikalas apie dalykų pažinimą, tai ji lieka bejėgė. Štai kodėl mūsų laikais loginio pozityvizmo šalininkai laiko logiką nei daugiau, nei mažiau kaip tautologija. Dekartas taip toli nenueina. Jis tik mano, kad logika su savo silogizmais yra naudingesnė retorikai, kuri tik teigia dalykus, negu filosofijai, kuri stengiasi juos pažinti bei suvokti.

Nepatenkintas aristoteline logika, Dekartas nutaria pats susirasti taisyklingo mąstymo kelius. Ir kas nuostabiausia: šito darbo jis imasi savo avantiūriškos kelionės po Europą metu. Būdamas Vokietijoje, kur savanoriu tarnavo Bavarijos kunigaikščio Maksimilijono armijoje, jis su savo įgula atsiduria prie Ulmo. Karo nuotaika, Švabijos rudens melancholija ir svetima aplinka Dekartą stipriai sukrečia. Jis išgyvena intelektualinę krizę, kurią galime palyginti su Paskalio "ugnies naktimi". Tai įvyko 1619 metais lapkričio 10 dieną. Savotiškoje proto ekstazėje jis pajunta ypatingą dvasinių galių veikimą. Jis lyg ir išvysta "nuostabaus mokslo pagrindus" — naujo, neklaidingo mąstymo principus. Jų pagalba mano galėsiąs pravesti gilią ir radikalią viso žmogiškojo žinojimo reformą. Šitoks užsimojimas atrodo antžmogiška ambicija. Bet Dekartui tai tikrai galimas dalykas. Tuo jis yra pilnai įsitikinęs, nes šitą stebuklingą praregėjimą palaiko reveliaciįą savos rūšies antgamtiniu įkvėpimu. Dėl šito intelektualinio sukrėtimo Dekartas atranda garsųjį "cogito ergo sum" principą, apie kurį kalbėsime vėliau, ir suformuluoja keturias pagrindines taisykles, kuriomis turi remtis bet koks žmogaus mąstymas. Visa tai jis išdėsto pirmame savo filosofiniame veikale, kuris pasirodo maždaug dvidešimt metų vėliau. Jis vadinasi "Discours de la Methode".

2
Dekartiškojo metodo pirmoji taisyklė reikalauja niekados nelaikyti daikto tikru, jei nesuvokiame aiškiai jį esant tokiu. Tai akivaizdiš-kumo principas, kuris plačiau dar nagrinėjamas kitame darbe "Regulae ad directionem in-genii" (II ir III taisyklės). Akivaizdiškumas yra tiesos kriterijus, ir jis neturi nieko bendro su tuo pseudo-akivaizdiškumu, priklausančiu nuo įsitikinimų bei aistrų, ar vien tik nuo pojūčių. Jo pagalba mes suvokiame "aiškias ir apibrėžtas" idėjas, t.y. neabejotiną dalykų pažinimą. Savo esmėje dekartiškasis akivaizdiškumas yra intelektualinė intuicija, savos rūšies išvydimas, kuris mums atidengia ne tik daiktų egzistenciją ir jų apraiškas, bet taip pat ir jų esmę. Štai kodėl šitas principas turi nepaneigiamą autoritetą Dekarto filosofijoje. Jis yra raktas visoms pažinimo problemoms spręsti. Dėl pavyzdžio sustokime ties klausimu, kurį ignoravo tradicinė filosofija, bet su kuriuo tebevargsta šių dienų mąstytojai. Kas užtikrina, kad mano mintis iš tikrųjų pasiekia dalyko tikrovę? Arba kas laiduoja tiesos tikrumą, t.y. minties ir daikto tapatybę? Dekarto atsakymas trumpas: aiškios ir apibrėžtos idėjos, kurių teisingumą, kaip matysime vėliau, laiduoja pats Dievas. Tik jų pagalba galime užsitikrinti, kad mūsų pažinimas yra tikras. "Principia Philosophiae" jis suglaustai pasako, ką jis turi omenyje, kai kalba apie aiškų ir apibrėžtą pažinimą: "Net yra žmonių, kurie visą savo gyvenimą nesuvokia nieko taip, kad galėtų daryti teisingus spręsmus. Nes pažinimas, kuriuo turi remtis nuo abejojimų laisvas spręsmas, turi būti ne tik aiškus, bet ir apibrėžtas. Aiškiu vadinu tąjį (pažinimą), kuris stovi prieš? is ir apsireiškia dėmesingam pro-tvi lvgi"i taip, kai sakome, kad matome aiškiai dalykus, kurie būdami prieš mus, gana stipris i veikia mus, ir kad mūsų akys yra pasiruošusios juos stebėti. O apibrėžtu tąjį, kuris yra tiek tikslus ir skirtingas nuo visų kitų, jog jis neapima kaip tik tai, kas pilnai apsireiškia tam, kuris jį kaip reikiant suvokia."-

Antroji taisyklė reikalauja kiekvieną iš nagrinėjamų painybių išdalyti į tiek dalių, kiek tai būtina ir reikalinga jos išsprendimui. Kaip matyt iš "Regulae ad directionem ingenii" (VII, XIII ir XIV taisyklės), šitas mąstymo būdas turi daug bendro su algebrinių lygčių sprendimu: nežinomieji surandami duotųjų elementu pagalba. Dekartas pataria visų pirma imti kiekvieną dalyką savo visumoje, paskui susirasti nežinomąjį ir pagaliau jį apibūdinti turimais žinomaisiais. Šitokiu būdu, jo manymu, turi būti sprendžiamos visos problemos, kokios jos bebūtų rūšies bei prigimties.

Trečioji taisyklė apibūdinama taip: "Tvarkingai vystyti savo mintis, pradedant nuo paprasčiausių ir lengviausių dalykų, ir pamažu kilti iki sudėtingiausių dalykų pažinimo, prilei-džiant eilės tvarką ir tarp tų dalykų, kurie jos paprastai nesilaiko".3 Kai čia kalba apie prisilaikymą tvarkos, tai Dekartas turi omenyje ne loginę ar chronologinę tvarką, be kurios neįmanomas joks pažinimas, bet tiktai praktinę tvarką, kuri įgalina mus vieną dalyką pažinti per kitą. Jei mes turime, pvz., prieš save kokį nors tekstą, parašytą nepažįstamomis raidėmis, tai mes iš pirmo žvilgsnio ten gal nematysime jokios tvarkos. Tačiau mes galėsime ją įsivaizduoti ne tik tarp raidžių ir žodžių, bet ir tarp paskirų minčių bei idėjų. Pasaulis, kuriame gyvename, kaip tik ir yra toks tekstas. Ir mes pajėgsime jį išskaityti tik tuomet, kai prisilaikysime tos tvarkos, kuri vyrauja gamtoje tarp įvairių būties pakopų bei daiktų. Dekartas nuolatos pabrėžia, kad tiesos negalima surasti akrobatiniu minčių žaidimu, kaip daro sofistai ar for-

K. Ž0R0MSKIS PAMARIO PEIZAŽAS

maliosios logikcs šalininkai, bet atidžių tvarkos stebėjmu.
Dekarto antroji taisyklė atitinka maždaug tai, ką Kantas vadina analitiniu pažinimu, o trečioji — sintetiniu. Antroji taisyklė nurodo "tikrąjį kelią" ir mums atskleidžia tvarkingo mąstymo pagrindinę taisyklę—predikatas priklauso subjektui, ir būties pagrindinį dėsnį — pasėkos priklauso nuo priežasčių. Jos uždavinys yra mus vesti nuo sudėtingų klausimų prie paprastų, nuo žinomųjų prie nežinomųjų nuo reliatyvaus prie absoliutiško. Skirtingo metodo pataria laikytis trečioji taisyklė, kuri suponuoja daugybę apibrėžimų, teorijų, aksijomų ir 1.1. Kaip savo darbe "Meditationes", taip. ir "Principia Philo-sophiae" Dekartas naudojasi analitiniu metodu.
Tik vieną kartą, prašomas draugų, jis sintetiniu metodu mėgino įrodyti Dievo buvimą ir skirtumą tarp sielos ir kūno. Tai randame antruose atsakymuose į priekaištus, "Meditacijų" pabaigoje.

Ketvirtoji taisyklė turi formalinės indukcijos pobūdį. Ką daryti, kai dalykų pažinimas neįmanomas intuicijos pagalba? Tuomet reikia naudotis išskaičiavimo galimybe, kur jau intuicijos vietą užima stebėjimas. Induktyvinis pažinimas, kaip jį Dekartas supranta, turi vykti horizontaline kryptimi, t.y. išskaičiuojant nagrinėjamo klausimo ar dalyko sudedamuosius elementus, ir vertikaline kryptimi, t.y. neišsižadant pilnai ir intuicijos, nes be jos neįmanomas joks diskursyvinis protavimas.

3
Kuo pasižymi dekartiškasis metodas? Sutapatinimu žmogaus žinojimo su intuityvinių "matymu" — savoir, c'est voir. Leibnizas buvo teisus sakydamas, kad Dekarto "tiesos kriterijus yra ne kas kita, kaip vizija". Ankstyvesnieji mąstytojai buvo linkę manyti, kad filosofinis pažinimas neįmanomas be minties judesio komplikuotų taisyklių žinojimo. Panašiai apie tai galvojo naujaisiais laikais Kantas, Hėgelis ir Husserlis. Dekartas atmeta visus mąstymo "receptus". Vienintelis dalykas, kuris jam atrodo reikalingas, yra "grynojo ir natūralaus" proto įžvalga (intuitus). Vien tik jos pagalba mes galime įsigyti žinojimą. Ir lengva suprasti kodėl: jis suveda į šitą proto veiksmą visus minties judesius.

Tradicinės logikos sampratoje minties uždavinys trejopas: suvokti, spręsti ir protauti. Tuo remiasi visas žmogiškasis pažinimas. Kaip į tai reaguoja Dekartas? Jis pasilaiko terminus, bet juos interpretuoja savaip. Jei aristoteli-nėje-tomistinėje filosofijoje sąvoka yra juslinės patirties ir protinio mąstymo rezultatas, tai Dekartui ji yra sinonimas pagavos (perception), kuri savo keliu yra sinonimas "prigimtinės šviesos", arba įžvalgos. Dekartas verčia "intuitus" prancūzų k. "la lumiere naturelle". Spręs-mas (jugement) tėra tik suvoktos tiesos teigimas, ir šita tiesa, kiek liečia jos santykius su kitais terminais, turi būti pagauta įžvalgos. O dabartinio protavimo vienintelė autentiška forma yra dedukcija, ir tai toji, kuri praktikuojama matematikoje. Štai kodėl Dekartui ir protavimas savo esmėje tėra tik virtinė paskirų įžvalgų, kurios paskui susilieja į vieną nedalomą įžvalgą. Žodžiu, trys minties judesiai tėra tik trys skirtingi aspektai vieno ir to paties dalyko — įžvalgos.
Kaip matome, Dekartui pažinimas yra nei daugiau, nei mažiau kaip regėjimas ir teigimas, minties tiesioginis sąlytis su tikrove, betarpiška dalyko pagava. Šitą galią, kuria mes įžvelgiame ir kuri mus įgalina turėti "intelektualinius patyrimus", Dekartas vadina dar "proto grynąja šviesa", "sveika nuovoka" (le bon sens), arba, kaip minėjome, "prigimtine šviesa". (Pastarasis terminas yra žinomas ir skolastikams ). Savo kilme įžvalginis pažinimas yra įgimtas. Jis neatskiriamas nuo žmogiškosios prigimties ir yra vienodas visuose žmonėse, tai "pasaulio dalykas, geriausiai padalytas" tarp mirtingųjų. Kadangi įžvalginis pažinimas yra intuityvinis ir įgimtas, tai jis lyg ir nepriklauso nuo daiktų tikrovės. Bet nemanykime, kad tikrovė priklauso nuo mūsų proto įžvalgos. Tai tik vėliau išdrįs tvirtinti vokiečių idealistai ir Berkeley. Dekartas tik mano, kad mūsų idėjos nusileidžia iki pačios egzistencijos ir tiesiogiai pasiekia paskirų būčių esmę.

Ryšium su įžvalgos "įgimtiškumu" lieka dar šis klausimas: — Jei visi žmonės yra vienodai apdovanoti "matymo" galia, kodėl vieni greitai užkopia į pažinimo augštumas, o kiti visą gyvenimą klaidžioja nežinios tamsumose? Kadangi vieni moka naudotis šita galia, o kiti ne. Dekartas nuolatos pabrėžia, kad norint pažinti dalykus neužtenka turėti protą, bet reikia taip pat žinoti, kaip juos pažinti. Visi yra vienodai pajėgūs suvokti surastą tiesą, bet ne visi pajėgia ją susirasti. O tai, kas mus įgalina susirasti tiesą, yra išmonė (ingenium). Štai kodėl Dekartas pataria lavinti išmonę. Norėdama gerai atlikti savo uždavinį, pastaroji turi įsigyti dvi pagrindines savybes: sumanumą (sagacité) ir perpratimą (perspicacité). Pirmosios dėka galime "vienus dalykus išvest iš kitų", t.y. naudotis dedukcija, o antros pagalba — "matyti kiekvieną daiktą apibrėžtai". Kai Dekartas kalba apie "protingą mąstymą", jis nemano, kad turime įsigyti daugiau proto, bet tik įprotį mąstyti. Jojo žodyne "teisingai protauti" reiškia "įprasti protauti". Kas įsigyja šitą įprotį, tas turi jau ir tinkamą metodą.

Kokios gi rūšies įpročius jis turi omenyje? Dėmesio įpročius (habitudes d'attention). Gerai atkreipti dėmesį atidžiai stebėt "paprastus ir sudėtingus" dalykus, nepadalyti savo atodairos tarp kelių objektų, štai ką turime įprasti daryti, jei norime įsigyti tikrąjį pažinimą. Jei protas yra suvokimo galia, tai išmonė yra išsimiklini-mas būti dėmesingam. Štai kodėl išmonė galop yra valios veiksmas. Dekartas pripažįsta proto primatą, darant spręsmus, bet kartu neišleidžia iš akių ir valios. Mūsų protas suvokia dalykus, kadangi į juos atkreipiame savo dėmesį, o pastarojo sukoncentravimą sąlygoja jau valia.

Bet valios dalyvavimas pažinimo akte nėra visai teigiamas dalykas. Dekarto manymu, valia per greitai uždeda savo "nihil obstat". Dažnai ji pritaria dalykams, apie kuriuos teturime tik labai blankų pažinimą. Tai reiškia, kad valia yra kaltininkė daugelio mūsų klaidų.4

4
Susipažinę su naujojo metodo pagrindiniais dėsniais bei struktūra, palieskime dabar jojo santykį su metafizika. Dekarto metodas yra ne tik suma patarimų, kaip mąstyti, bet kartu ir pats mąstymas. Šita prasme jis turi daug bendro su Hėgelio dialektika. Panašūs yra ir jų tikslai. Dekartas, kaip ir Hėgelis, nori surasti tą šaltinį, iš kurio išteka pirmosios priežastys ir pirmieji principai. "We'll take upon the mystery of things as if we were God's spies", sako karalius Lyras Kornelijai. Taip ir Dekartas, kaip koks neramus ir viską pamatyti ištroškęs žvalgas, stengiasi įsiskverbti į būties paslaptingiausias gilumas. Jis žino, kad būtis yra ta visata, kur klajoja nemirtingoji tiesa. Kas suranda būtį, tas suranda ir tiesą. Bet nuostabu: Dekartas būties versmių išeina jieškoti mąstančiame "aš", o ne daiktų pasaulyje.

Dekartiškosios kelionės išeities taškas į būties platumas yra abejojimas. Jis grįžta į savo jaunystę ir prisimena, kiek daug dalykų jis laikė tuomet neabejotinai tikrais. O šiandien jis aiškiai mato, kad tai yra klaidinga ir netikra. Po dešimt ar daugiau metų gal panašiai atsitiks su tomis tiesomis, kurios jam dabar atrodo neginčijamos. Norėdamas įsitikinti, ar nelieka koksai dalykas visai tikras, jis pradeda viskuo abejoti. Jis mano, kad tai pats geriausias būdas nusikratyti visomis blankiomis nuomonėmis ir apytikriais samprotavimais. Niekas, net ir pojūčiais patiriamasis pasaulis, neišvengia abejojimo ugnies. Mums gali atrodyti, pavyzdžiui, kaip tikra, kad štai esame kambaryje ir sėdime prie krosnies, apsivilkę kambariniu apsiaustu, ir laikome savo rankose lapą popieriaus ir 1.1. Bet ar panašius dalykus nematome ir sapne? Kai Dekartas apie tai pagalvoja, tai jis ir suabejoja pojūčiais suvokto pasaulio tikrumu: "Kai tai atidžiai apmąstau, aš matau taip aiškiai, kad nėra jokio tikro kriterijaus miegui nuo atbudimo atskirti"."' Matematinis pažinimas irgi neišlieka laisvas nuo abejojimų, nes ir čia tikri ir neabejotini dalykai kartais įrodomi esant klaidingais. Pagaliau kas gali mums užtikrinti, kad iš tikrųjų yra dangus ir žemė, kūnai ir figūros, dydžiai ir vietos? Visi šitie dalykai gali būti visai kitoki, negu jie mums atrodo. Šitas abejojimas yra tiek visuotinis ir radikalus, jog jis eina net iki kraštutinybės — jis tampa hiperbole. Dekartas klausia, ar ten negali būti "pikta dvasia", ar "didysis suvedžiotojas", apgaulingas ir galingas, kuris nieko kito nenori, kaip tik mus pagauti? Tai nėra negalimas dalykas. Tos galimybės akivaizdoje jis pasidaro šią išvadą: "Todėl aš prileidžiu, kad visi dalykai, kuriuos matau, yra netikri. Įtikinu save, kad niekada nebuvo nieko, ką melaginga mano atmintis vaizduoja. Galvoju neturįs jokio pojūčio. Tikiu, kad kūnas, figūra, dydis, judesys ir vieta tėra tik mano dvasios fikcijos. Kas tad begali būti priimta, kaip tikra? Gal joks kitas dalykas, o tik tai, kad nieko nėra tikra pasaulyje"."

Kokia yra šito abejojimo filosofniė prasmė? Visų pirma, jo pagalba išskiriame klaidos įvairias priežastis, pvz. pojūčių neištikimą tikrovės perdavimą, protavimo sutrikimo galimybę net matematiniame pažinime, sapnų sumaišymą su tikrove. Antra, abejojimas paneigia akivaizdiškumą, o pastarojo stoka sulaiko mus nuo klaidingų spręsmų. Trečia, jis priartina mus pamažu prie nepaneigiamo tikrumo. Dekartas rašo: "Tuo metu, kai taip norėjau manyti viską buvus klaidinga, būtinai reikėjo, kad aš, kuris tai mąstė, turi būti kas nors. Ir pastebėdamas, kad šitoji tiesa: Aš mąstau, taigi aš esu buvo tiek nepajudinama ir užtikrinta, jog visos ekstravagantiškiausios skeptikų prielaidos negalėjo jos sugriauti, nusprendžiau, kad galiu be baimės ją laikyti filosofijos pirmuoju principu, kurio jieškojau".7

Žiūrint iš filosofijos istorijos taško, Dekarto "cogito" nėra naujenybė. Daugiau kaip tūkstantį metų prieš jį šv. Augustinas panašiai samprotavo, kai polemizuodavo su antikiniais skeptikais. Pastarieji įtikinėdavo, kad reikia abejoti ne tik išorinio pasaulio buvimu, bet ir savo pačių egzistencija. Šitoks kraštutinis skepticizmas Augustinui atrodo negalimas. Veikale "De civitate Dei" jis argumentuoja, kaip vėliau Dekartas: "Bet be jokios fantazijų arba iliuzijų žaidžiančios vaizduotės, tikras esu, kad aš esu aš, ir kad žinau ir myliu. Šitų tiesų akivaizdoje visi skeptikų argumentai praranda savo jėgą, net jei ir sako: Bet kas, jei tu klysti? Jei klystu, esu. Nes kas neegzistuoja, ir klysti negali. Taigi tuo pačiu esu, jei klystu".8 O mąstymo tikrumą pabrėžia "Soliloquia": "Tu, kuris nori save pažinti, žinai, kad esi? Žinau. Iš kur žinai? Nežinau. Paprastas ar sudėtingas jauties? Nežinau. Žinai, kad judi? Nežinau. Žinai, kad mąstai? Žinau. Taigi tikra, kad mąstai? Tik-ra .
Nėra abejonės, kad tarp šv. Augustino išvedžiojimų ir Dekarto "cogito" yra daug panašumo. Ar pastarasis pažinojo Augustino mi-

K. Ž0ROMSKIS BANGA

nėtus tekstus ar ne, tai kitas klausimas, kurio ir nemėginsime atsakyti. Viena tik aišku, kad Dekartui, kaip ir Augustinui, tikrumą, kad esame, laiduoja mintis. Tai matyti iš "cogito" genezės. Aš abejoju, bet tuo metu, kai abejoju, negaliu abejoti, kad mąstau, o jei mąstau, tai esu bent tiek, kiek mąstau. Abejojimas prileidžia mintį, o mintis savo keliu prileidžia mąstantįjį subjektą. Todėl kiekvienas bandymas paneigti mąstantįjį subjektą reikštų mėginimą paneigti mintį, o neigimas minties reikštų savęs paties neigimą, kas prilygtų prieštaravimui sau pačiam. Žodžiu, abejojimas išryškina teigimą taip akivaizdžiai, jog jis net pats save sugriauna, arba, tiksliau sakant, užtveria kelią tolimesniam abejojimui.

Tačiau nemanykime, kad "cogito" yra loginio protavimo išvestinė. Jis yra intelektualinės patirties dalykas, arba, Dekarto terminais kalbant, "grynosios įžvalgos" radinys, tos įžvalgos, kuri jungia mintį ir buvimą savo judesio akte. Todėl būtų klaidinga "cogito" antrąją dalį laikyti silogistine dedukcija. Tai pabrėžia ir pats Dekartas: "Kada mes pamatome, kad esame dalykai, kurie mąsto, tai yra pirmoji sąvoka, kuri nėra išvesta iš jokio silogizmo. Ir kuomet kas sako: Aš mąstau, taigi esu, arba egzistuoju, jis savo egzistenciją ir savo mintį išveda ne kokio silogizmo pagalba, bet kaip savaime pažintą dalyką; jis tai mato paprastu dvasios žvilgsniu. Šitai matyti iš to, kad jei tai išvestų iš silogizmo, jis turėtų pirma pažinti didžiąją prielaidą: Visa tai, kas mąsto, yra arba egzistuoja. Bet priešingai, tai patiria iš to, kad jis tai jaučia savyje, jog jokiu būdu negalėtų mąstyti, jei neegzistuotų."10 Mąstantysis subjektas atidengia save kaip egzistuojantį objektą betarpiška įžvalga. Savo prigimtimi "cogito" yra aiški ir apibrėžta idėja, ir kaip tokia savaime akivaizdiška, o šitas aki-vaizdiškumas yra tas kriterijus, kuriuo pažįstame josios, o tuo pačiu ir savo buvimą.

Tačiau "cogito" apreiškia ne tik mūsų egzistenciją, bet taip pat ir mūsų esmę. Į klausimą: Kas esu?, jis atsako: Daiktas, kuris mąsto, ir šitas mąstymas sudaro manojo "aš" esmę. O tai reiškia, kad žmogus yra dvasinė substancija, kuri pakanka sau pačiai, ir nepriklauso nuo savo kūno, nei nuo materialinio pasaulio. Šitą dvasinį pradą galime vadinti siela, kurios esminis atributas yra mintis ir kuri lengvai atskiriama nuo materialinės substancijos, kurios esmė glūdi ištęstybėje (L'etendue). Jeigu net ir kūnas neegzistuotų, siela nenustotų buvusi tuo, kuo ji iš tikrųjų yra. Aišku, iš to neseka, kad mąstančioji būtis be kūno ir egzistuoja.

Dar pora žodžių apie patį mąstymą. Dekarto žodyne ši sąvoka yra labai plati. "Mąstantysis daiktas" arba "mąstančioji substancija" apima visa tai, ką vidiniu būdu patiriame ir betarpiškai pažįstame. Taip pat visus valios ir proto, vaizduotės ir pojūčių veiksmus jis suvokia kaip mintį: "Žodžiu mąstyti suprantu visa tai, kas vyksta mumyse ir ką mes suvokiame betarpiškai. Štai kodėl ne tik suprasti, norėti, įsivaizduoti, bet taip pat ir jausti yra čia tas pats dalykas, kaip ir mąstyti".11 Kaip matome, žmogiškoji egzistencija suvokiama minties pagalba ir kaip mintis, ir paskui ji nusakoma kaip sąmonė, kuriai priklauso visi daugiau ar mažiau su pažinimu susieti veiksmai.

5
Dekartiškoji metafizika nesibaigia su žmogiškosios egzistencijos esmės nusakymu. Ji eina daug toliau, prasiskverbia už žmogaus būties ribų ir pasileidžia į begalybės platumas. Josios tikslas pakilti iki tų augštumų, kur viešpatauja Tobulybė. Dekarto pirmoji filosofija, kaip ir Aristotelio, tampa teologija. Bet ir "teologiškoji" metafizika nėra kas kita, kaip tolimesnė "cogito" sklaida.

Matydamas, kad abejoja, Dekartas pasidaro išvadą, kad žmogiškoji būtis nėra tobula. Aišku, tobulesnis yra tas, kas pažįsta, negu tas, kas abejoja. Bet iš kur atsirado tobulybės idėja mumyse? Kodėl pradėjome galvoti apie kažką, kuris yra tobulesnis už mus? Dekartas duoda į šituos klausimus labai išsamų atsakymą, kurį galime suprasti kaip savotišką bandymą įrodyti tobulosios Būties, t.y. Dievo buvimą.
Pagal savo kilmę, Dekartas suskirsto idėjas į tris grupes: pirmajai priklauso "ateinančios" idėjos, t.y. tos, kurios priklauso nuo pojūčių; antrąją grupę sudaro vaizduotėje gimusios idėjos; o trečioji grupė apima visas įgimtas idėjas. Tobulybės idėja neturi nieko bendro nei su pirma, nei su antra idėjų grupe. Dekartui savaime aišku, kad negalime susidaryti Dievo idėjos, stebėdami aplink mus esančius daiktus. Prileisti tokią galimybę jam atrodo toks pats dalykas, kaip sakyti, kad mes, neturėdami jokios girdėjimo galios, atpažįstame garsus, žiūrėdami į spalvas. Jis net mano, kad yra daugiau analogijos tarp spalvų ir garsų, kaip tarp medžiaginio pasaulio ir Dievo. Vaizduotė irgi negali suformuoti Dievo idėjos, kuri yra perdėm paprasta, aiški ir apibrėžta. Mūsų baigtiniam ir netobulam protui neįmanoma suvokti ir pagrįsti buvimą tokio dalyko, kuris yra begalinis ir tobulas. Taip pat visai negalimas dalykas, kad šitoji idėja atsirastų iš nieko. Joks daiktas, nei egzistuojančio daikto jokia tobulybė negali turėti nieką kaip savo buvimo priežastį. Todėl nebelieka nieko kito, kaip tik laikyti tobulybės idėją Įgimta idėja. Dekarto manymu, šitoji idėja gimsta ir susiformuoja mumyse mūsų sutvėrimo metu. Pats Dievas įdiegia ją į mūsų širdį. Kitaip sakant, tobulybės (arba Dievo) idėjos atsiradimo priežastis yra pats Dievas.

Bet kaip tai suprasti? Juk idėja yra mintis, kurioje tik atsispindi būtis. Ji nėra nepriklausomai egzistuojanti tikrovė, ir kaip tokia nėra reikalinga jokios kuriančiosios priežasties. Tai žino ir Dekartas, ir kad galėtų išvengti šito priekaišto, jis sukuria teoriją apie idėjų objekty-vinį tikrumą, arba būtiškumą.

Dekartas sutinka, kad idėja gali būti suvokta kaip pažįstančiojo proto pagava (percep-tion) Kiekviena idėja, kokia ji bebūtų, tėra tik minties paskira apsprenda (mode), ir būtis jai priklauso tik formaliai. Josios tikrovė neišeina už mąstančiojo subjekto ribų. Kalbant Dekarto terminais, visos idėjos tėra tik "mąstančiosios substancijos" apsprendos, kaip kūnai yra "ištęstinės substancijos" apsprendos. Šitokia idėjų samprata lieka aristotelinės tradicijos linijoje, kurios laikėsi daugumas skolastikų ir Tomas Akvinietis. Dekartui esanti galima dar ir kita idėjų interpretacija. Mes galime žiūrėti į jas kaip į realių ar galimų daiktų reprezentan-tes. Šituo atveju idėjos suvokiamos jųjų objek-cyvinėje tikrovėje. Jei žiūrime iš formalinio taško, tai nėra esminio skirtumo tarp substancijos idėjos ir akcidento idėjos, Dievo idėjos ir medžiagos idėjos. Tačiau jei suvokiame idėjas kaip objektyvinės tikrovės reprezentantes, jos įgauna visai skirtingą vertę. Substancijos idėja apima objektyviai daugiau tikrovės negu akcidento idėja, ir Dievo idėja daugiau negu medžiagos idėja. Aišku, idėjų objektyvinė tikrovė negali būti statoma į tą pačią plotmę kaip daiktų tikrovė, kurią jos reprezentuoja, nors proporcija tarp tų tikrovių ir lieka ta pati.
Taigi, idėjos objektyvinė tikrovė reiškia reprezentuojamo daikto tikrovę. Daikto būtis lyg įsikūnija idėjoje, o tuo pačiu idėja lyg ir tampa realiai egzistuojančia būtimi. Turint prieš akis šitokią idėjos sampratą, lengva suvokti, kodėl kiekviena idėja privalo turėti priežastį, kurioje objektyviai būtų bent tiek tikrovės, kiek jos yra pačioje idėjoje, nes pasėka turi savo būtį tik iš savo priežasties. Šitą tiesą Dekartas laiko aksijoma, kuri yra kiekvieno pažinimo išeities taškas.

Šitą idėjos objektyvinės tikrovės priežastingumo principą Dekartas pritaiko Dievo buvimui įrodyti. Mes turime tobulybės, arba Dievo, idėją. Mums jos neperdavė mūsų pojūčiai, nei ją sukūrė mūsų vaizduotė. Tačiau ji privalo turėti kokią nors priežastį. Idėjų objektyvinės tikrovės priežastingumo principo dėka žinome, kad ji turi tokią priežastį, kuri apima visa tai, kas šitoje idėjoje objektyviai ir reprezen-tatyviniu būdu yra. Iš to seka, kad tobulybės idėjos priežastis negali būti niekas kitas, kaip tik pats Dievas. "Tikrai negalime laikyti keistu dalyku", sako Dekartas, "kad Dievas, mane sutverdamas, įdiegė į mane šitą idėją, kuri yra lyg darbininko ženklas, uždėtas ant jojo dirbinio. Taip pat nėra reikalo, kad šitas ženklas skirtųsi nuo paties dirbinio. Bet vien dėl to, kad Dievas mane sutvėrė, galime tikėti, kad jis mane sutvėrė į savo paveikslą ir panašumą, ir kad aš suvokiu šitą panašumą (kuriame yra Dievo idėja) ta pačia galia, kuria suvokiu ir patį save".12

Dekarto antras Dievo buvimo įrodymas panašus savo turiniu į školastikų "contingentia entis" argumentą. Jis remiasi žmogiškosios būties netobulumu. Užtenka tik pasižiūrėti į žmogų, ir yra aišku, kad jis ne tvėrėjas, o tik bejėgis ir nereikalingas tvarinys. Ne be pagrindo psalmės jį palygina su laukų gėle, kuri "rytmetį žydi ir žaliuoja, o vakare nukertama ir džiūsta". (Ps 89,6) Jojo dvasinė prigimtis atskirta nuo kūninės. Jis yra, kaip skolastikai sako. "ens compositum". O kiekvienas sudėtingumas liudija priklausomumą, gi priklausomumas yra aiškus tobulybės trūkumas. Jo visas gyvenimas gali būti padalomas į begales dalių, kurių viena visiškai nepriklauso nuo kitų. To akivaizdoje Dekartas pasidaro išvadą: "Kad anksčiau buvau, iš to neseka, kad dabar turiu būti, bet tiktai, kad kokia nors priežastis, taip sakant, mene padaro ir mane sutveria iš naujo, t.y. mane palaiko".13 Nuo žmogaus nedalios nesiskiria ir pasaulio likimas. Vienas ir kitas priklauso nuo tvėrėjo. Niekas negali išlikti net vieną vienintelį momentą egzistencijoje be Dievo kūreiiškos intervencijos.

Bet kaip būtų atrodę, jei žmogus būtų buvęs savo būties autorius? Dekarto atsakymas yra daugiau negu prometėjiškas. Jis nuskamba kaip Rojaus laikų gundytojo pažadas "Būsite, kaip dievai". Štai jo paties žodžiai: "Jei būčiau nuo nieko kito nepriklausomas ir jei būčiau savo būties tvėrėjas, tikrai nieku neabejočiau, neturėčiau daugiau troškimų, ir pagaliau nestokočiau jokios tobulybės; nes aš būčiau sau davęs visas, kurias turėčiau įsivaizdavęs, ir tokiu būdu būčiau Dievas".14

Penktoje meditacijoje apie pirmąją filosofiją randame dar ir tretį Dievo buvimo įrodymą. Čia išeities taškas yra irgi Dievo idėja. Norint žinoti, ar yra Dievas, užtenka tik galvoti apie Dievą, nes jo idėja savaime apima ir jojo egzistenciją. Kodėl? Kadangi Dievas turi visas tobulybes. Jei stokotų kokios nors tobulybės, tai jis nebūtų Dievas. Niekas negali paneigti, kad egzistencija yra viena iš tobulybių. Taigi, Dievas egzistuoja. Šitam argumentui Dekartas mėgina duoti matematinę formą. Dievo egzistencija glūdi Dievo idėjoje lygiai tokiu pat būdu, kaip lygybė trijų kampų dviem šoninėm trikampio esmėje. Jis rašo: "Atidžiai mąstant, aiškiai matome, kad egzistencija negali būti atskirta nuo Dievo esmės lygiai kaip dydis trijų kampų, lygių dviem kraštinėm nuo lygiašonio trikampio esmės, arba slėnio idėja nuo kalno idėjos. Tokiu būdu nėra mažiau prietariška suvokti Dievą (t.y. būtį suvereniškai tobulą), kuris stokoja egzistencijos (t.y. kuriam trūksta kokios tobulybės), kaip įsivaizduoti kalną be slėnio.".15

Šito argumento dialektika turi daug panašumo su šv. Anzelmo argumentu, kurį randame traktate "Proslogion seu fides ąuerens intel-lectum" ir kuriam Kantas davė "ontologinio argumento" vardą. Dekartas jį pažįsta ir, remdamasis šv. Tomo "Summa theologica", I, q. 2, art. 1, obj. ad 2, nusako taip: "Kuomet suprantame ir suvokiame, ką reiškia Dievo vardas, tai turime idėją tokio dalyko, už kurį nieko didesnio nebegalima suprasti. Bet yra daug didesnis dalykas būti tikrovėje ir prote, kaip būti tiktai prote. Taigi, kuomet suprantame ir suvokiame, ką reiškia šitas Dievo vardas, tai suprantame, kad Dievas yra tikrovėje ir prote". Dekarto manymu, šitoji Anzelmo argumentacija esanti visai skirtinga nuo jojo ir neturinti jokios filosofinės vertės, nes Dievo egzistencija išvedama iš žodžio reikšmės, o tai, kas išreiškiama žodžiu, nebūtinai turi būti tikrovėje. Visai kitaip esą su jo argumentu: "Mano Įrodymas toks: tai, ką suvokiam aiškiai ir apibrėžtai priklausant prigimčiai, ' arba esmei, arba kokio dalyko nesikeičiančiai ir tikrai formai, gali būti sakoma arba teigiama su tiesa apie šitą dalyką. Bet po mūsų atidaus j ieškojimo, kas yra Dievas, mes suvokiame aiškiai ir apibrėžtai, kad egzistencija priklauso jo nesikeičiančiai ir tikrai prigimčiai. Taigi, mes galime dabar tikrai teigti, kad jis yra". HI Kitoje vietoje Dekartas pakartoja tą patį argumentą definicijos forma: "Kada sakome, kad koks nors atributas yra dalyko prigimtyje, arba jo sąvokoje, tai prilygsta tvirtinimui, kad ano dalyko šitas atributas yra tikras ir galime teigti jį esant jame".17

Nėra abejonės, šičia turime reikalo su metafizinio metodo aukso taisykle. Tačiau ji buvo taip pat žinoma ir šv. Anzelmui. Kai patikriname originalinį tekstą, tai matome, kad jis savo minties objektu laiko ne sąvoką, net nei pačią Dievo idėją, kaip daro Dekartas, bet pačią dievišką Būtį. "Proslogion" skaitome: "Nes kitaip suvokiame dalyką, kai suvokiame žodį, kuriuo jį vadiname, kitaip — kai patį dalyką suprantame. Pirmuoju atveju galime manyti, kad Dievo nėra, bet antruoju atveju jokiu būdu".18 Ar tai nerodo, kad šv. Anzelmo argumentas yra jei ne daugiau, tai bent tiek pat "dekartiškas", kaip ir paties Dekarto?

Nors ir trumpa šitų trijų įrodymų analizė, bet ji pavaizduoja Dekarto įsitikinimą Dievo buvimo įrodymo galimybe. Tie žmonės, kurie mano, kad negalime žinoti, ar yra Dievas, yra primityviojo sensualizmo auka. Jie nepajėgia pakelti savo žvilgsnio už pojūčiais suvokiamų daiktų, arba jų pažįstamasis pasaulis neišeina už jų vaizduotės ribų. Nematomąjį gali išvysti tik tie, kurie moka naudotis "grynuoju protu", kuriam tik vienam apsireiškia tiesa.

6
Žinodami, kad Dievas yra, klauskime dabar, kas jis yra? Dekarto atsakymas atrodytų gana aiškus: "Dievo vardu suprantu begalinę, amžiną, nesikeičiančią, nepriklausomą, visaži-nančią, visagalinčią substanciją, ir per kurią aš pats ir visi kiti esantieji daiktai (jei yra tikra, kad jie egzistuoja) buvo sutverti ir padaryti".11' Apibrėžimas tikrai žodingas, bet jis yra sunkiai suprantamas, nes nesuvokiame žodžių prasmės. Imkime, pavyzdžiui, nors ir terminą "begalybė". Filosofai ir teologai nuolatos kartoja, kad Dievas nėra nei begališkumas secundum quid, nei infinitum in potentia, bet absoliutinis begališkumas. Kaip matome, pats begališkumas suvokiamas įvairiais požvilgiais Ir imamas skirtingose plotmėse. Bet kokia prasme beimsime, šis terminas lieka sunkiai suprantamas. Ar verta tad nusakyti Dievo esmę tokiais žodžiais, kurių prasmė pilnai nesuvokiama? Dekartas, kaip ir skolastikai, atsako teigiamai, nes jei ir negalime aiškiai suvokti tų žodžių prasmės, tai šitai netrukdo mums įsigyti bent tokį jųjų pažinimą, kuris prieinamas mūsų protui. Štai kodėl Dekartas ir neatsisako nuo kai kurių terminų, pvz. "begalybės" analizės, kuri yra viena iš įdomiausių jojo pažinimo metafizikoje.

Su begalybės sąvoka susiduriame, kalbėdami apie Dievą, žmogų ir gamtą. Gamtinėje plotmėje turime su ja reikalo, kai paliečiame skaičius, laiką ir erdvę. Kaip didelį skaičių vienetą beįsivaizduotume, vistiek galime pridėti prie jo dar vieną, o prie šito dar kitą, ir taip be galo. Tas pat ir su laiku: kaip grįžtant į praeitį, taip ir einant į ateitį, jis leidžiasi į begalybę. Kiek tai liečia erdvę, aišku, kad negalime suvokti tokios mažos dalelytės, kurios dar nebūtų galima padalyti bent mintyje, nei tokios didelės, už kurios nebegalėtumėm įsivaizduoti dar didesnės.
Iš tikrųjų, žiūrint iš žmogiškojo pažinimo taško, atrodo, kad skaičiai, laikas ir erdvė gali būti laikomi begaliniais, arba, kaip Dekartas sako, "neapibrėžiamais" dalykais. Ar taip yra objektyvinėje tikrovėje, tai kitas klausimas. Šitai vienas Dievas težino, nes tiktai jis temato dalykus, kaip jie yra. Nors ir palikdamas galutinį atsakymą Tvėrėjui, Dekartas neatsilaiko pagundai grįžti prie erdvės begalybės klausimo. Leiskime, kad ji yra baigtinė, tai kas yra už jos? Tuštuma? Bet ar teigti tuštumos galimybę nereiškia taip pat prieštaravimą? Ar galime įsivaizduoti beerdvę tuštumą? Jo manymu, teigti tuštumos begalybę yra toks pat prieštaravimas, kaip prileisti erdvės baigtinybę. O iš kitos pusės, ar erdvės begalybės prileidimas neprieštarauja Dievo begalybei? Ar sutverti daiktai nėra baigtiniai? Kaip šitą klausimą be-kelsime, jis lieka be atsakymo. Tariant Paskalio žodžiais, protas čia nieko negali nustatyti: nei tai, kas yra begalybė, nei ar ji yra iš viso.

Su begalybės klausimu susiduriame ir žmogiškosios būties plotmėje. Ar mūsų galia norėti nėra begalinė? Iš tiesų, Dievas mums davė ribų nežinančią valią. Kad ji yra begalinė, tai liudija laisvasis apsisprendimas. Bet iš kur žinome, kad turime laisvą valią? Tai res per se nota. Ji yra viena iš įgimtų ir labiausiai žinomų idėjų. Laisvosios valios galia yra tiek didelė, kad už ją jokios kitos didesnės galios negalime įsivaizduoti. Štai kodėl ji mums leidžia pažinti, kad nešiojame savyje Dievo paveikslą ir panašumą. Jei Paskalis, kaip ir kiti krikščioniškosios minties atstovai, mano, kad žmogus panašus į Dievą dėl savo proto ir valios, tai Dekartas linkęs šitą panašumą įžiūrėti žmogiškoje valioje.
Kur glūdi laisvosios valios esmė? Pasirinkimo galioje. Dekartas rašo: "Nes ji slypi tiktai tame, kad galime daryti vieną dalyką ar ne (t.y. teigti arba neigti, sutikti arba prieštarauti), arba tiktai tame, kad neigiant arba teigiant, sutinkant arba šalinantis nuo dalykų, kuriuos protas mums nurodo, elgiamės tokiu būdu, jog nejaučiame, kad kokia išorinė jėga mus verstų tai daryti".20 Bet laisvos valios esmę sudaro ne tik išvengimas prievartos. Ji reiškia taip pat ir pozityvią galią apsispręsti. Ji nepriklauso nuo nieko kito, kaip tik nuo savęs. Dekarto metafizikoje laisvasis apsisprendimas neatskiriamas nuo nepriklausomumo idėjos. Bet kaip tai suderinti su dieviškuoju priežastingumu? Ar ne Dievas yra visų dalykų ir veiksmų pradžia? Kad mūsų valia, kaip ir viskas sutvertame pasaulyje, priklauso nuo Dievo begalinės galybės, Dekartas neabejoja. Tačiau jis mano, kad dieviškasis priežastingumas nesipriešina laisvos valios buvimui: "Nes nepriklausomumas, kurį patiriame ir jaučiame, ir kurio pakanka, kad mūsų veiksmai būtų girtini ir peiktini, neprieštarauja tam priklausomumui, kuris yra kitos prigimties ir pagal kurį visi daiktai priklauso nuo Dievo galios".-' Kokiu būdu valia išlieka laisva, jei ji pati galutinėje analizėje priklauso nuo Dievo, tai paslaptis. Tvarinys nežino ir niekada negalės žinoti Tvėrėjo planų.

Jei jau žmogaus valia apgaubta paslapties skraiste, tai ką bekalbėti apie dieviškąją Valią. Dekartui aišku tik, kad yra panašumo tarp mūsų ir Dievo valios, nes esame panašūs į savo Tvėrėją tiek, kiek esame laisvi. Bet šitą panašumą lydi dar didesnis nepanašumas. Mūsų valia skiriasi nuo dieviškosios ne tik tuo, kad dieviškoji laisvė yra nepalyginamai didesnė negu mūsų, bet ir tuo, kad jos yra skirtingos prigimties. Žmogiškosios laisvės idealas yra "nebūti indiferentiška", t.y. jos noras—tai teigti arba neigti, daryti arba nedaryti.-'-' Dieviškąją laisvę, priešingai, žymi absoliutinis indiferentiškumas/" Jis nereiškia tačiau sauvališkumą, užsispyrimą arba, kaip deistai sako, darbą patam-sėse. Dieviškasis protas ir dieviškoji valia yra du neatskiriami dalykai, tarp kurių nėra jokio pirmiškumo nei laiko, nei prigimties atžvilgiu. Norėti ir žinoti Dievui reiškia vieną ir tą patį dalyką. Štai kodėl amžinosios tiesos priklauso kai kada nuo dieviškosios valios, kai kada nuo dieviškojo proto, o kai kada nuo vieno ir kito. Tą nuomonę Dekartas remia Augustino žodžiais: "Quia vides ea sunt". (Conf. XIII 38) Dievas vienu ir tuo pačiu savo aktu suvokia, nori ir daro viską.24

Nepamirškime tačiau, kad kalbėdami apie dieviškąją valią, mes pakylame ne tik už sutvertos begalybės, bet už bet kokios begalybės apskritai arba, tiksliau sakant, paliečiame infinitum simpliciter, pačią Dievo esmę. Šita prasme suprasti Dievą mums neįmanoma. Mums lieka atviras tik analogijos kelias. Stebėdami baigtinių būtybių tobulybes, mes galime susidaryti tam tikrą nuovoką apie dieviškąją Būtį, padaugindami baigtines tobulybes iš begalybės. Visa tik nelaimė, kad negalime jųjų įsivaizduoti begalybėje, nes mūsų protas ribotas. Štai kodėl Dievas lieka mums didžiąja paslaptimi, kuri dar labiau pagilėja, kai žinome, kad jojo egzistencija susilieja su jojo esme, jo veiksmai neatskiriami nuo jo būties.

IŠNAŠOS
šitame rašinyje naudotasi Dekarto raštų prancūzišku tekstu, kurį randame leidinyje: DESCARTES, OEUVRES ET LETTRES, Bibliotèque da la Pléiade, 1952.
1. Discours de la méthode, III partie; 2. Principes de la philosophie, I, 45; 3. Discours de la méthode, II part.; 4. žiūr. Principes de la philosophie, I, 34 ir 35; 5. Medi-tationes, Première méd.; 6. Méditationes, Seconde méd. ; 7. Discours de la méthode, IV part.; 8. De civitate Dei. lib. XI, cap. 26, Mig-ne, P. L. 41, 340; 9. Soliloquia, lib. II, cap. 1, Migne, P. L. 32. 885; 10. Méditationes, Secondes réponses; 11. Principes de la philosophie, I, 9; 12. Méditationes, Troisième méd.; 13. Méditationes, min. viet.; 14. Méditationes, min. viet.; 15. Méditationes, Cinquième méd.; 16. Méditationes, Premières réponses; 17. Méditationes, Secondes réponses, Definitiones; 18. Proslogion, cap. IV, Migne, P.L. 158, 229; 19. Méditationes, Troisième méd.; 20. Méditationes, Quatrième méd.; 21. Lettres à Elisabeth, 3 Nov. 1645; 22. Lettre à Mesland, 2 Mai 1644; 23. Méditationes, Sixièmes réponses; 24. Žiūr. Principes de la philosophie, I, 23.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai