Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JUOZO KRALIKAUSKO "ŠVIESA LANGE" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. Grinius   
ŠVIESA LANGE
Juozas Kralikauskas: ŠVIESA LANGE, romanas, Nidos knygų klubo leidinys Nr. 29, Londonas 1960m., 248 psl.
Prieš kelerius metus Juozas Kralikauskas "Urvinių žmonių" knygoj skaitytojams yra davęs tokių įspūdžių, kokių lietuvių literatūra vargiai būtų susilaukusi, jeigu sovietinė okupacija nebūtų išbloškusį iš Lietuvos tūkstančius šviesuolių. Jieško. darni prieglobsties svetimuose kraštuose, daugelis jų atsidūrė Kanadoj prie įvairių neįprastų pramones darbų. Tam tikras skaičius geros sveikatos vyrų gavo dirbti Kanados aukso kasyklose, kur gyvenimo sąlygos buvo daugiau ar mažiau laukinės, o darbas — labai sunkus ir pavojingas. Visa tai gerai pažinęs iš savo patyrimo, J. Kralikauskas savo įspūdžius subeletristinta forma buvo perdavęs "Urviniuose žmonėse". Nors ten pavieniai epizodai >,apie aukso kasyklų darbą, apie Kanados indėnus, apie tėvynės ilgesį vienatvėje) buvo vaizdingi ir įdomūs, bet medžiaga knygoj nebuvo pakankamai apvaldyta bei organiškai sujungta, kad "Urvinius žmonės" būtų buvę galima pavadinti dailiosios literatūros kūriniu. Tai buvo kažinkas tarpinio tarp atsiminimų, reportažo ir vaizduotės kūrinio.

Nors "šviesa lange" atremta į tokią pat medžiagą (auksakasių darbo bei gyvenimo sąlygų įspūdžiai), kaip "Urviniai žmonės", bet šį kartą J. Kralikausko romanas yra tik_ ras literatūrinis kūrinys, kuris gali duoti medžiagos literatūriniams pokalbiams nevienu atžvilgiu. Dėl dėmesio sutelkimo į kelių personažų vidaus gyvenimą ir dėl vaizduojamos aplinkos pajungimo personažams "Šviesa lange" atrodo net klasišku romanu. Tiesa, ta Juodosios Gulbės aukso kasyklų aplinka reta —lauki-niškai primityvi, egzotiška ir brutali, bet rašytojas teduoda jos minimumą, tik tiek, kiek reikalinga romano veikėjų vidaus gyvenimui ir jų poelgiams suprasti, nes ta kontrastinga aplinka juos daugiau ar mažiau brutalina. šita kryptimi juos dar labiau veikia sunkus kasyklų darbas, kuris Juodosios Gulbės rajone vyksta dieną ir naktį, reguliuojamas sirenų. Romano autorius ir vaizduoja, kiek nuo to darbo priklauso jo veikėjų gyvenimo dramos. Jis pabrėžia ir mediniuose barakuose sutelktų vyrų, daugiausia viengungių, masę, kuri provokuoja jų instinktus, turinčius fatališkos reikšmės dviem jos aplinkoj esančioms jaunoms moterims. Kitaip tariant, fizinė ir biologinė aplinka romane yra glaudžiai susieta su atvaizduotų asmenų gyvenimu bei jų likimu. Tai jau klasiška ypatybė, liudijanti, kad rašytojas yra gerai apgalvojęs romano kompoziciją.

Tai matyti taip pat iš romano personažų. Jų duotas nedidelis skaičius — tik šeši, — bet ir tie patys lyg suskirstyti į tris grupes. Jų pagrindinė — lietuvio tremtinio, buvusio mokytojo, degraduoto sunkiame darbe Domo Dainio ir jo jaunos žmonos Giedrės šeima. Antrąją grupę sudaro vietinis darbininkas Charles ir jo palaida žmona Georgina, visų vadinama Juodąja Liepsna. Tarp šių dviejų grupių rašytojas pastatė viengungių porą — kunigų seminarijos eksklieriką ir mokytoją Liną Alkai-tį, laukianti, kada į Kanadą iš Vokietijos galės atvykti jo sužadėtinė Rugilė, besigydanti džiovininkų senatorijoj, ir eigulio sūnus, turėjęs būti girininku, Marius Kvedaras, kuris apie kiekvieną moterį tekalba, kaip apie medžiagą savo seksualiniams į-geidžiams. Jis ir yra tas personažas, kuris sujungia kitas veikėjų grupes, drumsdamas jų gyvenimą ir sukel. damas gilią dramą Dainių šeimoje.

Šituos romano veikėjus skaitytojui lengva apžvelgti bei jų vidaus gyvenimo bangavimą suprasti ir dėl to, kad J. Kralikauskas juos yra nutapęs ryškiomis, beveik kontrastingomis spalvomis. Antai, viengungių poroj Linas Alkaitis yra idėjų žmogus, religingas idealistas bei altruistas, norįs pamokyti kitus, ištikimas savo toli palikusiai sergančiai sužadėtinei, bet silpnas alkoholio pagundoms; tuo tarpu Marius Kvedaras — grubus egoistas ir materialistas, apsėstas seksualinio instinkto, savo gyvenimo prasmę temato tik jo teikiamuose smagumuose ir juos tenkina be jokių sąžinės priekaištų pagal iš anksto susidarytą planą, tartum žaisti moterimis jam būtų spor. tas. Prieš šį gaivalingą ir beatodairišką, nuolat apie moteris kalbantį jauną vyrą rašytojas taip pat kontrastu pastato vyresnio amžiaus mažakalbį Domą Dainį. Šisai težino tik kasyklų urvuose jam per sunkų iš-semiantį darbą ir savo šeimos namelį, kuriame su sūneliu gyvena. Dainiui per jauna, graži, savo grožiu besidžiaugianti žmona Giedrė. Ši kultūringos sielos moteris, vos atvykusi į Juodosios Gulbes nejaukią aplinką ir tampa Kvedaro ir Dainio slaptų varžybų objektu. Prieš ją rašytojas pastato tikrą lietuvės kontrastą, gaivalingų impulsų blaškomą, pusiau laukinę, vietinę krautuvininkę, nepirmos jaunystės čigonišką gražuolę Georginą. Šitai būtybei, kuri nežino jokių dorovinių normų, Juodosios Liepsnos pravardė yra taip pat simboliška, kaip Giedrės vardas Dainienei. Šios personažu J. Kralikauskas išsakė visas savo simpatijas lietuvei moteriai, jos išviršiniam bei išvidiniam grožiui. Giedrės atvykimas iš Europos į Kanados laukinę ganu tą bei sunkaus darbo subrutalintų vyrų aplinką iš tikro yra lyg iš tėvynės Lietuvos atklydusi Giedra Al-kaičiui ir Dainiui. Pastarajam pradžioj ji dar yra ir šeimos giedra, nes su savim atsiveža trejų metų sūnelį. Ji giedra ir pati sau, nes jos sieloj yra išsiskleidusios ir lietuvių krikščioniškos kultūros ypatybės — švelnumo, skaistybės, ištikimybės, jautrios sąžinės šviesa. Tai lietuvių moters ir drauge jaunosios Dainienės pats brangiausias lobis. "Per mūsų jungtuves aš gi nieko daugiau neturėjau tau duoti. Nieko kito: tik švarų kūną ir mylinčią dvasią. Tai vienintelis mano kraitis buvo", kalba savo vyrui susigraužusi Giedre, priekaištaudama sau dėl savo nuopuolio.

Taigi sąžinės šviesa, išugdyta sieloj lietuvių krikščioniškos kultūros su artimo meilės ištikimybės, skaistybės reikalavimais, yra "šviesos lange" romano centrinė tema ir drauge problema Alkaičiui, Dainiui ir Giedrei, iš gimtosios žemės išrautiems ir į svetimo krašto brutalią aplinką nusviestiems tremtiniams. Ar jie turi pasiduoti žiaurios aplinkos bei savo vidaus gaivalų tamsai, užpūsti iš Lietuvos išsineštą žiburį, ar jiems reikia jį išlaikyti gyvą savy ir savo šeimoj ? Romano autorius aiškiai pasisako už to krikščioniškos kultūros žiburio gyvybę, nes tik jis vienintelis padeda išlikti žmonėmis didelių išviršinių ir išvidinių konfliktų tamsoje bei suteikia prasmę gyvenimui. Kas per vėlai tepraregi vidaus žiburio neįkainojamą vertą, tas žūsta niekingai, nepalikdamas nė pėdsakų, kaip Marius Kvedaras, tas savimi pasitikįs vyras, kuris ir savo išvaizda atrodė galingiausias. Nors savo romano vaizdais J. Kra-llkauskas teigiamai pasisako už žiburį vidaus tamsos ir šviesos problemoj, bet tai nereiškia, kad ši problema būtų lengvai išsprendžiama. Ji net labai sunki ir sudėtinga jaunai, gražiai ir jautriai moteriai, ypač lietuvei moteriai svetimo krašto brutalioj aplinkoj, kurios gyventojai tepripažįsta tik dienos šviesą, o gyve. na vidaus tamsa metafizinėj nakty. Ta problema dar pasunkėja, kai tamsai pasiduoda savi tautiečiai, iš kurių privalu laukti daugiausia pagarbos moters vidaus šviesai. Šitas sunkenybes vidaus tamsos ir šviesos problemoj ir atskleidžia romano autorius, vaizduodamas, kaip mergišius Kvedaras planingai ir atkakliai į savo voratinklį įtraukia pusiau apsvaigintą Giedrę. Nors ši moteris kūniškai nupuola, bet vis dėlto savo sielos šviesą ir švarą ji išgelbsti. šituo autorius skaitytoją įtikina, ypač įspūdingai vaizduodamas Giedrės įtemptą susikirtimą su košmariškais sapnais po ano pusiau sąmoningo nuopuolio su Kvedaru indėnų džiungliškame miške, šiaurės pašvaistei mirgant.

Tai pripažįstant, vis dėlto kyla klausimas, kam romano autoriui prireikė vaizduoti tokį išimtinį subtilų atvejį, kaip tas nuopuolis, kuris gal nė nebuvo mirtinė nuodėmė? Tiesa, kad dėl Kvedaro gudriai sugalvoto viliojimo plano, dėl jo tariamų paslaugų Giedrei, mergišius jau buvo laimėjęs nemažai palankumo tos moters širdy. Iš dalies kalta buvo ir Giedrė, čia naiviai tikėdama Kvedaro paslaugų geromis intencijomis, čia pati pasidžiaugdama dėl Kvedaro žavėjimosi ja, Giedrė jau buvo atsistojusi į pavojingą kelią. Ar juo reikėjo eiti iki galo? Pavyzdžiui, jei Giedrė būtų pradėjusi slaptai ir pakartotinai susitikinėti su Kvedaru, ar to nebūtų užtekę, kad ji būtų pajutusi sąžinės priekaištus ir kūno pagundų galybę? Ar šitokiu atveju jautrios sielos moteris, kokia atvaizduota Dainienė, nebūtų turėjusi pasisakyti vyrui ir j ieškoti jo pagalbos? Jei šitaip, kam tada prireikė jos fizinio nuopuolio, kuris beveik prilygsta jos išprievartavimui ? Be abejo šitoks atvejis jautrią moterį labiau sukrečia negu slapti pasimatymai, bet sąžinės arba vidaus šviesos gesimo ar negesimo problemai tai beveik nieko neprideda, o tik patamsina tą vyriškį (mūsų atveju Kvedarą), kuris savo seksualiniam įgeidžiui patenkinti turi griebtis išimtinių priemonių (slapto svaigini-mo alkoholiu), kurios atrodo sunkiai įtikimos.

Turint galvoj J. Kralikausko neabejotiną rašytojo talentą, kuris puikiai atsiskleidžia antrojoj romano pusėj, ir todėl norint visą kūrinį vertinti palankiai, reiktų manyti, kad romano autorius per fizinį nuopuolį norėjo prieiti prie moters sielos ir kūno santykių problemos, būtent, pažiūrėti, kiek seksualinis aktas gali turėti įtakos krikščionies jautrumui ir sąžinės užgesimui mo. tery. Be abejo, šitokia psichologinė problema gali būti. Tik klausimas, ar ji pakankamai literatūrinė. Viena, norint ją vaizduoti visu pločiu, labai lengva nuslysti į pornografiją. Antra, sprendžiant ją taip, kaip padarė "šviesos lange" autorius, tepa-sirinkdamas tokį seksualinį reiškinį, kuris net neuždega motery aistros, kūno ir sielos problema pasilieka tik paliesta, bet nesprendžiama, nes šitoks atvejis yra labai retas, beveik išimtinis. Tuo tarpu labai reti reiškiniai nėra verti tikrojo rašytojo dėmesio, nes jie dažniausiai neįgyja tikros problemos svorio, kurį jaustų daugiau ar mažiau platus skaičius žmonių, o pasilieka individualiais atvejais, šituo nenorima pasakyti, kad vienas toks atsitiktinis atvejis bereikšmis asmeniui moraliniu ir religiniu atžvilgiais. Jis tik neatrodo reikšmingas literatūriškai, ypač tada, kai neįgyja likiminės reikšmės kūrinio veikėjams. O "šviesos lange" romane jis kaip tik nėra liki-minis: Kvedarui sueiti į pastovius nelegalius santykius su Dainiene vis-tiek nepavyksta, nors tam jis nesigaili savo pastangų, o pasikankinusi ir vyrui prisipažinusi, Giedrė vis-tiek pasilieka su Dainiu ir jis su ja. Taigi rašytojo suplanuotas seksualinis nuotykis indėnų džiunglėse pasilieka beveik tuščiu šūviu. Tiesa, jis sustiprina Giedrėj sąžinės priekaištus, bet užtai pajuodina Kv« darą ir jo "strategiją" iki neįtikimumo.

Jei nebūtų mėginimo kūno ir sielos santykių problemą spręsti atsitiktiniu (ir todėl sunkiai įtiki n m | būdu, "Šviesą lange" tektų lai kyli pirmos rūšies klasišku romanu, nepaisant vaizduojamos aplinkos lr Juodosios liepsnos egzotiškumo. Bet ir su minėtu trūkumu "Šviesa lange" yra įdomus, talentingai ir rū. pestingai parašytas romanas. Jo kompozicija paprasta ir aiški, jo pM sonažai ryškūs, bet nestatiški, nes pasireiškia daugiau ar mažiau als-kiais vingiais bei vidaus konfliktais; jų vaizdavimas yra suglaustas, atliktas vaizdingais trumpais kiniais, o juose gausu aforistinių išsireiškimų, kurie liudija Ir rašytojo sintetinį (intelektualiftkiil emocinį) žvilgsnį, ir duoda progų skaitytojui susimąstyti. Tai jau sakytų, kad J. Kralikausko vaizdavimas nėra realistinis. Dėl to suprantami ir kai kurie jo romano tiki<> viniai netikslumai, kuriuos jau lai vo pasigavęs vienas kitas juokdarys ir pagal tai mėgino visą veikalą sutašyti. Žinoma, būtų geriau ir t" kių, jau beveik stilistinių suklupimų išvengti. J. Kraliausko vaizdavimą* tikriau yra ekspresionistiškas, itlH zuotas stambiais sugestyvlnlals brūkšniais, čia iškeliant kontrastus, čia paraleles ("Liga Rugilės dalgia, moterys — Kvedaro, o mano dalgis — buteliai", galvoja Alkaitis.). K u tais tokie sugretinimai iškyla kaip simboliai. J. Kralikauskas savo romane mažai pasakoja, o veik slinktį jame sudaro epizodais. Už dll logus ten įdomesni gerai apvaldyti vaizdiniais brūkšniai, prikrauti minties, bet ir psichologiškai taiklus kaip šis: "Giedrė eina, jausdama jo akių dūrį savo nugaroj". įspūdingiausi romano epizodai — QM rės krimtimasis su jos košmariftl i sapnais ir Kvedaro galutinis prai ai mėjimas, kai vieną naktį per audrą ji eina į Dainių namelį. Jį iš tolo audros lietuje seka Georgina, plėšoma pavydo, keršto ir šlykštumo savo tikram vyrui. Tos drumzlmo sielos dramatiška būsena taip puiki.u suderinta su nakties tamsa, plėšoma audros žaibų, kurie nušviečia čia slenkantį Kvedarą, čia mėsininko Džimio kapojamą skerdieną, kad visas epizodas tampa vienu dldtllu simboliu.

Nors Juodosios Gulbės kasyklų aplinka su atitinkančiomis ją būtybėmis — čarliu, Georgina, Kvedaru — romane paskleidžia nemažai moralinės tamsos, kuri kėsinasi savy paskandinti Alkaitį, Dainį ir Giedrę, J. Kralikausko "šviesa lange" vis dėlto nėra pesimistinis romanas. Kad ir klysdami bei pasiduodami savo silpnybėms ir pagundoms, Giedrė Alkaitis, Dainys kovoja su jomis,pasilieka krikščionimis su sąžinės žiburiu savo sielose. Iš nuopuolio atsitiesimas Giedrės, kuri auksakasių stovykloj buvo sutikta, "lyg ji būtų iš kitos planetos", labiau negu Dainys ir Alkaitis pateisina Dainio ir drauge autoriaus mintį, kad "Milžiniška tamsybė yra bejėgė prieš mažytį žiburėlį". Giedrė su savo vyru bei vienišuoju Alkaičiu ir suteikia romanui gilesnės prasmės, nes atveria perspektyvą, skaitytojo mintį nuvedančią už fizinės ir biologinės tikrovės. Todėl J. Kralikausko sukurtą tamsos ir šviesos kovų epizodą įdomu ir verta paskaityti ne tik dėl jo literatūrinės formos, bet ir dėl jo minties. Dr. J. Grinius



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai