Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ivinskio ir Avižonio istoriniai veikalai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Saulius A. Girnius   
Rimtų lietuvių istorikų skaičius tradiciškai nėra buvęs labai didelis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo tik maža saujelė lietuvių istorikų. Atgavus nepriklausomybę ir įsteigus Lietuvos universitetą, gerai paruoštų (ir net užsieny studijas gilinusių) istorikų skaičius sparčiai augo. Lyg ir skelbdami naujos istorikų kartos atėjimą, 1930 m. vadinamasis "jaunųjų istorikų būrelis" (Ivinskis, Sužiedėlis, Jakštas, Šapoka, Šležas, Avižonis) išleido rinktinį veikalą Vytautas Didysis. Didesnis lietuvių istorikų skaičius žadino viltis, kad lietuviai pagaliau patys pajėgs išsamiau išstudijuoti savo istoriją. Tačiau ne visi galėjo atsidėti moksliniam darbui. Tik dalis istorikų galėjo dėstyti universitete, kiti turėjo mokytojauti gimnazijose (Sužiedėlis, Šležas, Kučinskas). O antroji sovietų okupacija nulėmė, kad dauguma istorikų pasitraukė į Vakarus.

Atskirti nuo pirminių šaltinių ir savo bibliotekų, priversti imtis kitų darbų pragyventi, lietuviai istorikai galėjo pasiekti tik mažą dalį to, ką būtų pajėgę atlikti laisvoj Lietuvoj. Iš visų istorikų, dirbusių Lietuvos universitetuose, tik dviem pasisekė rasti darbus istorijos srityj: Ivinskiui — Bonnos universitete, Avižoniui — JAV, Elon kolegijoj N. Carolinos valstijoje. Neskaičiuojant atsiminimų, biografijų ir knygų apie Amerikos lietuvius, per virš 30 išeivijos metų lietuvių kalba išleista tik apie 10 mokslinių istorijos veikalų. Iš "jaunųjų" istorikų tik Šapoka ir Ivinskis išleido kuklias knygas apie Vilnių ir šventą Kazimierą, visi kiti turėjo tenkintis straipsniais Aiduose, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Darbuose, Tautos Praeityj ir kitur.

Tačiau išeivijos istorikų įnašas vis tiek yra labai didelis, jie pripildė Lietuvių Enciklopediją rimtų mokslinių istorijos straipsnių skyriais. Tame darbe ypačiai pasižymėjo du asmenys: Z. Ivinskis — Lietuvos istorijos redaktorius ir K. Avižonis — Rusijos ir Lenkijos istorijos skyriaus redaktorius. 1978 m. Romoje pasirodė šių dviejų istorikų po mirties leidžiamų raštų tomai. Tai pirmas kartas išeivijos istorijoj, kai vienais metais išėjo net du vertingi moksliniai veikalai apie senovės Lietuvą. Reikia sveikinti Lietuvių Katalikų Mokslo Akademiją už tokį didelį atliktą darbą ir palinkėti, kad greitoj ateityj pasirodytų ir kiti numatomi šių dviejų istorikų rinktinių raštų tomai.

I. Ivinskio "Lietuvos istorijos" I tomas
ZENONAS IVINSKIS: Rinktiniai raštai. I tomas: Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. LKMA, Roma, 1978.X+411 p., 20 dol.

Zenonas Ivinskis (1908-1971) turbūt buvo pats žymiausias šių laikų lietuvis istorikas ir neabejojamai vienas iš produktyviausių. Jo nepilna bibliografija, paskelbta Į Laisvę (1972, Nr. 54) turi 120 vienetų. Jo pasirinktos temos buvo labai įvairios. Beveik nėra laikotarpio, kurio jis nebūtų aptaręs. Ivinskis parašė straipsnių apie senovės lietuvių tikėjimą, Mindaugą, Saulės ir Durbės mūšius, Vytautą Didįjį, šventą Kazimierą, Merkelį Giedraitį, nepriklausomybės aktą, 1941 m. sukilimą ir t.t. Tačiau jo pagrindinis interesas liko senovės lietuvių istorija nuo Mindaugo iki Vytauto, ypač ryšium su Vakarais ir vokiečių ordinais. Savo plačiais interesais, dideliu išsimokslinimu ir ilgu darbu archyvuose (vien Vatikane praleido daugiau kaip 10 metų), jis daugiau negu kuris kitas lietuvis istorikas buvo pasiruošęs parašyti išsamią Lietuvos istoriją. Tad ėmėsi šio didelio darbo. Bet prieš mirtį suspėjo parašyti tiktai įvadą ir beveik visą pirmą dalį jo užsimotos trijų tomų Lietuvos istorijos.

Įvadas nebuvo skirtas tiktai pirmajam tomui, bet visiems trims. Sąrašas dažniau cituotų šaltinių, literatūros, periodinių ir bibliografinių leidinių užima net 12 puslapių. Patį įvadą sudaro trys straipsniai: 1. Geografinės erdvės rėmai ir tos aplinkos reikšmė, 2. Lietuvos istorijos periodizacija ir jos reikšmingieji etapai ir 3. Lietuvos istoriografija.

Įdomiai iškėlęs Lietuvos geografinės padėties reikšmę, toliau (pp 25-42) Ivinskis aptaria įvairius būdus padalyti Lietuvos istoriją į etapus. Apžvelgdamas tradicinį paskirstymą, kuris remiasi šiomis politiškomis svarbiomis datomis: 1219-1236, 1385-1387, 1569-1572, 1795, 1918, Ivinskis trumpai įvertina ir galimas jo kritikas. Autorius taip pat aptaria mūsų kaimyninių kraštų istorijos periodizaciją (latvių, rusų, lenkų) ir net pasiūlo naujų galimybių, kaip, pvz., vietinių gyventojų sąrvšis su žeme (paskirstymo datos būtų 1447, 1557, 1861, 1918, 1940). Ivinskis griežtai pasisako prieš sovietinių istorikų įprastinę periodizaciją (iki 1861, 1861-1917, 1917-1940), vadindamas ją svetima lietuvių tautos istorijos faktams. Savo trijų tomų istoriją jis numatė paskirstyti 1492 ir 1795 datomis, bet suspėjo pakankamai gerai užbaigti tiktai iki 1430 metų.

Straipsnis apie Lietuvos istoriografiją (pp. 42-92) yra aplamai labai jrras, ypač aptariant ankstyvesnius istorikus. Ivinskis visada domėjosi istoriografiniais klausimais ir parašė daugiau kaip 20 straipsnių, įskaitant ir jo paties pirmutinį ilgesnį straipsnį apie Vytauto Didžiojo vietą literatūroje Athenaeum žurnale 1930 Visur bandoma ne tiktai paminėti istorikus ir jų darbus, bet ir įverrtinti jų įnašą ir svarbą. Ivinskis, deja, šio straipsnio neužbaigė. Redaktoriui Pauliui Jatuliui teko
"spragas užpildyti", būtent aptarti dabartinius išeivijos ir sovietinius istorikus. Šis darbas tačiau nebuvo atliktas patenkinamai, atrodo, jis buvo labai skubotai padarytas, naudojant tiktai tą medžiagą, kurią turėjo po ranka.

Išeivijos istorikų aptarime visiškai nepaminėti nė vienas iš tų, kurie buvo paminėti nepriklausomos Lietuvos istorikų skyriuj. Tuo būdu buvo visiškai užmiršti patys stipriausi išeivijos istorikai (Ivinskis, Šapoka, Sužiedėlis, Jakštas, Matusas, Trumpa ir kiti), kurių įnašas ne tiktai Lietuvių Enciklopedijoj, bet ir išeivijos žurnaluose buvo pats didžiausias. Ivinskio ilgi straipsniai apie Merkelį Giedraitį, Mindaugą, Lietutuvos žydus, knyga Šventas Kazimieras, Šapokos Senasis Vilnius,Jakšto straipsniai Tautos praeityj, Matuso gausūs trumpi straipsniai Aiduose, tokie vertingi kolektyviniai veikalai, kaip Kovos metai dėl savosios spaudos ir Lietuvos universitetas lyg nebuvo parašyti! Susidaro visiškai klaidingas vaizdas, kad Amerikoj svarbiausią istorinį įnašą davė buvusieji gimnazijos mokytojai Pauliukonis ir Liulevičius (nors jo redaguoti Lietuvių tautos ir valstybės istorijos keturi tomai nepaminėti), Karyje rašantys Urbonas ir Raulinaitis ir jauni, palyginti dar mažai pasireiškę istorikai, kaip Budrec-kis, Misiūnas ir Račkauskas. Visiškai nėra paminėti bet kokie darbai apie XX a. (išskyrus Budreckio straipsnį apie Lietuvos rezistenciją 1940-1952). Tuo būdu stipriausi mūsų Amerikoj mokslus baigusieji istorikai (ir politiniai mokslininkai), kaip Vardys, Mačiuika, Sabaliūnas, Re-meikis, Slavėnas, Senn, ar tokie poros veikalų autoriai (anglų kalba), kaip Kasias ir Tarulis, neranda jokio aptarimo. Vienintelė gerai pristatyta grupė yra Lietuvos Bažnyčios istorikai.

Skyrius apie sovietinius istorikus yra ko gero net silpnesnis. Lietuvoj, kaip ir visoj Sovietų Sąjungoj, yra nusistovėjusi tvarka, kad istorikai savo straipsnius pirma atspausdina žurnaluose. Kai susidaro pakankamas skaičius vertingų straipsnių, galima laukti, kad, jei nėra kitų pašalinių kliūčių, netrukus išleis knygą, kuri aprėptų ir išplėstų straipsnius. Knygos išleidimas tad tampa gan objektyvus palyginamasis standartas vertinti sovietinius istorikus. Tačiau Jatulis nekreipia dėmesio į knygas, bet remiasi beveik grynai straipsniais. Tad tokie veikalai, kaip M. Jučo Lietuvos metraščiai, Baudžiavos irimas Lietuvoj, A. Tylos 1905 metų revoliucija Lietuvos kaime, M. Lukšienės Lietuvos Švietimo istorijos bruožai XIX a. pirmoj pusėj, B. Dundulio Lietuvos užsienio politika XVI a., V. Merkio Si-manas Daukantas ir Darbininkų judėjimas Vilniuje 1905-1907, R. Vėbros Lietuvos dvasininkija ir visuomeninis judėjimas, F. Sliesoriūno 1830-1831 metų sukilimas Lietuvoj bei eilė kitų knygų liko nepaminėta. Visiškai neaptarti tokie dideli daugiatomiai bei serijiniai leidiniai, kaip Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, Lietuvos TSR istorija (IV tomai), Iš Lietuvių kultūros istorijos, Lituanistinė biblioteka, Actą Historica Lituanica. Panašiai kaip ir su išeivijos istorikais, nepripažinti XX a. istorikai, pvz., R. Žiugžda, A. Gaigalaitė ir nepriklausomoj Lietuvoj pasireiškę K. Jablonskis ir A. Janulaitis. Straipsnio vertę dar sumažina tai, kad jauni istorikai, kurie yra parašę tiktai po vieną trumpą straipsnį (I. Valikonytė, V. Savickis, R. Strazdūnaitė) yra pristatomi lygiai taip pat, kaip ir stipriausi istorikai. Aplamai ta straipsnio dalis yra tiktai ilgas sąrašas vardų ir straipsnių be jokios istorijos mokslo Lietuvos analizės ir be stipresnių istorikų vertinimo. Taipogi neaišku, kodėl Jatulis nukrypsta nuo Ivinskio nustatytos praktikos neminėti archeologų ar proistorės tyrinėtojų, minėdamas jų daugiau kaip 15. Tad gali atrodyti keista, kad Ivinskis nepaminėjo J. Puzino, kuris buvo mokytojas nemažos minėtųjų dalies. Aplamai redaktoriaus įdėti du skyriai užpildo reikalingą spragą, bet sukelia daugiau neaiškumų ir sumažina visą straipsnio vertę. Ar ne būtų buvę reikalinga aiškiau (kitu šriftu, skliausteliais) atskirti, kur Ivinskio ir kur redaktoriaus rašyta.

Skyriuj apie kaimynus istorikus, rašančius apie Lietuvą, pasigendama daugumos dabartinių rusų istorikų, kaip Čerepnino, Grekovo, Uliaši-ko, kurie yra davę vertingų žinių apie lietuvius. Nėra paminėtas ir anglų kalba daugiausia parašęs apie senovės Lietuvą George Vernadsky, o škotas Oswald Backus priskirtas lietuviams.

Knygos centrinę dalį sudaro Lietuvos istorijos apžvelgimas nuo pro-istorinių laikų iki Vytauto Didžiojo mirties. Nors įvairūs klausimai yra buvę kitur išsamiau išstudijuoti, niekada nėra buvę tokio plataus (apie 300 puslapių) viso laikotarpio aptarimo lietuvių kalba. Šapokos reda-guotoj Lietuvos istorijoj laikotarpiui iki Vytauto mirties (kurį parašė J. Jakštas ir Z. Ivinskis) skirta tik 165 puslapiai, o Lietuvos TSR istorija irgi duoda tik 150 puslapių.

Ivinskis šį veikalą rašė ilgai ir sunkiai. Jau 1959 m. Aiduose buvo išspausdintas skyrius apie Gediminą. 1963 m. 1000 puslapių rankraštis, "Lietuvos istorija, I dalis", kuris, be abejo, sudaro šios knygos esminę dalį, laimėjo Aidų mokslinę premiją. Tad būtų buvę galima laukti, kad per sekančius aštuonerius metus Ivinskis būtų suspėjęs ją užbaigti. Tačiau tai nebuvo jo būdas. Anot jo, "knyga išeina tik kartą amžiuje", ir jis rūpinosi, kad jo knygoj neliktų spragų, kad ji būtų kiek galima pilna ir virš kritikos. Ivinskis vis rasdavo naujos medžiagos, kuri, jo manymu, reikalavo naujo perrašymo ar bent nemažo taisymo bei papildymo. Jis tą patį vargą turėjo ir su Merkeliu Giedraičiu, kurį buvo beveik atidavęs spaustuvei 1955 m., bet niekada nesuspėjo galutinai užbaigti. (Žr. A. Maceina "Tas nepažįstamasis Ivinskis", Aidai, 1972, Nr. 4, pp. 126-142).

Yra lengva pastebėti, kad rankraštis nebuvo užbaigtas. Vieni straipsniai turi daug išnašų, o kiti tik panaudotos medžiagos sąrašą. Ivinskio bibliografijos nėra tik trumpas kelių šaltinių suminėj imas, bet gan pilni sąrašai visos medžiagos tais klausimais (pvz., Mindaugo skyriaus bibliografija užima net 4 puslapius ir pamini per 110 skirtingų veikalų ar straipsnių). Tad knyga būtų tikrai vertinga istorikams jau vien tiktai dėl šių bibliografinių žinių.

Veikalas yra suskirstytas į tris pagrindinius skyrius: 1. Lietuvos pro-istorė ir pirmosios žinios apie Lietuvą (pp. 93-148), 2. Valstybės iškilimas ir jos sustiprėjimas (pp. 149-300) — laikotarpis nuo Mindaugo iki Kriavo akto, 3. Valstybės klestėjimas (pp. 301-381) — Vytauto Didžiojo valdymas. Nemaža dalis šios medžiagos (maždaug 125 puslapiai) buvo anksčiau išspausdinta Aiduose, LKMA Metraštyje, Tautos Praeityj ir Lietuvių Enciklopedijoj.

Veikalas sklandžiai skaitomas, nėra per didelio įsileidimo į detales, bet visur suteikiamas bendras vaizdas, kaip ir tinka platesniam aprašymui. Uolus istorijos skaitytojas neras daug naujų įvertinimų ar anksčiau nepaskelbtų žinių, nes autorius savo tyrinėjimų rezultatus jau nesykį buvo paskelbęs straipsniuose. Ivinskio straipsniai pasižymi tuo, kad jis visada bando kontraversinių klausimų apžvelgti visas puses ir patsai atsargiai pasisako nepakankamai išryškintais klausimais, kaip, pvz., tiksli Lietuvos valstybės sukūrimo data ar Mindaugo iki mirties išlikimas krikščioniu. Jis skeptiškai žiūri į kai kurių lietuvių bandymus įrodyti, kad Kriavo aktas ir kiti lietuvių-lenkų susitarimai buvo falsifikuoti. Palyginimas Ivinskio straipsnių Šapokos istorijoj ir šiame tome neatskleidžia esminių įvertinimo skirtumų. Šio tomo aprašymas yra žymiai ilgesnis ir tad pateikiama daugiau specifinių žinių. Pridėti svarbesni nauji atradimai, kaip Jogailos derybos su Maskvos kunigaikščiu dėl jo dukters rankos maždaug tuo-pačiu laiku, kai vyko derybos su lenkais dėl Jadvygos.

Jei ko galima pasigesti, tai platesnio įvertinimo lietuvių ekspansijos į Rytus. Lietuvos santykiai su Vakarais ir kryžiuočiais gauna palyginti žymiai daugiau vietos. Tai, be abejo, iš dalies dėl to, kad Ivinskis tuos klausimus buvo žymiai geriau išstudijavęs, dirbdamas Karaliaučiaus ir Vatikano archyvuose. Gaila, kad jis plačiau nepalietė lietuvių-rusų santykių, nes vargu ar tokie klausimai bus liečiami sovietinių istorikų, kuriems atrodo leidžiama rašyti tik apie Lietuvos kovas su kryžiuočiais (Dundulis), Livonijos ordinu (Varikauskas) ir totoriais (Batūra). Klausimai, kurie būtų verti didesnio dėmesio, yra lietuvių santykiai su Didžiuoju Naugardu ir Pskovu, kur virš šimto metų smarkiai grūmėsi Lietuvos ir Maskvos šalininkai, lietuvių parama Tverei jos kovose prieš Maskvą ar net Lietu vos-Maskvos santykiai Algirdo ir Vytauto laikais, įskaitant ir tokius svarbius įvykius, kaip Jogailos neatvykimą laiku 1380 m. padėti totoriams kovoti prieš Maskvą.

Ivinskio knyga bus labai svarbus

veikalas ilgą laiką, nes abejotina, kad kas nors kitas numatomoj ateityj parašys panašų veikalą. Visi čia išeivijoj mokslus baigę daktarai specializavosi vėlesniuose laikuose (dauguma — XX a.), o Lietuvoj senovės istorija, ypač politinis gyvenimas, vis dar atrodo draudžiamas. Istorijos mylėtojams ir lituanistinių mokyklų mokytojams Zenono Ivinskio knyga bus tikras informacijos šaltinis, kuriame bus galima rasti daug daugiau bendrų žinių apie Lietuvos praeitį, negu bet kokiame kitame veikale. Reikia didžiai apgailestauti ankstyvą Zenono Ivinskio mirtį, užklupusią jį berašant savo didžiausią veikalą. Iš parašytosios pirmosios dalies matome, koks vertingas veikalas būtų buvusi jo visa "Lietuvos istorija". Kiti jo raštų tomai, kurių laukiame, nušvies bent atskirus mūsų istorijos klausimus.

2. Avižonio raštų antrasis tomas
KONSTANTINAS AVIŽONIS: Rinkti-liai raštai II. LKMA, Roma, 1978. XI+ 463 p., 22 dol.

Šis jau yra Konstantino Avižonio 1909-1969) rinktinių raštų antras tomas. Pirmasis tomas buvo perspausdintas jo 1940 m. išleistas, bet niekada neišplatintas veikalas Bajorai valstybiniame Lietuvos gyvenime Vazų laikais. Avižonio darbų bibliografija nėra ilga; du stambūs veikalai, būtent 1932 m. išleista disertacija Die Entstehung und Ent-uricklung des litauischen Adels bis mr litauisch-polnischen Union 1385 ET anksčiau minėti Bajorai, be to, keletas straipsnių nepriklausomos Lietuvos žurnaluose. Išeivijoj jo įnašas buvo mažiau pastebimas. Jis nepaparašė jokių straipsnių žurnaluose- Jo vieninteliai straipsniai buvo straipsnis "Bendroji rusinimo politika . knygoj Kovos metai dėl savosios spaudos ir trumpa Pašutos knygos recenzija Lituanistikos instituto metraštyje I. Skaitytojas, nesupratęs jo didelio įnašo Lietuvių Enciklopedijai, galėjo manyti, kad Avižonis buvo visiškai pasitraukęs nuo Lietuvos istorijos. Tačiau, šis rinktinių raštų antras tomas akivaizdžiai parodo kad jis teberašė įvairiomis temomis. Siame tome randame net atskiras studijas: 1. Lietuvos Statutai, 2. Baudžiavų istorija Lietuvoje, 3. Ūkio istorijos pagrindai ir 4. Lietuvos istorijos terminų žodynas.

Pačia svarbiausia iš šių studijų . reikia laikyti pirmąją (p. 5-172), kur autorius plačiai apibūdina visus tris Lietuvos Statutus. Lietuviai aplamai yra žymiai daugiau kalbėję apie Statutus. negu juos tyrinėję. Nepriklausomoj Lietuvoj buvo planuota išleisti Pirmojo Statuto lietuvišką vertimą 1929 m. (400 metų sukaktį minint, bet niekas neišėjo. Pasisekė išleisti tik Lietuvos universiteto prof. I. Lappo trijų tomų veikalą 1588 m. Lietuvos Statutas rusų kalba. Jonė Deveikė buvo suplanavus net 14 stambių tomų seriją apie visus tris statutus, juos išverčiant į prancūzų ir lietuvių kalbas, bet i nepajėgė to darbo atlikti prieš mirtį (1965 m.). Iš jos rankraščių buvo įmanoma po daug pastangų išleisti tik Pirmojo Statuto lietuvių laiba vertimą, kuris išėjo 1971 m. Domėjimasis Statutais pačioj Lietuvoje yra didelis. Atrodo, kad jie labai sėkmingai atlieka archyvinius knisinėjimus; jau 1970 m. į "Lietuvos Statutų rankraščių katalogą" buvo įtraukę per 140 visų trijų statutų nuorašų. Tačiau statutų išleidimas lietuvių kalba vyksta žymiai sunkiau. Prieš aštuonerius metus V. Rau-deliūnas (Gimtajame krašte 1970 m. gruodžio 10 d.) rašė: "Šių metų pradžioje "Minties" leidyklai Vilniuje buvo įteiktas Antrojo Statuto tekstas originalo kalba su plačiu įvadu, lietuvišku vertimu, rodyklėmis ir kitais priedais. Autentiškam Statuto tekstui atstatyti buvo panaudota arti 40 nuorašų lotynų bei lenkų kalbomis. Šis leidinys sudarys pirmąjį "Lietuvos teisės paminklų" serijos tomą." Deja, nei ši ar bet kokia kita serijos knyga nebuvo išleista. Svetimtaučių domėjimasis Statutais irgi tebėra stiprus; 1976 m. išėjo Pirmojo Statuto anglų kalba vertimas.

Avižonio studija neatskleidžia jokių naujų anksčiau nenaudotų šaltinių, o jo bendras įvertinimas mažai skiriasi nuo ankstyvesnių tyrinėtojų, ypač Lappo. Tačiau Avižonis pateikia patį pilniausią (lietuvių kalba) apibūdinimą visų trijų statutų (duota net detali kiekvieno straipsnio santrauka) ir jų sukūrimo sąlygų. Autorius plačiai aptaria ankstyvesnes lietuvių kunigaikščių privilegijas ir iš esmės žvelgia į Statutus kaip į pagrindinai lietuviškus reiškinius. Atmesdamas rusų ir lenkų bandymus įrodyti savo didelę įtaką Statutams, Avižonis pabrėžia lietuviškąjį įnašą: "Parengiant I Lietuvos Statutą buvo panaudota: 1. senoji lietuvių papročių teisė; 2. bendrosios privilegijos; 3. sričių privilegijos; 4. Kazimiero Teisynas; 5 paskiri didžiųjų kunigaikščių sprendimai, Ponų Tarybos nutarimai ir kiti rašytieji įstatymai; 6. modifikuotos kai kurios kaimyninių kraštų teisinės normos (iš dalies)" (p. 47).

Statutai greitai paseno, ar tiksliau pasakius, vis reikėjo juos papildyti ir praplėsti. Pirmasis Statutas (1529 m.) turėjo 13 skyrių su 280 straipsniais, Antrasis (1566 m.) — 14 skyrių su 366 straipsniais, o Trečiasis (1588 m.) — 14 skyrių su 488 straipsniais. Statutų vertė ir aplamai Lietuvos didžiosios kunigaikštijos teisinis pažangumas aiškiausiai galima matyti iš to, kad jis galiojo net iki 1840 metų.

Būtų galima buvę laukti, kad straipsnis nebūtų baigęs taip staigiai su Trečiojo Statuto turiniu, bet būtų aprėpęs tolimesnę Statuto istoriją po jo išleidimo, įvairius siūlymus jį pakeisti, platesnį jo įvertinimą, palyginus su kaimynų statutais. Ar autorius nesuspėjo to padaryti prieš mirtį, ar dėl kitų priežasčių tai nebuvo padaryta? Taip pat būtų įdomu sužinoti, kada Avižonis šią studiją parašė. Iš teksto negalima spręsti, nes yra labai mažai išnašų, o šaltinių sąrašas buvo redaktorių Angelės Avižonienės ir Rapolo Krasausko papildytas iki dabartinių laikų (1976 m.).

Antrojo straipsnio "Baudžiavų istorija Lietuvoje" (pp. 176-270) tema yra buvusi palyginti lietuvių istorikų daugiau išstudijuota. A. Janulaitis, Ivinskis apie tai rašė nepriklausomoj Lietuvoj, o po karo įvairius tų klausimų aspektus analizavo J. Jurginis, M. Jučas, L. Mulevičius ir kiti.

Baudžiavos istorijos svarbumas yra neginčijamas, nes iš esmės ji yra Lietuvos valstiečių ir jų ponų istorija, o valstiečių santykiai su dvarininkais nulėmė visą Lietuvos ekonominį gyvenimą.

Baudžiavos istoriją Avižonis paskirsto į keturis skyrius: 1. Baudžiavų įsigalėjimo laikotarpis Lietuvoje, 2. Baudžiavų klestėjimo laikotarpis Lietuvoje, 3. Baudžiavų nykimo laikotarpis ir 4. Pobaudžiavinis laikotarpis.

Baudžiavos vystymasis vyko lėtai ir palaipsniui, kai bajorai vis iškovojo iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio daugiau ir daugiau teisių. Pirmas etapas — bajorų-ponų gavimas teisių ne tik į savo, bet ir į jų valstiečių žemes įsigalėjo nuo pačių pirmųjų privilegijų XIV a. pabaigoje, bet ypačiai XV a. pradžioje. Antrasis etapas — valstiečių asmeninė priklausomybė bajorams-ponams — įsitvirtino Kazimiero privilegijomis 1447 m. Trečiasis etapas — politinė ir teisinė valstiečių priklausomybė bajorams-ponams — buvo pradėtas Kazimiero privilegija ir baigėsi Žygimanto Augusto valako reformomis 1557 m.

Aplamai žiūrint į lietuvių valstiečių padėtį, matome, kad bajorai juos labai žiauriai išnaudojo. Bajorai prabangiai gyveno švaistydami pinigus, kurių gavo, vis smarkiau spausdami savo valstiečius "Kaip valstybinė bajorų politika privedė prie to, kad valstybė turėjo žlugti, buvo kaimynų padalinta, taip ir ekonominė bajorų politika privedė prie to, kad ūkiškasis Lietuvos gyvenimas buvo visiškai sugriautas" (p. 212). Valstybinių dvarų valstiečių gyvenimo sąlygos buvo geresnės negu privačių dvarų, ypač XVII a., kai valdžia nusprendė, kad iš nualintų dvarų ir pustuščių (nuo bado, maro ir karų^ kaimų iždui būtų geriau turėti mažesnes, bet tikras pajamas iš činšo negu iš lažo. Kai valstiečių skaičius vėl padidėjo, pasidarė pelningiau vėl įvesti lažą; tai ir vykdė Tyzenhauzo reformos XVIII a. antroje pusėje. Avižonis plačiai ir teigiamai aptaria įvairius Tyzenhauzo bandymus pakelti krašto gerovę, ypač skatinant amatų ir pramonės plėtojimą, kuris tačiau buvo didele dalimi sunaikintas dėl neprotingo kitų lietuvių bajorų elgesio.

Baudžiava pasunkėjo po Lietuvos padalijimų, nes Rusijos valdžia įvedė savo sunkesnius baudžiavos įstatymus, kurie davė bajorams net daugiau teisių į valstiečius. Tuo pačiu pasunkėjo ir mokesčiai, nes jie buvo renkami nuo žmogaus (sielos), o ne nuo šeimos, kaip anksčiau buvo daroma.

Autoriaus duodamas baudžiauninkų padėties apibūdinimas yra aplamai geras. Tik atrodo, kad jis per paprastai žiūri į baudžiavos panaikinimo ir išmokėjimo sąlygas. Nėra visiškai tikslu sakyti, kad valdžia padarė daug pelno iš valstiečių mokesčių, 'nes faktiškai išperkamasis mokestis, valdžios sumokėtas dvarininkams, jai grįžo po 16 2/3 metų" (p. 258). Reikėtų įskaičiuoti, kiek pinigų valdžia prarado per tą laikotarpį, neuždirbdama už juos nuošimčių. Net gaunant 5%, 100 rublių per tą laikotarpį būtų išaugę iki 225 rublių. Tuo pačiu neaišku, ar tie dvarininkai, kurie susitarė su savo valstiečiais duoti jiems 1/4 minimalinio dalinio be mokesčių, tikrai sukūrė "tokiu būdu proletarinę valstiečių šeimą, kuri be darbo dvare negalėjo išgyventi" (p. 257). Sprendžiant iš Rusijos padėties, tokius ketvirtadalio sklypus nevisada imdavo neturtingiausi valstiečiai. Dažnai juos paimdavo turtingesni ir apsukresni valstiečiai: suprasdami, jog išpirkimo mokesčiai buvo per aukšti, jie nutarė, kad protingiau veltui gauti ketvirtadalio sklypą, o daugiau žemės kitur pirkti pigesne kaina.

Trečiasis ir trumpiausias straipsnis "Ūkio istorijos pagrindai" (pp. 274-330) skiriasi nuo kitų tuo, kad jis beveik neturi nieko bendro su Lietuva. Rašoma apie ūkį Egipte, Romoj ir vakarinėj Europoj nuo ankstyvųjų dienų iki maždaug XIX a. pradžios, kai įvyko vadinamoji industrinė revoliucija Anglijoje. Straipsnyje nėra jokių išnašų ar panaudotų šaltinių sąrašo; turi vaizdą, kad straipsnis galėjo būti vertimas į lietuvių kalbą ūkio istorijos kurso dėstyto kolegijoj.

Ketvirtoji dalis yra "Lietuvos istorijos terminų žodynas" (pp. 331-450), kuriame yra sutelkta apie 4,000 ekonominių, socialinių terminų lotynų, lenkų ir rusų kalbomis su lietuviškais vertimais. Vertė tokio žodyno yra tikrai didelė, ypač norint išstudijuoti tokius klausimus, kaip Lietuvos Statutai, kurių nuorašai kaip tik ir yra tomis trimis kalbomis parašyti. Spėčiau, kad šis žodynas galėjo kilti kaip tik iš to reikalo. Avižonis planavo ir antrą dalį, kuri būtų buvusi lietuviškų terminų žodynas, bet nesuspėjo jo užbaigti.
Saulius A. Girnius







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai