|
Parašė ALFONSAS GRICIUS
|
PRIETEMA
Žarstydamas erdvėj žaras spalvingas,
Per vasaros laukus kvapnius
Ateina vakaras panteros žingsniais
Ir žemėn atneša sapnus.
Ir lygumoj išauga, jam pamojus,
Alėjos ilgos smuikų išlenktų,
Kuriais prašniokšdami smuikuoja
Įšniršę vėjai šėlstančiu taktu.
Ir rožių soduos paslaptinguos,
Kur snaudžia dubury džiaugsmų žvaigždė
Pakilęs gaivalingai sminga
Į tylą elfų juoko aidesys,
Nes susitarę, lyg vaikai išdykę,
Pagriebia jos iš vakaro slapčia
Atsineštą jo žygių knygą
Ir skaito ją, kvatodamos nakčia.
Tik kai padangių veidas švisti ima
Aušroj, norėdamas kalnynus prisiglaust,
Vėl miršta smuikai, miršta tamburinai,
Pailsę nuo virpėjimo duslaus.
Ir elfų nebėra jau žemės plotuos,
Nei jųjų sodų kerinčiai kvapnių,
Tik miega kūnai šio pasaulio sužalotų
Per naktį žaidžiusių sapnų.
MIŠKAI CIKLONUOSE
Miškai gigantai ima gausti
Ir virpa džiugesiu lapijos jų šilkai,
Išgirdę iš ciklonų kranto paukštį,
Kurį atsiveja lietaus pulkai.
Miškuos pasislepia pailsęs paukštis
Įkaitusiais sparnais palšais,
Ir ima pulti jį iš augščių
Įniršusio lietaus lašai.
Ir medžiai palenkia viršūnes jaunas,
Braidydami laukuos basi,
Ir klausosi, kaip jų kamienus plauna
Lietaus gaivingas ūžesys.
Verpetais liūtys leidžiasi į žemę,
Češkėdamos ant lapų ištiestų,
Ir ima virt pripildytos verdenės,
Ir kriokti versmės, šokdamos piestu.
Pernakt be perstojo ciklonai krenta,
Žarstydami žemyn vandens sroves,
Kol visiškai išsekę virš miškų gigantų
Užmiega ryto giedroje.
Tada pabunda girių vėjai
Ir, tykiai sukdamies ratu,
Žieduos paskendusiuos takus apsėja
Melodijomis smuikų užburtų.
O prie rusenančios žarijų gorės
Susėdę geria iš gėlių taurių
Jaunystės vyną nimfų chorai,
Dainuodami balsais lepūnių dukterų.
RUDENS MELODIJA
Nervingai blaškos spalio ugnys
Padangėse naktų gilių
Ir šviečia vedančius rudens bedugnėn
Per negrįžimo lygumas kelius.
Jau vasaros džiaugsmų sudužusios gitaros
Išgesęs veidas ilgis pailsėt;
Bet veltui, nes audra atvaro
Lietaus pulkus, ir vėl gitaros tęsiasi giesmė;
Nes mušdamas į paskutinę stygą
Lašų įniršusiom bangom,
Kai krūpčioja laukai primigę,
Fanatiškais akordais skambina ruduo.
Ir antikvariate iškimštieji paukščiai,
Atklystančią iš tolumų palšų
Rudens oktavą įsiklausę,
Lyg ima vėjo gūsiuos šiurpt,
Tarytum gąsdintų juos gelmės grasios
Akiračių mirties dejonių užgultų,
Lyg trokštų traukt jie į žemes šiltąsias
Per degančius dangaus takus.
O pasakiškos rudenio čigonės
Laukinių girių vidury
Jau susirinkę po ilgų klajonių
Niūniuoja keistą raudą naktimis.
Ir tamsoje liepsnoja jųjų akys,
Bėgiodamos šešėliais medžių nutiestais,
Ir lyg neramios juodos upės plakas
Lig žemės driekdamies plaukai,
Kurių bangavime sujunda vėjai
Pamišę, nenumaldomi, girti,
Ir spygaudami jie užlieja
Pasaulį spalio raudomis.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
