Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ STATANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Ž-klt   

Rapolas Skipitis: NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ STATANT. Atsiminimai. Išleido Terra. Chicago, 111. 1961 m. 440 p.
Prieš akis tokiu vardu lietuviškos spaudos lobyną šiemet padidinusi Rapolo Skipičio knyga, su meile ir pagarba autoriaus dedikuota "Bolševikų nukankintų nepriklausomos Lietuvos statytojų atminimui".

Esame įpratę skaityti atsiminimų knygas, pradedamas autorių pasakojimais apie jų vaikystės dienas, tėvus, gimtinės vaizdus. Rapolas Skipitis pasirinko kitokį kelią — į pirmąjį tomą jis sudėjo atsiminimus iš 1918-26 metų laikotarpio, kuris, autoriaus nuomone, buvo "pats he-roiškiausias ir pats įdomiausias naujųjų laikų mūsų tautos istorijoje", p. 9). Autorius sakosi norįs "patarnauti istorinei tiesai", nors ir nelaikąs savęs neklaidingu (p. 10).

Pirmąjį skyrių — "Iš chaoso į okupaciją" — autorius pradeda 1918 m. gegužės trečiąja, kai jisai iš Rusijos grįžo "į karo nudegintus ir sugriautu Šiaulius" (p. 11). Ir nuo tos dienos matome autorių veiksmingai dalyvaujantį Lietuvos atstatymo darbe, einantį įvairias visuomeninio, profesinio ir valstybinio darbo pareigas pradedant Šiaulių kooperatinės valgyklos organizavimu ir baigiant tarpininkavimu tarp 1926 metų gruodžio 17-tos perversmo aukų ir laimėtojų. O autoriaus veiklos būta labai šakotos — ir gimnazijos mokytojas (niekada tam nesiruošęs), ir pirmasis Kauno apylinkės teisėjas, (prieš M:ai niekad teisme bylos nevedęs), ir pirmasis valstybės gynėjas, ir ministerių kabineto delegatas "prilaikyti" trims karo komendantams, ir savanorių teikėjas kovai prieš bermontininkus, ir Vilkolakio steigėjas bei aktorius ir šeštas iš eilės vidaus reikalų ministeris, ir trečiojo seimo narys .. . Taigi, lietuviškoje dirvoje autoriaus arta, sėta, akėta, auginta, pjauta ir į kluoną krauta. Lengva plunksna vaizdžiai dėsto savo atsiminimus, apibūdina įvykius, vertina žmones bei jų darbus . . .
 Užtinkame ir visai negirdėtų dalykėlių, štai autorius be jokių rezervų teigia, kad prof. Aug. Voldemaras kėsinosi revolverio šūviais nušalinti iš gyvųjų tarpo savo politinį oponentą — dr. Juozą Purickį. Tai įvykę 1921 metų birželio 19 d. naktį. Autorius tada buvo vidaus reikalų ministerių. Tačiau apie šį pasikėsinimą niekada ir niekur nebuvę viešai skelbta dėl paties . Purickio prašymo, nes "užsienio akyse Lietuvai būtų nenaudinga." "Tik pamanykit, buvęs Lietuvos premjeras, užsienio reikalų ministeris ir toks šaunus mūsų atstovas Tautų Sąjungoje kėsinosi nušauti miegantį savo konkurentą . . . Ne, pone Skipiti, geriau palikime taip, lyg niekur nieko nebuvo. Lietuvai bus tikrai sveikiau", — prašęs dr. J. Purickis (p. 333). čia ir peršasi mintis: ar nebūtų buvę sveikiau Lietuvai, jei atsiminimų autorius šį dr. J. Purickio prašymą būtų išpildęs ne tik 1921 metais, bet ir 1961-mais? Gindamas tiesą, kaip ji atrodo jam, autorius labai šiltais žodžiais gina dr. J. Purickio ir Jono Aleksos asmenis nuo nepalankių vertinimų, "sakė — pasakė" teigimų, kurie paskelbti pulk. K. Žuko atsiminimų knygoje.

Iš įvairių asmenų autorius daugiausia pagarbos ir šilimos žodžių nepavydi prof. Petrui Leonui, Ernestui Galvanauskui ("geriausiai paruoštas mūsų inteligentas būti Lietuvos ministerių" (p. 306), dr. Kaziui Griniui, dr. Juozui Purickiui, kurį autorius apibūdina "vienu stipriausių galvų mūsų užsienio politikos vadovų tarpe", p. 320), Jonui Aleksai, Vladui Putvinskiui, Kaziui Bizauskui, adv. K. Venclauskui ir kitiems. Labai įdomus, net intriguojantis, autoriaus ir jo bendraminčio Vaclovo Sidzikausko vaidmuo gruodžio 17-tosios įvykių sūkuryje. Skyrių "Perversmas" skaitai lyg nuotykių romaną: autorius ir V. Sidzikauskas bėgioja nuo perversmininkų pas prezidentą K. Grinių, nuo liaudininkų lyderių pas ministerį-pirmi-ninką M. Sleževičių ir atgal, stengdamiesi abi puses įtikinti, kad reikia "jieškoti susipratimo ir konstituciniu būdu sudaryti vyriausybę, kuri nebūtų reikalinga naujo kitų valstybių pripažinimo" (426). Net ir prof. A. Voldemaro pasirašytą pažadą "saugoti konstituciją" V. Sidzikauskas nuvežęs dr. K. Griniui, kuris tik tada davęs aktą, pavesdamas "prof. Augustinui Voldemarui sudaryti ministerių kabinetą" (p. 428).

Na, paliksime ir skaitytojui pačiam susirasti įdomesnes vietas, o jų daug — ir knyga prašosi skaitoma. Suprantama, atsiminimų autoriui nelengva išvengti asmeniškumų ir subjektyvumo. Tai žmogiška. Tačiau autorius galėjo išvengti daugybės kalbos klaidų, o jų knygoje lyg ir per gausu. .. Autorius didžiuojasi turėjęs savo mokiniu Petrą Būtėną, kurs jau 1918 metais "geriau mokėjo lietuvių kalbos gramatiką už ...mokytoją" (p. 33), tad kodėl gi jis nepasikvietė P. Būtėno peržiūrėti šią reikšmingą atsiminimų knygą? Paminėsime keletą nesklandumų: manę (125), pravažiuojamosi stotyse (129), skribėlė (130), nepažystamas (138), persiskirėm (182), susiklau-simas (213), atstovauti Lietuva (307), motivai (349), išsiliuosavimas (381), gymnazistas (359), neprane-šiai (404), plienčykai . . Nemažai ir korektūros klaidų (pvz. Gedemi-no ir t.t.).

Netiksliai autorius bolševikų raudonarmiečius, užplūdusius Lietuvą 1919 metais, keliose vietose vadina "Kapsuko kariuomene" (p. 30-31), Juk Vincas Kapsukas jokios kariuomenės neturėjo — jis tiktai svetimųjų kariuomenės durtuvų buvo atneštas Lietuvon iš Maskvos.
 Tikslumo sumetimais, autorius būtų patarnavęs istorijai, jeigu būtų atsiminęs, kas gi sudarė tą ūkininkų partijos centro komitetą, kurs 1926 m. gruodžio 17-tą autoriaus bute "nutarė deleguoti V. Sidzikauską ir R. Skipitį į generalinio štabo būstinę surasti išeičiai iš perversmo sudarytos Lietuvai pavojingos padėties" (p. 426).

To nenurodžius, nenoromis skverbiasi galvon mintis, kad tame posėdyje gal dalyvavo bene tiktai tie du "delegatai".
Rapolas Skipitis nuoširdžiai skatintinas paskelbti dar kelis savo atsiminimų tomus — jie bus stambus įnašas šios rūšies literatūron.
J. Ž-klt

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai