Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SUVAŽIAVIMO DARBAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.   
L.K.M. AKADEMIJOS SUVAŽIAVIMO DARBAI, IV, Roma 1961, Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos leidinys N. 6, redagavo prof. dr. A. Liuima, S.J., spaustuvės išlaidas padengė prel. Pr. M. Juras, tiražas 1000 egz., XIII, 322 p.

Vos pažvelgę į knygos pavadinimą, pastebime, kad joje yra sudėti L.K.M. Akademijos IV 1957 suvažiavimo darbai, kur buvo nagrinėjamos "Lietuvių mokslinės problemos naujausiųjų Katalikų Bažnyčios direktyvų šviesoje". Suvažiavimo darbai vyko lietuvių šv. Kazimiero kolegijos patalpose, o jiems savo sveikinimą ir laiminimą atsiuntė šv. Tėvas, kurį suvažiavimo dalyvių vardu telegrama pasveikino vyskupas V. Padolskis.

Suvažiavimo Darbų knygoje išspausdintos septynios paskaitos, kurios liudija apie L.K.M. Akademijos narių intelektualinį pajėgumą bei sugebėjimą siauruose paskaitų rėmuose taip plačias ir sudėtingas temas išnagrinėti.

Pirmąją paskaitą paruošė prof. dr. Antanas Liuima, S.J., iš teologijos srities tema; "Teologinė Mistinio Kristaus Kūno sąvoka". Pirmoje dalyje paskaitininkas nuodugniai ir pagrįstai nagrinėja, kaip Šv. Trejybė, nutarusi sukurti žmogų, kad su juo pasidalintų dieviškojo gyvenimo pilnumu, jo sukūrimą, tobulinimą ir atbaigimą pavedė Antrajam šv. Trejybės asmeniui Dievo Sūnui, Amžinajam žodžiui. Toliau dėstoma, kaip šis dieviškasis gyvenimas buvo perteiktas žmogui, sukuriant jį laisvą, galintį apsispręsti tarp gėrio ir blogio. Sukurtą žmogų reikėjo tobulinti ir atbaigti, dėl to pradžioje Dievas kalbėjo pirmiesiems tėvams, vėliau mokė per pranašus, pagaliau prabilo per savo Sūnų, kuris atėjo pas mus kaip vienas iš mūsų, kad mus atpirktų, tobulintų ir atbaigtų.

Tiesa, Dievo Sūnaus pasirodymas žemėje buvo trumpas, bet laiko tąsa turi reikšmės tik mums: laiko ribos visai nevaržo Dievo. "Savo reikšme, veikimu, vaisingumu šitas Dievo pasirodymas pasaulyje per Įsikūniji-nijimą yra visko pradžioje". Įsikūnijimo paslaptis savo veikimu, įtaka ir vaisingumu skleidžias per visus amžius "atgal į praeitį ir pirmyn į būsimuosius laikus", šitas įsi-galinimas veikti žmonijoje per Įsikūnijimą, yra ne kas kita, kaip perkėlimas į laiką, yra parodymas to, ką jis nuo amžinybės, už laiko ribų jau buvo nutaręs ir realizavęs, yra amžinosios Dievo paslapties apreiškimas žmonėms". Pastebėtina, kad paskaitininkas čia visai sutinka su Jono Duns Skoto ir pranciškonų doktrina, kuri vis labiau įsigali Kris-tologijoje.

Per Įsikūnijimą "Amžinasis Žodis prisijungė sau visą žmoniją", dėl to per savo žmogiškąją prigimtį turi nuolatinį konkretų ryšį su žmonija. "Žodžiui priėmus žmogiškąją prigimtį, žmoniją tapo jo nuosavybė". Kristus ne tik kaip Dievas, bet ir kaip žmogus yra visos žmonijos viešpats, savininkas ir valdovas. Pati žmonija per nuolatinį sąlytį yra tarsi Quid unum su Kristumi, dėl to iš čia išplaukia ir mistinio Kristaus kūno sąvoka.

Nėra įmanoma atpasakoti viso paskaitos turinio. Cia tik noriu atkreipti dėmesį, kad šitokio turinio studijos mūsojoj teologinėj literatūroj retas perliukas, dėl to visiems patariama šią studiją perskaityti, o autoriui, padarius šį įvadą į Mistinio Kristaus kūno mokslą, temą pilnai su tokiu pat kruopštumu išvystyti ir atskira knyga išleisti. Paminėtina, kad pradžioje yra trumpa santrauka prancūziškai, o gale duodama naujausia šiuo klausimu literatūra lotynų, prancūzų, vokiečių ir italų kalbomis.

Antroji paskaita paruošta dr. Prano Brazio, M.I.C., iš medicinos etikos srities tema: "Medicinos etika pagal Pijaus XII direktyvas (27-48) remiasi bendrais krikščioniškos morales dėsniais ir popiežiaus Pijaus XII kalbomis, kurių autorius sąraše sumini 26.
Ši studija verta pasiskaityti visiems medikams ir tikintiesiems, kurie be atodairos atsiduoda medikų valiai. Neveltui todėl "Darbininkas"
1961.IX. 1., plačiau iškeldamas jos vertę, ir straipsnio pavadinimą duoda: "Kada gydytojas turi siųsti savo pacientą pas kunigą", nes čia kalbama apie bendrą mediko ir paciento moralę, anesteziją, reanimaciją, psichoterapiją, amputavimą, transplantaciją ir moterystės problemas. Šias paskutines, mano manymu, autorius turėtų atskiroje studijoje plačiau ir nuodugniau panagrinėti ir paskelbti, nes moterystės problemos ir mūsų tautiečių šeimose šiandieną dažnai sprendžiamos indiferentiškoje aplinkos dvasioje, pamirštant krikščioniškus principus, kas leistina, kas ne. ši studija yra gili ir pagrįsta, kaip ir kiti dr. Prano Brazio darbai. Pradžioje duodama jos santrauka prancūziškai.

Trečioji paskaita paruošta min. dr. Stasio Antano Bačkio iš teisės srities tema: "Katalikų Bažnyčios doktrina apie tautų apsisprendimo teisę", (49-66). Įžangoje iškeliama klausimo aktualumas, paskui nagrinėjama tautų apsisprendimo teises sąvoka. Katalikų Bažnyčios doktrina istorijos bėgyje ir dabar bei ryšium su marksizmu ir Jungtinėmis Tautomis. Ši tema yra sunki ir sudėtinga, nes nėra tiesioginis Bažnyčios uždavinys rūpintis politinės teisės reikalais, dėl to ji šioje srityje išsitaria tik occasione data, tačiau ši dr. St. Bačkio paskaita parodo, kad Bažnyčia stovi už tautų apsisprendimo laisvę. Paskaita praveria akis tiems, kurie šioje srityj ją kaltina. Pradžioje autorius duoda trumpą santrauką prancūziškai, o gale įdeda temą liečiančios literatūros sąrašą.

Ketvirta paskaita, kuri suvažiavime nebuvo skaityta, nes prelegentas negalėjo atvykti, yra dr. Jono Norkaičio iš filosofijos tema: "Istorinis materializmas katalikiškos filosofinės doktrinos šviesoje", (67-116). Paskaita tuo įdomi, kad atidengia katalikų filosofų mintijimą istorinio materializmo klausimu. Vienas trūkumas yra tik tas, kad autorius, naudodamasis literatūra, cituoja ištisus ilgiausius sakinius vokiečių kalba. Tuo būdu bent penktoji dalis studijos tekste yra vokiškai. Tai yra metodinis trūkumas. Trumpus svarbius išsireiškimus galima cituoti originalia kalba, gi ilgesnius reikia atpasakoti ar bent išversti, originalia kalba duoti išnašose, šiaip jau studija rimtai ir nuodugniai paruošta. Pradžioje duodama santrauka vokiškai, ir pasinaudota gausia naujausia literatūra, nors jos sąrašas gale nepridėtas.
Iš Lietuvos istorijos Suvažiavimo darbuose yra dvi įdomios studijos: prof. Zenono Ivinskio tema: "Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykiai amžių bėgyje" (iki XVIII amžiaus galo), (117-150) ir kun. dr. Stepono Matulio "Lietuva ir Apaštalų Sostas" 1795-1940. (151- 174). Abi studijos rimtai paruoštos, tik dėl siaurų paskaitų apimties rėmų negalėjo būti labiau išplėstos.

žymiausias šiuo metu Lietuvos istorikas dr. Z. Ivinskis, savo temą padalijęs j tris laikotarpius, objektyviai vertina Šv. Sosto santykius su Lietuva. Pirmiausia, remdamasis šaltiniais ir iš jų darydamas logiškas išvadas, kalba apie Lietuvos sąlytį su Roma ir krikščionybe vokiečių ordino agresijos šimtmečiais. Aiškiai išdėstęs lietuvių istorikų pažiūras į kryžiaus karus, jis atidengia skirtingas popiežių ir imperatorių pažiūras į pagonių užkariavimo ir krikščionybės įvedimo reikalą. Imperatoriams ir kryžiuočių ordinui rūpėjo krašto užgrobimas, o popiežiams — krikščionybės įvedi- ^ mas, kuris tačiau turėjo būtį atliktas be prievartos.

Lietuvos istorikams yra žinoma, kad popiežiai visoje eilėje savo bulių ir brevių gina skriaudžiamus prūsus, latvius ir lietuvius neofitus nuo kryžiuočių išnaudojimo, o atsivertusi Mindaugą karūnuoja karaliumi ir su visa tauta paima savo ir šv. Petro globon ir kitiems krikščionims valdovams įsako ginti jį nuo priešų. Suvaldyti vokiečių ordino gobšumui popiežiai siuntinėja savo nuncijus ir legatus ir per juos baudžia jį augš-čiausiomis ekskomunikos ir interdikto bausmėmis.

Antrasis laikotarpis apima apsikrikštijusios Lietuvos santykius su Apaštalų Sostu iki XVI amž. antrosios pusės, būtent Tridento santa-rybos. čia nušviečiami Jogailos ir Vytauto santykiai su popiežiais ir šių santykių reikšmė. Jei kartais tarp popiežių ir Lietuvos valdovų atsirasdavo nesklandumų, tai jie kildavo dažniausiai dėl klaidingos informacijos. Kaltas buvo ir Lietuvos susijungimas su Lenkija ir savos bažnytinės provincijos stoka, nes tokiu atveju Lenkija, reprezentuodama ir Lietuvą Romoje, ilgainiui ją pradėjo nustelbti, nes tiesioginių žinių apie Lietuva Roma mažai tegaudavo.

Tiesa, Apaštalų Sostas turėjo žinių apie Lietuvos vyskupijas iš vadinamųjų procesų, kai skyrė naujus vyskupus, tyrė jų kandidatus, ap-klausinėjo liudininkus taip pat ir apie pačią vyskupiją. Roma apie Lietuvos tikinčiųjų gyvenimą daugiau patyrė, kai po Tridento susirinkimo Lietuvos vyskupai pradėjo vykti Ad Limina Apostolarum ir ta proga ėmė rašyti Relationes Dioecesanae.
(Jos beveik paruoštos spaudai Romoje veikiančios istorijos sekcijos).

Daug daugiau užtinkame žinių vėlesniais laikais apie lietuvių santykius su Roma, apie juos prof. Zen. Ivinskis kalba trečiame skyriuje: Lietuvos santykiai su Roma po Tridento koncilijos iki respublikos galo. šalia Relationes Diocesanae randame ir gausius nuncijų pranešimus, Nuntiaturae Poloniae, kurių tik dalis lenkų išleista (Romos lietuviai istorikai, išleidę Relationes Diocesanae, žada imtis šio darbo). Be profesoriaus paminėtų Lietuvos-Lenkijos respublikos atstovo Romoje išsilikusių Vatikano raštu, apie vyskupų kurijų archyvus, kurie nušviečia Lietuvos ryšius su Roma. Jų yra išleista Codex Diplomaticus... Vilenensis, I, Krakovv 1948, o kita dalis tebėra rankraščiuose, kaip ir žemaičių vyskupijos dokumentų nuorašas Codex Babinowski.

Šiais šaltiniais remdamasis, prof. Z. Ivinskis duoda gan ryškų Lietuvos santykių su Roma vaizdą. Pradžioje davęs paskaitos santrauką angliškai, gale pateikia temą liečiančią bibliografiją.

Toliau Z. Ivinskio pradėtą temą tęsia Steponas Matulis, M.I.C., savo paskaita "Lietuva ir Apaštalų Sostas" 1795-1940, (151-174). Jaunas istorikas planingai ir meistriškai sintetizuoja ilgą, daugiau žinomą, bet mažiau istorikų nagrinėtą laikotarpį. Pirmame skyriuje nagrinėjamas rusų priespaudos ir tikinčiųjų atsparos šimtmetis, nuncijų veikla, ganytojai ir tikintieji, carų priespauda ir Romos atoveiksmis 1795-1894. Antrasis skyrius pavadintas; Į laisvę 1894-1918. Čia vaizduojami lietuvių tikinčiųjų santykiai su Roma laisvės prieaušryje. Pagaliau trečiame skyriuje vaizduojami laisvosios Lietuvos santykiai su Apaštalų Sostu, čia autorius be reikalo vengė kai kurių nesklandumų, kurių objektyvus istorikas neturėtų nutylėti, bet nušviesti, kokie jie buvo, ir kritiškai įvertinti, kad ateities istorikams nepaliktų tik negatyvūs sausi dokumentai be tikrojo gyvenimo fono, kurį duoti yra mūsų pareiga.

Pradžioje paskaitininkas, davęs trumpą santrauką angliškai ir gausiai naudojęs spausdintus ir nespausdintus archyvų dokumentus bei plačią literatūrą, gale bibliografijos sąrašo neduoda.

Pagaliau eina prof. dr. Juozo Ereto paskaita, skaityta St. Šalkauskio minėjime: "Šalkauskio idėjų kelias" (175-209). Joje prelegentas su draugišku šiltumu nušviečia šio dvasios milžino ir filosofo gyvenimą, darbus idealus ir siekius. Visa tai daug plačiau prof. dr. Juozas Eretas yra aprašęs neseniai išleistoje knygoje "Stasys Šalkauskis". Paskaitos santrauka pradžioje duodama vokiškai, o gale pridedama ir temą liečianti bibliografija.

Pagaliau pridėtas skyrius "Mūsų mirusieji" (121-281). Tai mirusiųjų L.K.M. Akademijos narių nekrologas, kur aprašomas jų gyvenimas ir pateikiamas jų raštų sąrašas. Gaila tik, kad nevisi autoriai atliko jiems pavestą darbą pagal redaktoriaus nurodytą planą. Kai kurie jų panaudojo tik paprastą žurnalistinį stilių, nepateikdami nei kuo jie savo žinias grindžia nei sudarydami liečiamojo asmens veikalų sąrašo. Tačiau kiekvienu atveju šis nekrologų skyrius yra didžiai naudingas, nes jame yra pagrindinės, sakyčiau, enciklopedinės žinios apie didžiuosius mūsų mokslininkus, akademijos kūrėjus bei globėjus.

Gale pridėtas Suvažiavimo Darbų protokolas, kruopščiai prof. dr. Pauliaus Rabikausko, S.J., surašytas, ir asmenvardžių bei vietovardžių rodyklė, redaktoriaus prof. dr. Antano Liuimos, S.J., sudaryta.

Veikalas vertingas ir rimtas, gražiai suredaguotas ir skoningai išleistas. Tiesa, pasitaiko viena kita spaudos klaida, bet jų neišvengia nė viena knyga. O apskritai — L.K.M. Akademija išleido paskaitų rinkinį, kuris džiugina mokslo puoselėtojus.
Knyga kaštuoja $6.00. Amerikoje ją galima įsigyti "Draugo" knygyne ir pas Nekalto Prasidėjimo Seseris, Putnam Conn., Europoje L. K. M. Akademijos centre, Via Casalmon-ferrato 20, Roma, Italy.
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai