Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AMERIKOS SOCIOLOGŲ GINČAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS   
1. Sociologijos raida

Kaip žinoma, sociologija, kaip ją dabar suprantame, buvo įkurta pozityvistinės filosofijos tėvo prancūzo Augustino Comte pirmojoje 19 a. pusėje. Ligi šių dienų yra išskirtini keturi sociologinės raidos laikotarpiai. Pirmasis tęsėsi ligi maždaug 1875 m. ir gali būti vadinamas pionieriškuoju, kai šios šakos atstovai kūrė visuomenės mokslo sistemas izoliuotai, neturėdami profesinių ryšių vieni su kitais. Antrasis užsitęsė ligi šimtmečio pabaigos ir ryškiai charakteringas evoliucinės minties persvara, tad vadinamas evoliuciniu, nors nebuvo sutariama, kuris veiksnys — ekonominis, geografinis, rasinis, technologinis ar koks kitas — buvo laikomas lemiančiu evoliuciją. Trečiasis laikotarpis apima pirmąjį šio šimtmečio ketvirtį ir jam sunkiau parinkti vardą. To meto sociologai griovė neįrodomas 19 a. teorijas, vengė kurti naujas, nors užsimezgė psichologinės sociologijos mokykla, ir jieškojo moksliškesnio metodo, griebdamiesi empirizmo. Tad jis galima vadinti priešempiriniu. O ketvirtasis — dabartinis laikotarpis — yra būdingas įvairių požiūrių (frames of reference) kova ar jų bendradarbiavimu, koncentruojantis į siauro pobūdžio teorijas, rečiau ribojantis vidurinės apimties teorijomis ir beveik nė nebandant kurti didžiulių žmogaus ir visatos teorijų. Tai empirinio metodo suklestėjimo laikotarpis. Ir kiekvienas požiūris — ar neopozityvistinis, ar ekologinis, ar sociometrinis, ar funcionalinis ar analitinis, išskiriant gal tik vieną — filosofinį — yra išsiplėtojęs po empirizmo ženklu.

2. Pozityvizmo banga

Pozityvizmo bei empirizmo banga Amerikos socialiniuose moksluose yra buvus tokia stipri, kad retas priešingos filosofijos atstovas galėjo būti pastebėtas ar priimtas į "pateptųjų" tarpą kaip lygus su lygiais. Ši kryptis pagavo ir paveikė ne tik tuos, kurie save laikė grynojo mokslo atstovais, atsijusiais nuo religinių dogmų ar netikinčiais, bet ir tuos kurie religiją laikė svarbia ar net esmine žmogiškojo gyvenimo apraiška. Tad ir Amerikos katalikų sociologų tarpe prieš keletą metų siautęs ginčas, ar yra galima katalikų sociologija, skirtinga nuo religijos sociologijos, daugumos besiginčijančių buvo išspręstas neigiamai. Kitais žodžiais tariant, yra skirtingos religijos, tačiau jų studijos turi vadovautis tais pačiais principais ir metodais, kurie yra priimti socialiniuose moksluose.

Esmėje šis ginčas yra mokslo ir filosofijos (bei religijos) santykiavimo atspindis sociologinėj srity. Retkarčiais panašios rūšies poleminių nuolaužų užtinkame ir mūsų spaudoje. Neseniai šią problemą palietė Vytautas Doniela ir Andrius Pykalis. Pirmasis yra linkęs ginti griežtąjį mokslą, pastatytiną prieš teologiją ir filosofiją, kurios esą galinčios nepaisyti faktų ar juos pakreipti norima linkme. Tuo tarpu antrasis nurodo į mokslų siaurumą bei reliatyvumą ir nė nebando nuneigti priekaišto, kad filosofija kraipanti faktus. Taip pat ir mūsų spaudos polemikoj mokslininko ir filosofo vaidmenys yra suvokiami kaip prieštaraują tarpusavy, ypatingai kai yra atstovaujamos skirtingos pasaulėžiūros. Tada mokslininkas pirmenybę atiduoda medžiagai, o filosofas—dvasiai. Tačiau panašaus pobūdžio Amerikos sociologų ginčas sukeičia mūsuose įprastas trafaretines mokslininko ir filosofo roles. Tai pastebime ilguose dabatuose tarp prof. Paul Hanly Furfey ir prof. George A. Lundbergo. Jie prasidėjo prieš 15 metų ir šiuo metu pasiekė, atrodo, baigiamąjį tarpsnį. Jų esminės mintys praeitą pavasarį buvo paskelbtos Amerikos sociologų garbės' draugijos (Alpha Kappa Delta) žurnale "Sociological Inquiry", Spring 1961.
Lundbergas kelis dešimtmečius yra buvęs vienas pagrindinių neopozityvistinės krypties atstovų, šiuo metu Vašingtono universiteto profesorius, o Msgr. Furfey yra vienas žinomiausių Amerikos katalikų sociologų atstovų, dabar Amerikos Katalikų u-to profesorius.

3. Mokslas pagal Furfey

Pirmiausia tenka pastebėti, kad diskusijų tonas yra nepaprastai gero lygio, primenąs garsųjį Čepinskio - Dambrausko dialogą Lietuvoje. Abu sociologai pripažįsta vienas kitam gerą valią ir rūpinasi labiau tiesa, nei kiekvieno pareiškimo apgynimu. Furfey visai nesijaučia esąs sutrikdytas to fakto, kad aplamai juodu nesutinka. Jam, sakytumei, nepakeliama, kad juodu vienas kito pilnai nesupranta.
Pagal Furfey, pagrindinė nesusipratimo sritis liečia Lundbergo mokslo sampratą. Furfey tvirtina, kad Lundbergas sumaišo pozityvizmą (filosofinę sistemą, kuri yra antempirinė, t.y. — empiriniais testais neįrodoma) su gamtos mokslais (kurie yra empiriniai pagal aptartį). Dar daugiau: nemaža filosofinių teigimų Lundbergo esą pristatomi kaip mokslo įrodyti dalykai. Bet kad paaiškėtų, kur tiesa, Furfey atskleidžia savo mokslo sampratą, kuri yra empirinė, ir kurioje galima išskirti trys tarpsniai:
1. Užprotokoluotų pareiškimų rinkinys.
Štai pora tokių pareiškimų: Jonas buvo v
vietovėj 1 laiku; Jonas apklausinėjamas atsakė,
kad iš v vietos jis nuvyko į v' vietą, nes bijojo
Petro.
Toks rinkinys nėra mokslas, bet tik paruošiamieji mokslo duomenys.
2. Indukcinių apibendrinimų formavimas. Pvz., nusikaltimų ra tos yra augštesnės tose vietovėse, kurios charakteringos specialiais ekologiniais bruožais, negu kitose vietovėse.
3. Deduktyviškai formuluotos teorijos plėtotė. Šis tarpsnis, galima sakyti, dar nėra pasiektas sociologijoj, bet yra ryškus gamtos moksluose. Jis charakteringas būtinomis sąvokomis (concepts of postulation), kokios pvz. fizikoje yra neutronai ir protonai. Tai ne pojūtiniai duomenys, bet be jų pastarieji nėra paaiškinami. Tokia teorija kokį nors indukcinių bendrybių skaičių suveda į daug platesnius apibendrinimus. Praeity sociologai buvo bandę sukurti tokių teorijų, pvz., daugelį instinktų teorijos atmainų, tik jos nebuvo vykusios, tuo tarpu fizikoj loginis ryšys tarp protokolinių pareiškimų ir būtinų sąvokų yra labai stiprus.

Kiekvienas empirinio mokslo pareiškimas tad privalo tikti vienam iš šių tarpsnių ir privalo būti testais patikrintas. Jei toks patikrinimas nėra galimas, tai pareiškimai (problema) negali būti empirinio mokslo objektas. Pvz., šiuo metu empirinio mokslo metodu negalima nuspręsti, ar yra gyvenimas po mirties, ar medžiaga visą laiką egzistavo ir ar visą laiką egzistuos. Tuo tarpu antempiriniai pareiškimai, nors ir mokslo vardu peršami, yra nepakankamai patikrintos hipotezės arba asmeniniai mokslininkų įsitikinimai.

4. Furfey vanoja Lundbergą

Šitaip aptaręs mokslą, Furfey cituoja pa paskirus Lundbergo pareiškimus ir pradeda juos griauti. Kai Lundbergas tvirtina, kad socialiniai reiškiniai dabar jau nėra lemiami nenumatytų kaprizų, išplaukiančių iš žmogaus valios ir proto, nes esą behavioristinis priėjimas šias metafizines liekanas pakeičiąs moksliniais terminais, tai Furfey įrodo, kad šis pareiškimas nėra empirinis pareiškimas, o priklausąs autoriaus filosofijai. Iš tikrųjų šiuo teigimu autorius be-haviorizmui priskira daugiau nei jis pajėgia atlikti.

Kitoje vietoje cituojamas Lundbergo pareiškimas apie religiją: "Pagrindinė ir bendriausia religijos funkcija (paskirtis) yra suteikti individui trokštamą dvasios ramybę (peace of mind)". Šis pareiškimas yra reikalingas mokslinio patvirtinimo, nors jis atrodo patikimas. Pagal Furfey ta "pagrindinė ir bendriausia religijos funkcija" priklauso ne mokslui, o teologijai. Lygiai patikimai galima tvirtinti, kad ta funkcija yra socialiai organizuoti dievybės garbinimą, tikint, kad Dievas egzistuoja, kad jis yra visatos kūrėjas ir kad jis turi teisę būti garbinamas.
Trečias ypatingai charakteringas pavyzdys liečia behaviorizmą, kurio vienai rūšiai Lundbergas atstovauja. Behavioristai tvirtina, kad nėra skirtumo tarp žmogaus, bėgančio nuo jį vejančios minios, ir popieriaus, skriejančio pavėjui. Pagal Furfey šie du faktai yra iš esmės skirtingi. Pirmuoju atveju žmoguje — ir tik išskirtinai žmoguje — sąmonė vaidina svarbų vaidmenį visoje priežastingumo grandinėj. Žmogus nebėgtų, jei nesuvoktų, jog minia jį veja, ar nematytų minios, būdamas nusisukęs, girtas ar aklas. Ir pastarasis pareiškimas yra empirinio pobūdžio, nes jį galima testais į-rodyti, nesišaukiant antempirinių premisų pagalbos, pvz., neužsiangažuojant tikėti ar netikėti laisva valia, priskirti ar atmesti žmogiškai prigimčiai dvasinį ar materialinį pradą, implikuoti ar neimplikuoti, jog žmogaus poelgiai yra apspręsti dėsnių, panašių į gamtos mokslų dėsnius ir t.t.

5. Lundbergas atsišaudo

Į visą tai Lundbergas atsakė reikšminga antrašte: "Antempirinių pareiškimų vieta sociologijoj"'.
Pirmiausia, jis nesutinka, kad žmogaus bėgimas ir popieriaus skriejimas yra "iš esmės skirtingi" reiškiniai, nes abu autoriai sutinka naudoti tą patį metodą ir esą prieina prie tų pačių išvadų. (Čia Lundbergas nemini, kad žmogaus ir popierio judėjimo priežastys yra visiškai skirtingos, tad ir išvadų reikšmė skirtinga).
Grįždamas prie pagrindinio ginčo dalyko, Lundbergas atvirai pripažįsta, kad čia abu autorius gali skirti gili ir plati praraja. Lundbergas pakartoja jam taikomą Furfey priekaištą, kad studentas, skaitydamas Lundbergo mintis,

greičiau pagalvotų, jog skaito mokslą, kai iš tikrųjų jis skaitys tam tikrą pasaulėžiūrą, nes, kaip Lundbergas prisipažįsta, jo suvokti gamtos mokslai ir yra kaip tik savos rūšies pasaulėžiūra.

Lundbergas savąją sampratą grindžia dve-jopais šaltiniais: pozityvistine filosofija ir mokslo istorija (į kurią įeina ir gyvybių realybės mokslas). Neopozityvistinė filosofija suvokianti mokslą kaip vieną iš pasaulėžiūrų. Ji esą priimta daugelio Tarptautinės Suvienyto Mokslo Enciklopedijos (International Encyclopedia of Unified Science) atstovų, ypatingai to paties vardo instituto, narių. Čia Lundbergas cituoja Poincarė, kuris pareiškęs, jog, jei reiškinys gali būti išaiškintas viena teorija, jis taip pat gali būti lygiai gerai išaiškintas daugelių kitų teorijų. Kiek tai liečia teoriją, tai teologai esą ant tokio pat tvirto pagrindo kaip mokslininkai. Mokslo teorijos istorija esą savo ruožtu patvirtinanti Lundbergo įsitikinimą, kad mokslas yra pasaulėžiūra. Juk esą žmogaus gyvenimo žemėje raida rodo jį turėjus daugybę įsitikinimų apie pasaulio ir žmogaus tarpusavio ryšius, kas ir esanti pasaulėžiūra.

Kitose vietose Lundbergas pasiteisina, kad antempiriniai pareiškimai, kuriuos Furfey cituoja, yra paimti iš vadovėlių ar poleminio bei propagandinio pobūdžio knygų, bet ne iš jo mokslinių monografijų. Esą tokių pareiškimų pilna visuose vadovėliuose, ypatingai katalikiškuose. Tačiau Lundbergas sutinka, kad idealus vadovėlis turėtų priartėti prie mokslinės monografijos empiriškumo. Autorius grįžta vėl prie religijos funkcijos, pripažindamas ir teologinio religijos apibrėžimo galimybę, tik jis nesutinka, kad "pagrindinė ir bendriausia religijos funkcija" priklauso teologijai. Sekdamas E. Sapirą, jis ir Šventą Raštą pirmiausia laikytų ne religiniu pareiškimu, bet moksliniu, susijusiu su laiku ir kultūra, kuri jį sukūrė.

6. Dvejopa mokslo samprata

Nėra abejonės, kad Furfey mokslo sąvoka skiriasi nuo Lundbergo sampratos. Pirmasis vartoja siauresnę prasmę, antrasis — platesnę Iš tikrųjų, turint skirtingas sampratas, pagrindinė ginčo dalis savaime išsisprendžia: abu sociologai yra teisūs, nes, taip sakant, vienas kalba apie ratus, kitas — apie batus, ir abu amatininkai neturi reikalauti vienas iš kito to, ko paskiras amatas neimplikuoja. Lundbergo vartojamas mokslas nesiriboja užprotokoluotais pareiškimais ir jų indukciniais apibendrinimais. Jis palaidžiau sieja protokolinius pareiškimus su būtinomis sąvokomis, hipotezėmis bei teorija, kas atitiktų Furfey suvoktam trečiajam empirino mokslo tarpsniui, ligi kurio tačiau socialiniai mokslai dar nepribrendo. Štai kodėl Lundbergas mokslą laiko savos rūšies pasaulėžiūra, kai tuo tarpu Furfey pasaulėžiūrines prielaidas išskiria iš empirinio mokslo sąvokos. Lundber-gui pozityvistinė filosofija yra esminė mokslo dalis, tad riba tarp mokslo ir filosofijos negriežta. Furfey aiškiai išskiria empirinį mokslą nuo antempirinių premisų ir nevengia atskirai pareikšti savo pasaulėžiūros, kuri nesąlygoja ir negali sąlygoti empirinių duomenų bei dėsnių, nors ji jiems ir neprieštarauja. Yra kitas klausimas, liečiąs augščiau minėtą studentą ir daugybę mokslininkų, kurie ištisus dešimtmečius skaitė tai, ką jie laikė grynuoju mokslu (empiriniu mokslu), kai tikrumoje tai buvo sąlygota filosofijos, ir jie skaitė filosofiją vietoj mokslo. Tektų atsakyti, ar jie buvo sąmoningai ar nesąmoningai suklaidinti, tik tai jau implikuoja moralę, kurią liesti šio rašinio rėmuose nebūtų tikslinga.

Vėl gi — prisimenant Donielos ir Pykalio ginčą —- būtų įdomu patirti: ar filosofų ir sociologų pažiūros į mokslą skiriasi? ar filosofai yra "atsilikę"? ar sociologai yra per toli "pažengę"? Čia, galimas daiktas, sutarimo nepasieksime, tik būtų gera, kad išvengtume nesusipratimo.

7. Lietuviškame darže

Baigdami Amerikos "liberalų" ir "konservatyvių" sociologų ginčą, stabtelsime ties vienu socialinių mokslų pobūdžio straipsniu mūsų spaudoje. Tai V. Kavolio "Lietuviai, komunizmas ir tautinis charakteris", atspausdintas Metmenyse 1960 m. 2 nr. Džiugu, kad tokia tema bandyta sprausti į mokslinius rėmus ir nesitenkinta vien publicistine gražbylyste. Šia proga bandysime kritiškai įvertinti, kiek tai autoriui pavyko ir kuriai šaliai atstovauja mūsų jaunas sociologas.

Jieškodamas priežasčių, kodėl Amerikos komunistų partija 1919 ir 1920 m. savo narių tarpe turėjo neproporcingai didelį lietuvių ateivių skaičių (lyginant su kitomis tautybėmis), Kavolis iškelia įdomias sąsajas, hipotezes ir spėjimus. Autorius nešykšti citatų, remiasi įvairiais autoritetais, tačiau toli gražu neturi duomenų, kurie atitiktų "užprotokoluotus pareiškimus" ar "indukcinius apibendrinimus" (jau nekalbant apie deduktyviškai formuluotos teorijos plėtotę, kurios niekas iš autoriaus nė nesitikėtų). Štai keletas tokių pavyzdžių:
Nagrinėdamas ekonominį veiksnį, autorius, pvz., suradęs Baltimores lietuvių šeimos uždarbio vidurkį ir žinodamas, kad Waterburio lietuvių uždarbio vidurkis nesutinka su pirmuoju, vis dėlto daro apibendrinimus visumos atžvilgiu. Čia pat jis lygina sunkiai lygintinas mažumas: vietoje gimusius negrus su lietuviais ateiviais (nežinia, kurią kartą autorius turi galvoje), tartum ekonominės skirtybės čia būtų svaresnės nei rasinės.

Kai reikia paaiškinti didesnį Amerikos lietuvių komunistų skaičių ryšium su lenkų komunistų proporcija, tai stoka susitapdymo su grupe lietuviuose paliko juos atvirus komunistų prieglobsčiui, kai tuo tarpu labiau išryškėjusi lenkų tautinė sąmonė buvo kliuvinys pastariesiems sukomunistėti. Tačiau kodėl italai "kurių tautinė sąmonė neretu atveju turėjo tiktai Amerikoje susiformuoti", davė nežymų skaičių komunistų, autoriaus spekuliacijos netrukdo. Kad Europos rytų emigrantai galėjo labiau "į-dentifikuotis" su komunizmu nei pietiniai emigrantai, autoriui aišku. Bet kad vėliau savo krašte likę italai ar prancūzai didele dalimi atvirkščiai identifikavosi, autoriui neatrodo nelogiška.

Autorius sutinka, kad Lietuvoje katalikybė yra vienas iš dviejų pagrindinių sėkmingos rezistencijos prieš komunizmą veiksnių, tačiau Amerikos lietuvių "religijos pareikalavimas" (lygiai kaip ir "komunizmo pareikalavimas") yra vertinamas neigiamai, nes susijęs su nepajėgumu išugdyti nuosaikią vadovybę".

Autorius kalba apie "sekuliarizuotus katalikus" ir "sekuliarizuotus protestantus", nors tie terminai, kaip ir daugelis kitų, nepaaiškinti. Istoriškai žvelgiant, galima tvirtinti, kad "sekuliarizuoti katalikai" ir buvo ne kas kita, kaip pirmieji protestantai. Dabartine prasme man sekuliarizuotas katalikas skamba kaip nueski-mintas eskimas. Tačiau šiuo atveju aš jo eskimu jau nelaikyčiau. Antra vertus, kada tie nebuvėliai — "sekuliarizuoti katalikai" atsirado, autorius nekvaršina sau galvos, bet Lietuvoje, atrodo, jų nė nejieško. Tartum visų pažiūrų lietuviai tais pačiais motyvais emigravo, turėjo tas pačias ypatybes ir Amerikoje turėjo lygiai reprezentuoti lietuvių tautą.

Mokslininkas sužavi skaitytoją, tarp kitko, ir taiklia vaizduote. Bloga tačiau, kai tos vaizduotės yra perdaug, o mokslo per maža. Kaip kraštutinumą galima paminėti autoriaus išradimą, jog lietuvių liaudis neatspariai asimiliavosi . . . gudiškos kultūros apraiškas. Tarp gražių autoriaus spekuliacijų paminėtinos: lietuvių "apsisvaiginimo ilgesys", lietuvių rūpestis labiau forma nei turiniu, lietuvių pasakorių paskirtis išreikšti vaikiškąją pasaulio sampratą, o dainininkų — suaugusiųjų sampratą ir kt. Deja, čia kaip tik pasigendame daugiau ar mažiau patvirtintų faktų, arba "užprotokoluotų pareiškimų", nors šios spekuliacijos mokslinėse studijose gali pavirsti hipotezėmis.
Nors autorius niekur neprisipažįsta, jog vadovaujasi antempirine prielaida, apie kurią visi argumentai sukasi, ji lengva pastebėti. Tai individualizmo pranašumas prieš kolektyvizmą. Štai kodėl autoriui protestantiškieji kraštai (charakteringi individualizmu) yra mažiau komunizmo pažeidžiami nei katalikiškieji (būdingi kolektyvizmu). Tačiau tarpe daugelio klaidingų Markso išvedžiojimų bei numatymų negalima nepastebėti viduriniosios klasės vaidmens visuomenės raidoj. Kur toji klasė yra stipri, ten komunizmui dirva nepalanki, kaip kad rodo Amerikos ir kitų anglosaksiškų kraštų pavyzdžiai, pastatytini prieštvoriais katalikiškiems kraštams. Tad individualizmo reikšmė šiuo atveju nėra įrodyta. O vienas pagrindinių tos prielaidos įrodymų autoriaus yra šiaip išreikštas: "Jeigu tačiau sovietams pavyktų Lietuvos žmones nureliginti, tai jų katalikiškoji kilmė paliktų juos ypač nepajėgius surasti savyje bet kokį pagrindą pasipriešinti kolektyvistiniam ir autoritetiniam komunizmui. Individualistinė tradicija, atvirkščiai, ilgalaikėje perspektyvoje būtų, turbūt, atsparesnė." Ką gi — išradingas palyginimas! Juk lyginamas "nureliginto kataliko" baubas su "normaliu" individualistu. Kodėl gi autorius ir vėl pasimetė logikoj ir nepristatė mums čia labai tinkančio "nuindividinto" individualisto, jei aplamai šie žodžiai turi daugiau prasmės nei nueskimintas eskimas? O bejieškant prasmės, ar tik nereikėtų sutikti, kad pagal mūsų visuomenės trafaretinį išsiskaidymą "nureligintas katalikas" būtų labai arti "normalaus" liberalo, o 'nuindividintas' individualistas greičiausia priartėtų prie "normalaus" ko-lekty visto — kataliko. Juk suaugęs žmogus, kaip žinia, niekad nelieka "nerašyta lenta" (ta-bula rasa), bet identifikuoja save su pagrindiniais visuomenės tipais. Bet tada jau pagrindinė V. Kavolio prielaida augštyn kojom apvirsta. Antra vertus, šia antempirine prielaida mūsų autorius turėtų įsirikiuoti į Lundbergo suvokto mokslo bei filosofijos šalininkus.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai