Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FILOSOFIJOS KELIU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS MACEINA   
Biografinė nuotrupa pokalbiui su jaunesniaisiais
Tęsinys iš š. m. Aidų nr. 1

c. Filosofinės kalbos klystkelis
Tuo, atrodo, butų galima išsklaidyti dr. K. Girniaus abejonę ryšium su analitine filosofija. Pasidžiaugęs, kad mano vartojami lietuviškieji žodžiai "iš tikrųjų daug natūraliau skamba, negu lotynų ar vokiečių kalbų nukalti naujadarai" (A 80), jis rašo: "Tačiau nemanau, kad būtų galima taip lengvai atskleisti ar sukurti lietuviškų žodžių, išreiškiančių analitinės filosofijos sąvokas, kurios dažnai susietos su gan naujais logikos laimėjimais" (t. p.). Ši abejonė yra pagrįsta pažiūra — gal net nesąmoninga —, esą ne filosofavimas gimdąs filosofinę kalbą, o iš anksto turima arba 'susikurta' filosofinė kalba įgalinanti žmogų filosofuoti. Dr. K. Girniaus minima analitinė filosofija yra geras tokios pažiūros pavyzdys. Ši filosofijos srovė yra anglosaksų išvystyta ir jų mąstyme, Girniaus liudijimu, vyraujanti (plg. A 77) Mums, europiečiams, ypač lietuviams mąstytojams, ji yra jau gatava filosofija. Jos kūrime nesame dalyvavę, mažai ją pažįstame, o dar mažiau suprantame. Jos sąvokos ateina mums iš viršaus arba iš lauko, todėl tegali būti mūsų išmokstamos, bet ne savaime ištariamos. Jas nusakyti mes galime tik aprašomuoju būdu, kadangi jos yra mums nesavos. Šiuo atžvilgiu dr. K. Girniaus abejonė yra visiškai pagrįsta.

Bet tai nėra tik analitinės filosofijos likimas. Toks likimas tyko kiekvieną gatavą filosofiją, kuri nėra mano filosofija. Kas gali, sakysime, lietuviškai (ar kuria kita kalba) išreikšti Tomo Akviniečio 'esse' jei net ir E. Gilsonas tvirtina, kad šis žodis "tiesa, priklauso kiekvienam, tačiau jo vartojimo prasmė priklauso tik Tomui Akviniečiui vienam" (Le philosophie et la thėologie, Paris 1960, p. 225). Žodį 'esse' vartoja ir F. de Suarė zas, tačiau šiojo metafizika, Gilsono nuomone, 'didžiai skiriasi nuo Tomo metafizikos", o "kai du filosofai nesusitaria dėl būties, tai jie nesusitaria iš viso (sur rien)" (op. cit, p. 222). Norėdami tad išreikšti lietuviškai Tomo Akviniečio ir Suarėzo būties sampratas, galėtume jas tik aprašyti, bet ne žodiškai nusakyti, kadangi pagrindinė sąvoka 'esse', nors ir tariama tuo pačiu lotyniškuoju žodžiu, slepia savyje vis kitokį turinį. Naudodami tad vieną kurį lietuvišką vertinį ar pakaitalą, mes šį turinį tik klastotume. Tvirtindamas, kad "lietuvių kalba nenusileidžia jokiai kitai kalbai, kuria istorijos eigoje buvo sukurta ar yra kuriama aukšto lygio filosofija" (FKP, 314), anaiptol nenoriu tuo pasakyti, kad yra lengva ar net galima lietuviškai išreikšti gatavos filosofijos sąvokas. Beveik būčiau tikras, kad yra kaip tik atvirkščiai: kaip niekas negali išsiversti lietuviškojo 'buvimo', taip lygiai mes negalime išsiversti lotyniškojo 'esse' ar vokiškojo 'Sein': E. Husserlio vartojamas "ein Sein" anaiptol nėra tapatus M. Heideggerio "das Sein". Analitinės filosofijos sąvokų terminai (čia, rodos, tiktų žodis 'terminas') nesudaro išimties ir neneigia lietuvių kalbos lankstumo. Jie tik nurodo, kad filosofinė kalba ir filosofavimas yra vienas ir tas pats dalykas, kadangi filosofavimas vyksta tiktai kalba.

Betgi nė kiek neabejoju, kad jei kuris nors lietuvis mąstytojas, sakysime, kad ir tas pats dr. K. Girnius, imtųsi savitai permąstyti analitinę filosofiją, kurdamas ją jau kaip savo paties mąstymo išdavą, jis neturėtų didėlesnio vargo savoms sąvokoms lietuviškai ištarti. Nes kas mąsto, tas ir kalba. Tik neaiškus mąstymas ar dar nesuprastas dalykas nesiduoda ištariami. Kalba ir mąstymas yra tiek ankštai susiję, jog vienas sąlygoja kitą. Ir tai kyla iš kalbos pačios prigimties. Vienoje vietoje M. Heideggeris klausia: "Kokia yra kalbos būsena apskritai? . . . Kaip kalba buvoja, kad ji gali būti 'mirusi'? Ką reiškia ontologiškai, kad kalba klesti ir nyksta?" (Sein und Zeit, p. 166). Į tai savo metu buvo mėginęs atsakyti jau W. v. Humboldtas žinoma ištara: kalba yra ne veikalas (ergon), bet veiksmas (energeia). Tai reiškia: kalbos būsena yra nuolatinis kitimas. Tačiau R. Honigs-waldas, galynėdamasis su šia ištara, pastebi, kad "kalba yra taip lygiai veiksmas, kaip ir veikalas, būtent: ji yra veiksmas todėl, kad yra veikalas", ir tik šioje kalbos dialektikoje "atsiskleidžia visas jos esmės bei veiksmo turtingumas" (Philosophie und Sprache, Darmstadt 1970, p. 92). Kalba yra apspręsta ir taisyklinga; sykiu tačiau ji yra kintanti ir atvira.

Pirmoji šios dialektikos pusė paverčia kalbą veikalu (ergon) ir įgalina žmogų ja kalbėti. Jei kalba nebūtų visa kartu kaip tam tikras pavidalas, ji nebūtų iš viso kalba. Kalbėti galima tik tokia kalba. kuri jau yra ir būna. Antroji kalbos dialektikos pusė paverčia ją veiksmu (energeia) kalbančiojo lūpose ir vyksmu tautos istorijoje, vadinasi. tokiu dalyku, kuris auga bei klesti, kaip ir kiekvienas gyvas padaras. Abi šios dialektikos pusės yra kalbai būtinos. Kai kalba kaip veikalas lieka menintelė, netekdama antrojo savos dialektikos kalbos kaip veiksmo bei vyksmo), ji miršta. Taip yra atsitikę su lotynų kalba: šiandien ji yra tik veikalas. Popiežių pamokslai nepaverčia lotynų kalbos šneka, o be šnekos nėra kalbos nei kaip veiksmo, nei kaip vyksmo, nes nėra tautos, kuri ja šnekėtų. Kai kalbos dialektika netenka pirmojo savo nario arba kalbos kaip veikalo, ji esti išducodama visokiems kasdienos vėjams, kurie kalbą teršia svetimybėmis žodyno, sintaksės ir net morfologijos atžvilgiu, tuo būdu ją žaloja ir galop susismukdo. Taip yra atsitikę, pavyzdžiui, su keltų kalbra. paskendusia anglų kalboje, arba su lotynų kalba, suirusia rumunų kalbos mišinyje. Kalba kaip veikalas teikia kalbos veiksmui bei vyksmui ir pagrindą, kuris šį vyksmą neša, ir rėmus, kurių vyksmas neprivalo peržengti. Be kalbos kaip veikalo kalba netenka savos tapatybės.

Kas tad gyvena šia kalbos dialektika, tam kalba yra tiek tvirta ir sykiu tiek atvira, jog jis pajėgia ja ištarti kiekvieną mintį, nesigriebdamas svetimybių ir nesistengdamas kitos, jau gatavos, filosofijos žodžiams ieškoti savos kalbos atitikmenų arba kurti vad. 'filosofinę terminiją'. Filosofinės kalbos nėra tik ten, kur nėra filosofijos. Todėl 'filosofinė terminija' kaip iš anksto susikurtas Veikalas' yra tikras filosofinės kalbos klystkelis, nes jis atjungia kalbą nuo mąstymo, laikydamas filosofinę sąvoką ar sampratą daiktu, kuris pirmiau būna ar atsiranda (pvz., technikos dirbiniai), o tik paskiau esti pavadinamas. Tuo tarpu filosofijoje nėra ir negali būti jokios nepavadintos sąvokos ar sampratos. Kas tad manosi stovįs priešais tą ar kitą sąvoką bei sampratą ir ieškąsis jai, sakysime, lietuviškojo pavadinimo, tas arba šios sąvokos bei sampratos iš viso neturi, arba mąsto nelietuviškai, mėgindamas svetimu žodžiu ištartą mintį sulietuvinti ir todėl kaldamasis jai terminą. Filosofijos mokslininkai, kurie tiria bei dėsto kitų sukurtas filosofijas, yra dažnai tiesiog verste verčiami eiti šiuo klystkeliu, kadangi filosofijos mokslas, kaip IT visi mokslai, reikalauja griežto vienaprasmiškumo ir tuo pačiu terminijos. Užtat ir yra rašomi veikalai, pavyzdžiui, apie žodžio 'on' reikšmes Aristotelio mąstyme (plg. Fr. Brentano), kad būtų — kiek galima, tiksliau — aprašyta, ką gi Aristotelis manė, klausdamas, kas yra būtis ar būtybė
(ti to on). Tačiau filosofai neturėtų leistis sugundomi šio klystkelio kurti dirbtiniu būdu kalbos paviršiuje tai, kas kyla savaime iš kalbinės visumos gelmių.

Mūsų mąstytojų, pasidavusių šiam gundymui, priekyje stovi Stasys Šalkauskis (1886-1941). Žiūrint atodairom, daros tiesiog nejauku, kad tauta, neturėdama filosofijos (dešimtmetis po I pasaulinio karo), užsigeidė įsigyti 'filosofijos terminiją'. Anuometiniuose Šalkauskio darbuose ši užgaida prasiveržė visu ryškumu. Gėrėdamasis per anksti mirusio savo amžininko R. Bytauto (1886-1915) studija "Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos" (1908), Šalkauskis rašė, kad jei Bytautas būtų ilgiau gyvenęs, "dabar turėtume jau tvirtą nustatytą filosofijos terminiją" (Logos 1927, Nr. 1, p. 1). Betgi ar Šalkauskis nežinojo, kad niekur pasaulyje tvirtai nustatytos filosofinės terminijos nėra ir negali būti? Kad jokia tauta nepradeda filosofuoti, kurdama s i terminiją? Šalkauskio pastangas pirmiausiai kurti terminų galima išaiškinti tik tuo, kad lietuvių kalba jam buvo ne gimtoji, o išmoktoji kalba. Šalkauskio "namų kalba . . . buvo lenkų" (p. 9); prie jo "lopšio skambėjo lenkų kalba" (J. Eretas, Stasys Šalkauskis, Brooklyn 1960, p. 9, 90). Šalkauskio motina bajoraitė, rodos, iš viso lietuviškai nemokėjo, nes, man užsukus į jų namus Šiauliuose 1936 metų vasarą ir valgant pietus, Šalkauskis su motina kalbėjo prie stalo tik lenkiškai ir man vertė, ką buvo ji pasakiusi (aš pats lenkiškai nemoku). Tiesa, Šalkauskis lietuviškai išmoko gana gerai, bet tik "intensingu darbu", todėl "dažnai buvo jausti, kad svetima kalba buvo formavusi jo kalbinę sąmonę pačioje jos užuomazgoje"(J. Eretas, op. cit., p. 89). Svetimybių gausa, aistringai mėgiami veiksmažodiniai daiktavardžiai, nevietoj vartojami žodžiai (pvz. "apsidairę į mūsų gyvenimo lytis"), nejautrumas įvardžiuotiniams ir neįvar-džiuotiniams būdvardžiams yra Šalkauskio raštų savybės, padarančios šiuos raštus sunkius skaityti bei suprasti — net ir tokiu atveju, kai jų turinys yra tik paprastučiai kasdienos reikalai (plg. J. Eretas, op. cit., p. 92-98). Šalkauskiui stigo lietuviškojo kalbos jausmo arba kalbinės nuojautos kaip visuminio kalbos pavidalo, kuris skleidžias: atskiruose žodžiuose bei posakiuose. Todėl jis ir tikėjosi, galįs filosofinę kalbą ne pašaukti pačiu filosofavimo veiksmu, o šiam veiksmui teikti iš anksto pasigamintų terminų, kad į juos įvilktų nelietuviškai mąstomas sąvokas. Jis nuolat tarėsi su mūsų kalbininkais, ar tas bei kitas jo siūlomas filosofinis terminas esąs taisyklingai padarytas, nenujausdamas, kad reikia, kalbant G. Marce Ii žodžiais, gramatiką ne turėti, bet reikia gramatika būti. O gramatika būti reiškia mąstyti gimtąja kalba. Šalkauskio pavyzdys rodo, su kokiomis didžiulėmis sunkenybėmis susiduria žmogus, norįs filosofuoti lietuviškai, tačiau lietuviškai arba tik išmokęs, arba lietuvių kalbą vaikystėje sudarkęs. Tai įspėjimas ne tik mūsų jauniesiems mąstytojams tremtyje, bet ir visiems tiems, kurių pagrindinė kūrybos lytis yra kalba.

d. Gimtoji kalba ir mąstymas
 Tuo būdu artinamės prie klausimo, kiek ir kaip gimtoji kalba apsprendžia mūsų mąstymą. Savo knygoje esu teigęs, kad kalba teikia būtybės interpretacijai tam tikrą 'regėjimo kampą', vadinasi, tam tikrą požiūrį, kuris ištariamas žodžiu (plg. FKP, 294-297). Be abejo, "paprastas kalbos vartotojas", kaip teisingai pastebi dr. K. Girnius (A 81), šio požiūrio arba 'kampo' dažniausiai nejaučia ir žodžio su tam tikru daikto pergyvenimu (jo veik-menimi, padėtimi, spalva . . .) nesieja. Tačiau tai anaiptol dar nereiškia, kad tokio 'kampo' kalboje nebūtų arba kad jis kalbos vartotojo pergyvenimų bei minčių neįtaigautų. Kalbant gimtąja kalba, pasak R. H6nigswaldo, "daiktai prisistato . . . savo galimų apybraižų įvairumu", ir žmogus "sprendžia apie daiktus" kaip tik pagal šias apybraižas; sprendžia taip labai nesąmoningai, jog savo sprendimo skirtumą suvokia, tik susidūręs su kitomis kalbomis (op. cit., p. 184-195). Tai patvirtina ir paties dr. K. Girniaus prisipažinimas: "Turiu prisipažinti, kad kol neskaičiau Maceinos, nebuvau pastebėjęs skirtumo tarp 'siuvėjo - Schneider' ir 'tailor' " (A 81). Dar daugiau: tik svetimos kalbos akivaizdoje žmogus suvokia, kad jo paties šnekėjimas yra kalba ir kad ši jo kalba skiriasi nuo kitų kalbos. Gimtoji kalba yra būdas, kuriuo asmuo gyvena bendruomenėje, neišskiriant nė jį apsupančios gamtos. Šiandien antropologai stipriai pabrėžia žmogaus galią buvoti visame pasaulyje, ne tik vienoje kurioje jo išpjovoje, kaip gyvulio atveju (ore, vandenyje, žemėje, medžiuose . . .). Vis dėlto ši galia reiškia tik fizinį žmogaus santykį su pasauliu: čia žmogus iš tikro nėra apspręstas tik vienai aplinkai; jo organai gali atlikti neaprėžtą veik-menų daugybę, o jo įrankiai, atstodami bei papildydami organus, įgalina jį buvoti beveik kiekvienoje aplinkoje — net ant mėnulio. Dvasiškai betgi žmogus buvoja tik pavadintame pasaulyje, o pavadintas pasaulis jau yra interpretuotasis pasaulis, vadinasi, aprėžtas tam tikru požiūriu ir todėl nebesąs visuma. Kiekvienas mūsų žodis, nors to nepergyventume nė truputėlio, slepia savyje šį požiūrį ir uždaro mus jo rėmuose. Šia dvasine prasme žmogus turi savą aplinką, kurią jam apibrėžia gimtoji jo kalba kaip amžiais susiklostęs veikalas: į jį žmogus įgema ir jame pasilieka. Gimtoji kalba yra "istorinė galybė" (R. Honigs-wald, op. cit, p. 185), iš kurios niekas išsilaužti negali.

Dr. K. Girnius norėtų abejoti šio teiginio tiesa, pastebėdamas, kad, pavyzdžiui, "Hopi indėnai tik vienu žodžiu nurodo spalvas, kurias mes vadiname žalia ir mėlyna, o turi du skirtingus žodžius, nurodančius juodą spalvą. Bet tai dar nereiškia, kad skirtingai kalbantis skirtingai žiūri į pasaulį, o tik kad jų leksikonas skiriasi" (A 80). Kitaip sakant, tai nereiškia, kad Hopi indėnai matytų juodą spalvą kažkaip dvejopai, nors jie ir turi du žodžius jai pavadinti. Šis pavyzdys yra vertas kiek giliau apmąstyti, nes jis savaime žadina klausimą: ar iš tikro skirtingi žodžiai kalboje reiškia tą patį dalyką? Ar tie du Hopi indėnų žodžiai, nurodą juodą spalvą, iš tikro nurodo to paties objekto spalvą? Kalbos filosofija kaip tik ir norėtų suvokti, kodėl skiriasi žodžiai, jei jie reiškia tą patį daiktą? O gal jie savu skirtingumu kaip tik atskleidžia objekto skirtingumą? Keletas lietuvių kalbos pavyzdžių parodys, kad šis klausimas anaiptol nėra beprasmis.

Jei atsietai klaustume, kiek lietuvių kalba turi žodžių nusakyti rudai spalvai, turbūt tik suglumtume, nerasdami atsakymo. Nes ruda spalva, atsajai mąstoma, yra visur ir visados ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, tačiau vis ruda. Bet štai, kai ši spalva lietuvio esti siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą: tos pačios spalvos šuo lietuviškai yra rudas, karvė žala, o arklys sartas. Niekas betgi nenešioja 'žalų' kelnių ir nedėvi 'sartos' skrybėlės. Tas pat yra ir su pilka spalva. Šviesėdama ji lietuvių kalboje irgi siejasi su įvairiais objektais, keisdama savo vardą: tos pačios plaukų spalvos žmogus yra žilas, karvė palša, o arklys šyvas. Tačiau niekas nedėvi 'šyvų' batų. Tik mūsų liaudies dainose užtinkame "šyvą kepurėlę", bet niekados ne 'žilą' ar 'palšą'. Kai balta spalva maišosi su juoda, gauname margą. Ir vis dėlto lietuviui arklys niekad nėra margas, o širmas; kiaulė taip pat yra ne marga, o degla. Genys gi margas. Ruožuotai marga katė yra raina, o tokių pat ruožų skarelė yra dryža. Išeiginės kelnės irgi yra dryžos, ne margos. Galimas daiktas, kad tarmėse minėtų spalvų pavadinimai turi ir kiek kitokią prasmę ir kad jų esama žymiai daugiau. Bet ne tai čia mums rūpi. Mums rūpi tik nurodyti, kad ta pati spalva, nešiojama skirtingo objekto, lietuvio yra kitaip pergyvenama ir todėl kitaip pavadinama. Tai nereiškia, kad lietuvis rusvą ar pilkšvą spalvą fiziologiškai regėtų kitaip, negu vokietis ar amerikietis. Tai tik reiškia, kad jis šiąspalvą, susijusią su tam tikru objektu, regi kitokiu kampu', negu vokietis ar amerikietis. Jis regi ją ne atsajai.

Šie pavyzdžiai, mūsų kalboje tokie gausūs, ir žadina mintį, gal šitaip yra ir su dr. K. Girniaus minimais Hopi indėnais. Gal ir jie dviem žodžiais vadina tą pačią juodą spalvą, betgi mąstomą ne atsietai, o turimą tam tikrų, indėnų pergyvenime skirtingų, objektų? Juk ir mums juosvas arklys bėras, dainų "juodbėris žirgelis", o ne paprastai tik tamsus ar juodas. Gal taip yra ir su eskimais, kurie, kaip pastebi dr. K. Girnius, "turimus žodžius sniegui" (A 80)? Gal ir jiems tie trys žodžiai reiškia anaiptol ne tą patį sniegą? Gal lietuvių kalba ir čia galėtų mums padėti? Juk ir mes turime net keturis žodžius oro dūkui pavadinti: audra, pūga, vėtra, viesulas. Visuose šiuose žodžiuose yra metereologiškai įimtas tas pats oro siautėjimas. Tačiau kiekviename slypi tam tikras požiūris arba 'kampas', kuriuo lietuvis šį siautėjimą pergyvena. Todėl jis skiria vieną oro dūką nuo kito ne tik tiesiogine prasme (gamtoje), bet ir perkelta prasme (visuomenėje), pavyzdžiui: "jo kalba sukėlė tikrą audrą", bet niekad ne pūgą' ar Vėtrą', ar Viesulą'; "jis įsiveržė į namus kaip viesulas", bet niekad ne kaip 'pūga', ne kaip 'audra', net nė ne kaip 'vėtra'. Jei žodžio santykis su daiktu išleidžiamas iš akių, vargu ar ickiu atveju yra galima patirti tikrąją žodžio prasmę. Sakysime, jei koks nors japonų mokslininkas klaustų, kiek žodžių turi vokiečių kalba arkliui pavadinti, tai būtų galima atsakyti, kad mažiausiai penkis: Pferd, Gaul, Fuchs, Rappen, Schimmel. Tičiau tai būtų klaidinantis atsakymas, kadangi tik Pferd' reiškia arklį atsietine prasme. Tuo tarpu visi kiti žodžiai yra susiję su arklio pergyvenimu ir vokiečio dvasioje: 'Gaul' yra lietuviškasis kuinas, vadinasi, nusivaręs arklys ("ein alter Gaul"), 'Fuchs' lietuviškasis sartis, 'Rappen' —juodbėris, o 'Schim-rnel' — šyvis. Skirtumas nuo lietuvių kalbos čia tik tas, kad mes arklio spalvos būdvardį (bėras, sartas, šyvas) paverčiame daiktavardžiu, o vokiečiai arklio spalvoms nusakyti turi kiekvieną sykį skirtingą daiktavardį, neturintį savyje spalvos pavadinimo. Išleisti iš akių šį žodžio santykį su daiktu yra gana lengva, ypač jei kalbos mokslininkas tiria ne savą gimtąją, o svetimą, ypač 'egzotinę' kalbą. Todėl kalbos filosofui šiuo atžvilgiu reikia būti gana apdairiam.
Kad toks apdairumas kalbos mokslo atžvilgiu yra reikalingas, gali patvirtinti sekantis pavyzdys, Lyginamosios kalbotyros profesorius Freiburgo universitete J. Lohmannas, kuris 1927 m. vasarą, apsistojęs Prienų klebonijoje, mokėsi lietuvių kalbos, teigia, kad "tik lotynų kalboje yra 'infi-nitivus historicus' arba pasakojamoji bendratis" (op. cit., p. 275). Tuo tarpu tokios pasakojamosios bendraties "praeities veiksmui nusakyti" esama ir lietuvių kalboje (Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius 1971, t. II, p. 414). Kai Prienų gimnazijoje, versdami Cezario "De bello gallico" susidūrėme su tokiu 'infinitivus historicus' ir suglumę stebėjomės, kaip galima praeitį nusakyti bendratimi, tai mūsų lotynų kalbos mokytojas, gimnazijos direktorius kun. F. Martišius, atvėrė mums akis kaip tik lietuviškais pavyzdžiais: "Aš jam kaktą lyžt, jis man į ausį pykšt; aš rėkt ir bėgt, o jis vytis; jis mane griebti, aš nepasiduoti" ir 1.1. Vis dėlto šiai praeitį pasakojančiai bendračiai suprasti, o ypač jai pavartoti gramatikos žinių vargu ar pakaktų; čia jau reiktų gilesnio kalbos jausmo arba kalbinės nuojautos, kurių svetimam mokslininkui, kaip rodo Lohmanno pavyzdys, paprastai stinga.

Todėl aš nė kiek neabejoju — kuo, rodos, norėtų abejoti dr. K. Girnius (plg. A 81) —, kad lietuviškai nekalbąs žmogus nė negali galvoti, kaip lietuvis. Žinoma, kalbos mokslo akimis žiūrint, kalbos visų pirma skiriasi "dėl gramatinių ir sintaksinių priežasčių" (dr. K. Girnius, A 82). Bet iš kur kyla šios gramatinės ir sintaksinės priežastys — net ir toje pačioje kalboje? Kodėl Lietuvos paukščiai ne 'dainuoja', o gieda, net ir gaidys? Kodėl tautos himną ar organizacijų himnus lietuviai taip pat ne 'dainuoja', o gieda, kaip ir šventas giesmes? Jei paties objekto rimtis apspręstų žodį 'gieda', tuomet gaidžio giedojimas ant mėšlo krūvos būtų taip lygiai rimtai pergyvenamas, kaip ir žmonių giedojimas Mišių metu. Kodėl Lietuvoje šuo niekad nėra 'sartas' ar 'žalas', nors jo spalva ir būtų lygiai tokia pat, kaip arklio ar karvės? Juk fiziologinis šių objektų regėjimas visad yra toks pat. Kodėl kumelės vaikas lietuviškai vadinasi kumeliukas, o karvės ne 'karviukas', bet veršiukas." Juk žodžio 'karvė' vediniai yra lygiai gramatiškai galimi, kaip ir žodžio 'kumelė'. Kodėl liesas, nusivaręs arklys gauna skirtingą vardą kuinas , o gražiai nuaugęs, nušertas, ristas vadinasi žirgas? Gramatinės ir sintaksinės priežastys, skiriančios vieną kalbą nuo kitos ar vieną žodį nuo kito toje pačioje kalboje, iš tikro yra ne priežastys, o pasekmės kažkokio gilesnio veiksnio, kuris jas kildina ir žodyje bei sakinyje įkūnija.

e. Kalba kaip 'regėjimo kampas'
Šį veiksnį aš ir norėčiau vadinti 'regėjimo kampu', suprantant regėjimą ne kaip fizinį akies organo veiksmą, o kaip daikto pergyvenimą visu savimi. Be abejo, atsakyti į klausimą, "kokiu konkrečiu būdu" šisai pergyvenimas ir jo skirtumai įvairiose kalbose "atsispindi žmonių galvojime ir gyvenime" (dr. K. Girnius, A 81), yra labai sunku, nes reto žodžio lytis atskleidžia aną kampą pakankamai aiškiai. Dėstydamas šią lyg ir 'teoriją' savo knygoje, minėjau skirtumą tarp vokiškojo 'Schneider' ir lietuviškojo 'siuvėjo': pirmasis reiškia žmogų, kuris visų pirma audeklą sukerpa, antrasis gi žmogų, kuris visų pirma audeklą susiuva (plg. FKP, 291-292), nors abu žodžiai ir nusako tą patį drabužių gaminimo amatą. Nėra abejonės, kad 'regėjimo kampas' esti įaudžiamas žodin jo kilmės metu ir kad ši kilmė yra labai sena, taip kad šiandien mes iš tikro savo vaizduotėje nebejungiame 'siuvėjo' kaip nors ypatingiau su siuvimu, o ne su kirpimu. To nedaro tikriausiai nė vokiečiai. Šiuo atžvilgiu dr. K. Girnius yra teisus, sakydamas, "kad juo daugiau Lietuvoje ir išeivijoje lietuviai krautuvėse pirks gatavus drabužius, juo mažiau jie iš viso sies žodį 'siuvėjas' su kokiu nors veikmeniu" (A 81). Civilizacijai išsivystant, veikmens tiek kinta, jog pirmykštis jų pavadinimas netenka pradinės savo reikšmės. Tačiau šis žodžiui uždėtas civilizacijos luobas anaiptol nepadaro, kad žodis pačiu savimi prarastų aną 'regėjimo kampą', pagal kurį jis buvo kadaise ištartas ir vėliau kartų kartoms perteikiamas, apspręsdamas jų sąmonę ryšium su pasauliu. Šiam teiginiui patvirtinti norėčiau čia pridurti dar vieną pavyzdį, kuriame anas 'regėjimo kampas' yra toks ryškus, jog krinta į akį kiekvienam, net ir paprasčiausiam kalbos vartotojui, ir kurio mūsoji moderninė civilizacija nėra užtrynusi ir, rodos, net negalės užtrinti.

Moteris, ką tik pagimdžiusi kūdikį, — vis tiek ar namuose, ar ligoninėje, — lietuviškai vadinasi gimdyvė. 'Regėjimo kampas' čia yra gimdymo veiksmas, įaustas į patį žodį ir virtęs tikrai apsprendžiamuoju pradu tiek žodžio, tiek mąstymo atžvilgiu. Tardami ar girdėdami žodį 'gimdyvė', tuo pačiu tariame ar girdime ir žodį 'gimdyti', kuris ataidi mūsų viduje tam tikra nuotaika, jausmu ar mintimi. Gimdomasis veiksmas lietuviui yra 'kampas',
----------
Šis žodis gali kiek paaiškinti mums, indoeuropiečiams, beveik nesuvokiamus semito - hamitinių kalbų daiktavardžius, reiškiančius ne patį objektą, o objekto padėtį (plg. FKPT 2£7\ kuinas irgi reiškia ne arklį kaip objektą savyje, bet arklį,
atsidūrusį tam tikroje būklėje. Jei tad turėtume daiktavardžių, kiekvieną sykį vis kitokių, kurie reikštų kinkomą arklį, žaboja-mą arklį, jojamą arklį, girdomą arklį. .., mes suvoktume pasaulį semito-hamitiškai, vadinasi, žiūrėtume į daiktus, kaip jie buvoja toje ar kitoje padėtyje. Deja, tokių daiktavardžių mūsų kalba, nors ir būdama labai sena, beveik neturi, išskyrus vieną kitą, pav. delčia — senas, dylantis mėnulis, perekšlė — perinti višta. Lietuviškai padėtį nusakome paties objekto vardu, kiek pakeistu priesaga (pvz., vadovas, valdovas, žiūrovas . arba prie objekto vardo prijungdami dalyvį, pvz., atrajojanti karvė).
----------
kuriuo jis regi naujagimio motiną. Tuo tarpu vokiškai ta pati moteris vadinasi Wbcherin. Tai moteris, kuri, pagimdžiusi kūdikį, turėdavo 6 savaites praleisti arba lovoje, arba bent namuose, neidama bažnyčion (plg. H. Paul, Deutsches W6rterbuch, Halle /S. 1935, p. 661). Abiejų tautų moterys kūdikio atžvilgiu yra tokios pat: abi jos duoda pasauliui naują žmogų tuo pačiu veiksmu. Tačiau šių moterų pavadinimai lietuviškai ir vokiškai skiriasi ne tik garsais: jie skiriasi pačia prasme, kadangi juose aiškiai jausti visai kitoks šių moterų pergyvenimas arba anas 'regėjimo kampas'. Lietuvis pergyvena naujagimio motiną kaip gimdančiąja ir todėl vadina ją gimdyve. Vokietis regi ją kaip vykdančią seną paprotį likti 6 savaites namie, todėl vadina ją Wocherin (die Woche — savaitė). Gimdomasis veiksmas, kuris lietuviui, kuriant naujagimio motinos pavadinimą, yra pagrindinis, vokiečiui visiškai išslysta iš jo 'regėjimo kampo'. Kas taria ar girdi žodį 'Wocherin', tik grynai gramatiškai suvokia, kad tai moteris, neseniai pagimdžiusi kūdikį, nes žodžio 'gimdyti — gebaren' čia nėra nė pėdsakų: tai žodis, kilęs ne dėl to, kad moteris gimdo, bet dėl to, kad ji 6 savaites sėdi namie. 'Regėjimo kampai' lietuviui ir vokiečiui čia yra visiškai kiti. Kaip tad galėtų jie, būdami tokie skirtingi, neapspręsti mūsų pergyvenimo gimdančiosios moters atžvilgiu?

Šia tad prasme ir mėginčiau kalboje regėti būtybės interpretaciją. Kalba yra daugiau, negu tik priemonė susisiekti ar susižinoti. "Kalba, teigia H. G. Gadameris, yra greičiau toji visuotinė ertmė (Medium), kurioje vyksta pats pažinimas" (op. cit., p. 366). Būdas gi, kaip pažinimas vyksta, yra interpretacija. Tuo būdu kalba savaime virsta pažinimo būdo arba interpretacijos vyksmu visiškai konkrečiu jo pavidalu. Tačiau kadangi kalba, kaip minėta, yra ne tik vyksmas, kuris eina ir praeina, bet ir veikalas, kuris susiklosto ir pasilieka, tai ir joje vykstąs pažinimas įgyja pastovumo ir net standumo. Į šį tad pastovų bei standų pavidalą žmogus įgema, įauga ir jame buvoja, naudodamasis juo kaip akiračiu, kurio šviesoje jis regi bei supranta naujas pažintis. Kalba sukuria mumyse savotišką 'prizmę', kuri savaip laužia visus iš pasaulio ateinančius spindulius. Kalboje įkūnyta pasaulio interpretacija yra atvira viskam. Kiekviena kalba sugeba nusakyti visa. Tačiau kiekviena tai daro savitu būdu. Tai ir yra jos 'regėjimo kampas'. Jis nėra kokia formuluota pasaulė žiū ra ar filosofija. Tai greičiau, kaip Gadame-ns gražiai pastebi, "vidurkis, kuriame jungiasi Aš ar pasaulis" (op. cit., p. 449). Kalba ir yra šios sąjungos išraiška. Joje byloja ir Aš, ir daiktas. z. Aš negyventų bendruomenėje, tai būtų tiek laibų, kiek žmogiškųjų asmenų. Tačiau įgimdamas į bendruomenę, asmuo savaime įgema ir į jos ;aa turimą sąjungą su pasauliu kalbos lytimi. Todėl nors vėliau asmuo ir sugeba teikti kalbai savojo Aš žymių ("le style c'est rhomme", E. Heilo), tačiau jau tik gimtosios kalbos rėmuose. §oio atžvilgiu kalba ir yra, kaip minėta, "istorine galybė" (R. H6nigswaldas).

Bet kaip tik šitoje vietoje mūsų pokalbininkas ir. K. Girnius klausia: "Ar mes iš tikrųjų tikime, kad viena kalba kalbantysis nepajėgia įstoti į etos kalbos kampą?" (A 82). Tai daugiaprasmis dausimas, reikalaująs tam tikros sklaidos, kad būtų bent kiek nušviestas.

Mokslui kalba yra tik priemonė tyrimo išdavoms nusakyti: žodis yra jam tik terminas. Todėl įstoti į svetimos mokslo kalbos 'kampą' galima visur □r visados, kadangi mokslo kalbai šis kampas vi-5likai nerūpi ir jai reikšmės neturi. Kaip mokslinas - atradėjas savo tyrimo išvadas pavadino, :aip jos paprastai ir esti vadinamos, dažnai šių pavadinimų į savą kalbą net neverčiant, o pasi-felbstint — mūsų atveju — jų sulietuvinimu galūnėmis arba lotynų kalbos svetimžodžiais. Gražų foos rūšies pavyzdį teikia dr. A. Klimas, kalbėda-nnas apie generatyvinę kalbotyrą: iš 38 jo išrašytų reneratyvinės gramatikos terminų lietuvių kalba ■ ra tik 9 lietuviški; visi kiti yra sulietuvinti Lotyniškieji vediniai (plg. Lituanistikos instituto 1973 metų suvažiavimo darbai, Chicago 1975, n 181). Ir taip yra ne tik kalbotyroje; taip yra visuose moksluose, ypač gamtamokslyje. Būtų tad iš tikro nuostabu, kodėl žmogus negalėtų svetimos kalbos tiek pramokti, jog sugebėtų ir savo paties tyrimo išdavas ja nusakyti. Lietuvis mokslininkas įžI: rašyti mokslo veikalų bet kokia kalba, o svetimšalis mokslininkas gali jų rašyti lietuviškai. Tokių svetimšalio ranka rašytų mokslo veikalų rurime nemaža: beveik kiekvienas užsienietis, dėstęs Lietuvos universitete, yra lietuviškai rašęs. Tiesa, nevieną iš šių raštų skaitydamas, žmogus jautiesi tarsi važiuotum per gruodą. Tačiau mokslas pakelia šį 'gruodą', kadangi kalba nėra esminė mokslo išraiškos lytis.

Jau kitaip yra filosofijos srityje. Bet ir čia teikia skirti filosofijos mokslą nuo pačios filosofijos. Kalbėti ar rašyti apie filosofiją (jos istoriją, TOS sociologiją, jos psichologiją. . .) galima bet kokia kalba; reikia tik jos pakankamai išmokti.
Geriausias pastarojo dešimtmečio veikalas apie Aristotelį yra parašytas švedo vokiečių kalba (plg. Ingemar Dūring, Aristoteles, Heidelberg (1966 670 p.). Filosofuoti betgi, vadinasi, filosofiją kurti galima tik sava gimtąja kalba. Būdingas šiam reikalui pavyzdys yra L. Karsavinas, dėstęs mūsų universitete (1928-46): kultūros istoriją (Kaunas 1932-39, 5 tomai), jis rašė lietuviškai, tačiau filosofavo tik rusiškai (Kaune išleisti jo veikalai: Perl archon — Apie pradmenis, 1928; O ličnosti — Apie asmenybę, 1929; Poema o smerti — Poema apie mirtį, 1932). Nemažesnio būdingumo yra ir N. Berdiajevas. Nors jo motina buvo tikra prancūzė ir nors jis pats gyveno Paryžiuje per dvidešimt metų (1924-48), filosofinius savo veikalus jis rašė tik rusiškai; šie, dažnai dar tebeesantieji rankraštyje, būdavo verčiami į prancūzų kalbą. Neigiamu požiūriu tai patvirtina W. Szilasi atvejis. Man dėstant Freiburge (i. Br.), vengrų filosofas W. Szilasi pavadavo prancūzų atleistą M. Heideggerį (Freiburgas po karo buvo prancūzų srities valdžioje) ir mėgino filosofines pratybas vesti fenomenologiniu Husserlio metodu, kurį E. Stein. Husserlio mokinė bei šalininkė, šitaip apibūdina: "Fenomenologinis metodas pradeda žodžio prasme, rūpestingai lukštena jo kalbines reikšmes ir pamažu eina prie paties dalyko, išryškindamas tikslią žodžio reikšmę" (Welt und Person, Freiburg i. Br., 1962, p. 7-8). Fenomenologiškai filosofuoti reiškia tad visų pirma turėti reikalų su kalba. Szilasi, tiesa, kalbėjo vokiškai visai laisvai, tačiau jis mąstė vengriškai. Fenomenologinės jo pratybos pradėjo užsikirsti. Tada viena studentė — tai pasakojo ji man pati — pasakė Szilasi į akis: "Profesoriau, priežastis, kodėl studentai tyli, yra Jūsų kalba (das liegt an Ihrer Sprache). Pavyzdžiui Jūs sakote: hier steht Tisch (čia stovi stalas). Ką tai reiškia? Ką Jūs norite pasakyti, jei vartojate žodį 'Tisch' be artikelio? Ar tai paprasta gramatinė klaida, ar kokia ypatinga fenomenologinė Jūsų mintis? Mes nesuprantame, todėl ir tylime". Mat, Szilasi buvo studentams priekaištavęs, esą jie nemoką mąstyti. Kiek žinau, po to Szilasi šios rūšies pratybas nutraukė. Fenomenologinis metodas nesidavė būti naudojamas svetima kalba. Atremtas į tikslios žodžio prasmės ieškojimą, jis reikalauja, kad mąstantysis būtų žodį ne išmokęs, bet jį nešiotų savyje, kaip turintį prasmės gausą.

Šie pavyzdžiai visiškai atitinka ir mano paties patyrimą. Man teko dėstyti filosofiją svetima kalba net 14 metų (1956-70) ir pačiam parašyti (ne išversdinti) vokiškai dvi knygas ir keletą straipsnių. Kol visas šis darbas sukiojosi filosofijos moks!
rėmuose — tirti marksizmą, nagrinėti rusų filosofijos klausimus ar autorius, — nenuveikiamų sunkenybių nebuvo. Turtėjant vokiečių kalbos žinynui, lengvėjo ir darbas. Bet štai, maždaug po 10 metų panorau pereiti iš filosofijos mokslo į pačią filosofiją, tai yra imtis pačiam filosofuoti. Šį norą vykdžiau "filosofijos kilmės bei prasmės" ir "religijos filosofijos" kursais. Tada man ir paaiškėjo, kad filosofuojant stoti į kitos kalbos 'kampą' iš tikro neįmanoma. E. Husserlis ieškojo 'tiksliosios' žodžio prasmės todėl, kad tikėjo filosofiją esant mokslu. Tačiau šios 'tiksliosios' prasmės ieškoti galima tik tokiu atveju, kai žodis yra įgimtas, ne išmoktas, nes išmoktosios kalbos žodis niekad neturi ano, anksčiau minėto, "prasmės svyravimo" arba prasmės gausos ir tuo būdu niekad nepajėgia atitikti asmeninės minties ato-švaistų, be kurių filosofavimas yra neįmanomas. Išmoktosios kalbos žodis visados yra daugiau ar mažiau terminas, vadinasi, vienaprasmis žodis. Tuo tarpu asmeninė mintis yra prasmių gausai atvira, todėl ieškosi ir atviro žodžio. Betgi atviras žodis yra tik gimtosios kalbos žodis. Todėl tik gimtąja kalba filosofuojant, galima ištarti patį save. Filosofuojant svetima kalba, minties atošvaistos esti siaurinamos, keičiamos, susinamos, nes laisvė rinktis žodį čia yra labai siaura. Tai patyriau gana aiškiai, kai teko vokišką "filosofijos kilmės bei prasmės" rankraštį 'perfilosofuoti' lietuviškai. Tik šio darbo metu jaučiau, kad mintis skleidžiasi taip, kaip jai patinka, o ne kaip ją spaudžia svetimos kalbos rėmai. Štai kodėl visi ir vengia filosofuoti svetima kalba. Iš tikro niekas svetima kalba ir nėra filosofavęs, išskyrus vidurinius amžius. Bet argi šio meto filosofija jau sudaro filosofavimo viršūnę? Ar Europoje filosofija, kaip ir literatūra, neišsiskleidę tada, kai gimtoji kalba išstūmė lotynų kalbą? Tik teologijos samplaika su filosofija teikia viduramžiams minties aureolę. Skyrium nuo teologijos šio meto mintis yra gana skurdi, nes skurdus yra žodis, kuriuo ji tariama. Stoti tad filosofijoje į kitos kalbos 'kampą' reiškia savą mintį skurdinti, nes svetimas 'kampas' man niekad netaps savas.

Apie poeziją nėra reikalo kalbėti. Jau vien tai, kad poezijos neįmanoma išversti, rodo, jog tikrasis poeto žodis yra jo gimtasis žodis: dvikalbių poetų nėra. O kad tas ar kitas yra mėginęs rašyti ir nesava kalba (Petrarca lotyniškai, Rilkė prancūziškai . . .), tai šie mėginimai niekad neprilygo gimtosios jų kalbos kūriniams. Esama tik dvikalbių pamaivų.

Ši trumputė dr. K. Girniaus klausimo sklaida rodo, kad juo ryškiau kalba išeina aikštėn kaip kalba, juo sunkiau darosi pasisavinti jos 'regėjimo kampą'. O ten, kur ji virsta grynu kalbesiu, pvz., poezijoje, ten jos iš viso pasisavinti neįmanoma. Svarbiausia betgi, kad savinantis svetimos kalbos 'kampą', esti prarandamas savos kalbos 'kampas'. Šio teiginio įrodymas yra mūsų tremties jaunimas — net ir tas, kuris dar kalba lietuviškai, kurio kalba tačiau yra jau tik susižinojimo priemonė, o ne jo mąstymo bei jautimo lytis. Kas vaikystėje regi pasaulį svetimu kampu, tas niekad jo neberegės lietuviškuoju kampu.

Tuo galėtume mūsų pokalbį ir užskleisti. Be abejo, čia liko dar daug nepaliestų klausimų: mano santykiai su filosofijos istorija (dr. J. L. Navickas jį smarkiai perdėjo, plg. A 60); dialektikos vaidmuo mano mąstyme (man dialektika yra įausta į visą būtybės sąrangą; plg. dr. Navickas, A 63); įžvalgos ir logikos santykis (įžvalga privalo pasiteisinti logikos teisme; plg. dr. Navickas, A 63; vargu tad ar galima filosofijos pažangos laukti "iš įžvalginių aktų", t.p.); žodžio ir daikto ryšys (jį regėčiau atvirkščiai, negu dr. K. Girnius, A 77); svetimžodžių prasmė kalboje (jų nebijočiau, tačiau tik tokių, kurie jau yra termino pobūdžio ir kurių pakeitimas jaukia kalbą, pvz., 'Bendrija' kaip Bažnyčios pakaitalas); lietuvių kalbos susinimas tremties literatūroje (kai kurių mūsų rašytojų kalba yra tiesiog nepakenčiama) ir daugybė kitų, kuriuos jaunieji kėlė tik prabėgomis ir kuriuos užtat paliksime ateičiai. Čia pasirinkau tik tuos, kurie ir mano pokalbininkų buvo kiek plačiau svarstomi, ir mano biografijoje yra palikę kiek ryškesnių pėdsakų.

Pradėjęs Platonu, norėčiau juo ir baigti, tačiau šį sykį ne jo filosofija, o vienu poetiniu jo dvieiliu, kuris gražiai nusako ateities svarstybų dužlumą:
Visa nešasi laikas; metai bėglūs pakeičia
Povyzą, prigimtį, vardą ir laimę.
Eilėraščiai, XXXI



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai