Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EVANGELIKŲ VYRŲ VIENUOLYNAS PRANCŪZIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. J. Grinius   

Antras pasaulinis karas, kuris daug prisidėjo prie vertybių sujau-kimo, taip pat paskatino įvairių konfesijų krikščionis kritiškiau pažvelgti į savo darbus ir žodžius. Nėra jokios abejonės, kad Hitlerio režimo persekiojimai, nukreipti prieš abiejų konfesijų krikščionis ir žydus, pažadino vokiečių evangelikų ir katalikų suartėjimą. Dėl to Vokietijoj galėjo atsirasti bendra krikščionių demokratų unija, kuri katalikų ir protestantų bendradarbiavimą vaisingai vykdo politinėje srityje, kur pasaulėžiūriniai skirtumai mažiausiai turi pagrindo. Tas bendras politinis veikimas netiesiog atsiliepia ir religijos problemoms bendrai svarstyti. Atsirado pasiilgimas kai kurių religinių praktikų, kokių anksčiau evangelikai nepripažindavo. Viena tokių apraiškų yra grįžimas prie išpažinties evangelikams, kurie jos nori. Dabar pradedama vertinti vienuolynų reikšmė.

Tiesa, Vokietijoj ji nebuvo visai paneigta, nes nuo seniau yra dia-konisių bendruomenės, kurių narės atlieka panašius darbus, kaip katalikų seselės-vienuolės. Tik apie protestantų vyrų vienuolynus lig šiol nieko nebuvo girdėti Vokietijoj. Tačiau žymiausias vokiečių evangelikų savaitraštis "Christ und Welt" (Krikščionis ir Pasaulis) savo Nr. 46 (1961.XI.17), duodamas protestantizmo, kaip pasaulinės konfesijos apžvalgą, Prancūzijos protestantams charakterizuoti išspausdino straipsnį apie evangelikų vyrų vienuolyną Taizės miestely. Kad vyrų vienuoliškam gyvenimui tas protestantų savaitraštis skiria nemažą reikšmę, matyt ne tik iš straipsnio palankumo, bet ir iš jo antrinės antraštės — "evangeliška bendruomenė su ateitimi". Todėl verta bent trumpai su ta bendruomene susipažinti.

"Christ und Welt" nurodo, kad Taizės (tark Tezės) miestely evangelikų vyrų vienuolyno užuomazga siekia antrą pasaulinį karą, kai buvo persekiojami žydai, o Prancūzija buvo padalyta į dvi zonas. Tada iš vokiečių okupuotosios šiaurines zonos bėgantieji žydai ir prancūzai buvo reikalingi slaptos pagalbos. Be kitų, jiems prieglaudą suteikdavo Taizės pastorius Roger Schutz buvusioj dvaro pily, toj apylinkėj, kur viduriniais amžiais buvo garsi cis-tersų Cluny abatija. Tam pastoriui padėdavo ir kiti prancūzai. Tada jam ir gimė mintis įkurti vyrų vienuolišką bendruomenę. Bet ji tada nebuvo realizuota, nes Gestapas sužinojo apie Taizės vyrus, ir pats pastorius R. Schutzas buvo priverstas bėgti ir slaptytis. Evangelikų vienuolynas vėl pradėjo organizuotis 1944 m., kada į Taizę galėjo sugrįžti R. Schutzas su vienu agronomu ir vienų teologu. Jie pasiėmė globoti daugiau kaip dvidešimt žydų našlaičių, išlikusių po žydų žudynių. Rūpintis našlaičių išlaikymu ir kitokia globa R. Schutzas pasikvietė jaunų vyrų, kurie ne tik atlikdavo visus reikalingus ūkio darbus, bet drauge gyvendavo ir melsdavosi. Jų septyni Velykų naktį 1949 metais pasižadėjo visą gyvenimą likti vienuoliais, šitaip susikūrė Vienuolija vardu ".Communauté de Taize—les—Cluny". Jos prioru tapo jos steigėjas R. Schutzas.

šita evangelikų bendruomene dabar turi 45 vienuolius iš Šveicarijos, Prancūzijos, Olandijos, Ispanijos, Vokietijos. Dešimt jų šiuo metu atlieka dvejų metų noviciatą, kaip to reikalauja vienuolyno regula. Apskritai ji panaši į katalikų vienuolių regulas, numato įžadus, kurie tačiau vadinasi įsipareigojimais ir turi šiek tiek kitokią reikšmę negu katalikų vienuolių įžadai. Sakysim, paklusnumo įžadas prancūzų evangelikų vadinimas "disponibilité" — pasiruošimu tarnauti Bažnyčiai ir pasauliui. Į tą pasiruošimą tarnauti įeina ir brolių turto bendrumas, nes jie savo pajamas (uždarbius ir dovanas) turi atiduoti į bendrą kasą. Kitaip tariant, neturto įžadas išreiškiamas bendru turtu. Taizės bendruomene palaiko ir skaistybes įžadą: broliai pasižada visą gyvenimą likti nevedę, nes dvasinis pašaukimas turi tokią pat saistančią galią, kaip moteryste. "Vienas Kristus jauslines aistras tegali pakeisti į visišką atsidavimą artimo meilei", rašoma reguloj. "Jei augančiu atsidavimu šiems uždaviniams nebūtų suteikti sparnai geismų egoizmui, celibatas gali būti neįtikėtina našta. Todėl šitas Kristaus veikimas reikalauja nesibaigiančios kantrybes", rašoma reguloj. (Bet koks tai didelis posūkis, kai prisimeni vienuolio Martino Liuterio posakį "meskite veidmainingą skaistybę"!), šiems trims įsipareigojimams pažymėti evangelikų broliai nešioja Klodą. Kasdieniniame darbe jie dėvi civiliškai. Tik grįžę iš darbo ir eidami į pamaldas, jie užsivelka baltą abitą. Jų bendras pamaldas veda kiekvienas brolių paeiliui. Nematai dėmesio skiriama giedojimui, apie kurį "Christ und Welt" bendradarbis rašo: "Rytų liturgijos turtingumas, reformacijos choralai ir romėniškai katalikiškos responsorijos, čia visa tai suauga ir sudaro naują visumą, šitos liturgijos spinduliavimas toks stiprus, kad jau prieš keletą metų Taizės pamaldų patefono plokštelėms buvo suteikta Didžioji premija... Kasdieninėj komunijoj vienas brolis kitam paduoda taurę. Viskas yra bendra, tačiau be jokio iškilmingumo ... Po choralų ir skaitymų eina maldos už kitus: už lėktuvo katastrofos aukas, už žmones Konge, už tokią tai politinę konferenciją, už Romos popiežių, už pasaulinę bažnyčių tarybą New Delhy. Malda prisimenamas kiekvienas bendruomenės narys, kuris negali dalyvauti bendrose pamaldose".

Taip yra todėl, kad šitiems evangelikų broliams gyvenimas bendruomenėj nėra privalomas; su viršininko sutikimu jie gali gyventi kitur ir dirbti toj profesijoj, kokią yra išmokę (gydytojo, menininko, darbininko). Bet jie gali profesiją ir vietą keisti pagal pašaukimą bei reikalą. Pvz. vienas buvęs čelistas yra išvykęs į vieną Sicilijos žvejų kaimelį, kad galėtų gyventi tarp vargšų ir jiems padėti; kitas, buvęs teologas, yra išmokęs elektrotechniko amato ir eina po namus, taisydamas įvairius aparatus, nes šitaip Kristaus žodį galima tinkamiausiai nunešti į šeimas, kurių nemažai yra nukrikščionėjusių; grupė brolių dirba Marsely prie uosto darbų panašiai, kaip prancūzų katalikų kunigai darbininkai. Pasauly dirbantieji broliai sugrįžta viršininko kvietimu, kad bendru gyvenimu ir bendromis maldomis galėtų atsinaujinti tolimesniam darbui pasauly. Taigi darbas ir malda yra du gyvenimo poliai tiems evangelikų vienuoliams. Dirbantiems tarp savo profesijos draugų pasauly malda taip pat privaloma. "Kad tavo malda būtų tikra, tu turi stengtis darbe", rašoma reguloj. Ji įpareigoja melstis ir tada, kai nėra tam polinkio. Reguloj rašoma: "Tikėk į Kristaus buvimą savy ir tada, kai nepastebi savy jokio Jo atgarsio".

Taizės vienuoliai mano, kad neužtenka Evangeliją skelbti bažnyčiose, bet labai svarbu ją liudyti asmeniniu gyvenimu ir darbu kiekvienoj vietoj. Todėl savo uždaviniu jie laiko eiti į Prancūzijos nukrikščionėjusius sluogsnius ir ten savo buvimu ir darbais paliudyti Kristaus tiesą kad netikintieji pradėtų tikėti jų žodžių tikrumu.

Šitokie protestantiški vienuoliai Prancūzijoj labiau suprantami negu kitur. Kadaise buvusi Bažnyčios vyresniąja dukterim, Prancūzija yra stipriai nukrikščionėjusi, kai kurios jos provincijos yra tapusios beveik misijų kraštais, jose katalikų kunigai gyvena labai vargingai ir šitokiu gyvenimu drauge su vienuoliais ir vienuolėmis paliudija Evangelijos tiesą netikintiems. To kaip tik reikia evangelikams, kurie buvo perdaug pasitikėję skelbiamu žodžiu. Bet gretimai su tuo, atrodo, juose auga ir pasiilgimas tobulesnio gyvenimo Evangelijos patarimams įgyvendinti. O tai juos grąžina prie vienuolinio gyvenimo formų, kurias reformacija buvo atmetusi.
Dr. J. Grinius




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai