Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KONSTANTINO SIRVYDO BIOGRAFINES DATOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS RABIKAUSKAS   
Konstantiną Sirvydą jau nemaža prirašyta. Prof. Vaclovas Biržiška "Aleksandryno" I-me tome sužymi 119 knygų ir straipsnių, kuriuose Sirvydas vienokiu ar kitokiu būdu yra aprašytas ar bent paminėtas. Ten pat skiriami ir keturi puslapiai (t. I, psl. 244-247) jo gyvenimui pavaizduoti. Biografija ten, tiesa, trumpa, bet paremta šaltiniais, kurie išgvildenti iki mažiausių smulkmenų. Atrodo, kad būtų sunku prie to ką nors pridėti ar žinomą Biržiškų kruopštumą bei akylumą kokiu nauju radiniu papildyti. Bet geriau įsiskaičius į "Aleksandry-ne" teikiamą Sirvydo biografijos tekstą, kyla visokių neaiškumų. Veikalo autorių ir tuos, kurie jo palikimą ruošė spaudai, lydėjo kažkokia nedalia visur, kur tik pasitaikė lotyniški žodžiai ar tekstai. Jono Komparskio (ne Komperskio), Jono Jaknavičiaus ir Prano Šrubauskio atvejais 1228, 282 ir 324 psl.), kur perrašomi lotynų kalba nekrologai, klaidų knibždėte knibžda. Leidėjai tai žino ir žada Il-me tome jas atitaisyti. Bet ir straipsnyje apie Sirvydą, nors jame cituojami tik pavieniai lotyniški žodžiai, klaidų daugiau negu gali pateisinti mažiau atidus korektūrų skaitymas. 244 psl. 24 eil.: vietoje lotynų kalboje neegzistuojančio žodžio senus turi būti annorum 19, sanus; 245 psl. 4 eil. likimas pasijuokė iš autoriaus, norėjusio pataisyti "lotyniškai nemokėjusį" Stankevičių, nes undevicen-nis juk reiškia devyniolikametis ir jokiu būdu ne dvidešimt vienerių metų (tokiu būdu reikia pataisyti ir 244 psl. 21 eil.: vietoje 21 metus turi būti 19 metų); 245 psl. 24-25 eil. lotyniškoje citatoje yra net 3 klaidos, turi būti: So-cietati se aggregavit anno salutis 1598 et vota ąuattuor professus est. Pilnumo dėlei galima paminėti ir kitas to paties straipsnelio lotynų k. liečiančias, kad ir mažiau reikšmingas, korektūros klaidas. 246 psl. 22 eil. turi būti: prae-fectus, 249 psl. 26 eil. turi būti: Dictionarium Polono-Latinum.

Dar didesnių neaiškumų sukelia autoriaus nesusigaudymas jėzuitų gyvenimo ir mokslo tvarkoje. Vos įstojusį į naujokyną Sirvydą autorius nukelia į Nasvyžių studijuoti retoriką; jam suteikia "scholastiko laipsnį", kurį tik ligos patale pakeičia filosofijos ir laisvųjų menų magistro titulas; jam leidžia daryti tai "trečiuosius" ir "ketvirtuosius", tai vėl "tris" ir "keturis įžadus"; jam paveda dėstyti "pozityvinę filosofiją" (sic! jau XVII a. pradžioje ir dar jėzuitų vadovaujamoje Vilniaus akademijoje!) ir t.t.

Kadangi Sirvydo asmenybe domisi ir domėsis ne tik bibliografai, bet ir istorikai ir dar labiau kalbininkai, atrodė būsiant naudinga patikrinti jėzuitų archyve Romoje esančius apie jį biografinius duomenis ir iš jų susidaryti, kiek galima, tikslų ir aiškų jo gyvenimo vaizdą. Jėzuitų archyve Romoje yra išlikę senosios Lietuvos jėzuitų provincijos katalogai. Jų rinkinys nėra pilnas; kai kada kelių iš eilės metų laikotarpiui nėra jokių žinių; ypač tokių spragų daug paskutiniaisiais 16-jo ir pirmaisiais 17-jo amžiaus dešimtmečiais. Sirvydo ordine buvimo laikotarpiui trūksta duomenų iš 1602-1604; 1606-1609; 1618-1619, ir 1624-25 mokslo metų, bet iš kai kuriuose kataloguose duodamų bendresnių žinių nesunku šias spragas užpildyti. Sirvydo į ordiną įstojimo, mirties ir kai kurias studijų bei darbo ordine datas ir V. Biržiška tiksliai atžymi, bet drauge daug ką ir klaidingai paaiškina. Todėl šiame straipsnyje stengsimės trumpai sužymėti visas šaltinių teikiamas Sirvydo gyvenimo datas.

Sirvydas, o ne Širvydas

Visai teisingai V. Biržiška pabrėžia, kad lietuviškoji aprašomojo asmens pavardė yra ne Širvydas, bet Sirvydas. Tačiau autorius tuoj pat suklysta tvirtindamas, kad pats Sirvydas savo pavardę rašęs Szyrwid. Tiesa, visose Sirvydo parašytose ir išleistose knygose autoriaus pavardė rašoma Szyrwid, bet iš to nebūtinai turi sekti, kad pats Sirvydas taip pasirašydavo. Knygų leidėjai galėjo savo nuožiūra pataisyti veikalų pavadinimų rašybą, kad ji geriau atitiktų lenkų kalbos dvasią. Tik paties Sirvydo ranka padėtas parašas gali mums užtikrinti autentišką jo pavardės rašymą. Kaip tik prieš kelias savaites šias eilutes rašąs turėjo laimės užtikti Jėzuitų archyve Romoje tokį Sirvydo ranka rašytą ir pasirašytą dokumentą. Tai jo iškilmingųjų įžadų formulė, rašyta Vilniuje 1617 m. gruodžio mėn. Parašas visai aiškus: Constan-tinus Syrwid manu propria (žr. jo reprodukciją Liet. Enciklopedijoje, prie žodžio "Sirvydas') Įsidėmėtina, kad Sirvydas taip pasirašo ne kokiame mažiau pastoviame mokinio amžiuje, bet jau būdamas kunigas ir turėdamas 37 metus.

Lietuvos jėzuitų provincijos kataloguose Sirvydo pavardė labai įvairuoja; patikrintose 31 vietose vartojamos sekančios formos: Szyr-wid (6 kartus), Sirwid (4), Sirvid (4), Sir-widt (3), Syrwid (2), Syrvit (2), Szervid (2), Syrvid, Syrwidt, Serwidt, Szyrvid, Szyrwit, Szyrwith, Szirwid, Szervit po 1 kartą. Iš visų tų formų 18 prasideda paprastu "S" ir tik 13 vartoja pradžioje "Sz". Katalogus ruošdavo pavienių jėzuitų įstaigų viršininkai arba jų pavesti asmens; kiekvienas vartojo pavardės formą, kuri jam atrodė geriau atitinkanti kasdieninėje kalboje girdimą pavadinimą. Tas Sirvydo pavardės formų įvairumas kaip tik rodo, kad jos ištarimas nebuvo savaime suprantamas.

Už Sirvydą, o ne Širvydą, kalba ir Lietuvos vietovardžiai. V. Biržiška "Aleksandryne" užsimena tik apie Sirvydų kaimą, Tauragnų valsčiuje. Lietuvoje 1959 m. išleistas "Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas" 924 puslapyje sumini net 7 vietovardžius susijusius su Sirvydo pavarde: Sirvidiškių km. (Anykščių rajonas, Skiemonių apylinkė), Sir-vidų km. (Kelmės raj., Paliepsiu apyl.), Sir-vydiškių vk. (Nemenčinės raj., Jotainiškių apyl.), Sirvydų km. (Šakių raj., Lekėčių apyl.), Sirvydų km. (Vilniaus raj., Žemaitėlių apyl.), Sirvydų km. (Kovarsko raj., Dabužių apyl.) ir Sirvydžių km. (Utenos raj., Musteikių apyl. — tai tas pats V. Biržiškos suminėtas Sirvydų km.). Tuo tarpu tame pačiame leidinyje, 957 psl. pažymėtas tik vienas vietovardis, kurio rašyba Sirvydai: Sirvydų km. (Kapsuko, t.y. Marijampolės raj., Gulbiniškių apyl.). Vietovardžių sąraše, matyt, ištikimai sektas vietinių žmonių vartojamas ištarimas ir nepasiduota pagundai juos pataisyti pagal ir dabar Lietuvoje tebevartojamą sulenkintą Sirvydo pavardės rašybą (plg. Lietuvių literatūros istorija, t. I, Vilnius 1957, psl. 146). Čia tikrai reikia pripažinti V. Biržiškos įžvalgumą, kurio vedamas jis stojo už rašymą Sirvydas, juo labiau, kad, neturėdamas pakankamai duomenų, "Aleksandryno" autorius buvo klaidingai įsitikinęs, jog pats Sirvydas savo pavardę rašęs Szyrwid ir panašūs Lietuvos vietovardžiai tariami Sirvydai (plg. Aleksand-rynas, t. L, psl. 244; Senųjų liet. knygų istorija, t. I, psl. 174).

Jėzuito kunigo pasiruošimo kelias

Daug kam iš lietuvių istorikų, kalbininkų, literatų ir kitų rašančiųjų tenka susidurti su mūsų praeities kultūriniame gyvenime pasireiškusiais jėzuitais, aprašyti jų gyvenimą, pavaizduoti jų veiklą vienoje ar kitoje kultūrinio darbo srityje. Galima suprasti, kad nuošaliai stovinčiam ne visuomet lengva susiorientuoti ordino vidaus tvarkoje ir tinkamai interpretuoti šaltiniuose užtiktus, patiems jėzuitams savaime suprantamus pavadinimus ar išsireiškimus. Tokių nesusiorientavimų "Aleksandryne" galima sutikti kone kiekviename žingsnyje, kur tik aprašomas kokio jėzuito gyvenimas.

Kaip pavyzdį galime paimti pirmojo ten paminėto jėzuito Jono Komparskio gyvenimo aprašymą (228-229 psl.). "Aleksandryno" autorius, šalia kai kurių kitų žinių, panaudojo netrukus po Komparskio mirties parašytą jo nekrologą, kurį ten pat ištisai perspausdino. Labai gaila, kad tas, kuriam teko perrašyti nekrologo tekstą, buvo visai neprityręs skaityti XVII-XVIII a. lotynų k. raštus. Taip sujaukė taisyklingą ir dailią nekrologo autoriaus kalbą, kad norint rasti panašių lotynų k. išsireiškimų, kaip votos, initie, ingenio masuito, humilitis, obedi-antiae etc. eta, reikėtų grįžti į ankstyvųjų viduramžių barbarų longobardų laikus. Sunku patikėti, jog V. Biržiška būtų galėjęs nežinoti, kad Lietuvos jėzuitų kolegijose, o ypač Vilniaus akademijoje, kur viskas buvo dėstoma lotynų k., profesoriai ir studentai sugebėdavo geriau, negu kad mes manome, ta kalba taisyklingai ir stilingai išsireikšti. Be to, Komparskio, Gru-ževskio, Sirvydo laikais lotynų kalba, galima sakyti, ypačiai klestėjo. Užtenka paminėti jųjų bendralaikį Lietuvos provincijos jėzuitą Motiejų Kazimierą Sarbievijų, visame pasaulyje žinomą lotynistą, profesoriavusį Kražiuose, Polocke ir Vilniuje. Todėl darosi nesuprantama, kaip "Aleksandryno" autorius (bet taip pat ir leidėjai, vertėjai bei visi kiti, kurie matė ir skaitė rankraštį, prieš jį duodant į spaustuvę) neužkliuvo už jau 2-j e nekrologo eilutėje įsiterpusio, lotynų kalboje negalimo žodžio votos. Ir tai juo labiau negalima pateisinti, nes tekstas originale visai gražiai išsilaikęs. Tiesa, rašysena gan smulki ir suglausta, bet pakankamai aiški, ir nėra nė vieno žodžio, dėl kurio reikėtų abejoti, ar gerai perskaitytas. Nesiimu čia visas klaidas atitaisyti (26 spausdinto teksto eilutėse jų yra virš 30). Reikia tikėtis, kad sekančiame "Aleksandryno" tome šis nevykęs tekstas bus taisyklingai perrašytas.

Juozui Tininiui teko nedėkinga pareiga: išversti tą kalbos atžvilgiu taip suniokotą nekrologą (vertimą žr. Aleksandrynas, t. I, psl. 397). Netikęs perrašymas kai kur suklaidino vertėją; tačiau ir ne viena pakenčiamai perrašyta vieta, vertėjui nepažįstant ordino terminologijos, klaidingai išversta. Čia suminėsiu keletą tokių netikslumų.

1) Iš "P. Joannes Komparski" pasidarė "pamaldusis Jonas Komperskis"; kiekvienam vienuoliui kunigui duodamą titulą "Pater" vertėjas, matyt, paskaitė "Pius".

2) "quatuor votorum Professus" išversta "keturių (vienuoliškų) apžadų išpažintojas"; čia vertėjas nežino, kad "professio" vienuolinėje terminologijoje reiškia "įžadų darymą", ir šią vietą būtų galima išversti "padaręs keturis įžadus". Pas jėzuitus žodis "professus" turi dar specialią reikšmę, nes taip vadinamas ordino kunigas, padaręs iškilminguosius įžadus, ir tuo jis skiriasi nuo "coadiutor spiritualis" — kunigo, padariusio tik paprastus įžadus, ir nuo "co-udiutor temporalis" — brolio (angliškai: lay brother). Lietuviai, vokiečiai ir kitų kalbų jėzuitai, vartodami šiuos pavadinimus, jų neverčia ir sako: profesas, koadjutorius; tik vietoje "coadiutor temporalis" paprastai sakoma: brolis arba broliukas. Kadangi Komparskio nekrologe "Professus" rašomas didžiąja raide, nėra abejonės, kad tą žodį reikia suprasti specialiąja prasme, ir tiksliausiai būtų tą vietą išversti: "keturių įžadų profesas" (sakoma "keturių į-žadų", nes būdavo, nors ir retai, ir trijų įžadų profesų).

3) Praleidžiu klaidingai perrašytą vietą: "initie Societatis . . .", kur turi būti: "initae So-cietatis . . .", ir kurią reikia versti: "nuo įstojimo į Draugiją dvidešimt septintaisiais", ir einu prie "professionis vero duodecimo", kas išversta: "o savo luomo — dvidešimtaisiais metais". Nežiūrint, kad čia ir vertėjas, lygiai kaip keliose vietose "Aleksandryno" autorius, suklupo, išvydęs niekuo nekaltą ir kiekviename lotynų k. pradžiamokslyje sutinkamą skaitvardį, čia nebuvo pakankamai suprastas žodis "professio", kuris, kaip ką tik minėta, reiškia "įžadų darymą". Todėl šią vietą geriausia išversti: "nuo (iškilmingųjų) įžadų padarymo — dvyliktaisiais metais".

4) "(cuius laurea ante ingressum donatus fuerat)" išversta: "prieš ingresą už filosofiją buvo apdovanotas laurų vainiku", turi būti: "prieš įstodamas (į Draugiją) buvo gavęs filosofijos doktoratą".
5) "ut captata sermonis occasione turbidas mentes componere et fluctuantes in arrepto di-

Albinas Elskus vartai (Aliejus) V.Maželio nuotr.

vini servitii proposito confirmare posset" — šio sakinio išsireiškimams "sermonis occasione" ir "divini servitii" vertėjas davė perdaug specialią prasmę ir išvertė "pamokslo metu" ir "tam tikslui skirtose pamaldose", kai visas posakis tik paaiškina, kas buvo prieš tai pasakyta, būtent: Komparskis susidraugaudavo su kenčiančiais sielos nerimą arba pagundų varginamais, "kad, pasitaikius progai su jais išsikalbėti, galėtų nuramdyti nerimastaujančius protus ir sutvirtinti bes vyruojančius laisvai duotame Dievui tarnauti pasižadėjime" (t.y. vienuoliniame pašaukime).

6) Nesuprastas ir šis sakinys: "Rudium ins-tructione admodum laetabatur, magnumque semper iuvandorum animorum prae se tulit ze-lum"; turi būti: "Labai džiaugdavosi, kai turėdavo progos mokyti (tikėjimo tiesų) paprastus žmones, ir visuomet parodė didelį uolumą padėti sieloms".

7) Sakinyje: "Factus residentiae . . ." nesuprastas išsireiškimas "tándem in Collegii for-mam verteretur"; čia norima pasakyti, kad Komparskis, būdamas Smolensko rezidencijos viršininku, taip tvarkė jos reikalus, kad, karaliui užrašius plačias nuosavybes, "ji (t.y. rezidencija) tapo paversta (t.y. pakelta) į kolegiją". Sia proga gal vertėtų trumpai prisiminti įvairias senosios Lietuvos jėzuitų provincijos namų rūšis. Missio — misija, nedidelis, nuo kitos ordino įstaigos priklausąs namas, kuriame gyvena vos keli (apie 2-4) vienuoliai; Residen-tía — rezidencija, namas, kuriame gyvena apaštalavimo darbą atlieką kunigai; kartais tačiau prie rezidencijos gali būti išlaikoma nedidelė mokykla; Collegium — kolegija, mokykla, kurioje mokosi į ordiną įstoję jaunuoliai arba pašaliniai mokiniai; Academia — akademija, augštoji mokykla, universitetas; Domus Proba-tionis arba Domus Primae et Secundae Proba-tionis — naujokynas, skirtas naujai į ordiną įstojusiems lavintis; Domus Tertiae Probationis — tercijatas, skirtas jėzuitams kunigams, kur jie po užbaigtų studijų vienerius metus gilina dvasinį gyvenimą; Domus Professa — profesų namas, kuriame gyvena ir dirba apaštalavimo darbą tuo metu kolegijose ir kituose namuose neužimti ordino nariai, ypačiai profesai. Tokie profesų namai Lietuvos jėzuitų provincijoje, iki 1756 m., tai yra iki provincijos padalinimo į Lietuvos ir Mozūrijos provincijas, buvo Vilniuje prie šv. Kazimiero bažnyčios ir Varšuvoje; po to liko tik Vilniuje. Kolegijos, akademija, naujokynas ir tercijatas turi turėti savo nuosavybę arba pastovias pajamas, iš kurių galėtų išsilaikyti, ir jų viršininkai tituluojami Rector —rektorius; tuo tarpu esantieji profesų namuose ir rezidencijose turi pragyventi iš išmaldų; vadovaująs misijai ar rezidencijai vadinamas Supe-rior — viršininkas, o profesų namams Praeposi-tus — prepozitas. Dažnai, jėzuitams pradedant kurioje nors vietoje kurtis, pirma įsteigiama nuo kito namo priklausanti misija, kuri kiek vėliau tampa nepriklausoma rezidencija ir, užtikrinus pilną mokomojo personalo ir mokinių išlaikymą, pakeliama į kolegiją.

Panašių pastabų, kokių čia padarėme dėl "Aleksandryno" I tome aprašyto Komparskio gyvenimo, būtų galima prirašyti dar ištisus lapus apie netikslumus ir iškraipymus Sirvydo ir kitų tame pačiame tome paliestų jėzuitų gyvenimo aprašymuose. Užuot išknebinėjus visas smulkmenas, tebūna leista šių eilučių autoriui dar kiek nukrypti nuo tiesioginės straipsnio temos ir duoti bendrą orientacinį vaizdą, kitaip sakant, trumpai nupiešti senojoje Lietuvos jėzuitų provincijoje įprastą jėzuito kunigo pasiruošimo kelią.
Išėjęs kurioje nors kolegijoje reikiamas studijas, dažniausiai baigęs retorikos klasę, bet kartais ir jos nebaigęs arba retorikos visai nestudijavęs jaunuolis, norįs tapti jėzuitu, kreipdavosi į artimiausios jėzuitų ištaigos vadovybę, kuri, atlikusi nustatytus formalumus, reikalą pranešdavo provincijolui, ir šis nuspręsdavo apie jo priėmimą į ordiną. Gavęs provincijolo sutikimą, kandidatas važiuodavo į naujokyną, į kurį atvykimo diena yra oficiali į ordiną į-stojimo data. Didžiausioji Lietuvos jėzuitų dalis naujokyną atliko Vilniuje, prie šv. Ignaco bažnyčios, kur jis buvo įsteigtas 1604 m. ir veikė iki pat ordino panaikinimo 1773 m. Naujokyne tie, kurie ruošiasi būti kunigais, vadinami novitii scholastici, ir tuo jie skiriasi nuo kitos naujokų grupės, kurie yra novitii coadiutores, t.y. būsimieji broliai. Jėzuitų naujokynas tęsiasi 2 metus, ir tik tada leidžiama daryti pirmuosius įžadus. Išimties atveju antrųjų metų naujokas gali persikelti gyventi į kitus namus arba pradėti studijas, bet įžadus jis tegali daryti, kai sueina dveji metai nuo įstojimo dienos. Jau pirmieji jėzuitų įžadai yra amžini, bet jie pilnai įpareigoja tik juos darančius, o ne patį ordiną. Padaręs šiuos įžadus, tampa scholasticus approbatus arba trumpai scholasticus. Tai nėra joks mokslo laipsnis; praktikoje šis terminas reiškia tą patį kaip mūsų laikais žodis klierikas. Po to seka ilgų studijų metai. Kai kurie turi, pagal reikalą, pašvęsti 1-2 metus retorikai ir visi, nebent kas jau būtų kitur studijavęs, turi skirti 3 metus filosofijai ir 4 metus teologijai. Studijuojantį filosofiją buvo įprasta vadinti I-mais metais: logicus, II: physicus; III-metaphysicus; teologijos studentai buvo skirstomi pagal studijų metus: theologus I an-ni, theologus II anni ir t.t. Paprastai studijų laikas būdavo vieną ar du sykiu pertraukiamas 2-3 metams praktiniam mokymo ir auklėjimo darbui mokyklose. Beveik kiekvienam tekdavo tai atlikti užbaigus filosofiją, bet kartais būdavo paskiriami tokiam darbui ir tuojau po naujokyno ar po retorikos studijų. Mokyklose dirbantieji scholastikai būdavo vadinami magistri, ir šis pareigos titulas būdavo rašomas prie jų vardo arba pavardės: Mag.N.N. Įsidėmėtina, kad šis titulas nėra joks mokslo laipsnis, o vien tik einamos pareigos ženklas. Kunigo šventimus dažniausiai gaudavo baigę trečiuosius teologijos metus ir tuojau būdavo pradedami tituluoti Pa-ter N. N. — Tėvas N.N. — nors jiems dar vienerius metus reikėdavo studijuoti teologiją. Jau kunigai ir baigę IV-sius teologijos metus būdavo skiriami vieneriems metams į tercijatą arba trečiąją probaciją, kur į naujokyną panašioje aplinkoje būdavo teikiama proga pagilinti dvasinį gyvenimą. Tik perėjusiems visą tą formacijos kelią būdavo leidžiama daryti vadinamus paskutiniuosius įžadus (ultima vota), suteikiančius pilnas ordino nario teises.

Jie galėdavo būti iškilmingieji arba paprastieji pagal tai, kaip kiekvienam individualiam atvejui nuspręsdavo ordino generolas. Darantieji keturis iškilminguosius įžadus (professio 4 vo-torum) turėdavo laukti, kol praeis 10 metų nuo įstojimo dienos, neįskaitant filosofijos ir teologijos studijoms pašvęsto laiko, t.y. praktiškai ne anksčiau kaip po 17 vienuolyne gyvenimo metų. Darantiems tris iškilminguosius arba tik paprastuosius įžadus užtekdavo išgyventi vienuolijoje 10 metų, įskaitant ir studijų laiką. Kadangi ir šie turėdavo prieš tai atlikti tercijatą, praktiškai įžadus tegalėdavo daryti praėjus 12-15 metų nuo įstojimo datos. Išorėje ir darbe professi 4 (3) votorum ir coadiutores spirituales (padariusieji paprastus įžadus) niekuo nesiskiria; visi jie lygiai tituluojami: Pater N.N., tik kai kurioms svarbiausioms pareigoms pvz., visos ordino provincijos ar didesnės kolegijos valdymui, parenkami Tėvai iš profesų. Visą formaciją užbaigusio jėzuito gyvenimas toliau vystosi pagal jo pasiruošimą, sugebėjimus ir viršininkų paskyrimą.

Tiek formacijos, tiek vėlesnio gyvenimo eigą galima neretai visai tiksliai atsekti iš provincijos katalogų. Jų yra dvi rūšys: 1) catalogi breves, trumpi katalogai, kasmet naujai surašomi, kuriuos duodami kiekvienoj provincijos į-staigoje gyvenančių vienuolių sąrašai su trumpomis žiniomis apie jų ten einamas pareigas; 2) catalogi triennales, trimetiniai katalogai, sustatomi paprastai kas treji metai, duodant juose apie kiekvieną asmenį išsamesnes žinias: kiek metų amžiaus, kada įstojo, kiek metų ir ką studijavo, kiek metų ir ką dirbo, kada padarė paskutiniuosius įžadus, kokį turi mokslo laipsnį? Tokie katalogai būdavo laikomi provincijos archyve ir vienas egzempliorius siunčiamas į centrinį ordino archyvą. Didelė jų dalis išliko iki mūsų laikų ir yra labai vertingas šaltinis ordino narių biografijoms. Naudojantis šiais ir panašiais katalogais, reikia visuomet turėti prieš akis laiką, kada jie būdavo rašomi, nes kataloguose nenurodoma, kokie įvyko pasikeitimai vienerių ar trejų metų bėgyje, o tik atžymima padėtis, kokia ji buvo to katalogo rašymo metu. Kadangi didelė jėzuitų dalis dirbo mokyklose, visi personalo pasikeitimai ir nauji paskyrimai vykdavo vasaros atostogų metu, t.y. rugpjūčio mėn. Prasidėjus naujiems mokslo metams, būdavo rašomas catalogus brevis, duodąs kiekvienų tos provincijos ordino namų stovį, kuris paprastai tęsdavosi iki tų mokslo metų galo, t.y. sekančių metų pavasario. (Žinoma, galėdavo būti ir būdavo pasikeitimų mokslo metams bebėgant, bet tai daugiau išimtys, priklausančios nuo nenumatytų aplinkybių: mirties, ligos ar kokio kito svarbaus reikalo). Tokiu būdu, pvz., 1619 metų catalogus brevis nurodo, kas kur buvo ir ką veikė tų metų rudenį ir sekantį pavasarį, kitaip sakant, 1619-20 mokslo metais, bet nieko nesako apie asmenų padėtį 1619 m. pavasarį. Trimetiniai katalogai dažniausiai būdavo rašomi pavasarį, todėl 1619 metų catalogus trienna-lis duoda asmenų paskirstymą, koks jis buvo 1618-19 mokslo metais. Visa tai turint prieš akis, jei tik katalogai yra išlikę, nėra sunku nustatyti pavienių jėzuitų tikslią vienuolinio gyvenimo eigą.

Sirvydo biografinės datos.

Bendrai paėmus, Sirvydo vienuolinio gyvenimo, ypač kunigystei pasiruošimo kelias vystėsi pagal ką tik išdėstytą jėzuito kunigo formacijos eigą. Sirvydas įstojo į jėzuitus 1598 m. rugpjūčio mėn. 10 d. Rygoje, nes anuomet ten buvo Lietuvos jėzuitų naujokynas. 1599 m. Rygos kolegijos trimetinis katalogas, rašytas rugpjūčio mėn., jį žymi kaip pirmųjų metų naujoką, turintį 19 m. amžiaus. Taigi, jis įstojo, turėdamas 18 metų, iš ko seka, kad Sirvydas yra gimęs 1580 m. Ši data tačiau nėra pilnai tikra; kiti katalogai duoda kiek skirtingus metus: 1606 m. trimetinis katalogas duoda 28 metus, 1611 — 32, 1614 — 35, 1619 — 38, 1622 — 41, 1625 — 44. Pagal šiuos duomenis Sirvydo gimimo metai svyruoja tarp 1578-1581. Turbūt, būsime arčiausiai prie tiesos, laikydami jį gimus 1580 m. Iš 1606 m. Pultusko kolegijos trimetinio katalogo sužinome, kad jis, prieš įstodamas į jėzuitus, lankė Vilniaus kolegiją, kurioje studijavo nuo gramatikos iki poezijos, taigi į ordiną įstojo neišklausęs retorikos. Ten pat sakoma, kad į Draugiją įstojo Vilniuje, kas yra aiški klaida, nes naujokynas tuomet buvo ne Vilniuje, o Rygoje; į Vilnių naujokynas atkeltas tik 1604 metais. Kolegijos rektorius ir naujokų magistras tuomet Rygoje buvo Michael Otto Be-canus, belgas, ilgus metus dirbęs Lietuvos jėzuitų provincijoje ir miręs 1622 Varšuvoje. Tarp naujokyną atliekančių jų buvo ir kitų lietuvių: Adomus Bilducius, Georgius Jurgiewicz, bei žemaičių: Melchior Daugiallo, Joannes Jamiel-kowski ir brolis Valentinus Montolowicz.
 Sirvydas dar nebuvo baigęs antrųjų naujokyno metų, kai Livonijon pradėjo veržtis švedai. Didesnė dalis naujokų buvo tuojau perkelta į Polocko kolegiją, o Sirvydas su keliais kitais ben-drabroliais pasitraukė į Dorpato (Tartu) kolegiją, kur pradėjo studijuoti retoriką. Ten 1600 rugpjūčio mėn. padarė pirmuosius įžadus. Netrukus švedų pavojus pradėjo grėsti ir Dorpa-tui; vos du mėnesius čia išbuvęs, Sirvydas išvyko į Nesvyžių ir 1600-01 mokslo metais studijavo retoriką. 1601 rudenį buvo paskirtas mokytojauti Nesvyžiaus kolegijos žemesnėse klasėse: vienerius metus infimoj ir vienerius metus gramatikoj. 1603-1606 klausė filosofiją Pul-tusko kolegijoje. Sekančių trejų metų katalogai neišliko, bet 1609-10 mokslo metų pradžioje jį randame Vilniaus akademijoje jau IV metų teologą. Iš to galime daryti išvadą, kad Sirvydas, užbaigęs filosofijos studijas, tuoj pat pradėjo Vilniuje studijuoti teologiją. Kadangi 1609-10 mokslo metų pradžioje tebebuvo scholastikas, tai kunigystės šventimus turėjo gauti tų mokslo metų bėgyje, nes sekantį rudenį jis figūruoja Vilniaus akademijoje kaip P. Constan-tinus Sirvid, concionator lituanicus. 1611-12 mokslo m. žiemą jis Nesvyžiuje atliko tercijatą; ten pat pasiliko dar vienerius metus kaip concionator Ordinarius, be abejo, lenkų kalba. 1613 m. rudenį jis vėl Vilniuje ir ten pasiliks iki savo mirties. Jam pavedama Akademijoje dėstyti teologijos fakultete ir drauge sakyti šv. Jono bažnyčioje lietuviškus pamokslus. Jo pareigos 1613-14 m. pažymėtos: lector positi-vae et concionator lithuanicus. V. Biržiška iš kitos panašios žinutės Sirvydą padarė pozityvinės filosofijos profesorium. Bet anais laikais pozityvinė filosofija visai nebuvo žinoma, ir be to, atsargus autorius visgi būtų turėjęs suabejoti, ar tokia filosofija galėjo būti dėstoma jėzuitų vadovaujamoje Akademijoje. Iš pačių šaltinių sužinome, kas buvo toji positiva: 1614 m. trimetiniame kataloge, taigi tų pačių mokslo metų gale, skaitome: Docuit.. . theologiam positi-vam uno anno, o 1621-22 mokslo m.: lector Scripturae; 1625-26: projessor Scripturae. Teologijos fakultete, šalia dogmatinės teologijos {iheologia scholastica), kitatikių ginčijamų klausimų aiškinimo (controversiae) ir moralinės teologijos (casus conscientiae) dar buvo dėstoma pozityvioji teologija, kuri apėmė Šv. Rašto aiškinimą, hebrajų kalbą ir Bažnyčios istorijos bruožus. Pozityviajai teologijai dėstyti būdavo parenkami gerai išsilavinę, moką graikų ir hebrajų kalbas ir įgudę pamokslų sakyme jėzuitai. Ar Sirvydas dėstė ir hebrajų kalbą, šaltiniuose nieko nesakoma. Kiek vėliau, 1647-48 mokslo metais apie T. Valentiną Skovydą Vilniaus akademijoje pažymėta: proį. Sacrae Scripturae et Hebreae ir 1649-50 m.m.: prof. positi-vae et Hebreae.
 Pozityviąją teologiją Sirvydas dėstė 1613-14, 1619-1622 ir 1625-26, viso 5 metus, kaip nurodo 1628 m. trimetinis katalogas. Kita svarbi Sirvydo pareiga buvo lietuviškų pamokslų sakymas. Ją atliko 1610-11 m.m. ir nuo 1613 iki 1623 metų, išskyrus 1617-1618 m.m., kai gyveno ne Akademijoje, bet profesų namuose, ten pat Vilniuje, prie ką tik pastatytos šv. Kazimiero bažnyčios, kur sakė lenkiškus pamokslus. Po to dar 1623-24 m.m. ėjo lenkiškojo pamokslininko pareigas toje pačioje šv. Kazimiero bažnyčioje. Vėliau nebeminimas kaip pamokslininkas; matyt, nebeleido jo sveikata, nes jau 1625 m. trimetiniame kataloge apie jį pažymėta: debilis, t.y. silpnos sveikatos. Šalia šių pagrindinių pareigų, Sirvydui teko atlikti įvairių kitų darbų. Kataloguose dažnai minimas kaip nuodėmklausis tiek Akademijos studentų, tiek ir pačių jėzuitų kunigų, klierikų arba brolių. 1614-1617 metais davė dvasines konferencijas Gailestingumo brolijos nariams; 1621-22 m. m. buvo Kristaus Kūno brolijos dvasios vadas; 1615-1617 studijų prefektas Akademijoje; 1620-21 m.m. praefectus academiae graecae — mūsiškai tariant, graikų k. lavinimosi studentų būrelio globėjas; 1617-1618, 1620-1622, 1623-24 rektoriaus patarėjas. 1617 m. gruodžio mėn. 17 d. Vilniuje, šv. Jono bažnyčioje padarė paskutiniuosius įžadus — 4 iškilmingųjų įžadų profesiją; šv. Mišias laikė ir įžadus priėmė Lietuvos provincijolas T. Simonas Niklevičius.

Sveikatai pablogėjus, turėjo pasitenkinti mažiau jėgų, bet didelio pasitikėjimo reikalaujančiomis dvasios tėvo pareigomis, kurias jis ėjo ten pat Akademijoje 1625-1629 metais. Nuo 1626 m. jis buvo drauge ir admonitorius (mo-nitor — šią pareigą einąs turi teisę įspėti savo viršininką ir, reikalui esant, tarpininkauti tarp viršininko ir valdinių), o nuo 1629 m. iki mirties vien tik admonitorius.

D. Buračas Imtynės (gipsas)

Apie paskutiniuosius penkerius jo gyvenimo metus šaltinių žinios yra šykščios. Žinome, kad buvo silpnos sveikatos ir vėliau tikras ligonis. Bet iš kitų duomenų atrodo, kad jis ir tuo metu nemaža veikė, ypačiai rašė ir tvarkė savo raštus išleidimui. Kaip tik tuo metu, t.y. 1629 metais pasirodė jo Dictionarium trium linguarum ir punkty Kazan I dalis, o 1630 — Clavis linguae lituanicae (jei jis iš tikro buvo tuomet išleistas); kiti dalykai liko rankraščiuose, bet buvo išleisti netrukus po jo mirties, Reikia manyti, kad^šie nuopelnai raštų srityje, o ypač didelis Trijų kalbų žodyno pasisekimas (po 2 metų jau prireikė antros laidos), paveikė Akademijos vadovybę suteikti Sirvydui laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį. Tai buvo atlikta 1631 m. gegužės mėn. privačiai, nes Sirvydas jau nesikėlė iš lovos. Neseniai paskirtas Lietuvos jėzuitų provincijolas Mikalojus Lancicijus pats dalyvavo kuklioje magistro laipsnio suteikimo ceremonijoje. Bet taip pagerbtas Sirvydas neilgai tegyveno. Mirė 1631 m. rugpjūčio mėn. 23 d., šeštadienį, šv. Baltramiejaus apaštalo šventės išvakarėse. Kokia tai buvo liga, kuri jį palyginti neseną palaužė ir į kapus nuvarė, išlikusiuose šaltiniuose nepasakyta. Apie ją galime tik spėlioti; ir nesunku priimti V. Biržiškos prielaidą, jog tai buvus plaučių džiova.

Apie Sirvydo raštus "Aleksandryne" randame išsamių ir kritiškai pateiktų žinių. Tik galimybė, kad Sirvydas būtų išvertęs 1605 m. išleistą Ledesmos katekizmą, mano nuomone, yra labai maža. Sirvydas tuomet jau antrus metus studijavo Pultuske filosofiją, ir prieš tai 3 metus praleido nelietuviškoje aplinkoje, kur nesusidūrė su tokio vertimo reikalu. Manyčiau, kad vertėjo (jei jis buvo jėzuitas) reikėtų j ieškoti tarp tuomet pačioje Lietuvoje apaštalavimo darbą dirbusių jėzuitų kunigų. Apie Gasparą Savickį čia negali būti nė kalbos, nes jis, nors gimęs Vilniuje, nuo 1589 m. nuolatos gyveno Krokuvoje ir niekuomet nepasireiškė lietuviškoje veikloje.

"Aleksandryne" randame taip pat išsamų ir, atrodo, visais atžvilgiais pilną literatūros apie Sirvydą sąrašą. Tas nuostabiai kantrus ir kruopštus šaltinių bei žinelių apie atskirus autorius surinkimas ir yra didelis V. Biržiškos nuopelnas. Tai noriu, baigdamas šį straipsnelį, visu aiškumu pabrėžti. Jei čia daugiausia buvo kalbama, kas "Aleksandryne" apie Sirvydą (ir iš dalies apie Joną Komperskį; apie kitus "Aleksandryne" aprašytus jėzuitus ir apie cituotus lotyniškus tekstus bei jų į lietuvių kalbą vertimus būtų galima taip pat nemaža pastabų padaryti) buvo klaidingai ar iškreiptai pasakyta, tuo nenorėta paneigti paties leidinio vertės. Gerai darė, kas dėjo pastangų V. Biržiškos sukrautą lobyną padaryti visiems prieinamą, ir reikia linkėti, kad greitu laiku galėtų pasirodyti ir kiti du "Aleksandryno" tomai. Šio straipsnelio tikslas buvo pagaliau vieną kartą, panaudojant visus išlikusius šaltinius, nustatyti, kiek galima, tiksliau pirmojo lietuviškojo žodyno, gramatikos ir lietuviškųjų knygų autoriaus gyvenimo bei veiklos datas. Bet gal šis straipsnelis drauge paskatins sekančių "Aleksandryno" tomų leidėjus atkreipti didesnį dėmesį į dalykus, kuriais, leidžiant I-jį tomą, gal ir nebuvo pakankamai pasirūpinta.

Paulius Augius Žemaičių vestuvės


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai