Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOCIALINĖ PADĖTIS ISPANIJOJ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J.G.M.   
Labiausiai atsilikę kraštai socialiniu atžvilgiu Vakarų pasauly yra Pietų ir Vidurio Amerika. Tačiau nedaug nuo jų teatsilieka ir Ispanija Europoj. Į jos socialinį stovį sutelkti didesnį dėmesį buvo progos pernai, minint popiežiaus Leono XIII enciklikos "Rerum novarum" 70 metų sukaktį. Per šitos sukakties iškilmes Madride Ispanijos episkopato sekretorius vysk. Enrique Tarancon nusiskundė, kad tos enciklikos mokslas nėra įsibrovęs į ispaniškos visuomenės plačiuosius sluogsnius. Todėl reikia pažiūrėti arčiau ir konkrečiau, kokios socialinės problemos vargina ispanus, ką daro jos Bažnyčia ir kokių kliūčių ji sutinka darbe.

Ispanijos stovį socialiniu atžvilgiu yra gerai pavaizdavęs Malagos vysk. dr. A. Herrara Oria, kuris laikomas geriausiu socialinio klausimo žinovu Ispanijoj. Savo straipsny "Socialinė sąžinė Ispanijoj" (Osservatore Romano 1961 m. liepos 3-4 d.) minimas vyskupas rašė: "Giliausias lūžis ispanų katalikybėj yra socialinės sąžinės nepakankamas išugdymas, ši yda yra sena... Į konservatyvių pramoninkų ir dvarininkų sluogsnius popiežių socialinis mokslas savo laiku neįėjo, nors nuo praėjusio amžiaus pabaigos nestigo pavienių labai nusipelniusių asmenybių, kurios stengėsi suformuoti atitinkamą sąmonės būseną. Bet apskritai paminėtos ispanų klasės ne tik nebuvo palankios tokiai raidai, bet dar sutartinai stojo prieš ją. Iš dalies dėl egoizmo, iš dalies dėl nežinojimo ... Kairieji, kurie pasinaudojo didžiosios sektantiškos spaudos galinga priemone, pramonės organizuotiems darbininkams įkalė mintį, kad Bažnyčia einanti prieš darbo tinkamą rehabilitaciją. Bet, antra vertus, yra neginčijamas faktas, kad darbininkų didžioji dauguma pasiliko ir tebėra tikinti, nors nevisi jų yra praktikuojantieji ir jiems katalikų socialinė doktrina pasilieka visai nežinoma.

"Per pastaruosius dvidešimtį metų darbdavių ir miestiečių sąžinėse buvo padaryta pagirtina pažanga, kiek tai liečia krikščionišką meilę, bet to nepadaryta socialiniame teisingume. Didelis skaičius darbdavių ir dvarininkų, kurie manosi vykdą socialinį teisingumą, nėra išėję iš patriarchalizmo stadijos. Tik labai maža jų dalis tesiėmė pagrindinės reformos ir turtų paskirstymo, kuris vienas tepajėgtų suartinti klases. Tiesa, žmonių gyvenimo lygis apskritai pakilo, tačiau per keletą praėjusių metų prekybinis pelnas buvo toks palyginti didelis, kad klasių nuotoliai ūkiniu atžvilgiu pasiliko nepakitę".

Kaip atrodo darbininkų gyvenimas ir atlyginimai, galima spręsti iš Ispanijos katalikų darbininkų sąjungos (HOAC) "Biuletenio", kuris 1961 m. liepos mėn. antroj pusė rašė: "Mes krikščionys darbininkai pareiškiame :
"1. dabartiniai atlyginimai daugeliui ispanų yra nepakankami; 2. griežčiausiai atmetame viešus įrodinėjimus, kad dabartinį stovį reikia išlaikyti; 3. krikščioniškos dorovės šviesoje dabartinis stovis yra tikra visuomeninė nuodėmė; 4. kiekvienas krikščionis yra įpareigotas padaryti visa, kas žmogiškai galima, kad dabartinis stovis pakistų".

Kokį menką atlyginimą gauna ispanų žemės ūkio darbininkai, kurių tarpe 1,6 milijono yra sezoniniai ir darbo teturi 3 mėnesius, matyti iš Kadikso pavyskupio Anovero Atau-no apskaičiavimų. Centrinėj ir pietinėj Ispanijoj sezoniniam žemės ūkio darbininkui teišeina Y2 -1 dol. per dieną, turint galvoj jo visą metinį uždarbį (su nedarbo mėnesiais). Taigi šitokie darbininkai gyvena labai skurdžiai, beveik pusbadžiu. Todėl Malagos vysk. dr. A. Herrara Oria rašo: "Žemės problema yra pati sunkiausia ir tautiniame gyvenime pralenkia visas kitas. Tarp žemės ūkio darbininkų įsigalėjęs didelis religinis nesąmoningumas. Bet jie nėra marksizmo paliesti. Jie yra išlaikę savo tikėjimą ir gerąsias ūkininku savybes. Jie yra pasiruošę su dvarininkais susiprasti.

"Teisingai sakoma, kad dvarų plačiose srityse, kurios yra išsitiesusios nuo Portugalijos šiaurinės sienos iki Andalūzijos rytinių pakraščių, glūdi Ispanijos didžioji ateities viltis ir drauge didžiausias pavojus. Didžioji viltis, jei laiku bus įvestos teisingos ir būtinai reikalingos reformos! Kad jos būtų pasiektos, būtinai reikia skubaus ir ryžtingo sąmonės perauklėjimo žemės savininkuose. Jų galvosena, išskyrus labai negausias išimtis, šiandien dar tebėra poniškai valdoviška. Jie apskritai gyvena toli nuo popiežių įspėjimų ir toli nuo to, ką patys faktai ir įvykiai juos turėjo pamokyti... Be to, reikia pridurti, kad moterys, kurios provincijose turi didesnės įtakos negu pramonės srityse, prisidėjo prie to, kad tikra krikščioniška laikysena buvo sutrukdyta" (Oss. Romano 1961 VII. 3-4).

Didelę nelygybę Ispanijos žemės Oky pailiustruoja skaičiai. Ispanijos gyventojų 50% verčiasi žemės ūkiu, bet didieji žemių savininkai kai kuriose provincijose (Sevilijos, Kadikso, Badajozo, Caceres) tesudaro tik 3-5% gyventojų ir savo rankose turi sutelkę 50-70% visos dirbamos lemės. Jų didžiulės latifundijos tvarkomos tokiu primityviu būdu, kad jų apdirbimas beveik neapsimoka. Todėl didžiuliai žemės plotai paliekami pūdymams, dirvonams, medžioklėms ir ganykloms, kuriose ganosi buliai rungtynėms. Suintensyvinti žemės apdirbimą daugelis dvasininku visai nesirūpina, nes gyvena miestuose arba užsieny. Todėl Ispanijoj kartais stinga savos duonos. Minėtų 1,600 000 sezoninių darbininkų dėl skurdo stengiasi išemigruoti į svetimus kraštus, arba bent ilgesniam laikui gauti darbo toli už tėvynės sienų (šiuo laiku jų daug dėl žemo išsilavinimo ir svetimos kalbos nemokėjimo vargsta Vokietijoj, dirbdami čia pačius nemaloniausius darbus).

Generolo Franco autoritetinė valdžia ligšiol nieko nėra padariusi žemės reformai pravesti. Darbininkams ir smulkiesiems ūkininkams stengiasi padėti katalikų Bažnyčia. Ji daug dėmesio skiria smulkiųjų ūkininku gamybiniams kooperatyvams, šių Ispanijoj yra daugiau nei 1000 su 1,2 milijono šeimų. Jų produktų vertė per metus siekia 16 mlj. dolerių, kurių trečdalis ateina iš užsienio rinkų. Kiek Bažnyčia turi reikšmės šitoj smulkiųjų ūkininkų organizacijoj, galima buvo spręsti iš pernykščių metų vedėjų suvažiavimo Murcijoj. Ten pusė kooperatyvų vadovų buvo kunigai. Tas katalikiškų kooperatyvų sąjūdis prasidėjo 1940 m. Nors tada tą sąjūdį Franco falangista! sutiko labai nepalankiai, bet jis vistiek nesustojo. Ir dabar tie kooperatyvai apsiausti priešiškumo ir pavydo. Prieš juos tebekovoja falan-gistų diriguojami sindikatai (unijos), valdžios pareigūnai, dvarininkai, bankininkai. Ypač falangistų vadovaujami sindikatai šituose katalikų junginiuose mato aštrų konkurentą, prieš kurį nevengia pavartoti autoritetinio režimo priemones, kad išlaikytų savo monopolines pretenzijas.

Kokių gražių rezultatų pasiekia kai kurie atsidavę kunigai, parodo Zunigos kaimo (Nevaros provincijoj) kooperatyvas, kurio garsas pasidarė tarptautinis. Zunigos kaimas turi 340 gyventojų ir 400 hektarų žemės. Seniau tas plotas buvo suraižytas į 1218 sklypelių, priklaususių 64 ūkininkams. Vietos klebono iniciatyva 63 ūkininkėliai nutarė savo žemę sujungti ir apdirbinėti bendrai. To rezultatai buvo nuostabūs. Jaučius ir mulus laukuose pakeitė traktoriai ir kitokios ūkio mašinos. Nuo darbo buvo atleisti seniai, moterys ir vaikai. Vietoj 37 nuolatinių lauko darbininkų dabar bereikia 10, ir tie patys, dirbdami 7-8 vai. per dieną, uždirba dvigubai daugiau negu valdžios nustatyta atlyginimo norma. Kiti gali imtis kitokių darbų. Seniau kaime nebuvo nė vienos avies. Dabar jų yra 300 galvų banda. Be halės žemės ūkio mašinoms, kaimas pasistatydino vandens elektrinę, klebonui namus, bažnyčiai įvedė centrinį šildymą, kuris žiemą veikia net paprastomis dienomis. Religinis gyvenimas netikėtai pakilo ir sustiprėjo. Tiesa, toks laisvas katalikiškas kolektyvas Ispanijoj yra vienintelis. Bet jis yra patrauklus pavyzdys katalikų pastangų kovoj su smulkiųjų ūkininkų skurdu.

Ispanijos Bažnyčia atlieka gražių darbų ir miestų darbininkų būviui pagerinti. Šalia kitų viena aktualiausių yra butų problema, šiuo metu visoj Ispanijoj reikia 500,000 butų. Kitiems 400,000 reikia skubaus pagrindinio remonto. Be to, dėl prieauglio ir kaimiečių bėgimo į miestus (Madride, Barcelonoj ir Valen-cijoj kasmet priauga apie 25,000 gyventojų kiekviename) reikia pastatyti per metus 150,000 būtų. Nors statyba vyksta, bet vis to pusės milijono butų deficito nenugali. Šitoj srity pagalbą suteikia bažnytiniai statybos kooperatyvai (Constructoras Benéficas), kurie 48 vyskupijose per pastaruosius kelerius metus pastatė 25,000 pigių butų, dažniausiai namelius vienai šeimai, šeima prie statybos teprisideda, j-mokėdama pradžiai 50-100 dol. Likusią skolą padengia, kas mėnesis mokėdami po 5 dol. Tokių pigių butų bažnytiniai statybos kooperatyvai yra užplanavę pastatyti po 10,-000 per metus. Tai nemaža pagalba miestų ir miestelių skurstančiai darbininkijai.

Kad būtų žadinama darbininkų sąmonė ir iniciatyva kovoj dėl savo būvio ir socialinių teisių pagerinimo, Ispanijos vyskupų globoje veikia Ispanijos katalikų darbininkų sąjunga (HOAC), kuri du kartu per mėnesį išleidžia savo "Biuletenį" ir atvirai bei aiškiai pasisako aktualiais klausimais, reikalaudama teisingumo darbininkams. Dėl šios katalikų darbininkų sąjungos globos vyskupams tenka sueiti į konfliktus su Franco autoritetinės valdžios pareigūnais ir ministeriais. Vienas tokių konfliktų kilo 1960 m. Jį svarstė 1961 m. rugsėjo mėn. Ispanijos vyskupų konferencija, pasiųsdama valdžiai Valencijos pavyskupio González Moralėjo pranešimą. Remiantis popiežių socialine doktrina ir Tarptautinio Darbo Biuro nuostatais — pranešime kritikuojama valdiškų sindikatų struktūra bei praktika ir reikalaujama jų reformos, nes oficialieji sindikatai nėra nei profesinės sąjungos (unijos), nei profesinės korporacijos (pagal popiežių mokslą). Po 25 metų nuo Franco režimo pradžios nieko nepadaryta, kad sindikatai taptų profesijų atstovybėmis. Savo pranešime reikalaudamas jų reformos, vyskupas rašo: "Ne mano uždavinys nustatyti terminus. Jei bendroji gerovė reikalauja eiti palaipsniui, tegu taip būna, bet tegu būna. Jei atsargumas vietoj, tegu būna atsargumas, bet uždavinio reikia imtis".

Kad Ispanijos katalikai gerai žinotų socialinį krašto stovį ir galėtų atitinkamai veikti, vyskupai turi įsteigę tyrimo centrą vardu "Centro de Estudios de Soziologia Aplicada". Mažesnės apimties tyrimo institutus turi jėzuitai ir domininkonai. Praktiškam apmokymui Madride veikia episkopato žinioj esąs "Leono XIII Socialinis Institutas", kurio trejų metų kursas, skiriamas pirmoj eilėj kunigams, duoda socialinių mokslų visumą. To instituto vasaros kursai skiriami abiejų lyčių pasauliečiams. Netoli Madrido universiteto to instituto modernus pastatas plečiamas, kad jame tilptų keli šimtai studentų. Ten bus ir bažnytinė žurnalizmo mokykla. Barcelonoj ir Valencijoj veikia mažesni vyskupijų socialiniai institutai. Ispanijos jėzuitai turi tris augštąsias ūkio mokyklas.

Ispanijos Bažnyčios soc. veikla siekia taip religinių pagrindų. Plačiau beveik nežinoma, kad Ispanija turi "kuni-gus-darbininkus", kurie nepatyrė tokios krizės, kaip Prancūzijos ku-nigai-darbininkai. Jau nuo 1943 m. jėzuitas J. Soler De Morell pradėjo organizuoti "Jėzaus Darbininko Broliją" (Hermandad de Christo Trabajador), kuri 1949 m. buvo kanoniškai patvirtinta. Tos brolijos centras Barcelonoj ir skyriai kitur. Jos nariai pasauliečiai (ne kunigai) per dieną dirba fabrikuose, amatininkų dirbtuvėse ir raštinėse, o po darbo grįžta į savo brolijos namus gyvenimui ir trijų valandų maldai (rytais ir vakarais). Šitos vienuolijos veikloje Isp. Katalikų sąjungos (HO-AC) "Biuletenis" (1961 m. gegužės mėn.) savo vedamajame įžiūri darbininkų atpirkimo ketveriopą "įsikūnijimą": 1. pripažinimą darbininkijos su jos galvosena, laikysena ir siekimais; 2. susitapatinimą su darbininkų laikysena, išeinant už savo asmeninės privilegijuotos situacijos ribų; 3. dalyvavimą darbininkų skausmuose; 4. dalyvavimą darbininkų klasės veikloje ir su ja susijusioj rizikoj.

Ar pasiseks Ispanijos katalikams paveikti Franco autoritetinę santvarką, kad jos šulai pradėtų socialines reformas (ypač žemės reformą) ? Kai kurių teigiamų ženklų matyti. Viena jų — paties Franco žodžiai, tarti po vizito Andalūzijoj 1961 m. pavasarį, kada jis turėjo progos pamatyti smulkiųjų ūkininkų ir žemės darbininkų skurdą. Tada Franco pasakė: "Raginu Andalūzijos žemvaldžius krikščioniška dvasia prisidėti prie socialinio teisingumo ir gera valia apvaisinti su tuo susijusią įsta-timdavystę". Ir atidarydamas tariamų Kortesų sesiją, jis nurodė, kad jo tikslas "dėti visas pastangas, kad taisytinos nelygybės būtų išlygintos". Ar jis šituos savo ketinimus įvykdys? Ar didžiųjų latifundijų savininkai nebus galingesni už jo norus?

Kad prie socialinių reformų bus prieita valdžios priemonėmis, Ispanijos vyskupai, atrodo, dar netiki. Jų vienas, Malagos vysk. A. Herrera Oria savo straipsnį "Oss Romano" laikrašty baigia šitokiais žodžiais: "Yra pagrindo teigti, kad Ispanija per ateinantį dešimtį metų į-gaus naują socialinę sąžinę ir ryžtingai greitai praves struktūrinę žemės reformą". Kadangi čia vyskupas pabrėžia ryžtą ir greitumą, tai šitais jo žodžiais gali būti pridengtas žemės reformos reikalavimas negu tikra viltis. (Pagal "Herder-Korrespondenz", November 1961).
J.G.M.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai