Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NEBĖRA NIEKO SVETIMO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Bl.   

Liūne Sutema: NEBĖRA NIEKO SVETIMO. Chicago, 1962. Išleido Jūrų Skautijos Korporacija Gintaras. Tiražas 500 egz. Aplanką piešė Dalia Lukošiūnaitė.
Koks Liūnės Sutemos balsas, koks savitumas ?

Ar jos poezija "dainuoja" ? Arba "deklamuoja" patetiškai ir pakiliai? Ne. Ji kalba. Intymiai, negarsiai, bet šiltu ir savitu balsu, kuris verčia tikėti jos nuoširdumu. Autentiškas, savitas, nemeluotas ir nemėgdžiotas kalbėjimas. Ar ji primena kurį kitą mūsų poetą ar poetę? Gal iš dalies Nagį, gal kita prasme Šlaitą, bet neryškiai — nenurodysi kuo. Gal viena kitu tematiniu elementu ji gimininga vienam, gal tuo intymiu, gero draugo pašnekesio tonu bei ritmu — kitam. Bet esmingai — ji nieko neprimena. Tik save pačią iš ankstesnio rinkinio, "Tebūnie kaip pasakoj". Nes nuo debiutinio rinkinio į šį naująjį — "Nebėra nieko svetimo" — veda lygi ir tiesi linija, ir noris pabrėžti — kylanti, tyrėjanti linija.

Tad Liūnės Sutemos poetinis balsas ir originalus, ir tikras, ir tobulėjantis. Bet — kodėl gi ji neįsimena? Kodėl pasigendi posmo ar posakio, vaizdo ar keista, neišsakoma poezijos magija pagaunančio žodžio — žodžio, dėl kurio taiklumo šiame eilėraštyje, ar šių kitų žodžių grupėje, — nesuabejotum? Kurį tuoj atpažintum, kaip nepakeičiamą?
Kelis kartus rūpestingai perskaičius knygą, pasitvirtina vienas įspūdis: išklausei monologo, subtilaus ir kalbančio apie tikrą, išgyventą poetės vidinį pasaulį; tačiau monologo, kažkaip vienu kampu jau tapusio poezija — atkelto, objektyvuoto, į-forminto — kitu kampu pasilikusiu jautraus pašnekesio plotmėj. Ir atrodo — ne emocijos čia reikalas, —jos pakaktų, — ir ne vaizduotės, ir ne svarumo to, kas sakoma. Ko gal pasigendi — tai pačio išsakymo.

Įspūdis, kad autorė — tarytum improvizacijoje — pasirenka nebūtinai vienintelį jai čia tikrą žodį, bet kai kada ir tą, kuris anksčiau pasisiūlo, kuris aną, tikrąjį, artimai pavaduoja, kuris beveik pasako, bet vistiek neišsako visko, — žodį nemeluotą, bet ir ne patį tikslųjį. Atrodo, poetei rūpi pirmiausia — atskleisti savo vidinį pasaulį ištikimai, nepažeidžiant išgyvenimo teisybės, prisiminimo, vaizduotės sukurto ar pasąmonės padiktuoto paveikslo. (Ir ji teisi, nes taip lengva sutrupinti, kas trapu ir subtilu, taip lengva pameluoti, ar pasivaduoti keno kitu, garsesniu balsu). Tačiau tame atsiskleidimo procese mažiau dėmesio belieka pačiai medžiagai, iš kurios, galų gale, statomas poetinis pastatas, vistiek — tradicinis ar modernus, žodžiai — jie neskamba pilna jėga, nespindi visu vaiskumu. Jie, tiesa, pakankami minėtos vidaus teisybės prasme, reikšmine prasme, bet kažko stokoja, kaip meno, poezijos meno, pagrindinis elementas.

Nebūtinai tatai yra poetinio talento pajėgumo klausimas, ar poetės pobūdžio, ar požiūrio į kūrybą dalykas. Gal tai tėra nevisiškai įsisąmoninta grynai techninės pusės svarba? Gal kova su žodžiu (kuris, kaip kiekviena medžiaga, turi savo pasipriešinimą) nėra poetės vedama visu atkaklumu? Jeigu taip būtų, norėtųsi nuoširdžiai Liūnei Sutemai palinkėti tą kovą suintensyvinti. Tatai padėtų jai iškelti savo vaizduojamąjį pasaulį iš tegu ir tikros, bet pernelyg asmeniškos plotmės, į labiau objektyvų, lengviau mūsų visų pajuntamą, labiau mums visiems atliepiantį lygį. Tatai drauge praplėstų ratą tų, už kuriuos Liūne Sutema, kaip poetė, kalba.

Tarp kitų L. Sutemos poezijos rinkinio įspūdžių norėtųs dar paminėti, kad knyga yra labai vieninga, esmėje — vieno tono ir ritmo, lygi pajėgumu ir intensyvumu. Nors ji sudalinta į skyrius, ir tik vienas jų pavadintas "dienoraščiu", — atrodo, visam rinkiniui galėtų tikti ir tas vardas, nes jis išreiškia poetės pasaulio privatumą ir uždarumą. Vėlgi ir patys eilėraščiai, nors ir atskirais pavadinimais individualizuoti, tačiau atrodo labiau vieno ir vientiso vidino monologo fragmentas, su nuolat pasikartojančiais motyvais ar simboliais, negu savarankūs kūriniai.
Pats gi Liūnės Sutemos pasaulis atrodo pusiau reminiscencija, pusiau sapnas. Jame vyrauja sambrėškio skaudi šviesa, gesinanti spalvas, ir atrodo — niekas tenai negyvena tikrai gyvas, ir paukščiai, ir žolės, ir medžiai ne tiek egzistuoja, kiek kažką kita reiškia.

Poetė vieniša klaidžioja savo neapgyventam peizaže, tarsi vildamasi sutikti vaiduoklius, kuriuos čia vadina šventaisiais, čia broliais, čia žvejais ar pirkliais. Bet jų nė vieno iš tikro nėra. Ir dažnai atrodo, kad apie save pačią poetė kalba, jieško-dama ne žodžių, o burtažodžių. Lyg ir ji pati tik vaidentųsi savo privačių simbolių girioje.
Pabaigai tegu poetė pati prabyla į skaitytoją žodžiais, kuriais ji pradeda savo rinkinį:
TAU RAŠIAU,
skaitančiam apie žmogaus gimimą,
pavasario lietuj ir žaibų ženkluose,
apie baimę — medžiojamo žvėries
akyse,
skausmą — plyštančioj medžio
žievėj
ir mirtį — sugautos žuvies,
trokštančiam kvėpavime.
Tau rašau,
nepažįstančiam žmogaus ženklų,
kurio paukščiai aštriais snapais lesa
raides,
lyg uogas nuo vienintelio krūmo,
godžiai lesa, besišypsant tau — aš rašiau, —
dabar tavo paukščiams rašau.


Perrašant šiuos Liūnės Sutemos poezijos žodžius, gimsta jos įtakoje viltis: o gal jie aptiks ir užkliudys kažkeno autorei giminingą sielą, kuriai bus duotas raktelis į tą liūdną, užrakintą pasaulį ?
"Nebėra nieko svetimo" dailiai išleista ir sutvarkyta knyga, ir Dalios Lukošiūnaitės pieštas aplankas darniai sutaria su pačia poezija.
J. Bl.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai