Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MAIRONIS MANO KARTOS AKIMIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė FAUSTAS KIRŠA   
I
Redaktorius pasiūlė man parašyti trumpą straipsnį: "Maironis mano kartos akimis". Imdamas žodį susimaišau mintimis. Keblus reikalas: kartos apybraiža, sąvoka. Kiek paseku mūsų kritikų galvoseną, naujoms kartoms, vištos dėslumu, duodama vienas dešimtmetis, tarytum ankstyvesnės kartos išnyksta, nebeturi savo žodžio nei vertės. Savo laiku aš pats esu kalbėjęs apie kartas, bet joms daviau daugiau erdvės, nebuvau linkęs jas guldyti į Prokrusto lovą.

Sąvoką "mano karta" reikėtų imti 1901 -1962 metų tarpą, nes dar nevisi išmirė, tą tarpą išgyvenę. Kuriuos metus čia turėčiau imti, darosi neaišku. "Mano karta" — aiškūs žodžiai, tik apimtis platoka. Kritikui "kartos" lengviau skaldyti, negu tam, kuris yra skaldomas. Kiekvienas gyvas savo gyvuos metuos. Kol paskutinis "kartininkas" atsiskirs su šiuo pasauliu, jis bus savo "kartoje".

Vienas kitas gal kovos su naujomis "kartomis", o kai kas savo "kartą" (kaip įrodo Maironis) nešios savyje kaip skausmą, ar kaip džiaugsmą, nes nauja "karta" ateina su peiliais maustyti senatvę ir savais išmintingumais drėkinti tarytum išdžiūvusią žemę. Kiekvienas rašytojas ateina su individualiniu žodžiu ir sakiniu, nes kitaip jis nebūtų priimtas. Rašytojai ne iš dangaus iškrenta, bet gyvi tęstinumu. Gerai, jei tęstinumas auga iš savos tautos, blogiau, kai iš kažkur kitur.

II
Prieš pirmąjį pasaulinį karą aštraus kritiko Adomo Jakšto įtaigota mintis, kad Maironis yra — poetas iš Dievo malonės — visuotinai prigijo. Ankstyvoji kritika, kuri neigė jo poetinę vertę dėl krikščioniškų pažiūrų, prarado savo įtaką. Maironis — "Aušros" laikų kūdikis — paliko gyvas savo tautos vizijose. Tautos tragedija — pavergta vokiečių ir masolių — Maironiui buvo neišsenkamas poetinės kūrybos skausmas, praeičiai įprasminti davęs tiek daug nepakartojamų kūrinių. Nė vienas rašytojas nebuvo taip minimas kaip Maironis. Jis turėjo magijos liepsnos. Net jam netekus vėliau pupulia-rumo, vardas pasiliko magiškas. Maironio populiarumui ir garbei daug prisidėjo kompozitoriai Sasnauskas ir Naujalis, jo eilėraščius palydėję muzika, dainomis, nuėjusiomis su liaudies dainomis. Gal nebuvo lietuviškos klebonijos (tada klebonijos buvo lietuvybės židiniai), kur nerastum "Pavasario balsų" ir "Jaunosios Lietuvos", kur chorai nedainuotų jo giesmių.

III
Maironis, sulaukęs penkiasdešimt metų, buvo stipriausias lietuvių poezijos vairuotojas. Jo autoritetas, jo garbė, jo naujas, grynas poezijos žodis ir stilius, kondensuotos mintys veikė visus, kurie žengė į Parnaso erdves. Nors atneštinis iš kur kitur, romantizmas lietuvių literatūroje buvo naujas apšviestos, laisvos Lietuvos pranašavimais. "Jau slavai sukilo", "Nebeuž-tvenksi upės bėgimo". . ., "Lietuva juk atbus gi kada ..." Tie šūkiai aušros spinduliais gaivino lietuvių širdis.

Maironio jubiliejaus proga Vilniaus moksleiviai "Rūtos" draugijos salėje suvaidino "Jaunąją Lietuvą", kurią pritaikė scenai ir vadovavo režisavo Liudas Gira. (Minėtina, L. Gira, tada dirbęs "Vilties" redakcijoj, buvo išklausęs ir pasimokęs teatro gudrumų Vilniaus Rusų Dramos kursuose). Aš atlikau Rainio vaidmenį. Į vaidinimą kviečiamas atvyko Maironis iš Kauno. Staiga, vaidinimo metu, visi jaunieji "aktoriai" sustoja ir visu būriu nueina nuo scenos į salę ir sveikina Maironį. Stambios sudėties poetas atsistojo ir leidosi paspausti ranką. Reinys pareiškė linkėjimus. Jokios reakcijos nesusilaukta. Tik po daugelio metų vėl kur kitur teko matyti kaip poetą ir žmogų.
Kiek Maironis buvo vertinamas ir darąs į-takos, duosiu keletą pavyzdžių. Toj pačioj "Rūtoj" dail. A. Žmuidzinavičius lietuviškumo priedangoj turėjo piešimo kursus jaunimui. Ten mes mokėmės piešti, o iš tikrųjų mokėmės mintinai lietuvių poezijos. Ypač Maironį. Ir kėlėme senelius iš kapų milžinų..

Lietuvių visuomenės gyvenime gyvai reiškėsi stambus vyras generolas Paškevičius. Tai buvo rusų armijos medicinos gydytojas generolas. Vyras šviesus, turėjo dvi gražias dukreles, kurių viena vėliau buvo Noreikienė, žinomo advokato žmona. Visa šeima lankydavosi vakaruose. Mes, jaunimas, niekuomet nepastebėjome ja-


Maironis, VI kl. gimnazistas, su motina ir seserimis

me rusų dvasios. Tas garbingas generolas visokia proga deklamavo Maironį. Išdidžiai, su patosu ir pasigėrėjimu. Jo teigimu, jis mokąs mintinai visą "Jaunąją Lietuvą."
Muzikas Stasys Šimkus (retas entuziastas, visuomet su pūškuotu kaklaryšiu!) organizavo jaunimo chorą. Be kitų, ten mokėmės Maironio dainų. Pvz. "Kur bėga Šešupė". Suvalkiečiams tai buvo beveik regijoninio patriotizmo himnas. Augštaičiai, kurie nežinojom nei kaip ji atrodo, nei kaip vingiuoja-bėga, "Šešupę" priėmėm kaip lietuvišką budėjimą, himnišką dvasios pakilimą. Tai buvo pasididžiavimas Maironiu ir Lietuva.

Pradėjus eiti Vilniuje "Vaivorykštei", judrus Liudas Gira, redaktorius, traukė, ką galėjo, bendradarbiauti. Net pačius jauniausius, pradėjusius rašyti. Kartą, su jam būdingu suspaustu kumščiu entuziastingai švaistėsi, kad, girdi, jis "Vaivorykštei" gaunąs naują Maironio poemą
"Mūsų Vargai". Visi laukėme kaip naujo nušvitimo. Deja, gavęs ir išspausdinęs poemą, L. Gira nusiminusiai kalbėjo. Poema buvo silpna. Nors tai nemažino Maironio ankstyvesnės kūrybos, bet paveikė jo garbintojus. Atrodė, kad jis eiliavo lengvų Lermontovo poemų poveikyje. Realistinė tematika, svetima Maironiui, jį sužlugdė. Pradedant "Mūsų Vargais", Maironis ėmė tarytum gesti.

IV
Kiek Strazdelis ir Vienažindys suaugę ir išaugę iš žmonių paprastos kalbos ir iš žmonių dainų, tiek Maironis buvo literatūrinės, knyginės kalbos kūrėjas, inteligentinio galvojimo poetas, pasiduodąs poetinėm "kombinacijom". Su mažesne individualybe atsirado daug Maironio sekėjų. Bet tikro maironininko su išliekamais kūriniais, atrodo, neatsirado. Ak, ir dabar gausu įvairių krypčių sekėjų pagal svetimųjų pažiūras, — vis vardan pažangos, tobulumo ir literatūrinių reikalavimų. Jauni žmonės visuomet triukšmauja. Reti triukšmai būna sėkmingi. Dažniau jie praeina lengvu vėjeliu, tik viršūnes sušiurenę. Bet tai istorijos reikalas.
Maironis—poetas, kuris nesiblaškė. Susiformavęs poetinis stilius, jo garbei, pasiliko visam laikui jo kartoje. Su Maironiu jauti rao-numentalinę dvasios apraišką. Dvasinis vientisumas, vienalytiškumas. Būtų malonus kritikų uždavinys atskleisti, kodėl Maironis išliko nepaliestas naujų literatūros vėjų, nenukrypęs nuo romantizmo ir vėliau realizmo. Juk taip siautėjo simbolizmas, ekspresionizmas, futurizmas ir kiti izmai. Maironis ne problematinis poetas. Jam aiškus tikslas: iškelti istorinę Lietuvą šiai dienai. Aiškūs gyvenimiški polėkiai aplinkos nubrėžti. Neparodė žmogaus maištingumo, nors maištingai kėlė tautą pagal Europoje atgimusį patriotizmą.

Maironis stengėsi būti net politikas. Menu, 1917 metų Vilniaus konferencijoj net pasiūlė savo rezoliuciją, kuri nebuvo priimta. Gilesnės jo pastangos tais laikais man nežinomos.

V
Jaunoji karta, — ir rašto žmonės ir kaimo vyrai — atsiskleidus laisvei ir nepriklausomybei, buvo labai klusni, gaivalinga, veikli, pasiaukojanti Lietuvai, dažnai rizikinga, nes laisvės šūkiai buvo tiek šviesūs, būtini ir visa žmogiški, kad jų nepaklust reikėjo būti bukapročiu, dvasiniu ligoniu, ar atskalūnu, kurie nuėjo su lenkais, vokiečiais, ar maskoliais. Dėl to skersai ir išilgai Lietuvą, — per kaimus ir miestelius, — nuaidėjo Lietuvos vardas kitu žėrėjimu, negu tai buvo prieš karą priespaudos laikais. Šviesus kaimo jaunimas, ir jaunimas išėjęs ar einąs mokslus neturėjo skirtingų kelių. Tėvynės meilė buvo ne deklamacija, bet išgyvenimas, mistinė apraiška, laisvės vardu tapusi kūnu. Visa tai išaugo iš slaptų ratelių ir sambūrių. Maironis į lietuvių literatūros priauglį žiūrėjo skeptiškai. Nesu patyręs nei jo entuziazmo, nei jaunųjų plunksnos žmonių vertinimo. Jį slėgė stebėtinas tylumas.

Menu tuos jaudinančius Lietuvių Meno Kūrėjų Draugijos susirinkimus ir valdybos posėdžius (Maironis buvo valdyboje), ten jis ir barzda prisidengęs komp. J. Naujalis sėdėjo kaip šventasis Buda, ne taip kaip Stasys Šilingas iškalbingai degė sumanymais, ne taip kaip Tumas — Vaižgantas visur spragilu daužėsi.

Liuoksint literatūrinių galvojimų, žurnalistinių pareigų ir politinių pasiūlų priešakinėse linijose, man atrodo, vaduotasi daugiau impul-syviniais jausmais patenkinti atkovotą laisvę. Visuos frontuos atsistojo jauni žmonės, lietuviai patriotai. Kur ne kur ir literatūros klausimais buvo daroma ir sąmoningo apsisprendimo. Arčiau bendradarbiaujant su Baliu Sruoga, turint parankią spaudą, nebuvo sunku savo mintis plačiau reikšti. Kiek tai aštru ir skausminga buvo galvoti, kad Maironio poezija nesektina. Ji tapo lyg svetima, istorija, kuri šios dienos nebegaivi-na. Triukšmingai gaivalingos dienos reikalavo naujų žodžių, ne sentimentalinių liūdėjimų, nes mes patys gyvename jau laisvoj Lietuvoj. Net Maironio kalbos stilius nebuvo patrauklus lietuviškumu. Maironio klasinis patosas mūsų judrumui atšalo.

Nueita sąmoningu žingsniu, artimesniu dvasiai ir laikui. Reikia priminti, kad visi jaunieji buvo išėję, iš prievartos, rusų mokyklos. Rusų lieratūra buvo įskiepyta mokymuisi mintinai ir studijomis. Lietuvių kalbos mokymasis iš paša-lies nebuvo lengvas. Išreikšti literatūrinius polėkius nestudijuotos lietuvių kalbos spielčiuos lygu griovių kasimui. Laimingi vėlesnieji rašytojai, išėję iš Lietuvos mokyklų!

VI
Tų laikų vaizdas aiškus. Balys Sruoga ir Adomas Juodasis ėjo simbolistų vaga. Putinas — rusų klasikų pomėgiais. Binkis — vokiečių ekspresionistų ir rusų futuristų. Mykolas Vaitkus, vyresnis, pasiliko savo vagoj, prieš karą nuostabiai nušvitęs "Šviesiuos krisluos". Juozas Mikuckis pasinėrė kariškuos darbuos. Motiejus Gustaitis, nežiūrint jo "suvalkietiško" stiliaus ir mokslinio galvojimo, stengėsi naujau reikštis.

Naujos kartos literatūros pradmenys visiems atrodė naujos, kitokios. Kritikų mintys kryžiavosi. Nelengva įsiveržti į naujus laukus su naujais arklais, nors lyra buvo laisva. Vincas Krėvė, kaip retas, kėlė jaunuosius. Džiaugėsi naujais kūriniais. Tik sarkastiškai juokėsi iš futuristų. Adomas Jakštas naujoviškumus beveik ražu pliekė. Balys Sruoga, iškilus savo srovėje, gynė savo kartą, bet aštria plunksna smerkė ekstravagantiškumą. Tumas viskuo gardžiavosi, tik kraštutinumų išdaigoms nepritarė. Liudas Gira trynė rankas ir mėgino pasekti naujovėm, bet jam nesisekė, nors stengėsi būti priešakyje. M. Vaitkus, kaip visuomet, švelniai šypsojosi ir nesikišo į "vaikų" žaidimą. Visi jautė, kad Maironis į amžiaus galą prarado estetinį jautrumą, pasilikdamas aiškus patriotinės estetikos poetas, gal net moralistas.
 Nepriklausomoj Lietuvoj su poezija pasiliko vienišas. Jame tebegyveno istorinės Lietuvos didvyriai. Naujieji didvyriai jo netraukė, gal buvo per realūs. Ir atsitiko, kad Maironis išleido naują "Pavasario Balsų" laidą. Tai skaudus smūgis jam ir jo gerbėjams. Rinkinys buvo iliustruotas jam pažįstamų, tariant "mūzų", moterų atvaizdais. Aš taip pat turiu ant sąžinės griaudumo, kad man nepatiko ir sunku atlaikyti reagavimą. B. Sruoga pašaipiai atsiliepė apie tą nelemtą leidinį. Tai negalėjo lengvai praeiti Maironiui. Bet Maironis paliko Maironiu. Jam pakako pranašo vainiko, garbės ir pasididžiavimo. Jis buvo ir paliko mūsų literatūros šulas. Gal tiesa, kad lyrikos ir dramos žanrai susilieja. Natūralu, kad Maironis vėliau ėmėsi didvyrių žemę atgaivinti dramose, šekspyriško žanro. Atrodo, kad jos augš-čiau jo lyrikos nepakilo. Bet Maironis tada sušvito savo baladėmis.

Mirusiuosius likę gyvieji mėgsta gražinti, pasigavę lotynų priežodį: arba gerai, arba nieko. Tai kultūros nuostolis. Tuo keliu dažnai ir istorija gaivinama. Gražus melas daug kam geriau patinka negu tikrovė. Ir apie Maironį reikėtų daugiau atvirumo.

Čia suglaustos mano mintys nėra studijinis užsimojimas. Tėra vaizdai iš gyvenimo. Aš esu daug kuo dėkingas Maironio poezijai: ji buvo ramstis, kurs davė jėgų didžiuotis lietuvių dvasia.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai