Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Tėvo Kazimiero Rėklaičio, MIC, 75 metų sukakčiai (1887. X. 22 - 1962. X. 22) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Zenonas Ivinskis   

PADRE CASIMIRO Tėv. Kazimieras Rėklaitis, M.I.C.

"Romoje gyvena toks veiklus ir jtakingas Padre Casimiro, kuris turi daug ryšių, daug kur prieina, daug ką pažįsta ir daug gali". Maždaug tokiais žodžiasi apie 1936 m., t.y. prieš 26 metus, kartą švietė mane prof. kun. Pr. Kuraitis. Lietuvoje Padre Casimiro tebuvau matęs tik iš tolo, kai jis 1928 metų studentų ateitininkų konferencijoje lietuviškai vertė nuncijaus arkiv. Bartolonio itališkai pasakytą sveikinimo kalbą.

Likimas tačiau taip susiklostė, kad turėjau laimės Padre Casimiro Romoje iš arčiau pažinti. Dar daugiau! Turėjau progos 1950-51 surašyti jo labai vertingus atsiminimus, kuriuos jis pats paskui perrašė ir dar stipriai papildė. Iš tolo turėtas respek-tas iš arčiau virto nuolatine pagarba, nes kiekvienas, kam tik yra tekę jubiliatą pažinti, tai galės savo asmeniška patirtimi patvirtinti.

Retai mūsuose bepasitaiko žmonių, kurie, daug veikdami, atlikdami reikšmingus darbus, patys nesistengia išeiti tuoj viešumon ir nejieško savaime sau susidaryti palankaus garso, net reklamos. Sukaktuvininkas yra vienas iš tokių labai kuklių žmonių. Per savo gyvenimą Tėvas Rėklaitis niekur nesirodydavo pačiose viršūnėse, bet vis sugebėdavo būti pačiu reikalingiausiu veikėju ten, kur jis atsistodavo. Taip buvo, pvz., pirmo pasaulinio karo metu Petrapilyje, taip buvo nuo 1925 m. Romoje.

MOKSLAI IR LIETUVIŠKA SĄMONE
Tėvas K. Rėklaitis gimė 1887 m. spalio 22 d. mišrioje šeimoje. Jo motina buvo iš Augustavo mozūrų. Tėvas buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją, bet pasirinko valdininko karjerą. Gimęs Sintautuose, Kaziukas augo ir gimnazijos mokslą ėjo Marijampolėje (1898-1904), kur tėvas iki pat pirmo pasaulinio karo buvo apskrities viršininko padėjėjas. Nors namuose buvo kalbama lenkiškai, tačiau jaunuolis jautėsi esąs lietuvis, ir tai jis nedvejodamas pareiškė, kai susidarė galimybė įstoti į kunigų seminariją Petrapilyje. Ją pažymėtinai gerai baigęs (1904-8), klierikas Rėklaitis buvo išsiųstas studijoms į Romą, paskiriant jam stipendiją Germanikumo kolegijoje, šešerius metus (1908-14) praleido jis čia Gregorijano (jėzuitų) un-to studijose, subręsdamas moksliškai, išmokdamas naujų kalbų, būtent, italų ir vokiečių. Seminarijoje buvo tekę mokytis latviškai. Lenkų, rusų ir lotynų kalbas jis mokėjo puikiausiai.

Nors tada ir nebuvo privaloma, rūpestingas studentas norėjo rašyti disertaciją apie Dievo Karalystę Jėzaus pamokymuose teologijos daktaro laipsniui gauti. Trejus metus jis uoliai rinko medžiagą ir darbą rašė lietuviškai. Jo pirmoji dalis buvo išspausdinta Seinuose leidžiamame kunigų žurnale "Vadove". Jame ir "šaltinyje" Rėklaitis parašė ir daugiau straipsnių. Jis buvo galutinai apsisprendęs lietuvis. Savo dienoraštį rašė irgi lietuviškai.

1913 m. spalių 28 įšvęstas (kitais metais jubilijatas galės minėti auksinę 50 metų kunigystės sukaktį!) ir prieš pat karo pradžią gavęs šv. Pijaus X palaiminimą, kun. Rėklaitis sugrįžo į Lietuvą. 1914 m. rugpjūčio 2 d., kai Vokietija vakarykščiai buvo paskelbusi karą Rusijai, Marijampolėje laikė jis pirmas iškilmingas mišias. Kai po mišių kun. Rėklaitis, suteikdamas ši šv. Pijaus X gautą apaštališką palaiminimą su visuotiniais atlaidais, ėmė kryžiumi laiminti žmones, sausakimšoje bažnyčioje kilo didelis susijaudinimas, garsus dejavimas ir verksmas, žmonėse pasklido kalbos, jog šventas Tėvas atsiuntė jauną kunigėlį palaiminti nuo karo. Suvalkuose jis pradėjo ir pirmąjį nuodėmklausio patyrimą, kai išpažinčių klausė kariuomenėn paimtųjų.

Bet Germanikumo auklėtinis ir Gregorijanos studijozas buvo pašauktas profesūrai ten, kur jis pats buvo mokęsis, t.y. į Petrapilio kunigų seminariją.

VEIKIMAS PETRAPILYJE
Nuo 1914 m. rudens kun. dr. Rėklaitis, vienintelis lietuvis profesorius Petrapilio kunigų senimarijoje, ėmė dėstyti fundamentalinę ir dogmatinę teologiją ir platųjį katekizmą. Kai kiti viską tedėstė lenkiškai, jaunas profesorius pirmasis ėmė dėstyti lotyniškai, bandydamas įvesti disputų, duoti rašto darbų. Kun. Rėklaičio klierikų tarpe buvo Jonas Starkus, Mykolas Ražaitis, Feliksas Bartkus, Klieriko V. Mieleškos (vėliau Karmelitų par. Kaune kleb.) prašomas, seminarijos vadovybei leidžiant, k;in. Rėklaitis savo erdviame bute klierikams ėmė dėstyti lietuvių kalbą. Tik kai atvyko iš Seinų seminarijos klierikų tremtinių su savo dvasios tėvu kun. dr. Jonu Totoraičiu, kuris pastoviai apsigyveno pas Rėklaitį, jam buvo perduotas lietuvių kalbos dėstymas.

Kun. Rėklaičio pareigos nesiribo-jo vien seminarija. Kai į Petrapilį suplaukė tremtinių moksleivių, jis dėstė tikybą lietuviškai vienos realinės gimnazijos gražiam lietuvių būriui, kuriame buvo ir "pirmeivių". Turėdamas daug darbo seminarijoje, jis pradžioje tik atliekamu laiku tedirbo pastoracijoje. Bet jis negalėjo atsisakyti, kai reikėjo tautiečiams patarnauti Petrapilio priemiesčio Liesnoje parapijoje. Per visas šventes jau išvakarėse vykdavo jis klausyti išpažinčių, sakyti lietuviškų pamokslų, giedoti sumos.

čia kun. Rėklaitis įsitraukė ir į platesnę visuomeninę veiklą, savo bute priglausdamas posėdžiams studentus ateitininkus, kunigus tremtinius. Jis tapo naujai įkurto savaitraščio "Vado" redaktoriumi, tuo tarpu kai iš Maskvos iškviestam kun. Juozui Vailokaičiui, talentingam organizatoriui, buvo pavestas laikraščio leidimas. "Vadas" ėjo dar ir prie bolševikų, iki 1918 m. liepos mėn. Už vieną straipsnį, kuriame lietuviškieji bolševikai buvo pakaltinti, kad savo spauda ir kitom priemonėm sulaiką tremtinius nuo grįžimo tėvynėn, savaitraštis buvo uždarytas. O pats redaktorius gavo slapčiomis — ir ne be pavojingų nuotykių — skubėti grįžti Lietuvon.

šiandien yra sunku įsivaizduoti, kaip toks tylus Padre Casimiro prieš 45-47 metus yra buvęs labai judrus lietuvių visuomenės veikėjas. Sunku čia viską ir suminėti. Labiausiai jubiliatas tada yra reiškęsis kun. J. Vailokaičio įkurtoje lietuvių katalikų tremtinių "Liaudies Sąjungoje". Būdamas jos centro komiteto nariu, Rėklaitis ėjo įvairiausias pareigas. Kerenskiui valdant, greit susiorganizavusi Sąjunga Rusijoje išvystė platų veikimą, turėdama apie 60 skyrių su maždaug 60,000 narių. Sąjunga laikė pradžios mokyklas, Petrapilyje turėjo vakarinius kursus ir gerai organizuotą Liaudies universitetą.

Liaudies Sąjunga, šalia karo pabėgėliams šelpti komiteto, yra tikrai daug nuveikusi lietuvių švietimo ir jų globos srityse. Didžiausias Sąjungos darbas buvo tremtinių grąžinimas Lietuvon, kai bolševikai ir vokiečiai buvo pasirašę taikos sutartį Liet., Brastoje. Tam reikalui buvo panaudotos ir per popiežiaus paskelbtą Lietuvių Dieną surinktos pinigų sumos, šitame reikale kun. Rėklaitis buvo labai veiklus. Daug energijos jis taip pat parodė, kai reikėjo rinkti atstovus į Rusijos lietuvių bendrąjį seimą Petrapilyje (1817.V). Kartą net ant stalo pašokęs jis sąmonino Liaudies Sąjungos narius, kada jie čia pat buvo klaidinami, už ką reikia balsuoti.

Kun. Rėklaičio atsiminimuose (žr. išspausdintą dalį "Tautos Praeities" I, 1 ir 3 sąs., 1959, 1961) yra vertingų žinių apie tą garsųjį Patrapi-lio lietuvių seimą, kurio dalyvis jis pats buvo. Ypatingą dėmesį jaunas profesorius parodė, kai užgulė tremtinių grąžinimo bėdos. Reikėjo trimis kalbomis (lietuvių, vokiečių ir rusų) išdavinėti Sąjungos nario pažymėjimus, nes jie pasirodė geriausi dokumentai sienai pereiti. Erdvus Rėklaičio butas virto visa kanceliarija. Jis ėmė išdavinėti ir kvitus tiems, kurie deponuodavo pas jį Vailokaičių bankui įmokamus pinigus. Rėklaičio parašu "Brolių Vailokaičių Bendrovė" Vilniuje, o vėliau Ūkio Bankas Kaune tokius kvitus keitė dar kelerius metus, kai jau buvo ir litai. Tai buvo rizikingas, bet didelis patarnavimas žmonėms, nes nežuvo jų pinigai.

Į MARIJONŲ VIENUOLYNĄ LIETUVOJE
Vaikas būdamas, Kaziukas buvo tarnavęs Marijampolėje "baltiesiems tėveliams" mišioms, iš jų buvo gavęs pirmuosius tikėjimo pamokymus, pas juos buvo priėjęs pirmosios išpažinties, o klierikaudamas atostogų metu net pagyvendavo jų vienuolyne.
Kai kun. Rėklaitis grįžo iš Petrapilio, rado marijonų atgaivintoją kun. Jurgį Matulevičių sudariusį kongregacijos branduolį. Generolo patariamas ir globojamas, Mohilevo arkivyskupijos kunigas Rėklaitis 1918.X.25 įstojo į vienuolyną atlikti novicijato. Jam teko tačiau tuoj būti palydovu ir kapelionu Vilniun vyskupu paskirtam marijonų generolui, kai jis buvo konsekruojamas Kaune (1918.XII.1) ir kai atliko ingresą į Vilniaus katedrą (XII.8). Pastabus Tėvas Rėklaitis čia matė aštrius vietinių tautų santykius. Nuo pat in-greso spindėjo Gedimino sostinėje vysk. Matulevičiaus asmenybė, sugebanti daug pakęsti ir nemalonumų pakelti.

Penkmetį (1918-23) Rėklaitis praleido Lietuvoje būdamas marijonų naujokų vedėju, "žiburio" gimnazijos mokytoju, padėdamas pastoracijoje ir labai daug laiko skirdamas Vargdienėms seselėms, kurių globėju jis išbuvo iki savo išvykimo į JAV. Jeigu iš jų Marijampolėje išaugo žymus katalikų kultūros centras, su savo spaustuve, Šešupės knygynu ir tt., labai daug yra pasidarbavęs jų globėjas. Apie tai, be abejo, Putnamo seserys duos platesnę atskaitomybę.

AMERIKA, ROMA, AMERIKA, ROMA, AMERIKA . . .
Didesnę savo judraus gyvenimo dalį jubiliatui teko praleisti ne tėvynėje. Su kun. Feliksu Kudirka, kuris buvo ir pirmasis Rėklaičio anglų kalbos mokytojas, 1923 m. išvyko jis į užjūrį ir tapo Čikagoje marijonų naujokų vedėju, "Laivo" redaktoriumi, "Draugo" redakcijos nariu, seserų kazimieriečių nuodėmklausiu ir kapelionu, arkiv. Mundeleino seminarijos profesoriumi, nekalbant apie veikimą visuomenės organizacijose. Be kitko, savo paskaitomis apie Romą (su šviesos paveikslais) Tėvas Rėklaitis Vargdienėms seselėms surinko grynais per tūkstantį dol. aukų.

Sėkminga jauno marijono veikla Amerikoje buvo staiga nutraukta. Kai vysk. Matulevičius atsisakė iš Vilniaus (po lenkų konkordato), jis gavo leidimą Romoje organizuoti marijonų generalinį namą ir kolegiją savo studentams. Tėvas Rėklaitis buvo generolui pats tinkamiausias kandidatas į padėjėjus. Jis pažino, be kitko, Romą ir mokėjo itališkai. 1925.XI.17 jis jau buvo pas savo viršininką Romoje. Bet trumpai jam teko veikti Matulevičiaus vadovybėje. 1925 gruodžio mėn. generolas išvyko Lietuvon kaip apaštališkasis vizitatorius. Jam buvo pavestas bažnytinės Lietuvos provincijos sutvarkymas.

O Tėvui Rėklaičiui atiteko visa darbų našta. Kai staiga Kaune 1927. 1.27 mirė arkiv. Matulevičius, o generalvikaras kun. prof. P. Būčys neskubėjo rodytis, generalinis prokuratorius Rėklaitis Romoje pasijuto su jaunais klierikais visai vienišas. Reikėjo marijonų konstitucijas pritaikyti prie naujai paskelbtų bažnytinių kanonų. Iškilo pagaliau didelis rūpestis dėl juridinės padėties. Kai savieji, net ir pats generolas P. Buč-ys kartais nesiorientuodavo (buvo Lietuvoje), gen. prokuratorius Romoje naktimis nemiegojo. Tėvui Rėklaičiui tačiau pasisekė apsiginti nuo lenkų pretenzijų atgaivinti "baltuosius tėvelius" (1927-28). Matulevičius buvo juos atnaujinęs, įvesdamas reformą ir rūbe. Rūpestingomis pastangomis Tėvo Rėklaičio, kuris Romoje per eilę metų ėjo įvairiausias pareigas (sekretoriaus, gener. Prokuratoriaus, ekonomo, namų vyresniojo, dvasios vadovo), pasisekė šią bylą Vienuolių Kongregacijoje laimėti. Daug džiaugsmo buvo taip pat, kai jis marijonams išgavo eg-zempcijos (nuo vietinio vyskupo nepriklausymo) teisę.

Penkis kartus Romoje marijonams reikėjo kraustytis iš vienos vietos J kitą, kol buvo įsigytas savas namas (Via Corsica 1). Nuo pat pradžios Tėvas Rėklaitis pasirodė sumanus ir praktiškas, koks jis nuo jaunų dienų yra buvęs. Ir vysk. Bučiui (1927-33) ir A. Cikotai (1933-39) esant generolais, jis buvo Romoje svarbiausias pareigūnas, ant kurio pečių gulė visokie darbai.

Jis nuolat, pvz., palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos ministeriu prie Kvirinalo V. čarneckiu (1925-39), su min. prie šv. Sosto dr. J. šauliu ir kt. Lietuvos pasiuntinybių pareigūnais. Su min. šaulio pagalba Rėklaitis kasmet organizuodavo Romos lietuviams rekolekcijas. Jo ryšiai pasidarė dideli, nes tekdavo rūpintis visokiausiais reikalais.

T. Rėklaičiui pasisekė iškovoti, kad arkivyskupams-ordinarams skri-tas valdžios ženklas pallium būtų kardinolo pašventintas viena diena anksčiau vien dėl to, kad Rėklaitis spėtų nuvežti palijų į Kaune ruošiamas dideles iškilmes 1926.VI.28 pirmajam Lietuvos arkivyskupui J. Skvireckui. Gerai Vatikano santykius pažįstąs lenkų prel. Skirmunt lenkiškai pastebėjo per palijaus įteikimą: "O, Tėve Kazimierai, turite didelę įtaką Vatikane. Kaip Jūs galėjote pakeisti kartą nustatytą tvarką palijams gauti?" Taip, Padre Casimiro turėjo didelės įtakos!
Tėvas Rėklaitis lydėjo į Kauną pirmąjį nuncijų Lietuvai arkiv. Bar-tolonį ir buvo jam vertėju lankantis po parapijas. Jis rūpindavosi Romon atvykstančiais maldininkais ir jų audiencijomis. Net anksčiau, kai marijonai dar neturėjo savo erdvių namų, jis rūpindavosi taip pat atvykstančiais Lietuvos vyskupais, kurie 1928 m. atvažiavo visi penki iš karto.

Kai nuo 1939 m. prasidėjo ilgas vysk. P. Bučio valdymo perijodas (iki 1951), T. Rėklaitis 1940 m. pavasarį išvyko provincijolo pareigoms į Ameriką. Dėl ligos iš jų pasitraukęs ir 1947 m. iš Amerikos sugrįžęs Romon, jis buvo paskirtas marijonų vienuolynų vizitatorium. Antru kartu 1952 m. jis kaip vizitatorius vėl važinėjo po Ameriką.

Nuo 1953 m. T. Rėklaitis Romoje ėmėsi labai svarbaus darbo. Jis tapo Dievo Tarno arkiv. Matulevičiaus beatifikacijos bylos postulatoriumi. Su jam įprastu rūpestingumu informa-tyvinė dalis (liudininkų apklausinėjimas) jau senokai yra baigta. Visa medžiaga (Matulevičiaus laiškai, raštai ir tt.) iš visur buvo surankioti ir pristatyti bylos reikalu. Drauge jubiliatas yra postulatorius marijonų vienuolijos įkūrėjo St. Pap-činskio ir kito švento gyvenimo vienuolio, veikusio Portugalijoje, Kaz. Višinskio.

Paprastai vienuolio gyvenime daug jo darbo pasilieka tarp nebylių vienuolyno mūrų. Taip yra buvę didele dalimi ir su jubiliato veikimu Romoje. Kai arkiv. Matulevičius pasieks altorių garbės, gal ir paaiškės, ką veiklus postulatorius yra atlikęs.

Neturiu drąsos kalbėti apie Tėvo Rėklaičio patrauklius asmens savumus. Kaip dvasios aristokratas, visą savo gyvenimą jis buvo ir yra tikras džentelmenas. Tegul Apvaizda jam suteikia dar daug sveikatos, tegul jį globoja ir saugoja!
Zenonas Ivinskis, Roma




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai