Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kardinolo pati miršta PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Liudas Dovydėnas   
Jis pakvietė:
— Pasileiskim žemyn, prie upelio.
Jo paties obliuotų lentų laiptais gražiai dėliojom batus žemyn. Laiptai dažyti, balti kaip drobė. Suskaičiavau septynetą kartų mynes batu baltą lentą, kol ant tokio pat balto suolo atsisėdom po šakotu klevu.
Kurį tarpą klausėmės upelio burkuojančios srovės. Buvo ne tai, kaip kitose vasarose: srovėmis šniokštęs lietus birželio pabaigoje pripildė sraunų upelį ligi briaunų. Ir atsiminiau Indeikos pasakymą, vasarą Valerijono balandžiai sparnais ištašką upelį.
Gal tylą nutraukdamas, gal iš trobos atsineštu sielvartu, jis ir tars:
— Tai, sakai, kardinolo pati miršta . . .
Buvau apsakęs dar viduje, sriubčiojant užpernykštį vyną, jo paties raugintą. Ko nors naujo nesugriebiau, tik atplaišiai pridūriau:
— Tai jau taip išeina, miršta.
— Taigi, visaip būna, — pasakė kažin kam, ir tuo tarpu mums to užteko.
Buvo jauku klausytis upelio skubaus čiurlenimo. Regėjau upelio pasukime šiauriop raibuliuojančias žvaigždes. Ir ne upelis skubėjo, o žvaigždės šokinėjo srovėje, vis toj pačioj vietoj, ir joms buvo gera, gal ir linksma. Ten žvaigždėms nekliudė žaismės praretėję abiejų krantų klevai ir per keletą dienų drumzles nusiplovęs vandens perteklius.
Už sodo, Valerijono namų pastogėje, pradėjo burkuoti du balandžiai. Kaip susitarę, per krūmus atšokavo būgnas ir atšūkavo saksofonas.
— Keletą kartų savaitėje taip ir taip. Iš penkių sūnų šiedu liko namuose. Barzdotasis muša būgną, plaukuočius pučia tą triūbą. Ir taip bus, kol jie eis į "Paradise" nuo dvylikos iki ryto.
Būgnas ir saksofonas, vienas antrą pralenkdami, grūmėsi čia pat prie vandens, jiems tyliai pritarė žvaigždžių žaismė vandenyje.

— Nenoriu, kad jinai girdėtų, tai mes čia pakalbėsim.
Nesumečiau, ko jinai, jo Monika, likusi supamoj kėdėj, nenori girdėti: ar būgno ir saksofono, ar to, ką jis nori pasakyti?
Palikom Moniką kojines mezgančią. Jinai, visą plačią kėdę užpildžiusi liulančiu kūnu, be žiburio, retkarčiais sužibėdama virbalais, mezgė ir mezgė. Kojine ir kojines. Žalias ir mėlynas.
Galėjai spėti, Monikai visam plačiam pasauly nebuvo nieko daugiau — sėdėti plačioj kėdėj ir kojines megzti.
Ateinant prie upelio, jisai prasitarė:
— Kartais ji nesiklauso mano kalbos. Va, jeigu apie lėktuvo sparnus arba apie traukinį anam krašte, tai jinai klausys ir klausys.
Jis pasuko kalbą:
— Čia už anos upokšnio alkūnės gyveno toks Fišeris. Jam indėnai viršugalvyje išvarė trijų pirštų platumo rėžį. Nuo vienos ausies iki kitos, skersai. Fišeris nedirbo kito darbo, o tik medžiojo lapes, rakūnus, voveres. Tai tuose metuose dar gyveno prie Wyalusing miške septynios indėnų šeimos ir taip pat medžiojo lapes, rakūnus . . . Mirė Fišeris gal šimto metų, vis pakeiksnodamas septynias šeimas. Atsimenu, aš nešiau grabą kartu su tėvu. Man ne ką teko nešti, mat, tik pirštų galais pasiekiau ąžuolinį.
Nutilęs surado švarko kišenėje cigarečių pakelį. Pakilojęs greit grąžino kišenėn. Gal pats save sugavo, — tokį vakarą nedera smilkyti dūmais. — Tai sakai, kardinolo pati miršta . . .
— Iš viso taip atrodo, — nutuokiau, kad ne tai, kad kardinolo pati miršta palaužtais sparnais. Jis kalba paviršiuje, kaip tos žvaigždės upokšnio bangoj, kažin kur gilumoje jo širdies slypi neišsakoma gėla, sielvartas. Gal tas sielvartas dėl virbalų blizgesio, gal dėl žalių ir mėlynų kojinių, gal dėl lėktuvo palaužtų sparnų. O gal viskas kartu.
Neilgoj tyloj vėl sujušo būgnas ir saksofonas. Garsas, liuokterėjęs per upelį, prasmukęs klevų šakas, nuskardėjo prie amžinai dūzgiančio greitkelio.
— Taip tai taip. Indeikos sūnus juokiasi, kai aš nueinu pašto atsiimti, sako, kam paštininkams algas moka. Monika kasdien siunčia; moterys tik ir mano. kad vaikai rašo pirštus apsilaižydami. Parašo Edvardas, rankas turi. Nors ilgai nerašė, o kai parašė iš ligoninės, tai Monika ir pradėjo tik žalias ir mėlynas kojines. — Patylėjęs: žalias ir mėlynas.
— Visada tokių spalvų kojinės Monikai patinka? — atsargiai paklausiau.
Jisai, Valerijonas Trainys, kaip negirdėjęs, tęsia kalbą:
— Su niekuo nekalbėjau, tai va su jumis. Jau gal sakiau, viena koja arti riešo, kita žemiau kelio nupjauta. Žinia, sūnus ratukais važinėja. Žada visai vasarai atvažiuoti. Universitetą lankys čionykštį. Abu galim pavėžėti. Bet po namus jam teks ratukais, tai čia va noriu pasitarti.
Ūmai sparnais ėmė kaukšėti balandžiai. Po stogu šilumoj aidi sparnų plakimas, kaip Indeikos sūnaus būgnas.
— Tai čia dabar, ko tiems paukščiams taip sparnais! — Palypėjęs du laiptu, grįžo paukščiams nutilus. Vėl atsisėdo.
— Tai sakai, kardinolo pati miršta. — Ir, nelaukęs mano atsakymo, romiu balsu: — Tegu sau Indeikos sūnus kalba, ką nori, tegu aš senos mados. Gal ir tau ne kažin kaip pasirodys. — Patylėjęs: — Gal ir Monika piestu stos, bet taip bus geriau: išpjausiu, su grindimis sulyginsiu visus slenksčius. Iš vieno rūmo į kitą ratukais bevažinėją. Ar tai nebus geriau? — Ir čia jis nelaukė atsakymo: — Rašė Edvardas iš ligoninės, kad ten iš rūmo į rūmą be jokių slenksčių sau bevažinėją.
Paima jis mano ranką aukščiau riešo ir nuolankiai kalba:
— Moniką padėk perkalbėti. Stati moteris. Iš paviršiaus kaip pyrago minkštimas, viduj — plienas vienas. Ji vis netiki, jogei Edžiukas be kojų. Padėsi man su ja. Tuoj pat šį vakar nueinam ir pakalbam. Manimi netiki. Suprask, sakau, Edvardas rašė ir aprašė. Skrido jie septyniese. Tai buvo sūnaus šimtas septynios dešimtys trečias skridimas. Pataikė priešo šūvis — sparną numušė. Sūnus pilotas, kapitonu pakeltas, darė ką galėjo, betgi toks milžinas, ar išsilaikys vienu sparnu. Nukrito priešo žemėje, tik trečioj dienoj savieji atrado. Radaru prisišaukę. O kojos ištino. Daktarų nepamokysi, ir — nupjovė. Vieną aukščiau riešo, antrą žemiau kelio. Trys gyvi, keturi mirę nuo karščio, nuo sužeidimų.
Patyli, pasikaso žilą pakaušį ir taria:
— Tai jau grįžkim vidun, ar ką. Grįžtant per siaurą ilgą sodą, Valerijonas
Trainys perbraukia nusvirusias šakas, paaiškina, kurios obuoliai prinoksta vasarą, kurios rudenį. Šakos kai kur paramstytos — vaisių lobį laikančios. Dar sustojom po viena obelim, kurios viena stora šaka išlenkta lyg balnas. Valerijonas glosto tą šaką, šypteli:
— Tai ant tos šakos nuo mažumės Edvardas mėgo joti. Būdavo, jojiko tarp šakų nematai, tik dviem kojom plaka orą, kaip raitelis pentinais.
Kiek patyli. Ir vėl ramiai:
— Atėjo miestas prie mūsų sodo, o buvo ne taip seniai miškas, krūmokšniai. Kaimynas Indeika išaugino šeimą — penkis sūnus. Kiti išsiskirstė, du girdim vakarais. Iš to duoną valgo. O maniškė, išgirdus būgną ir tą rėksnį, kartais nueina lovon ir ant galvos pagalvę užsideda. Kartą ir pasakė: "Jie ir kojas, jie ir muzikas !.." Visaip būna, sakau.
Tyliai praveria virtuvės duris. Mėnesienos ruožo apšviestą matom supamąją kėdę, margą skarą užmestą ant atlošos. Tylu. Valerijonas įlaša galvą didžiajan kambarin. Stakton įrėmęs rankas, pasukioja liemenį į visas puses.
— Per ilgai užgaišom, atgulė. Gal ir dėl Indeikų muzikos, — pateisina.
Ir susėdam už mėlyna cerata uždengto virtuvės stalo. Jis netrukus pakyla iš didžiojo kambario į viršų vedančiais laiptais, pasakęs Tuoj grįšiu".
Apsidairiau virtuvėje, kur keturi žmonės alkūnėmis susisiektų ruošos metu. Senas juodas pečius "Pittston Stove Co." užima kertę. Tarp sienos ir pečiaus lygiai supjautų malkų geras glėbys. Skardinis dūmtraukis bedasi sienon. Kitoj kertėj stiklinėmis durimis žvilga spinta. Visokio dydžio stiklai susirinkę apie Four Roses butelį. Buteliui grūmoja gintaru išmargintas vytis.
Grūmoja dideliu kalaviju, bet butelis stovi ramus. Netoli spintelės likusį sienos plotą dengia gobelenas su lėktuvu viršuj ir stirna apačioj. Ten ir kalendorius skelbiasi: "Laidotuvių rūpesčiai mums priklauso". Taip sako Anthony Cusick, Paradise gatvėje 243. Ant staliuko prie spintos mažas TV ir dar mažesnis radijas. Prakaitu riebūs užvedimo, sustabdymo guzikai. Mažas gazi-nis pečius apdengtas balta staltiesėle, jau gal pavargęs tarnyboje.
Grįžęs laiptais tik kėsteli rankas, paskui išima Four Roses ir du mažu stikliuku. Man žinoma, retu atveju Valerijonas Trainys vaišina Four Roses. Labai retu. Naminis vynas ir šventei, ir šiokiai dienai. Didžiajam kambary šaldytuvas, iš ten ant galų pirštų pasistypčiodamas atneša sūrio.
— Dar po vieną! Ant antros kojos, — perbraukęs lūpas delnu. — Edvardo šaukimas nelietė. Antram kare pradėjo skraidyti viršum Ger-manijos. Dabar pats, savo noru. Kartą ir sako: "Tėvai, iš padangės mačiau vietą, kur tu traukinį stūmei". Juokas vienas. Buvo tuoj po pirmojo, su tėvu aš nuplaukiau tėvynėn. Sunkiai ėjosi išlipus iš švedų laivo Klaipėdoje, kol pasiekėm Kauną... Trejetas geriau nei du.
Patyli. Galbūt nutrūko kalbos gija.
— Turėjom dvi dukteri, tai abi mirė vienoda liga. Jaunylė — pianinu visaip. Matei, stovi visais dantimis prasiviepęs, maniškės kasdien ap-šluostomas. Vyresnioji tai jau mano duktė: paukščiai, būdavo, jai tik paukščiai. Žiemą raudon-gūžį katė pagrobė, tai Apolonija, vyresnioji, vijosi per gilų sniegą. Sušilo... gal tokia dalia, plaučiais susirgo, liga susipainiojo... Aa, va, atsiminiau, kai mes Lietuvoj keliavom iš Kauno Panevėžin, miške sustojo traukinys, ir kviečia vyrus malkų parinkti traukinio pečiui. Grįžus iš miško su malkom, toks kailiniuotas ponas tėvui ir sakys: "Kur mes galim nuvažiuoti tokiais traukiniais?" Tėvas, va, ir atsakė: "O mes traukinį pastūmėsim." Taip ir padarėm: keli vyrai, tėvas ir aš pastūmėm vagonus. Pradėjus garvežiui pūkš-noti, spėjom įšokti į vagoną. Ir tą poną radom besėdintį. Manoji vis prašo apsakyti, kaip rinkom malkas traukiniui sustojus, kaip stūmėm . . . Čia gimus, čia augus, visada priekaištauja: "Kodėl mūsų Edis nenuskrido viršum traukinio, kodėl jis į tą Vietnamą?" Ir apsipila ašarom. Po to ima mezginį-kojines. Kuriam, tarpui praėjus, pasakiau, kad išlyginsiu slenksčius. Juk gi mūsų namas, kodėl ne? Vaikui geriau bus. Ir čia ji užsidegė: kad ji per tokius slenksčius niekados kojos neperkelsianti. "Kai jis išvažiuos, kas man liks, seni? Ir slenksčių neliks!"
Didžiajam kambary medinio laikrodžio gegutė nukukavo vienuolika kartų. Tai Edvardo atvežtas iš Germanijos.
— Gera proga, aš Monikai sakau, kad Fišeris ilgo amžiaus sulaukė su indėnų ruožu skersai galvą, kad ir pianinas stovi prasišiepęs, ir primena Pauliną, kad taip ir sulyginti slenksčiai gali būti. Ne, ji piestu stoja už slenksčius.
— Dar po vieną už kardinolienę. — Patylėjęs, sūrį pauostęs, greit sukramto. — Tai matote, atgulė. Argi kelsi. Gal taip kitą kartą? Tik tas gazolinas padebesin iškilo. Atvažiuok.
Jutau jo susirūpinimą ankstyvu žmonos atsigulimu ir slenksčiais.
Jis atsargiai prieina prie laiptų, pasiklauso. Grįžęs nebesėda.
— Visaip išeina. Netikėtai, nelauktai. Taigi, kad ir jums, kaip taip neatsargiai kardinolo pati .. . Ar jūs nematėt katės?
Ir vėl apsakiau mūsų kardinolų gyvenimą. Jau bus gerų dešimt metų, kai maitinam kardinolus žiemą ir vasarą. Vaikus maitindama, pati visaip skubina, ir tai pamatė katė, besislapsty-dama po krūmais, laukų pievų valkata. Mes spėjom išgąsdinti katę — paliko ant pievos kardinolienę palaužtu sparnu. Visaip bandė vienu sparnu pakilti į netolimą mūsų sodo krūmą, kur jos vaikai cypsėjo. Pats kardinolas leidosi ant pievos straksėdamas, viliodamas pakilti. Visos pastangos veltui. Tada mes bandėm sparną surišti, bet. . .
— Tai matai, nelaimių visokių. Tik mums taip rodosi, kad mūsų, taigi va . . . Atgulė jinai, o turėjo girdėti, kaip su kardinolo pačia. Visko pasaulis turi: bėdų aruodus, džiaugsmo rieškučias, sakydavo mano tėvas.
Palydėjęs iki automobilio, ant atdaro lango padėjęs abi plaštakas, jis ramino mane:
— Gal pagis. Paukščiai gajūs. Sparnas, taigi, kaip skristi. . . Bet gal? — Kiek džiugiau pridūrė: — Gal rasit jau begyjančią?
Vilties nebuvo. Kiek nuslėpiau kardinolo pačios nelaimę; palikau ją jau galvą padėjusią ant stalo, jau nebandančią pakilti.
— Kardinolas peni vaikus. Jam sunkiau tesėti amžinai alkaniems, bet jis triūsia, apsukriai triūsia, — apsakiau.
— Ak tai! Tai, tai gerai! Kardinolas, sakai, peni, Neturėjom niekad prisipratinę kardinolų. Mažai jų sviete. Kardinolas, sakai, išaugins . . .
— Ir mes taip manom. — Ir su šita gera žinia palikau jo kiemą ir jį, stovintį mėnesienoj baltagalvį sidabriniuose vartuose.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai