Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. J. GRINIAUS POŽIŪRIS Į ANTIKINĘ LIETUVĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vyt. Alantas   

Pilėnų vizija

Mano mokslo draugias dr. Jonas Grinius paskelbė Aidų v nr. 1962 m. straipsnį: "Vytautas Alantas tarp tautinės ideologijos kūrėjų". Nesu pratęs atsiliepti į mano kritikų vienokius ar kitokius pasisakymus dėl raštų, tačiau šįkart darau išimtį gal ne tiek kaip rašytojas, bet kaip lietuvis.

J. Grinius grįžta prie mano romano "Pragaro Pošvaistės", apie kurį tiek rašalo buvo išlieta, jam pasirodžius 1951 m. Daugiausia jo plunksnos smaigalys nukreiptas į mano romano centrinį asmenį istorijos docentą Leoną Girkalnį. Jei jis jam priimtinas kaip žmogus, tai jo esą negalima įsivaizduoti "nei istoriku nei juo labiau universiteto docentu", nes jis neturįs kritiškesnio žvilgsnio į istorinius įvykius. Jam, t. y. Girkalniui, nė į galvą neateinanti mintis, "kad jo gaivinama senovės lietuvių stabmeldiška religija bei dorovė su Amžinosios Ugnies ir Pilėnų kunigaikščio Margirio kultu nedaug kuo skirtųsi nuo vokiečių nacių pagonybės".

Kas teisybė tai teisybe: nei mano herojui, nei juo labiau man pačiam niekad nebuvo atėję galvon tokių fantastinių, neteisingų ir antikinę Lietuvą šmeižiančių minčių. Kad J. Grinius yra didelis pagonybės nekentėjas, tai aišku, bet kažin ar jis ne per toli nueina, sumesdamas į vieną katilą senovės lietuvių tikėjimą bei Margirio didvyrišką žygį su vokiečių nacių pagonybe. Bent ligšiol dar neteko girdėti nė iš vieno bet kurios pakraipos lietuvio tokių niekinančių ir žeminančių žodžių apie antikinės Lietuvos tikėjimą, kaip kad dabar išgirdome iš J. Griniaus lūpų. Priešingai, mes visi buvom vienodos nuomonės, kad mūsų prosenoliai buvo vaišingi, dori, laikėsi duotojo žodžio, buvo tolerantingi ir t.t. O gal J. Grinius surado kokių naujų šaltinių, iš kurių jam paaiškėjo, kad senovės lietuviai kišo savo priešus į koncentracijos stovyklas ar degino juos ant inkvizicinių laužų? Aš tokių šaltinių nežinau, tik ne kartą esu skaitęs, kad ir aršiausias priešas lietuvio pastogėje buvo priimamas ir vaišinamas kaip svečias. Dr. J. Balys rašo: "Senovės lietuviai religijos atžvilgiu buvo labai tolerantiški, jie nesistengė savo religinių pažiūrų primesti kitoms tautoms ir nekariavo "šventų karų". (Senovės lietuvių dievai ir dvasios, Santarvė, 1956 m., rugsėjo-spalio mėn.).

Ir kodėl Margirio kultas nedaug kuo skirtųsi nuo vokiečių nacių pagonybės? Man rodos, kad J. Grinius gerai nepagalvojo, ką parašė. Apsuptas priešų ir matydamas nebegalėsiąs laimėti, užuot ėjęs į vergiją, kartu su savo pilies gynėjais jis pasirinko mirtį. Ką tai turi bendra su nacių pagonybe? J. Grinius, be abejo, pražiūrėjo, kad Pilėnų didvyrių tragedija lietuviuose tebesikartoja ir šiandien. Ar J. Grinius nebus girdėjęs, kad mūsų partizanai, neberasdami kitokios išeities, susisprogdindavo bunkeriuose? Ar jis ir tuos žygius apšauks "nacių pagonybe" ? Reikia tik džiaugtis, kad tik vienas J. Grinius taip atkakliai yra pasinešęs nuplėšti Pilėnų gynėjų garbę. Ne visi taip galvoja ir jo pasaulėžiūros žmonės. Štai, "Draugas" pernai gruodžio 27 d. savo vedamajame "Laikas ir herojai" tarp kitko taip rašo: "Niekas negali žemėje kitam patarti,   ar  jis  turi  mirti  ar  pasirinkti vergiją, nes daugelis šiandien taip kalba, kad geriau žūti, negu raudonu būti. Taigi anoj mūsų partizanų auka turi būti vertinama kaip augščiausias aukos pavyzdys, pasikartojusių Pilėnų neužgesintas žėrėjimas". Todėl kai J. Grinius sako, kad mano atvaizduota "Pilėnų žuvimo apoteozinė vizija gal buvo įmanoma tariamo Gedimino ainio kunigaikščio Beržanskio-Klausučio vaizduotėje", tai jis užmiršta arba tiesiog ignoruoja šių dienų faktus: ji buvo įmanoma ir mūsų partizanų vaizduotėje. . . Partizanai pakartojo Pilėnų didvyrišką tragediją ne vaizduotėje, bet savo darbais.

Savo herojų Leoną Girkalnį aš visai sąmoningai padariau istoriką. Jei jis prieina tokių, o ne kitokių išvadų, liečiančių krikščionybę, jis prieina prie to, kaip tik išeidamas iš savo istorinio galvojimo. Lietuvių tautai gal niekad neužgys žaizdos nuo tų priemonių, kuriomis krikščionybė buvo įvesta Lietuvoje. Kaip krikščionybė buvo įvesta Prūsijoje, žinome: krikščionybė prūsams buvo primesta kardu, ir jie žlugo. Taip pat žinome, kaip lenkai įvedė krikščionybę Lietuvoje: jie pasinaudojo krikščionybe kaip lenkinimo ir lietuvio asmenybės sužlugdymo priemone. Lenkų dvasininkai buvo ištikimi lenkų imperializmo agentai Lietuvoje. Jie dirbo išvien su bajorija prigydyti Lietuvą prie Lenkijos kūno. Todėl Girkalnio neigiamo požiūrio priežasčių į krikščionybę reikia jieškoti pačioje Lietuvos istorijoje ir antrojo pasaulinio karo tikrovėje, o ne kažin kurių Peuerbachų ir jo skolininkų teorijose. Nenuostabu ir, pagaliau, nieko nauja, jei mano didvyris nukreipė savo žvilgsnį į antikinę Lietuvą, kaip į politinės bei dvasinės laisvės laikotarpį, kaip į mūsų prosenolių kūrybinės galios ir išminties pasireiškimą ir pagaliau kaip į Lietuvos galybės sužydėjimą. Savo romane aš pastebėjau, kad krikščioniškojo laikotarpio iš Lietuvos istorijos išbraukti nebegalima, bet reikia atsiminti, kad ir antikinės Lietuvos iš istorijos puslapių ištrinti neįmanoma. Gal kai kam ir nepatinka anų amžių mūsų senolių tikėjimas, bet jau taip susiklostė istorijos aplinkybės, kad garbindami Perkūną ir kūrendami Amžinąją Ugnį, kitaip sakant, turėdami savo susikurtos dorovės principus, pagal kuriuos buvo dorojamas jų charakteris, turėdami savo pasaulėžvalgą, papročius ir apskritai visą gyvenimo filosofiją, mūsų prosenoliai turėjo susikūrę imperiją, kuri, deja, nuo krikščionybės eros pradžios ėmė žlugti. Aš čia nenoriu insinuoti, kad dėl to buvo kalta tik krikščionybė: aš tik noriu pabrėžti, kad naujasis tikėjimas buvo panaudotas lietuvių tautai pavergti politiškai ir dvasiškai.

Apie mano didvyrio "istoriškumą"
Negaliu čia iškęsti nepasakęs poros žodžių ir savo didvyriui Leonui Girkalniui apginti. J. Grinius pastebi, kad Girkalnis ne vienu atveju pasakęs piktos kritikos žodžių prieš krikščionių dorovę ir jos negalią sudrausminti bei sukilninti pasaulį, tačiau, kritiko žodžiais, "tai paliudija ne tiek jo kritišką žvilgsnį, kiek jo subjektyvią, emocijų padiktuotą priešingybę krikščionybei". Kodėl tik subjektyvią ? Ar karo metu ištikęs Lietuvą kataklizmas buvo tik jo "subjektyvių emocijų" vaizdinys? Kad nė kuo nekalta tauta — ir ne vien tik lietuvių tauta — buvo sutrypta, pavergta, nukryžiuota, ar tai buvo tik mano herojaus "subjektyvus" įsivaizdavimas? Ar tai nėra objektyvūs istorijos faktai ? Pats J. Grinius ir mes visi nuo tos žiaurios neteisybės skaudžiai nukentėjo-me, ir visa mūsų tauta jau dvidešimt metų statoma ant bedugnės krašto; ar ir tai mano kritikas laiko kažin kokiu "subjektyviu" slogučiu? Aišku, mano didvyris, kaip pagaliau ir mes visi, subjektyviai išgyvenome įvykius, bet tai dar nereiškia, kad tie įvykiai nustoja egzistavę kaip objektyvūs faktai. Girkalnis, išgyvendamas įvykius subjektyviai, nepraranda šalto proto juos analizuoti ir daryti savo išvadas, statydamas kardinalinį klausimą: kodėl? Todėl mano herojus jau nėra toks "neistoriškas", kaip kad nori į-tikinti J. Grinius. Man susidaro įspūdis iš J. Griniaus samprotavimų, kad jei aš savo herojų būčiau padaręs "yesmanu", kitaip sakant, jei Girkalnis visoje toje mūsų tautą ištikusioje tragedijoje būtų pripažinęs Apvaizdos ranką, tai jo akyse jis nebūtų išėjęs jau toks "neistoriškas"...

"Nuistorinęs" mano herojų, J. Grinius atsigręžia į mane, jo autorių, pastebėdamas, kad aš esąs "nedaug kritiškesnis už savo romano herojų". Mat, jei Girkalnis nežinojęs, kad tautinių religijų tegalėję būti tik senovėje, kol tautos galėjusios gyventi beveik izoliuotos vienos nuo antrų, tai romano autoriui turėję būti aišku, kad to nebeįmanoma pasiekti šiandien, nes "nuo krikščionybės pradžios pasaulis perdaug toli yra nuėjęs visuotinio susijungimo ir supanašėjimo kryptimi". Visų pirma tektų pastebėti, kad dar toli gražu ne visos pasaulyje tautinės religijos yra išnykusios. Geriausi tam pavyzdžiai — judaizmas ir bramanizmas. Prieš įsigalint komunizmui, kinai irgi turėjo savo tautinį tikėjimą — greičiausia, kad ir šiandien jis ten tebėra—japonai taipgi neatsisako nuo savo tautinio tikėjimo. Vėlgi neįmanoma įsivaizduoti J. Griniaus skelbiamos pasaulio "visuotinio susijungimo ir supanašėjimo" krypties. Vaizdžiai parodė tą "susijungimą ir supanašėjimą" paskutinysis pasaulinis karas. Dabar ruošiamasi dar didesniam "susijungimui ir supanašėjimui" — trečiam pasauliniam karui. To "susijungimo ir supanašėjimo" nepasiekė krikščionybė, neįvykdys jo ir komunizmas. "Kai šių dienų pasaulis atmeta Kristaus mokslą ir jo dorovę, tai jis nebegrįžta į senosios pagonybės formas, bet susikuria naujas, visuotinesnes negu senosios", sako J. Grinius. Kokios gi tos "naujos ir visuotinesnės" formos? Kai komunizmas žlugs, tai jokių "naujų ir visuotinesnių" formų nebeliks: teliks tik senosios.

Nacionalizmo siaubas
Pasižvalgęs po platųjį pasaulį, J. Grinius vėl grįžta prie Lietuvos, bet dabar graudendamas mane nebe pasaulio "krypčių" ignorancija, bet baugindamas nacionalizmo siaubu. Jis sako, man turėję būti aišku, "kad mėginimas atgaivinti tautinę religiją ir moralę yra ne tik neįmanomas anachronizmas, bet ir posūkis į šovinistinį nacionalizmą, kuris tautą labiau stumia į pražūtį, negu ją iš-gelbsti". Bet užuot pamėginęs bent vienu kitu argumentu pagrįsti savo tvirtinimą, kodėl, būtent, tas nacionalizmas taip baisiai pavojingas lietuvių tautai, J. Grinius prideda pastabėlę skliausteliuose (tai liudija neseni Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai). Matyt, abejodamas, kad Vokietijos ir Japonijos pavyzdžiai manęs gali neįtikinti, jis užpila man ant galvos visą kirbinę autoritetų pabrėždamas: "Ar rašydamas Pragaro Pošvaistes", sako J. Grinius, aš neatsiminęs, kad dar gerokai prieš antrą pasaulinį karą St. Šalkauskis,
K. Pakštas, A. Maceina nekartą į-spėjinėję savo tautiečius "saugotis nacionalizmo, nes jis neša nelaimę tautoms". Kiek toliau prie tų autoritetų jis dar priduria J. Keliuotį ir J. Girnių, kurie nacionalizmo irgi nemėgsta.

Cia, atrodo, J. Grinius mane bus prirėmęs prie sienos: turiu prisipažinti, kad rašydamas savo romaną, nebuvau užbėgęs pas tuos augščiau paminėtus garbingus vyrus pasiimti instrukcijų, kaip ir ką turėčiau rašyti, kokius herojus turėčiau išvesti ir t.t. Ir turiu prisipažinti, kad nė karto apie juos net nepagalvojau. Taipogi, rašydamas savo veikalą, negalvojau nei apie patriotizmą, nacionalizmą ar šovinizmą, o galvojau tik apie savo tautos meilę. Mat, aš nepriklausau prie tų garbingų vyrų, kurie taip gražiai moka viską išlukštenti, suskirstyti kategorijomis ir prie kiekvienos kategorijos priklijuoti etiketę su įspėjimu: piliečiai, jei jūs puoselėsite mūsų siūlomos kategorijos tėvynės meilę, jums nieko bloga neatsitiks, bet jei jūs palinksite, sakysime, į nacionalistinę kategoriją, tai galite turėti daug nemalonumų ir net pražūti! Memento mo-ri: Vokietija ir Japonija!

Su tuo vadinamuoju nacionalizmu mūsuose nuo seno vyksta kažin koks nesusipratimas. Augščiau J. Griniaus paminėti autoritetingi vyrai iš nacionalizmo daro kažin kokį devyngalvį slibiną ir įspėjinėja lietuvių tautą jam nepasiduoti, kaipo pavyzdį, tuojau primindami Vokietiją ir Japoniją, kurioms nacionalizmas pridarė nemaža eibių (teisingiau būtų pasakius imperializmas, o ne nacionalizmas). Bet čia tuojau kyla klausimas, kuo demokratai anglai menkesni nacionalistai už vokiečius ir japonus ? Kol galėjo, anglai kūrė savo imperiją "demokratiniu" nacionalizmu. Ar jie neturi ant savo sąžinės burų karo? O mūsų kaimynai lenkai: toks jau perdėm katalikiškas kraštas, o kiek jie pridarė žalos mums ir kitiems savo kaimynams ? O ar neišpažįsta nacionalizmo prancūzai, skandinavai, pietų Amerikos tautos? O per amžius praktikuotas ir šiandien taip žiauriai besireiškiąs maskolių nacionalizmas! Kiek giliau pakrapštę kiekvienos tautos pakaušį, visur rasime tą "nuodingą" nacionalizmo mikrobą. Nė viena tauta neturi nacionalizmo monopolio. Aš čia nemanau teisinti nacionalizmo, o tik noriu pabrėžti, jog tai yra neišbraukiamas iš gyvenimo ir iš istorijos faktas. Nacionalizmas nėra jokia baisenybė tol, kol tauta nesijaučia esanti pakankamai pajėgi  ekonomiškai ir kariškai varyti pasiruošusi, ji taps imperialiste, nesvarbu, ar ji turės nacionalistinį, demokratinį ar kokį kitokį režimą. Pagaliau tokiai Japonijai ir Vokietijai nacionalizmas (teisingiau imperializmas) gal ir atnešė nelaimę, bet jos šiandien vėl gyvuoja, o mes, lietuviai, neturėjome imperializmo nuodėmės, bet šiandien vis dėlto dūstame raudonosios meškos glėbyje. Argi čia nėra nebe tiek nacionalizmo, kiek nuogų skaitmenų proporcijos reikalas ? Ar mes būtume buvę aršiausi nacionalistai, ar nekalčiausi avinėliai, kitokio likimo nebūtume susilaukę, nes trims milijonams kovoti prieš du šimtus milijonų sunkoka. Mes sau patiems galime primesti ir apgailestauti nacionalizmo stoką, o ne jo perteklių. Jei mes būtume buvę geresni nacionalistai istorijos eigoje, tai gal būtume išgelbėję nors pusę Vytauto Didžiojo imperijos, bet kadangi lenkai, vokiečiai ir maskoliai buvo kur kas geresni nacionalistai už mus, tai šiandien jie turi susikūrę imperijas, o mes esame jų vergai.

J. Grinius triuškina nacionalizmą Juozo Keliuočio citatomis iš 1926 m. Ateities. Tada Keliuotis rašęs: "Fizinė, materialinė galybė, turtai, neribotas savo egoistinių reikalų tenkinimas, štai nacionalizmo tikslai", kuriems esanti aukojama dorovė, tarptautinė teisė, gėda, susivaldymas ir net pati žmogaus asmenybė ir pati tauta. Ir J. Grinius priduria, kad tai buvusios teisingos mintys, tebega-liojančios ir šiandien.

J. Keliuotį pažinojau, buvome kolegos, jis buvo smarkiai idealistiškai nusiteikęs vyras, bet, turbūt, dėl to savo didelio idealizmo kartais prašaudavo ir pro šikšnelę. Paskaičius tą citatą, kyla klausimas: kuri tauta nenori būti fiziškai (čia Keliuotis, turbūt, turėjo galvoje kūno kultūrą) ir materiališkai galinga, kuri tauta nenori būti turtinga ir kuri tauta nenori patenkinti savo "egoistinių" reikalavimų? Kitaip sakant, tie tikslai yra kiekvienos sveikai galvojančios, pažangios ir veržlios tautos tikslai. Čia galima kalbėti tik apie priemones, kuriomis tie tikslai siekiami. Aišku, negalima pateisinti nei buvusių nacių, nei šių dienų maskolių grobikiškos politikos, kaip negalima pateisinti ir bet kokio gangsterizmo. Nebūtinai tokiai politikai taikintinas nacionalizmo vardas: tokia politika gali būti pavadinta imperializmu, ekspansionizmu, militarizmu ar kaip kitaip. Norint, žinoma, galima kiekvieną puolamąjį karą pavadinti nacionalizmo apsireiškimu, bet tai bus to žodžio sąvokos pertempimas. Juk ir labai taiki tauta gali būti nusiteikusi labai nacionalistiškai. Nacionalizmas nebūtinai turi būti karas, imperializmas, užgrobimas, genocidas. Nacionalizmas gali būti pabrėžta savos tautos meilė, besąlyginis aukojimasis jos gerovei kelti, ryžtas padaryti ją savo turtais ir kultūra prasisiekusią kitų tautų tarpe, žodžiu, iš savo tautos meilės gali būti sukurtas tam tikras kultas, kuriam turi nusilenkti visa kita. Lietuvių Enciklopedijos XIX tome yra visai neblogas nacionalizmo aptarimas: "Nacionalizmas yra lojalumas tautybei ir tautinei valstybei, tautybės ir tautinės valstybės siekinius padarant daliniu ar absoliutiniu kolektyvinio ar asmeninio elgesio standartu". Taigi, nacionalizmas, žiūrint į jį iš kitos pusės, nėra jau toks siaubas, kaip kad jį nori parodyti J. Grinius ir jo draugai. Užuot "stūmęs į pražūtį", jis gali būti tautai labai reikalingas, naudingas ir net būtinas. Kaip negalima nustatyti, kokio karštumo turi būti tikėjimas, taip negalima nustatyti, kokio karštumo turi būti tėvynės meilė. Besąlyginis aukojimasis tautai bei troškimas jos visokeriopos gerovės, didybės ir saugumo negali būti jokia nuodėmė. Kai J. Grinius cituoja J. Girniaus žodžius, kad "mažų tautų didybė gali remtis ne išorine galybe, o vidine pajėga", tai aš pasakyčiau, kad tauta, nors maža, norėdama būti saugi, turi remtis ir išorine galybe ir vidine pajėga. Geriausias tam pavyzdys Suomija. Jei ji būtų rėmusis tik "vidine pajėga", o būtų užmiršusi išorinę galybę, t. y. ginklą, tai šiandien jos likimas būtų buvęs panašus į visų Pabaltijo tautų likimą.

Savo "Pragaro Pošvaistėse" aš pabrėžiau, kad negalima išbraukti iš istorijos nei antikinio Lietuvos tikėjimo nei krikščionybės. Antikinė Lietuva davė didelį impulsą naujosios Lietuvos atkūrėjams. Antikinės Lietuvos dorovėje rasime daug elementų, kurie neprieštarauja krikščioniškai moralei, čia reikėtų jieško-ti sintezės, o ne priešybių. Jei Tomas Akvinietis įtraukė į savo teologiją Aristotelį ir Platoną, tai kodėl mes turėtume purtytis tų moralinių principų, kuriuos mūsų proseneliai puoselėjo prie Amžinosios Ugnies aukurų? Jei mes tikime lietuvių tautos amžinybe, tai tuo pačiu turime pripažinti jos istorijos tęstinumą ir negalime vienos gadynės vardu atmesti kitos gadynės sukurtų vertybių.
Vyt. Alantas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai