Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KNYGA APIE LIETUVOS PARTIZANUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė A. Plukas   
Tragiškasis lietuvių tautos pokario laikotarpis dar tebėra labai silpnai aprašytas. Geriausią šios rūšies veikalą, be abejo, sudaro Juozo Daumanto "Partizanai", kurių dabar jau pasirodė ir antroji papildyta laida. (Pirmoji vadinosi "Partizanai už Geležinės Uždangos").

Kaip pirmosios laidos skaitytojai žino, ši knyga nėra koks mokslinis šio pokario laikotarpio nagrinėjimas; tai yra daugiau mozaikinis to meto įvykių bei autoriaus pergyvenimų aprašymas, pradedant nuo 1944 metų liepos mėnesio pabaigos, kai bolševikai užėmė autoriaus tėviškę, ir baigiant antra jo kelione į Vakarus. Autorius gana ryškiai parodo, kaip šiame laikotarpy didelė lietuvių tautos dalis turėjo rinktis tarp Sibiro ir nelegalaus gyvenimo Lietuvoj, kaip augo ginkluotas pasipriešinimas okupantui, kaip organizavosi bei veikė lietuviai partizanai, bei kaip jie siekė užmegzti ryšius su Vakarais.

ši laida yra papildyta reikšmingais priedais. Skyrely "Grįžimas į žemę" (409-419 p.p.) aprašoma, kaip atvykę lietuviai partizanai užmezgė ryšius su Vakaruose esančiais lietuviais bei kaip jie grįžo į okupuotą Lietuvą, ir koks likimas juos ir jų palydovus ten ištiko. Be to, atskirai apibūdinami ryškieji "rezistencijos veidai" — J. Lukša, J. Deksnys, žaliasis Velnias, vysk. V. Borisevičius, J. Būtėnas ir J. Ku-kauskas. Tai padeda geriau suprasti pačius J. Daumanto aprašymus. Pagaliau knygoje yra įdėtas Tauro apygardos statutas, Lietuvių katalikų laiškas popiežiui, Nežinomo lietuvio skundas ir pabėgusio sovietų pulk. Burlitskio pasakojimas, kaip sovietai kovoja prieš Lietuvos partizanus. Knyga taip pat yra iliustruota paveikslais iš lietuvių partizanų gyvenimo.
Dėl visų šių priedų (409-498 p.p.) yra naudinga šią knygą įsigyti ir tiems, kurie jau turi jos pirmąją laidą.

šios laidos redakcija bando šią knygą pristatyti kaip kaltinimą Vakarams dėl Lietuvą ištikusios tragedijos. "Knyga", sakoma jos įžangoj, "... rodo kovotojų pradinį tikėjimą Vakarų paskelbtais idealais.. . Palaipsniui jų optimistinis tikėjimas Vakarais užleidžia vietą desperaei-niam praregėjimui, kad jie buvo kurstomi, o dabar palikti vieni, vienų vieni kovoje su globaliniu priešu". (8 psl.).

Tačiau ši knyga gal parodo ne tiek Vakarų kaltę, kiek mūsų pačių ar mūsų rezistencinės vadovybės klaidas ir nenumatymą. "Mūsų šeima", rašo autorius, "apsisprendė pasilikti dar tada, kai frontas kiek stabilizavosi ant Nemuno krantų. Nelengva buvo — jokio objektyvaus patarimo iš šalies, jokios objektyvios informacijos. Nacių okupacijos metu taip gausiai lankiusi tautą pogrindžio spauda jau kuris laikas nepasirodydavo visiškai. Nutrūko ryšiai su rezistencijos centrais. Be panikos ir bėgimo psichozės, kitko nesurasi", (p. 13-14).

Taigi, didžiosios tragedijos akivaizdoj krašto žmonės buvo palikti savo valiai ir apsisprendimui. Nurodymų, kaip sutikti šią nelaimę bei kaip jos metu laikytis, mūsų rezistencinė vadovybe neparengė ir žmonėms nepasiūlė.
Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad mūsų rezistenciniai veikėjai nedidesnį numatymą parodė ir būdami Vakaruose.

1948 metais iš Lietuvos atvykę partizanų įgaliotiniai vienu iš uždavinių turėjo "surasti kraštui realios pagalbos, kuria jis galėtų toliau tęsti kovą". (412 psl.). Knygoj teigiama, kad sunkiausia buvo šią paramą surasti: "Lietuvių organizacijos nebuvo tiek galingos, kad sukeltų materialinę pagalbą. Vakarai perdaug buvo nesidomėję rezistencija prieš sovietinę okupaciją, kad greitai persiorientuotų ir apsispręstų". Todėl ir Skrajūnas, rezistencijos įgaliotinis, pasiliko Vakaruose laukti, "nenorėdamas grįžti be šios paramos". (412 psl.). žinoma, parama gali būti įvairi. Knygoj nepasakoma, kiek šios paramos atvykę partizanai susilaukė, tačiau Skrajūnas grįžo Lietuvon 1950 m. spalio mėnesį. Jis grįžo ne vienas, bet su keliais "naujais laisvės kovotojais". Tuo metu, anot Burlitskio, sovietai kaip tik vykdė didžiausią partizanų valymą Lietuvoj — prieš juos buvo sutelktos dvi divizijos (468 p.). Todėl tiek Skrajūno (jis dabar Lietuvoj vadinosi Miškiniu), tiek su juo nuvykusių naujų kovotojų dienos buvo neilgos — nepraėjus nė metams, jie jau buvo žuvę. Tokiu būdu atrodo, kad šie vyrai vyko į Lietuvą tikrai mirčiai. Iš knygos nematyti, kad jie būtų buvę stabdomi nuo šio žygio, ar kad   mūsų   veikėjai   būtų svarstę būdus, kaip užbaigti partizaninį karą, taupant partizanų kraują.

Skaitant "Partizanus", iškyla ir daugiau klausimų, susijusių su mūsų kova už Lietuvos išlaisvinimą. Todėl būtų patartina, kad kiekvienas mūsų šią knygą atidžiai perskaitytų ir pasidarytų reikiamas išvadas tolimesnei kovai už Lietuvos laisvę.
Juozas Daumantas: PARTIZANAI, antras papildytas leidimas, 510 psl. Išleido Į Laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, Čikaga, 1962 m. Kaina 4,50 dol.    A. Plukas
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai