Parašė JUOZAS MIKUCKIS
|
EKSTAZĖ
Tu kiekvienoj gėlėj, Tu plieno skambesy — Ir akmenys tylieji Prašneko: tu esi!
Esi prisikėlimas, Mirty tu nemarus! Išėjusiems grįžimas Į saulėtus barus.
Netark kuo vadinies — Tu žaibas debesy, Giedroj, trenksme vilnies Ir man širdy esi!
MANO ŽVAIGŽDĖ
Pasirinkau aš žvaigždę tolimoj padangėj. . Ir nežinai, ar gęsti, ar šiandien gimei, Ar dykumos, ar žydintieji krūmai dengia, Vulkanuose liepsnoji, ar skrendi ramiai?. .
Kada mūs žemėj tavo kelio vingius spėja, - Pakilusia širdim stebiu tave tyliai Ir, rodos, tolumos keliai kasdien trumpėja Ir pinasi dainon man tavo spinduliai.
MELANCHOLIŠKA ELEGIJA
Išburiau vakar, kad tu busi pas mane, Ir spėjau aš — šiandieną mano tu viešnia.
Galbūt, galbūt, sunku mane lankyti — Praverdama duris, tau sudreba rankytė.
Bet visgi ateini nuliūdus, nerami — Gal bunda meilė ir svajojimai pirmi. ..
Dabar aš užimtas. . . Kortas dedu — buriu. Ne ateitį — aš minti praeitį turiu.
Karalius čirvų, karalienė gilių, Ir vynų tūzas. . . Smūgis. Kelias vylių. ..
Griuvėsiai... Trenksmas... Skausmas smilkiny. Daugiau aš nemenu. . . Gal tu meni?
Tu nieko nesakai, vien žiūri į akis, O aš žinau — man kortos visa pasakys!
Tu traukiesi? Tu pradedi manęs bijotis. .. Nejau, nejau ir tu manai, kad aš beprotis!
ŽIEDAIS PAVASARIS
Žiedais pavasaris už lango Vėl šaukiasi į mano širdį, Bet pro nusivylimo dangą Vien skausmo atdūsius ji girdi.
Lyg nuometai, žieduotos skaros Vėl puošia obelis prie tako, Bet tau klastingą žodį tarus — Mūs meilė jau liepsnų neteko.
Pavasaris ne vienas skleisis — Žydės ir sodai ir alėjos, Bet meilę, gimusią kadaise, Bus nevilties banga užliejus. |