Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEORGES BRAQUE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė St. Goštautas   

JO MIRTIES PROGA
1908 m. Braque išstato L'Estaque. Metais anksčiau Picasso nupiešia "Mademoiselles de Avignon". Cezanno heroiškas jieškojimas per Picasso ir Braque intuiciją tapo forma ir įvykdė perversmą meno pasauliui. Užtai Braque vardas taip rišasi su Picasso, nors jų keliai seniai yra iš:i-skyrę. Picasso yra milžinas fantastas su beprotišku blaškymusi; Braque yra tobulybe, kuri 60 metų ėjo Cezanno keliu ir perdavė visą Cezanno palikimą. Tai anaiptol nereiškia atsilikimą ar imitaciją. Braque perėmė vieną dar nevisiškai išvystytą pasaulį, ir sukūrė kitą, savo, pilng. meiles ir gyvybes, kuriame nė mažiausia gyvybe nėra abejinga. Jis sukūrė ir savo legendą, apgaubtą sapnų vizija: baltų plaukų aristokratas, bsglostantis katinėlį and Liudviko XIV krėslo. Bet vieną dieną krėslas liko tuščias ir baltaplaukis senelis nebetriūsė prie drobës. Braque mirė. Jo mirtis pasiekė visą pasaulį be sukrėtimo. Jau buvo apsiprasta gyventi jo nemirtingam pasaulyje, su jo "nature morte", su jo paukščiais, su jo žmogumi, pagautam visų spalvų intymybėj.

Kai Louvras su didele nuolaida į-sileido jo kūrinius tarp išgarbintų kolosų, jis nepadidino savo vardo, tik retu atveju, pagerbė dailininką, dar jam esant gyvam. Braque nepasijuto nuošaliai tarp visų savo nemirtingų bendrų. Jis taip pat tapo "muziejus" tarp Ingres, David, Delacroix, Renoir ir Degas. Dabar, kai jis mire, jam nereikės laukti "teisybes". Jis bus vienas iš tų, kurie jau turi savo vietą amžinybėj.

Braque, kaip ir jo mylimas Bachas, priklauso prie baroko. Jo mandolinos, gitaros, smuikai ir "Hommage a Bach" yra dažnas to ryšio vaisius. Kaip kiekvienas barokas, jis mėgsta fugas, kontrapunktus ir paralelizmą. Jo tapyba tampa kamerine muzika, kaip Vermeero grakštūs, intymūs ir ramūs kampeliai.

Braque tapyboj nėra motyvų nei kategorijų. Jis paiso paveikslo, ne idėjos. Jam tapyba yra svarbiau už viską, ir todėl jis šimtą sykių kartos savo "nature morte" ir muzika-linius instrumentus, kiekvienam iš jų jieškodamas kitokios tapybines problemos.
Braque vengia simbolizmo, vengia filosofinių ir socialinių problemų. Išgyvenęs du karus, jis nepametė savo ramumo ir georgiškos Virgilijaus poezijos.

Braque yra estetas. Bet be teorijų ir be mokyklų. Jo estetika išeina iš prigimties ir jo visa kūryba yra persunkta intuityvinio grožio. Užtai jis bus vienas iš tų modernių revoliucionierių, kurie savo grožiu patenkino visus. Tačiau jo dekoratyvumas neturi nieko bendro su tapybiniu gilumu. Yra stačiai "le plaisir de f air une peinture", kuriai jis gyveno visą savo amžių.

Braque neturi to kūrybinio veržlumo, kaip Picasso, ar Klee, ar Ma-tisse, bet už tai jis sprendė erdves problemą, erdvės kompoziciją, erdves spalvas. Jis norėjo sukurti tai, ko dar niekas nebuvo sukūręs, bet jis norėjo sukurti "bien fait". Jis norėjo sukurti meistriškai, ir todėl jo kūryba pasiekė nepaprastai tobulos technikos.

Braque yra mūsų dienų klasikas. Jo emocija yra tiek skaisti, jo protas tiek sukauptas ir jo meistriškumas tiek tobulas, kad jis visą gyvenimą paisė gyvenimo ir džiaugėsi juo. Jam tapyba buvo įprotis, kaip kitiems įprotis yra alsuoti ar klausytis.
Tai tiek Braque gyvenimo saulei nusileidus.
St. Goštautas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai