Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
IŠ LIETUVIŲ KALBOS SINONIMŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Bertulis   
Tiesa, senosios kultūrinės kalbos yra gausios sinonimais. Bet neatsilieka nuo jų nei lietuvių kalba. Turbūt, ji yra dėmesio verta, jei ji plačiai nagrinėjama lenkų ir vokiečių literatūroje.   Nemažai triūso įdėjo mūsų kalbininkai: Jablonskis, Būga, Skardžius ir kt. (Žinių pasisėmiau iš J. Kreivėno privačios bibliotekos). Tuo susirūpinta gana stipriai ir okupuotoje Lietuvoje. Pvz.: 1959 m. Vilniuje išleista "Lietuvių kalbotyros klausimai". 1961 m. Kaune A. Lyberis išleido "Lietuvių kalbos sinonimų žodyną". Ten jis sinonimus suskirsto į: 1. Eufamizmus (t. y. šiurkštūs žodžiai pakeičiami švelniais), pvz. — velnias — į nelabasis, gyvatė — piktoji, pavogti — pa-gvelbti ir 1.1. 2. — Perkeltinės reikšmės žodžiai: pvz. vietoj bijoti, sakoma — drebėti, eikvoti — blaškytis ir t.t. 3. — Poetinės metaforos: dangaus akys (žvaigždės), beržų skaros (šakos) ir t.p. 4 — Archaizmai: pvz. sekmas (septintas), viekas (jėga) ir t.t.

Be kita ko jis ten rašo:  "Lietuvių kalbos turtingumas — tai ne vien žodžių kiekybė, bet ir jų reikšmių įvairumas, raiškumas, sino-niminių priemonių gausumas". "Nėra kalboje žodžių, kurie savo reikšme visiškai sutaptų kaip du vandens lašai, nes kalba nemėgstanti betikslių žodžių" (p. 4).

"Lietuvių kalbotyros klausimuose" nurodomas ir kirčių tikrosios reikšmės intonavimų svarbumas. Be kita ko, pasakyta: "Jeigu kuris nors sakinio žodis gauna stipriai pabrėžiamą loginį kirtį ir yra dar tariamas su tam tikra intonacija, jame atsiranda dar antras kirtis" (p. 120). Autorius tuo nori nurodyti, kaip svarbu savo vietoje pastatyti atitinkamus kirčius.
Pavartęs sinonimų žodynus, pastebėjau, kad Joniškio (mano tėviškės) apylinkėje jų buvo vartota dar daugiau. Pvz.: nepaminėtas žodis "Bu-bis". Toje apylinkėje yra pabaisos sinonimas, t. y. būtybė, kuri įvairiais būdais vaikus gąsdina, ypač tamsoje. Karvelis — tai laukinis balandis ir t.t.

Papildydamas A. Rūko pateiktą veiksmažodžių žodyną, galiu pridėti dar Joniškio apylinkėj vartotus, pvz.: kiaulę varant sakydavo — ukš; kiaules ir paršiukus šaukindavo — čiulpiant, liežuvį pridėjus prie gomurio; katę varant, sakydavo — škac, šunį — eik lauk! arba — į būdą! Arklį varant — nuo! Paukštį — štiš! Karvę — siu! Karvę šaukdavo — tpruka - tpruka.
Vaikams, kad pasitrauktų iš kelio, sakydavo — nosta! Kad vaikai nutiltų (ypač, jeigu vyresnieji kalba) — vaikai, šiukštu! Joniškio apylinkėje tikrųjų lenkų nebuvo (nebent dvarininkai). Bet kai vaikas užsispyrusiai verkdavo, motinos jį erzindamos, pusiau dainuodamos sakydavo: "Pani Vasiliaucki, proša zagraj" ir į vaiką žiūrėdamos dainuodavo: "Tprumba (pirmąjį skiemenį tarti lūpomis), tprum-ba tyd-li-ti, tprumba tprum-ba tydlyt-liti". Vaikus tai veikdavo.

Kodėl buvo minimas tas "Vasiliaucki" ? Kai buvau vaikas — nesidomėjau. Kai studijavau Klaipėdos konservatorijoje, prof. J. Žilevičius savo klasės studentus ragino atostogų metu važinėti po kaimus ir rinkti senoviškas dainas ir muzikos instrumentus. Susidūręs su šiąja daina, užklausiau motučių, kodėl minimas tas Vasiliaucki, bet nei viena nežinojo.

Iš fonetikos
Benarpliodamas lietuvių kalbos fonetiką, įsigilinau į senovės kultūrinių tautų kalbų ir muzikos vysty
mąsi. Iš ten parinkau 20 neuminių (senovės ženklų muzikos gaidoms reikšti) ženklelių. Juos panaudojus, t. y. žodžiui davus tam tikrą muziką, tas pats žodis gali pareikšti daugiau kaip 1620 įvairių minčių. Pavyzdžiui paėmiau veiksmažodį "eiti". Panaudojau būtąjį laiką, su priedėliu "iš" ir "at". (šis straipsnis daugiausia taikytas mūsų jaunimui, kuris, deklamuodamas, ne vietoje deda loginius centrus. Todėl gaunama ne toji mintis, kurios yra norėjęs autorius). Bet apie tai pakalbėsime plačiau kitą kartą, šiandien užtenka palietus vien mūsų kalbos turtingumą, paėmus vienintelį žodį ateiti, ir pritaikius jam atitinkamą sinonimą.

Kalbos turtingumas
Nėra mažiausios abejonės, kad kalbininkai, tautosakininkai, poetai ir kiti turi savo leksikone įvairiausių sinonimų įvairiems veiksmažodžiams. Čia noriu duoti sinonimus, kurie mūsų apylinkėje dažniausiai buvo vartojami išreikšti atėjimui.
Atėjo — taikoma ir žmonėms ir gyvuliams.
Atkeliavo (ilgesniu keliu).
At-ke-lia-vo! — sakoma pašiepiančiai, jeigu trumpą distanciją ilgai ejo.
Atžingsniavo — statė žingsnį paskui žingsnio (Kaiman žingsniavo pats vienas. Vaižg.).
Atkulniavo — ėjo dėstydamas kulnį arti kulnies, t. y. mažais žingsneliais.
Atvėplino — ėjo žiopsodamas, vėpli-nėdamas.
Atskubėjo — greitu žingsniu.
Atidūko — bėgo dūkdamas, išdykaudamas.
Atšliaužė — per apledėjusį, snieguotą kelią.
Atsikorė — nerangiai, sulysęs (visai liesas).
Atsirioglino — taikoma nepageidaujamam asmeniui.
Atšėlo — atbėgo šėldamas, išdykaudamas.
Atplūkė — speige, per pusnis. Atsivarė — atėjo, lyg save varydamas.
Atitapalavo — per purvyną. Atlapojo — purvinu keliu. Atklumpino — ėjo sunkiai, lyg su
klumpėmis. Atpuškeno — lietingoje dienoje, per
vandeningą kelią. Atnėrė —   i
Atšveitė — l   atėjo vikriai Atmovė — J Atšvilpė —
Paršvilpė galvotrūkčiais —
lyg vėjas, lyg bubio atgintas. Atkiūtino — lyg paliegęs.
Atsidūlino — nusiminęs, nosį nuleidęs.
Atsibaladojo — lyg naktibalda.
Atkeverzavo — nevikriai, lyg kreivomis kojomis.
Atsi-vil-ko! — nepageidaujamas; arba — lyg paliegęs.
Atūžė — lyg viesulas.
Pribuvo — rusicizmas.
Atsirado — lyg būtų kur dingęs.
Atklibėjo — lyg raišas.
Atstreksėjo — mergytė, lyg voverytė, arba lyg varlikė.
Pastrykt - pastrykt, ir jau čia! — lyg stirna, arba lyg zuikis.
Atitrūko — atbėgo, lyg nuo virvės atitrūkęs.
Atsidulkino —]
Atrūko —       >taip greitai bėgo, kad
Atidūmė —     J
net dūmai, dulkės rūko.
Atkranksėjo — lyg senis, krnaksė-damas, atėjo.
Atklampojo — lyg per pelkes.
Atbindzino — nerangiai
Atbindzinėjo — \   tai šen, tei ten
Atbizinėjo —      j    užtrukdamas.
Atidūlino — sunkiai eidamas.
"Atskubėjo" į varnas žiūrėdamas! — ėjo žiopsodamas.
Atšlubavo — išvargęs, lyg raišas.
Atslinko — lyg šešėlis, lyg debesis.
Atsielino — neskubėdamas.
Atidrožė — greitu žingsniu.
Atžygiavo — lyg karys.
Atriopojo — per kalnus, arba — lyg 6 mėn. vaikas.
Atšoko — ėjo šokdamas — šokinėdamas.
Atlingavo — senatvėje, kiekviename žingsnyje galvą linguodamas.
Atplaukė — per smarkų lietų.
Atstypsojo, atstypčiojo — ėjo galvą iškėlęs, lyg gervė.
Atstypino — ėjo galvą iškėlęs, lyg gervė.
Atskrido — greitai, lyg paukščio sparnais.
Atlėkė — greitai, lyg paukščio sparnais.
Atšovė — kulkos greičiu.
Atskriejo — greitai, lyg ripka.
Atsitrankė, persitrankė — pasibas-čius kur kitur.
Atšvytavo — pageidaujamoji mergina.
Atpuškeno, atpiškėjo — brisdamas per vandenį (eidamas "pišku - pušku per vandenį).
Atsikūprino, atkūprino — ėjo susikūprinęs, sunkiai.
Atvingiavo — ėjo vingiuotu keliu.
Atgramėjo — lyg būtų skenduolis, arba — burnodamas, burbuliuodamas.
Atžaibavo  — piktas,  lyg perkūnas
su žaibais. Atskerečiavo — ėjo  atsisagstęs;  ir
rankomis besišvaistydamas.
Atkrypavo — ėjo linguodamas į šonus iš senatvės, arba — girtas.
Atsišvaistė — grįžo visur pasišvais-tęs.
Atbrido — per purvyną.
Atriedėjo — greitas, lyg ripka. (N. B. Ripka yra nupjautas beržo arba klevo kamieno gabalas, kurį bernai žaisdami sviesdavo į priešingą pusę, kad riedėtų. Antroji gi pusė stengdavosi su ilgokais pagaliais ją atmušti. Įvykdavo rungtynės) .
Atsidaužė, parsidaužė — svetur pasitrankęs.
Atsidilbino — sustingęs, lyg dilba, nosį pakabinęs.
Atsidriekė — lyg aitvaras.
Atžliūgčiojo — su kiauromis naginėmis.
Atitarškėjo — dažniausiai taikoma vaikui, kuris visą kelią buvo kalbus.
Atplasnojo — džiaugsmingai atbėgusi kaimyno mergytė.
Atvilko kojas — lyg senis; taipgi su užuojauta sakoma išvargusiam po darbo.
Atvarsnojo   —   iš   rusiško   mato "viorstas". Atvasnojo — lyg su sunkiais sparnais.
Atčebatavo — drąsiai ėjo ilgais batais, su ilgais aulais, apsiavęs. Bet, kad sakytų "atnaginiavo", neteko girdėti, nors naginiuoti vaikščiojo daugiausiai.
Atjojo raitas ant Tprum-tprum-ke-vičiaus eržilo — šiuo vaizduojamas nusususio dvarininkėlio tipas, kurio arklį net paremti reikalinga. Šis posakis taikomas asmenims, kurie ateidavo lazda pasirėmę.

Vaikų kalba
šia proga ne pro šalį paminėti ir vaikų kalbos leksikoną. Lietuvoje, prieš atgausiant Nepriklausomybę, motučių buvo įsitikinta, kad lietuvių tikroji tarena yra vaikams per sunki. Todėl jos arba pačios išgalvodavo palengvinančius žodžius, arba klausydavosi, kaip pradedantysis kalbėti vaikas įvairius daiktus vadina. Iš to ir sudarė savotišką žodyną. Pvz.:
Arklys —  vaikai  sako:  aky,  arba
kuzia, arba iha-ha.
Avis — be-e-e.
Atgulti, užmigti — liūlia-liūlia.
Barti, subarti — niu-niu, arba no-no.
Baidyklė — bubis.
Bučiuoti — pa.
Blogas — pe, arba peka.
Cukrus — kuka.
Dievas — Pondzė, arba Pondzytė.
Duona — niunia.
Giedoti, melstis — do-do-do.
Gražus — nai-nai.
Gardus — a-te-te. Geras — ca-ca.
Gerti, atsigerti — nianiu (kitur taip
vadina vandenį). Glostyti — ca-ca (pirmasis skiemuo
stipriai pratęsiamas). Išeiti į orą,  į kiemą — tpru-tpru
(tarti lūpomis). Joti — dzig-dzag. Katė — miau. Karvelis — uli-uli. Karvė — mū. Kiaušinis — kikis. Kiaulė — us (s tarti minkštai). Krikšto motina — podė. Moteris — ciocė. Miegoti — a-a-a.
Mušti, plakti — kau-kau. Plakti dažnai sakoma — plum-plum.
Maudytis — paciu-paciu.
Mėsa — pepė.
Mėnuo — nulis.
Negražu — pe, arba fe.
Numetus, sudaužius, kai vaikas gauna plakti, sakoma niu-niu! ai-ai-ai!.
Negeras — peka.
Nukristi — buc, arba bume.
Laikrodis — tik-tak.
Pakelti, iškelti — op, arba — opa, arba o-pa-pa.
Pyragas — kuka.
Pienas — nelis.
Paskęsti, paskandinti — plium, arba — pliumt.
Šalta — u-te-te.
Šilta (kitur — gardu) — a-te-te.
Snarglys — punkis.
šuo — am, arba — au-au.
Skauda — ai, arba — popa.
Užsigauti, pargriūti — buc.
Ugnis — žižė.
Karštas — žižė.
Vaikas (mažas) — lia-lia.
Višta, paukštis — putė-putė.
Valgyti — niam-niam.
Vaikščioti — tap-tap, arba — tipu-tipu.
Verkti — ui-ui-ui.
Važiuoti — dzi-dzi.
Vyras, žmogus — dėdė.
žąsis — ga-ga, arba gi-ga-ga.
žaizda — popa.
Nuostabu, kad kūno dalys neturėjo atskirų pavadinimų.

Pažaisti su vaiku motina paimdavo vaikui už rankučių ir plodama katučius dainuodavo: Gidu — gidu katučiai, Laku — laku varnučiai. Kidykš!   (tą tardama, iškelia į viršų vaiko abi rankutes) Vas-vas-vas   (čia  su vaiko rankutėmis plasnoja, tarsi paukščio sparnais, pamažu vis leidžiantis žemyn).
J. Bertulis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai