Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ernst Wiechert apie Kristijoną Donelaitį PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Ernst Wiechert   
Ernst Wiechert (1887 - 1950), žymus vokiečių rašytojas ir daugkartinis Nobelio premijos kandidatas, parašė šį laišką Aleksui Rannitui sąryšy su 1948 - 49 m. planuotu nauju Donelaičio "Metų" leidimu vokiečių kalba. Knygą buvo pasiryžusi išleisti Holznerio leidykla Wuerzbur-ge, bet dėl piniginės reformos šis projektas nebuvo įvykdytas. Wiechert buvo gimęs Mažojoj Lietuvoj, mirė Šveicarijoj. Savo knygose jis dažnai minėjo Lietuvą ir aprašinėjo lietuvišką peizažą. Jo žmona buvo Donelaičio "Metų" vertėjo ir garsintojo Ludwiko Passargės (1825-1912) duktė.

Mielas Aleksi Rannitai!

Mirusiųjų minėjimas yra graži privilegija žmogaus, kurio širdis kupina maldingų jausmų. Tai arba gili pagarba dievybei, kuri "davė ir atsiėmė", arba senoliams, mirčiai, motinai žemei, kurioj paguldomas velionis.

Pagerbti didįjį lietuvių poetą Kristijoną Donelaitį ne vainikais ar paminklais, bet jo veikalo leidimu — tai graži visų mūsų pareiga, visų, kurie mylime drauge tą poeziją ir aną žemę. Toji pareiga yra juo didesnė, kad mes tokiu būdu minime ne tik velionį,užrašiusį savo tautos gyvenimą, bet ir pačią tautą, nuo anų laikų einančią tokiu skausmingu keliu, kurio guodžiantis ir žavintis poezijos balsas negalėjo nujausti net ir tamsiausiom savo valandom. Tas kelias nuvedė ją į neapsakomas kančias ir ant jo nukrito ištremtųjų ir mirusiųjų ašaros.

Žuvo metų šventės, kurias poetas parodė savo nutapytuose didžiuosiuos senoviniuos paveiksluos. Žuvo pavasario spindesys, vasaros šviesa, rudens švytėjimas. Tiktai žiema ir vilkai lipa per sugriuvusias tvoras nelyginant į mirusiųjų žemę.

Tačiau mes neužmiršome tos žemės ir jos poeto, kurį skaitydamas pats Goethe galvojo apie "Rjados" ir "Odisėjos" dainių. Mes neužmiršome jos gamtovaizdžio liūdno grožio, — tamsių lipių, vienišų pelkių, kopų vainiko, jos melancholiškų dainų. Rytų Vokietijos žmonės visuomet jautėsi kaip namie ir tenai, kur žemės didybė dar kartą kilo ties jais kol už krašto ribų prasidėdavo bekraštybė.

Žuvimo laikais gera prisiminti anuos amžius, kai poetams dar ne visa buvo žuvę ir kai jie savo paprastom širdim ir rankom rišo draugėn tai, kas jiems, nelyginant "senovinėj sąjungoj", sudarė vienatvę: Dievą, žemę, ūkininką; metų laikus.

Ir jei mes čia dar sykį minime velionį ir jo veikalą, mes minime ne vien tik tą vyrą ir jo tautą, bet ir tas skausmingas permainas mūsų žemėje, ties kuria iš visų mus dar guodžiančių balsų, galbūt, labiausiai nepraeinami yra poetų balsai.


Ruetihof ob Uerikon am See, Šveicarija, 1949 m. birželis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai